Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-1772-527/2015

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-10-14
Bylos Nr.: 2A-1772-527/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-09958-2013-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rūta Palubinskaitė, Nerijus Meilutis, Jolita Cirulienė
Atsakovas: Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Ieškovas: AB „Kauno energija“

Civilinė byla Nr. 2A-1772-527/2015;proceso Nr. 2-69-3-09958-2013-7;

procesinio dokumento kategorijos: 44.5.2.17,

121.14, 121.21.

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 14 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Cirulienės (pranešėja ir kolegijos pirmininkė), Nerijaus Meilučio ir Rūtos Palubinskaitės, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-7367-924/2015 pagal ieškovės AB „Kauno energija“ ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

ieškovė 2013-06-19 ieškiniu, patikslintu 2014-05-29 (t. 1, b. l. 118–122), prašė pratęsti terminą kreditoriniams reikalavimams palikėjo įpėdiniams pareikšti; priteisti iš atsakovės 760,84 Lt skolą už patalpų šildymą, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad butui, esančiam Neries kr. 4-70, Kaune, tiekia šilumą. Butas nuosavybės teise priklausė Valerijui Lazurenko, kuris 2010-06-18 mirė. Ieškovė dėl informacijos apie mirusiojo Valerijaus Lazurenko turto paveldėtojus 2011-08-09 raštu kreipėsi į Kauno m. 15-ajį notarų biurą, kuris 2011-08-18 pateikė atsakymą, kad po palikėjo mirties paveldėjimo byla nėra užvesta, niekas iš įpėdinių nėra padavę pareiškimo dėl palikimo priėmimo. Tuomet ieškovė 2011-10-06 raštu kreipėsi į atsakovę, nurodydama, kad už tiektą šilumos energiją yra įsiskolinimas ir prašydama inicijuoti procesą šiam turtui perimti valstybės nuosavybėn. 2012-02-23 paveldėjimo teisės liudijimu Nr. 1-586 po palikėjo mirties likusį butą paveldėjo Lietuvos Respublika, kurią atstovauja Valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – VMI). Ieškovės teigimu, CK 5.63 str. 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas buvo praleistas dėl objektyvių priežasčių. Ieškovės apie palikėjo mirtį niekas neinformavo, o atsakovė, apie buto savininko mirtį žinodama gerokai anksčiau, ieškovei apie tai nepranešė. Ieškovė apie palikėjo mirtį sužinojo tik 2011 m. liepos mėn. iš Gyventojų registro tarnybos išrašo apie asmenį. Pagal sutartinius įsipareigojimus ieškovė šia paslauga naudojasi tik pradėjus rengti bylas į teismą dėl skolos už šilumą priteisimo, kitoks duomenų naudojimas būtų neteisėtas. Prisijungimas prie registro yra mokamas, todėl reikalavimas šilumos tiekėjui, negavus apmokėjimo už šilumą, kiekvieną kartą jungtis prie mokamos duomenų bazės ir tikrinti, ar vartotojas vis dar gyvas, prieštarautų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, yra neadekvatus ir nepamatuotas. Ieškovė, sužinojusi apie palikėjo mirtį, nedelsiant kreipėsi į Kauno m. 15-tąjį notaro biurą dėl įpėdinių nustatymo, taip pat savo pastangomis stengėsi surasti paveldėtojus bei nedelsiant informavo atsakovę apie nepaveldėtą turtą ir susidariusią skolą, todėl ieškovė operatyviai ėmėsi veiksmų savo teisei realizuoti ir nepažeidė bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai bei rūpestingai. Ieškovė šilumą tiekia apie 123 tūkstančiams vartotojų Kauno mieste bei rajone, pasikeitusi ekonominė padėtis šalyje lėmė, jog daugėjo gyventojų, neišgalinčių laiku sumokėti sąskaitų už šilumą. Kaip matyti iš buto apyvartos žiniaraščių, ir anksčiau buvo laikotarpis (nuo 2004-10-01 iki 2005-06-01), kai palikėjas nemokėjo už šilumą, tačiau vėliau skolą padengė, palikėjas paskutinį kartą už tiektą šilumos energiją mokėjo 2010 metų vasario mėnesį, todėl ieškovei nebuvo pagrindo įtarti, kad bute skola susidarė dėl palikėjo mirties.

Atsiliepimas

Atsakovė prašė ieškinį atmesti (t. 1, b. l. 29–30), nes ieškovė nebuvo aktyvi, praleido trijų mėnesių terminą savo pretenzijoms pareikšti, jos reikalavimas nebuvo įtrauktas į paveldimo turto apyrašą. Ieškovė turėjo laikytis LR Šilumos ūkio įstatyme nustatytos šilumos ir karšto vandens pristatymo sustabdymo įsiskolinusiems vartotojams tvarkos ir laiku sustabdyti šilumos teikimą V. Lazurenko, kai tik jis pradėjo neapmokėti sąskaitų, o ne laukti, kol susidarė didelis įsiskolinimas. Jeigu būtų laikiusis tos tvarkos, ieškovė galėjo laiku nustatyti, kad V. Lazurenko mirė ir pareikšti pretenzijas įstatyme nustatytais terminais. Ieškovė tik praėjus 14 mėnesių po V. Lazurenko mirties kreipėsi dėl galimų įpėdinių nustatymo, kas nepateisintina, juo labiau, jog juridiniams asmenims taikomi kur kas aukštesni rūpestingumo, atidumo, organizuotumo standartai, jie rinkoje veikia nuolatinės rizikos sąlygomis ir privalo įvertinti tai, jog užsiimant tokia veikla reiktų taip organizuoti darbą, pasitelkiant žmogiškuosius ir kitus išteklius, kad sugebėtų tinkamai ir laiku suvaldyti visas skolas. Visos aplinkybės (sudaryta mokama paslaugų tiekimo sutartis su Gyventojų registro tarnyba, daug šilumos vartotojų, ekonominė padėtis, lėmusi gyventojų negalėjimą laiku sumokėti sąskaitų už šildymą) neatitinka svarbios aplinkybės reikšmės CK 5.63 straipsnio 4 dalies taikymo kontekste, nes priklausė nuo pačios ieškovės valios ir buvo jos kontroliuojamos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2015-04-30 sprendimu (t. 2, b. l. 29–32) ieškinį tenkino visiškai –

pratęsė ieškovei terminą kreditoriniams reikalavimams palikimą priėmusiam atsakovui (valstybei) pareikšti, priteisė iš atsakovės ieškovei 220,35 Eur skolą už patalpų šildymui pateiktą energiją, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą už laikotarpį nuo bylos iškėlimo dienos (2013-06-21) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 41,71 Eur žyminio mokesčio. Teismas sprendė, kad ieškovė terminą, numatytą CK 5.63 straipsnio 1 dalyje, praleido dėl svarbių priežasčių. Palikėjas V. Lazurenko mirė 2010-06-18, ieškovės niekas neinformavo apie buto savininko mirtį, tai ji sužinojo tik ketindama dėl skolos priteisimo kreiptis į teismą (2011 m. liepos– rugpjūčio mėnesį). Iš buto Kaune, Neries kr. 4-70, apyvartos žiniaraščių (1 t., b. l. 59–66) matyti, kad buto savininkas nuolat nereguliariai mokėdavo už tiektą šilumos energiją (būdavo nuo 4 iki 8 mėnesių visiškai nemokama), paskutinis mokėjimas buvo atliktas 2010-02-01. Gavusi informaciją apie skolininko mirtį, ieškovė nedelsiant (2011-08-09) kreipėsi į notarą dėl informacijos apie palikimo priėmimą. Notarui 2011-08-18 informavus apie tai, kad paveldėjimo byla neužvesta, kreditorė 2011-10-06 kreipėsi į Kauno apskrities VMI (raštas inspekcijoje gautas 2011-10-10), informuodama apie susidariusį įsiskolinimą už patiektą šilumą, taip pat apie tai, kad po V. Lazurenko mirties palikimo niekas nepriėmė, prašydama imtis veiksmų dėl turto paveldėjimo. Palikėjo turtą valstybė paveldėjo 2012-02-23, t. y. atsakovei prieš priimant palikimą buvo žinoma apie palikėjo skolos dydį, tame tarpe ir apie skolą, susidariusią iki palikėjo mirties. Teismas nuomone, nagrinėjamos bylos atveju valstybei, kaip specifinei turto paveldėtojai, palikimas perėjo dėl to, jog neatsirado nei įstatyminių, nei testamentinių įpėdinių, ji už palikėjo skolas atsako tik jai perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės apimtimi (CK 5.2 str. 3 d., 5.62 str. 3 d.). Tą pripažino ir atsakovės atstovė, nurodžiusi, jog perimto kaip palikimas turto vertė didesnė nei palikėjo skolos, įskaitant ir šią ieškovės reikalaujamą pinigų sumą – 220,35 Eur/760,84 Lt. Tarp kreditorės ir skolininko (palikėjo) susidariusių teisinių (prievolinių) santykių pobūdis, t. y. skola susidarė dėl centralizuotu būdu tiektos šilumos energijos, taip pat susidariusios skolos dydis (viso 2011-08-01 buvo 2 339,61 Lt skola), teismo vertinimu, taip pat nedavė pagrindo spręsti, kad ieškovė pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai bei rūpestingai ir nepagrįstai ilgai nesiėmė veiksmų, siekdama savo reikalavimo patenkinimo iš palikėjo turto. Teismas sutiko su ieškove, kad duomenų tikrinimas Gyventojų registro tarnyboje ar kreipimasis dėl skolos išieškojimo skolininkui keletą mėnesių neapmokant sąskaitų, neatitiktų įstatyme įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 str.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovė apeliaciniame skunde (t. 2, b. l. 37–39) prašo panaikinti 2015-04-30 teismo sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės, t. y. ieškinio netenkinti bei nepratęsti termino kreditoriniam reikalavimui pareikšti. Neginčijama aplinkybė, kad ieškovė praleido trijų mėnesių terminą kreditoriniams reikalavimams pareikšti. Svarbiausias momentas yra nustatyti termino praleidimo priežastis. Iš Kauno miesto 15-ojo notaro biuro 2011-08-18 rašto Nr. 152 matyti, kad ieškovė tik 2011-08-12 kreipėsi dėl galimų V. Lazurenko įpėdinių nustatymo, tai yra tik praėjus 14 mėnesių po V. Lazurenko mirties. Todėl toks ženklus termino praleidimas negali būti pripažintas pareiškėjo aktyvumą pagrindžiančiu veiksmu. Mokestis už šilumos energiją mokamas Vyriausybės nustatyta tvarka, t. y. mokestis turi būti sumokamas kas mėnesį, ne vėliau iki kito, po išgyvento, mėnesio dvidešimtos kalendorinės dienos, jeigu šalių susitarimu nenustatytas kitas terminas. Pateiktoje sąskaitoje KER2 Nr. 110800080916 matyti, kad yra 2 339,61 Lt įsiskolinimas už tiektą šilumos energiją, skaičiuojami delspinigiai. Minėti rodmenys rodo, kad ieškovė nesiėmė jokių aktyvių veiksmų išieškoti susidariusį įsiskolinimą tiek iki V. Lazurenko mirties, tiek ir po. Teismo vertinimu, skolos dydis neduoda pagrindo spręsti dėl ieškovės nerūpestingumo. Tačiau ne pats skolos dydis patvirtina, kad nepagrįstai ilgai nebuvo imtasi veiksmų, siekiant patenkinti reikalavimą iš palikėjo, o tų veiksmų laikas. Iš PVM sąskaitos faktūros KER1 Nr. 130210000111 matyti, kad įsiskolinimas už šildymą nebuvo mokamas nuo 2009 m. gruodžio mėn. Taigi akivaizdu, kad ieškovė žinojo, kad už tiektą šilumą jai nėra atsiskaitoma, ir nesiėmė jokių veiksmų bei toleravo ir pateisino tokį nemokėjimą. Pasikeitusi ekonominė situacija taip pat negali būti priežastimi, kuri pateisintų skolų nemokėjimą ir tuo pačiu juridinio asmens neveikimą dėl išieškojimo. Darytina išvada, kad jeigu skola pripažįstama kaip neišieškotina iš asmens dėl ekonominės padėties, tai kodėl ji turėtų būti apmokama valstybės. Tokia pozicija prieštarauja valstybės interesams, nes susidaro situacija, kad visos neišieškotos skolos dėl pačios ieškovės kaltės būtų apmokamos valstybės, kuomet išaiškėja, kad palikimas pereina valstybei. Juridiniams asmenims šiuo aspektu yra taikomi kur kas aukštesni rūpestingumo, atidumo, organizuotumo standartai, jie rinkoje veikia nuolatinės rizikos sąlygomis ir privalo įvertinti tai, jog tokia veikla užsiimantis juridinis asmuo turėtų taip organizuoti darbą, jam pasitelkti tokius žmogiškuosius ir kitus išteklius, kad sugebėtų tinkamai ir laiku suvaldyti visas skolas, administruoti visas sutartis, kad nepraleistų įstatymais reglamentuotų procesinių terminų juridiškai reikšmingiems veiksmams atlikti, o jeigu jau tokius praleidžia, tai prisiimti tai savo atsakomybėn kaip verslo riziką. CK 1.127 straipsnyje nustatyta, kad teisė į ieškinį, kad ir pareiškiant kreditorinius reikalavimus, atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios bylos atvejis nėra išimtinis. Sąvoka turėjo (galėjo) sužinoti – vertinamasis kriterijus, kuris turi objektyvųjį ir subjektyvųjį turinį. Objektyviuoju aspektu tokia pareiga ir galimybė numatyti šios bylos kontekste atsiranda nuo skolininko mirties dienos, o subjektyviuoju aspektu šios galimybės ir kartu pareigos atsiradimo momentas teismų praktikoje paprastai aiškinamas pagal asmens veiksmų (neveikimo) sąžiningumo, rūpestingumo, atidumo požymius. Kreditorius neprivalo skolininko pažeistą savo teisę ginti (nutraukti sutartį, reikšti ieškinį teisme dėl skolos priteisimo) būtinai iš karto, kai tik sutrinka atsiskaitymas, tačiau kreditorius nėra visiškai laisvas šiuose veiksmuose ta prasme, kad taip veikdamas ar susilaikydamas nuo veiksmų jis prisiima visišką riziką ir dėl ieškinio senaties praleidimo, ir dėl apsunkinimų skolai išieškoti didėjimo ar netgi netekimo galimybių ją iš viso išieškoti. Vertinant termino praleidimo priežastis atsižvelgtina ir į nustatyto termino tikslus, nes dažnai termino praleidimas sukelia teisines pasekmes ne tik jį praleidusiam, bet ir kitiems asmenims, kurių elgesį gali lemti terminą praleidusio asmens pasinaudojimas ar nepasinaudojimas įstatymo suteiktomis teisėmis. Išimties valstybei CK 5.63 straipsnio prasme nėra. Svarbia įstatyme nustatyto termino praleidimo priežastimi laikytinos tik termino eigos metu buvusios aplinkybės, nepriklausančios nuo terminą praleidusio asmens valios ir objektyviai sutrukdžiusios jam laiku ar per atstovą atlikti teisinį veiksmą, kuriam nustatytas terminas. Svarbia priežastimi negali būti pripažintos aplinkybės, kurios priklausė nuo kreditoriaus valios, nes tokia situacija neatitiktų vieno iš pamatinių civilinės teisės principų – subjektų lygiateisiškumo principo. Priežasčių, kurias būtų galima pripažinti svarbiomis, ieškovė teismui nagrinėjant bylą nenurodė. Aplinkybės, kad yra daug vartotojų, neatitinka svarbios aplinkybės reikšmės CK 5.63 straipsnio 4 dalies taikymo kontekste, nes priklausė nuo pačios ieškovės valios ir buvo jos kontroliuojamos ir tik patvirtina faktą, kad visos aplinkybės, lėmusios termino praleidimą, priklausė nuo ieškovės valios, buvo ir yra jai žinomos. Kitu atveju, pripažinus šias priežastis svarbiomis, gautųsi situacija, kad pateisinus pelną siekiančios įmonės termino praleidimo priežastis svarbiomis, susidarytų situacija, kuomet šilumos tiekėjas visada būtų vertinamas kaip objektyviai praleidęs procesinius terminus dėl vartotojų skaičiaus arba dėl to, kad valstybė yra specifinis paveldėtojas ir palikimo atsisakyti negali. Susidarytų situacija, kad ieškovė, kaip juridinis asmuo, visada turėtų išimtines teises prieš kitus kreditorius pripažįstant tiek paties juridinio asmens neveikimą svarbia termino praleidimo priežastimi, tiek svarbia priežastimi būtų įvardijama situacija, kai turtą paveldi valstybė. Kad kreditoriniai reikalavimai yra žinomi, tačiau nėra pareikšti CK 5.63 straipsnio tvarka, leidžia daryti išvadą, kad kreditorė laiku apie savo reikalavimą nepareiškė. Vien tik skolos dydžio žinojimas iki palikimo priėmimo, atsižvelgiant į nurodytus argumentus, nesudaro pagrindo išvadai, kad skolininko V. Lazurenko palikimą priėmusiai valstybei perėjo pareiga atsakyti pagal palikėjo prievoles kreditorei, kadangi akivaizdu, kad ši laiku nesikreipė norėdama įgyvendinti savo reikalavimo teisę į palikimą priėmusią įpėdinę, o pateiktos priežastys negali būti vertinamos kaip svarbios.

Atsiliepimas

Atsiliepime (t. 2, b. l. 45–47) į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Teismas tinkamai kvalifikavo taip šalių susiklosčiusius teisinius (prievolinius) santykius, dėl ko tinkamai aiškino ir CK 5.63 straipsnį ir padarė teisingą išvadą, jog nėra pagrindo spręsti, kad ieškovė pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai bei rūpestingai ir nepagrįstai ilgai nesiėmė veiksmų, siekdama savo reikalavimo patenkinimo iš palikėjo turto. Teismas pagrįstai priėmė sprendimą, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovės apie palikėjo mirtį niekas neinformavo, palikėjas už šilumą nuolat mokėdavo nereguliariai (tačiau skolas atskirais laikotarpiais arba pilnai, arba iš dalies padengdavo), bei įvertinęs ir kitas faktines bylos aplinkybes (svarbias priežastis). Nėra jokio pagrindo teigti, kad jei skola pripažįstama neišieškotina iš asmens dėl ekonominių priežasčių, tai kreditorius tam asmeniui mirus netenka teisės, kad teismas tą skolą pripažintų ir priteistų ją iš mirusio asmens turto palikėjų (net jei einamuoju metu nėra iš ko tos skolos išieškoti). Apeliantės teigimu „aplinkybės, kad yra daug vartotojų, neatitinka svarbios aplinkybės reikšmės CK 5.63 str. 4 d. taikymo kontekste, nes priklausė nuo paties ieškovo valios ir buvo jo kontroliuojamos“. Su tokiais argumentais nesutiktina, kadangi tai nėra savarankiška termino praleidimo aplinkybė, tačiau lemia pačios ieškovės veiklos specifiką. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė teikia šilumą visiems, kas tik kreipiasi (CK 6.383 str. 3 d. ir 6.161 str. 1 d.), taip pat į tai, kad ieškovė negalėjo užkirsti kelio skolos didėjimui, kadangi butas, kuriam tiekiama šiluma, yra daugiabučiame name, prijungtas prie centralizuotos (bendros) daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos, todėl tiek faktiškai, tiek teisiškai šilumos tiekėjas (ieškovė) neturi jokių galimybių ir techninių priemonių nutraukti šilumos tiekimą į daugiabučio namo butą (CK 6.390 str. 5 d., Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 14 str. 1 d.). Todėl negalima vertinti, jog nuo pačios ieškovės priklauso, ar vartotojai (palikėjas) laiku atsiskaito ir padengia visas skolas. Teismas teisingai vertino, jog pats tarp kreditoriaus ir skolininko (palikėjo) susidariusių teisinių (prievolinių) santykių pobūdis, t. y., kad skola susidarė dėl centralizuotu būdu tiekiamos šilumos, taip pat yra viena iš vertintinų aplinkybių visumos, nustatant, ar kreditorius (ieškovė) terminą kreditoriniams reikalavimams dėl palikėjo skolos praleido dėl svarbių priežasčių. Sprendžiant dėl termino kreditoriniams reikalavimams pareikšti pratęsimo būtina įvertinti visas susijusias aplinkybes, įskaitant, bet neapsiribojant, ir skolos dydį, jo susidarymo laikotarpį, ką teismas ir padarė. Todėl atsakovės pasvarstymai, kad nėra svarbus skolos dydis, o tik termino praleidimo ilgis, yra niekuo nepagrįsti, o sprendimas priimtas išanalizavus visas faktines bylos aplinkybes. Negalima sutikti ir su atsakovės nuomone, jog aplinkybė, „kad kreditoriniai reikalavimai yra žinomi, tačiau nėra pareikšti CK 5.63 str. tvarka, leidžia daryti išvadą, kad kreditorė laiku apie savo reikalavimą nepranešė“. Kauno apygardos teismas 2015-02-13 nutartimi civ. byloje Nr. 2A-368-221/2015 konstatavo, jog ieškovė dar 2011-10-06 raštu Nr. 20-4270, t. y. dar iki palikimo priėmimo) apie susidariusią skolą informavo atsakovę ir tuomet trejų metų naikinamasis nebuvo suėjęs, tačiau buvo praleistas trijų mėnesių terminas reikalavimui pareikšti, dėl kurio pratęsimo, pasikeitus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai, ir kreipėsi ieškovė su patikslintu ieškiniu į teismą, todėl byla buvo grąžinta pirmosios instancijos teismui išnagrinėti ir įvertinti termino kreditoriniam reikalavimui pareikšti praleidimo priežasčių. Atsižvelgiant į tai, teismas pagrįstai vertino aplinkybes, dėl kurių ieškovė į atsakovę kreipėsi tik 2011-10-06, t. y. praleidusi CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

CK 5.63 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto. Šios straipsnio 4 dalyje numatyta, jog teismas gali pratęsti šio straipsnio 1 dalyje numatytą terminą, jeigu terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau kaip treji metai.

Kaip konstatavo Kauno apygardos teismas šioje byloje Nr. 2A-368-221/2015, antrą kartą nagrinėtoje apeliacine tvarka, 2015-02-13 nutartyje (kuri turi prejudicinę galią), ieškovė nėra praleidusi CK 5.63 straipsnio 4 dalyje nustatyto naikinamojo trijų metų termino, kuris skaičiuojamas nuo palikimo atsiradimo dienos.

Šioje byloje taip pat nėra ginčo dėl to, kad ieškovė praleido CK 5.63 straipsnio 1 dalyje numatytą trijų mėnesių terminą kreditoriniams reikalavimams pareikšti. Svarbiausias momentas šioje byloje yra nustatyti trijų mėnesių termino praleidimo priežastis.

Bylos duomenys patvirtina, jog šiuo atveju palikėjas V. Lazurenko (kuriam nuosavybės teise priklausė butas Kaune, Neries kr. 4-70, kuriam ieškovė tiekė šilumos energiją) mirė 2010-06-18 (t. 1, b. l. 10). Iš Kauno miesto 15-ojo notaro biuro 2011-08-18 rašto Nr. 152 matyti, kad ieškovė 2011-08-12 raštu kreipėsi dėl galimų V. Lazurenko įpėdinių nustatymo, o, kaip matyti iš ieškovės 2011-10-06 rašto (kurio gavimo atsakovė neginčija), ieškovė informavo atsakovę apie buto savininko V. Lazurenko mirtį ir apie tai, jog už patiektą šilumą yra likęs įsiskolinimas, kuris 2011-08-01 sudarė 2 339,61 Lt (1 t., b. l. 13).

Apeliantės teigimu, tai, jog ieškovė tik 2011-08-12 kreipėsi dėl galimų V. Lazurenko įpėdinių nustatymo, tai yra tik praėjus 14 mėnesių po V. Lazurenko mirties, negali pateisinti tokio ženklaus termino praleidimo. Pažymėtina, jog vien šiuo teigiu apeliantė pripažįsta, jog ji pati nelaiko, kad ieškovė, tik 2013-06-19 pareiškusi ieškinį teisme, tokiu būdu įgyvendino CK 5.63 straipsnio 1 dalies nuostatą dėl kreditorių reikalavimų pareiškimo. Nors pagal bylos duomenis atsakovė šį butą paveldėjo tik 2012-02-23 palikimo perėjimo valstybei liudijimo Nr. I-586 pagrindu (t. 1, b. l. 8–9, 31–35), o ieškovė į teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo iš atsakovės kreipėsi tik 2013-06-19, kolegijos nuomone, apeliantei nei atsiliepime į ieškinį, nei apeliaciniame skunde neginčijus, jog ji iš ieškovės gavo 2011-10-06 raštą, kuriame jai, kaip potencialiai įpėdinei, buvo pareikštas kreditorės reikalavimas su konkrečiai nurodytu skolos dydžiu, o taip pat neteigus, jog kreditorė reikalavimą atsakovei pareiškė tik 2013-06-19 ieškiniu, kolegija, nesant pagrindo išeiti už apeliacijos ribų, konstatuoja, jog šioje byloje atsakovė (valstybė), kuriai, palikėjui neturėjus įpėdinių, palikimas perėjo besąlygiškai (nepriklausomai nuo jos valios) CK 5.62 straipsnio pagrindu, jau nuo 2011-10-06 rašto gavimo neišvengiamai žinojo apie jai ieškovės (kreditorės) tiesiogiai (o ne per teismą) pareikštus reikalavimu, t. y. laikytina, kad atsakovei ieškovės reikalavimai buvo pareikšti ieškovės 2011-10-06 raštu (2011-10-10). Kaip jau minėta, vadovaujantis CK 5.63 straipsnio 1 dalimi, palikėjo kreditoriai (t. y. ieškovė) turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams (...) arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto. Kaip nurodyta LAT 2012-02-08 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2012, ,,CK 5.63 straipsnio normos nedetalizuoja, kokia konkrečia forma (žodžiu ar raštu, asmeniškai ar per įgaliotą asmenį) kreditorius turi pranešti įpėdiniui apie turimą (įgyvendinamą) reikalavimo teisę. Toks reglamentavimas suponuoja išvadą, kad kreditorius turi teisę pats pasirinkti informavimo būdą, atsižvelgdamas į tai, jog, teismui sprendžiant procesinio teisių perėmimo klausimą, jis galės įrodyti informacijos apie turimą reikalavimą pateikimo įpėdiniui faktą.“ Vadovaujantis tokiu teisiniu reglamentavimu ir teismine praktika, apeliantės teiginys, kad ,,kreditoriniai reikalavimai yra žinomi, tačiau nėra pareikšti CK 5.63 straipsnio tvarka“, laikytinas visiškai nepagrįstu.

Kadangi pagal bendrąją taisyklę ieškovės (kreditorės) reikalavimai palikimą priėmusiems įpėdiniams turėjo būti pareikšti per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, t. y. iki 2010-09-18, o buvo pareikšti tik ieškovės 2011-10-06 raštu, šioje byloje reikalinga nustatyti, ar tiek šiuo trijų mėnesių laikotarpiu, tiek iki 2011-10-10 egzistavo svarbios priežastys, sutrukdžiusios ieškovei reikalavimus pareikšti savalaikiai, t. y. iki 2010-09-18.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas atsakovės skundžiamame sprendime padarė visiškai pagrįstą išvadą, jog nėra pagrindo spręsti, kad ieškovė pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai bei rūpestingai ir nepagrįstai ilgai nesiėmė veiksmų, siekdama savo reikalavimo patenkinimo iš palikėjo turto. Nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas visiškai pagrįstai tenkino ieškinio reikalavimus, atsižvelgiant į tai, kad ieškovės apie palikėjo mirtį neinformavo nei pati atsakovė (kuri dar 2010-06-06 Kauno VPK Kauno miesto Santakos policijos komisariato Vilijampolės policijos nuovados bei UAB ,,Panemunės butų ūkis“ 2010-09-28 raštu buvo informuota, kad mirusysis V. Lazurenko paveldėtojų neturi), nei kiti asmenys (tai paneigiančių duomenų atsakovė į bylą nepateikė); palikėjas už šilumą nuolat mokėdavo nereguliariai (būdavo nuo 4 iki 8 mėnesių visiškai nemokama, paskutinis mokėjimas buvo atliktas 2010-02-01); ieškovė, apie palikėjo mirtį sužinojusi tik 2011 m. liepos mėn. iš Gyventojų registro tarnybos išrašo apie asmenį (pagal sutartinius įsipareigojimus ieškovei šia paslauga naudojantis tik pradėjus rengti bylas į teismą dėl skolos už šilumą priteisimo, kitokiam duomenų naudojimui esant neteisėtam) (ko atsakovė taip pat nepaneigė), nedelsiant (2011-08-09) kreipėsi į notarą dėl informacijos apie palikimo priėmimą, o, notarui 2011-08-18 informavus apie tai, kad paveldėjimo byla neužvesta, kreditorė 2011-10-06, t. y. pakankamai operatyviai, net nelaukdama kol sueis 18 mėnesių po palikėjo mirties, kreipėsi į Kauno apskrities VMI, informuodama apie susidariusį įsiskolinimą už patiektą šilumą, taip pat apie tai, kad po V. Lazurenko mirties palikimo niekas nepriėmė, prašydama imtis veiksmų dėl turto paveldėjimo ir dėl įsiskolinimo padengimo. Kadangi prisijungimas prie registro esant mokamas, reikalavimas šilumos tiekėjui, kiekvieną kartą, negavus apmokėjimo už šilumą, jungtis prie mokamos duomenų bazės ir tikrinti, ar vartotojas vis dar gyvas, kolegijos nuomone, prieštarautų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, būtų neadekvatus ir nepamatuotas. Apeliantės teigimu „aplinkybės, kad yra daug vartotojų, neatitinka svarbios aplinkybės reikšmės CK 5.63 str. 4 d. taikymo kontekste, nes priklausė nuo paties ieškovo valios ir buvo jo kontroliuojamos“. Kolegija su tokiais argumentais nesutinka, tuo labiau, kad tai yra tik viena iš aplinkybių, leidusių teismui konstatuoti buvusias svarbias priežastis. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė teikia šilumą visiems, kas tik kreipiasi (CK 6.383 str. 3 d. ir 6.161 str. 1 d.), taip pat į tai, kad ieškovė negalėjo užkirsti kelio skolos didėjimui, kadangi butas, kuriam tiekiama šiluma, yra daugiabučiame name, prijungtas prie centralizuotos (bendros) daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos, pripažintina, jog tiek faktiškai, tiek teisiškai šilumos tiekėjas (ieškovė) neturėjo jokių galimybių ir techninių priemonių nutraukti šilumos tiekimą į daugiabučio namo butą, priklausiusį palikėjui (CK 6.390 str. 5 d., Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 14 str. 1 d.). Būtent dėl šių priežasčių nėra jokio pagrindo vertinimui, jog tik nuo pačios ieškovės priklauso, ar vartotojai (šiuo atveju – palikėjas) laiku atsiskaito ir padengia visas skolas. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai vertino, jog pats tarp kreditoriaus ir skolininko (palikėjo) susidariusių teisinių (prievolinių) santykių pobūdis, t. y., kad skola susidarė dėl centralizuotu būdu tiekiamos šilumos, taip pat yra viena iš vertintinų aplinkybių visumos, nustatant, ar kreditorius (ieškovė) terminą kreditoriniams reikalavimams dėl palikėjo skolos praleido dėl svarbių priežasčių. Sprendžiant dėl termino kreditoriniams reikalavimams pareikšti pratęsimo būtina įvertinti visas susijusias aplinkybes, įskaitant, bet neapsiribojant, ir skolos dydį, jo susidarymo laikotarpį, ką pirmosios instancijos teismas šiuo atveju ir padarė. Todėl atsakovės argumentai, kad nėra svarbus skolos dydis, o tik termino praleidimo trukmė, šiuo atveju nėra nulemiantys priimto teismo sprendimo neteisėtumą.

Apeliantė teigia, kad „Jeigu skola pripažįstama kaip neišieškotina iš asmens dėl ekonominės padėties, tai kodėl ji turėtų būti apmokama valstybės“ ir teigia, jog „tokia pozicija prieštarauja valstybės interesams, nes susidaro situacija, kad visos neišieškotos skolos dėl paties ieškovo kaltės būtų apmokamos valstybės, kuomet išaiškėja, kad palikimas pereina valstybei“. Kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais. Vadovaujantis CK 5.62 straipsnio 3 dalimi, valstybė atsako už palikėjo skolas neviršydama jai perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės, todėl nėra jokio teisinio pagrindo teigti, jog palikėjo skolos būtų apmokamos valstybės sąskaita. Įvertinus tai, kad pati atsakovė bylą nagrinėjant apylinkės teisme pripažino, jog ieškovės prašoma priteisti skola neviršija perimto, kaip palikimo, turto vertės, todėl akivaizdu, jog atsiskaitymas su kreditoriais už palikėjo skolas iš paties palikėjo turto jokiems valstybės interesams neprieštarauja.

Kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, visiškai nepagrįstą apeliacinį skundą atmeta, o teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais,

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti. Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai: Jolita CirulienėNerijus MeilutisRūta Palubinskaitė