Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Albino Bambalo ir nukentėjusiojo V. O. apeliacinius skundus dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 24 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. P. išteisintas jo veiksmuose nenustačius nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnio 1 dalyje, požymių,

A. L. išteisintas jo veiksmuose nenustačius nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, požymių.

Nukentėjusiojo V. O. civilinis ieškinys ir Šiaulių teritorinės ligonių kasos ieškinys dėl 868,02 Lt žalos palikti nenagrinėti.

Tuo pačiu nuosprendžiu A. B. už nusikalstamų veikų, numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padarymą, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnyje numatytu pagrindu – kaltinamajam ir nukentėjusiems asmenims susitaikius, tačiau dėl jo apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. P. ir A. L. buvo kaltinami tuo, kad 2011 m. spalio 16 d., apie 1 val., viešoje vietoje, pašalinių asmenų akivaizdoje baro kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), A. B. būnant apsvaigusiam nuo alkoholio ir sudavus smūgius rankomis ir kojomis ir taip sužalojus E. T. ir B. R., jie, būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupėje su kitais, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, konflikto metu tyčia kumščiu smogė V. O. ne mažiau kaip 4 kartus į veido bei kitas kūno sritis ir taip nukentėjusiajam V. O. padarė muštinę žaizdą su nubrozdinimu ir poodine kraujosruva viršugalvio kairėje, nubrozdinimus smakre, dešinėje plaštakoje, dešinio riešo srityje, kraujosruvas dešiniame paakyje, lūpose, bei apatinio priekinio danties sužalojimą, t. y. padarė V. O. nežymų sveikatos sutrikdymą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Joniškio rajono apylinkės teismas R. P. ir A. L. 2013 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu išteisino jų veiksmuose nenustačius nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, požymių.

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras A. Bambalas prašo Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 24 d. nuosprendį dalyje dėl R. P. ir A. L. panaikinti ir priimti naują, apkaltinamąjį nuosprendį:

R. P. pripažinti kaltu pagal BK 284 straipsnio l dalį ir nuteisti jį laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojanti būti pagal gyvenamąją vietą nuo 22 val. iki 6 val. ir per 3 mėnesius išdirbti 60 val. nemokamų darbų,

A. L. pripažinti kaltu pagal BK 284 straipsnio l dalį ir nuteisti jį laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant būti pagal gyvenamąją vietą nuo 22 val. iki 6 val. ir per 3 mėnesius išdirbti 60 val. nemokamų darbų,

ligonių kasos civilinį ieškinį dėl suteiktų paslaugų V. O. 868,02 litų sumai tenkinti visiškai, priteisiant jį solidariai iš R. P. ir A. L.,

V. O. civilinį ieškinį tenkinti vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais. Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Skunde nurodoma, kad R. P. ir A. L. buvo pareikšti kaltinimai, jog jie 2011 m. spalio 16 d., apie l val., viešoje vietoje, pašalinių asmenų akivaizdoje, baro kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), A. B. būnant apsvaigusiam nuo alkoholio ir sudavus smūgius rankomis bei kojomis ir tuo sužalojus E. T. ir B. R., jie, būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupėje su kitais, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, konflikto metu tyčia kumščiais smogė V. O. ne mažiau kaip 4 kartus į veido bei kitas kūno sritis ir tuo nukentėjusiajam V. O. padarė muštinę žaizdą su nubrozdinimu ir poodine kraujosruva viršugalvio kairėje, nubrozdinimus smakre, dešinėje plaštakoje, dešinio riešo srityje, kraujosruvas dešiniame paakyje, lūpose, bei apatinio priekinio danties sužalojimą, taip padarė V. O. nežymų sveikatos sutrikdymą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio l dalyje.

Prokuroras pažymi, kad išteisindamas R. P. ir A. L., teismas konstatavo, jog nėra įrodymų, kad nukentėjusysis V. O. nežymų sveikatos sutrikdymą patyrė dėl kaltinamųjų R. P. ir A. L. kaltų veiksmų. Nors kaltinamieji savo kaltę neigė, tačiau, apelianto įsitikinimu, įvertinus byloje surinktą medžiagą, darytina išvada, kad kaltinimai R. P. ir A. L. inkriminuoti pagrįstai ir įrodyti visiškai, todėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 24 d. nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtinas apkaltinamasis nuosprendis.

Prokuroro manymu, teismas be pagrindo abejotinais pripažino liudytojų, (duomenys neskelbtini) rajono PK pareigūnų R. V. ir J. P. parodymus, kad 2011 m. spalio 16 d. R. P. esant ligoninės priimamajame, šis vaizdžiai pasakojo, kaip iš vieno smūgio kirto vilniečius. Apelianto teigimu, teismui abejonių nepagrįstai sukėlė tai, kad R. P. neįvardijo vilniečių. Atkreipia dėmesį, kad tuo momentu R. P. pirmą kartą matomų asmenų pavardžių ir negalėjo žinoti.

Be to, prokuroro manymu, teismas nepagrįstai nesirėmė A. B. parodymais, kad V. O. buvo sumuštas būtent R. P. ir A. L., nepagrįstai įvertindamas A. B., kaip V. O. draugą, turintį kaltinamojo statusą.

Skunde taip pat nurodoma, kad teismas nepagrįstai pripažino nukentėjusiojo V. O. parodymus nenuosekliais, nes pastarasis ikiteisminio tyrimo pradžioje nurodė, jog buvo sumuštas nežinomų asmenų. Prokuroras pažymi, kad V. O., kaip ir A. B., pradžioje nežinojo nei R. P., nei R. L. pavardžių, jas išsiaiškino tik ikiteisminio tyrimo eigoje. Teigia, kad teismas tinkamai neįvertino ir tos aplinkybės, jog A. L. iškėlė versiją, kad apskritai nebuvo baro kieme, kai vyko muštynės, o tai be V. O. ir A. B. paneigė liudytojai M. P. ir P. B..

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis V. O. prašo panaikinti Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 24 d. nuosprendžio dalį, kurioje išteisinti kaltinamieji R. P. bei A. L. ir šioje dalyje priimti naują, apkaltinamąjį nuosprendį:

tenkinti jo (V. O.), kaip nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo, ieškinį ir priteisti jam iš R. P. bei A. L. 1711 Lt (vieną tūkstantį septynis šimtus vienuolika litų) turtinės žalos atlyginimo bei 716 Lt (septynis šimtus šešiolika litų) patirtų kitų išlaidų,

priteisti jam (V. O.) iš R. P. ir A. L. 15 000 Lt (penkiolika tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimo,

priteisti jam iš R. P. ir A. L. atstovavimo išlaidas (išlaidos už susipažinimą su bylos medžiaga, bylos medžiagos analizę, ieškinio surašymą, dalyvavimą teismo posėdžiuose, pasirengimą teismo posėdžiams, taip pat šio apeliacinio skundo surašymą (skundas surašytas to paties atstovo M. R.). Nuosprendžio dalį dėl A. B. palikti nepakeistą.

Skunde apeliantas nurodo, kad susipažinus su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu galima padaryti tokias išvadas, kodėl kaltinamieji buvo išteisinti: kas sumušė V. O. niekas nematė ir negirdėjo, galbūt jis buvo sumuštas pašalinių asmenų; paties nukentėjusiojo parodymai dėl nekonkrečių priežasčių nepatikimi, jis yra suinteresuotas bylos baigtimi; A. B. parodymai nepatikimi, nes jis neprisiekė; policijos pareigūnų parodymai nepatikimi, nes jie išvestiniai ir juos paneigia kaltinamojo R. P. parodymai, kad policijos pareigūnai jį klaidingai suprato, ir visiškai nesvarbu, jog policijos pareigūnai nurodė tas pačias aplinkybes, kurias nurodė R. P. ikiteisminio tyrimo metu; visos kitos aplinkybės ir kiti įrodymai yra nesvarbūs, juos galima tiesiog nurodyti nuosprendyje, nevertinant jų.

Nukentėjusiojo vertinimu, toks teismo nuosprendis neabejotinai yra šališkas ir neobjektyvus, galbūt sąlygotas tų aplinkybių, kad pirmosios instancijos teismas yra tame pačiame rajone, kuriame gyvena kaltinamieji ir kuriame visi vieni kitus pažįsta.

Pasak apelianto, Joniškio rajono apylinkės teismas skundžiamo nuosprendžio dalį iš esmės pagrindė abstrakčiu, tinkamai nemotyvuotu nukentėjusiojo, taip pat A. B. ir dviejų liudytojų (policijos pareigūnų) parodymų vertinimu. Skundžiamoje nuosprendžio dalyje liko visiškai neįvertinti kitų liudytojų parodymai, jie nuosprendyje tik nurodyti.

Nukentėjusiojo V. O. vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad nukentėjusysis yra suinteresuotas bylos baigtimi proceso dalyvis, jo parodymai gali būti nevisiškai tikslūs. Tai įvertinęs teismas padarė išvadą, kad R. P. ir A. L. kaltė padarius jiems inkriminuojamą veiką negali būti įrodyta nukentėjusiojo V. O. parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti įrodymai. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad jis negali pasiremti ir kaltinamojo A. B., kuris yra V. O. draugas, duotais parodymais, nes jis byloje turėdamas įtariamojo, o po to kaltinamojo procesinį statusą, nėra įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, todėl neturi pareigos duoti teisingus parodymus. Anot teismo, liudytojų, policijos pareigūnų R. V. ir J. P. duoti parodymai yra išvestiniai, nes šie liudytojai nebuvo įvykio vietoje ir jo nematė. Teismas pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad R. P. posėdžio metu nurodė, jog pareigūnai jį neteisingai suprato, kad apie aplinkybes jis pasakojo neblaivus, nenurodė konkretaus asmens, kuriam būtų sudavęs smūgį, nepasirašė ant J. P. surašyto paaiškinimo, tokie duomenys negali būti laikomi neabejotinais ir neginčytinais R. P. kaltės įrodymais.

Apelianto įsitikinimu, teismo nuosprendžio dalis, kurioje išteisinti kaltinamieji R. P. ir A. L. yra nepagrįsta ir neteisėta, priimta pažeidžiant procesinės teisės normas, netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė esminę įrodymų vertinimo sąlygą – vertinti byloje esančių įrodymų visumą, visų liudytojų, o ne vien tik policijos pareigūnų parodymus. Teigia, kad Joniškio rajono apylinkės teismas nevertino visų reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių, jog kaltinamieji padarė jiems inkriminuojamas veikas. Be to, akivaizdu, pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo bylos objektyviai ir nešališkai, nes dėl nesuprantamų priežasčių kritiškai vertindamas nukentėjusiojo parodymus dėl konkrečių jį primušusių asmenų (pavyzdžiui, teismas nurodė, kad nukentėjusysis yra suinteresuotas bylos baigtimi), kritiškai nevertino kaltinamųjų parodymų ir laikė juos patikimais, nors jie, skirtingai nei nukentėjusysis, neprisiekė duoti teisingus parodymus ir siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Taip pat apeliantas pastebi, kad teismas bylos aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus vertino tik nukentėjusiojo V. O. sveikatos sutrikdymo aspektu, bet visiškai nevertino kaltinamųjų veiksmų pagal BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, t. y. teismas vertino ar kaltinamieji sumušė V. O., tačiau nevertino ar jie pažeidė viešąją tvarką (o dėl to jokių abejonių nėra). Be to, nuosprendyje nurodyta, kad kaltinamiesiems veikos buvo inkriminuotas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nors V. O. buvo sutrikdyta sveikata. Nuorodos į BK straipsnį dėl sveikatos sutrikdymo taip pat nebuvo ir kaltinamajame akte.

Apeliantas prašo atsižvelgti į tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teigdamas, kad jo (V. O.) parodymai nėra nuoseklūs, nenurodė, kuo pasireiškė šių parodymų nenuoseklumas. Mano, kad jeigu ir būtų nukentėjusiojo paaiškinimų neatitikimų, tai negali būti besąlygiškas pagrindas atmesti nukentėjusiojo parodymus, nes stresinės aplinkybės turi įtakos įvykio eigos fiksavimui bei įsiminimui. Be to, natūralu, kad kiekvienoje naujoje apklausoje parodymai dėl neesminių detalių gali skirtis.

Vertinant teismo motyvą dėl nukentėjusiojo suinteresuotumo bylos baigtimi, apelianto manymu, darytina išvada, kad nukentėjusiųjų parodymais apskritai negalima remtis nė vienoje byloje, nes nukentėjusieji yra suinteresuoti bylos baigtimi, jie gali nevisiškai tiksliai prisiminti įvykių aplinkybes. Tokia išvada yra nihilistinė. Pastebi, kad nors pagal BPK 301 straipsnio 2 dalį apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, šiuo atveju jo (V. O.) parodymus patvirtina ir kiti įrodymai, todėl nesiremti šiais parodymais nebuvo jokio objektyvaus pagrindo.

Skunde taip pat pažymima, kad BPK 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė yra nustatoma tiesioginiais įrodymais (nors tokių šioje byloje irgi yra). Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Todėl, nukentėjusiojo teigimu, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas be jokio teisėto pagrindo atsisakė remtis policijos pareigūnų parodymais vien dėl to, jog tai netiesioginiai įrodymai. Nurodo, kad šiais netiesioginiais įrodymais buvo galima remtis, nes policijos pareigūnai patvirtino tarpinius faktus ir išvadas, tarpusavyje sujungtus nuoseklia ir logiška grandine.

Apeliantas pažymi ir tai, kad BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taigi, įrodymais yra tokie duomenys, pagal kuriuos teismas nustato faktines tiriamo įvykio ir kitas svarbias aplinkybes. Visais atvejais byloje turi būti įrodytos tiriamo įvykio aplinkybės: laikas, vieta, būdas, įrankiai ir priemonės, padariniai, veiką padaręs asmuo, jo asmeninės savybės, nukentėjęs asmuo ir kt. O tai reiškia, kad gali būti remiamasi ir kaltinamojo parodymais. Pasak nukentėjusiojo, pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendžio logiką kaltinamojo parodymais apskritai negalima remtis. Mano, kad šiuo atveju teismui nebuvo jokio teisėto pagrindo nesiremti A. B. parodymais, nes jie tik patvirtino logišką ir nuoseklią aplinkybių ir išvadų grandinę.

Apeliantas pastebi, kad skundžiamo teismo nuosprendžio dalis pasižymi deklaratyviais, o ne įrodymais grįstais teiginiais, taip pat teiginiais, kuriuos paneigia byloje esantys duomenys. Tačiau, nepaisant to, nuosprendis tuo yra grindžiamas. Pavyzdžiui, teismas nuosprendyje nurodė, kad nukentėjo ir daugiau asmenų, pvz. E. Ž.. Nukentėjusiojo V. O. teigimu, tai visiškai neatitinka tikrovės. E. Ž. apie tariamą savo sužalojimą nieko nenurodė ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus. 2013 m. balandžio 2 d. vykusio teismo posėdžio metu jis nurodė, kad V. O. jam trenkė į nosį, jam pradėjo bėgti kraujas. Tame pačiame teismo posėdyje jo draugas, liudytojas R. K. parodė, kad, bėgdamas paskui A. B., jis sutiko E. Ž.. Paklaustas nukentėjusiojo atstovo ar matė kruviną E. Ž., jis nurodė, kad nematė, jog E. Ž. būtų buvęs kruvinas ar sužalotas. Taigi, apelianto manymu, akivaizdu, kad E. Ž. davė melagingus parodymus, o pirmosios instancijos teismas jais neatsakingai rėmėsi.

Anot V. O., visiškai nesuprantama, kodėl pirmosios instancijos teismas ignoravo aplinkybes ir įrodymus, akivaizdžiai patvirtinančius kaltinamųjų kaltę. Pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti visą situaciją tą vakarą, kai jis (V. O.) buvo sumuštas, t. y. privalėjo ištirti ir įvertinti susiklosčiusią situaciją tarp vakarėlio dalyvių, atsižvelgti, kad iki jį (nukentėjusįjį V. O.) sumušant, įvyko konfliktas tarp vakarėlio dalyvių (jame nukentėjusysis nedalyvavo), o kokių nors pašalinių asmenų konflikte nebuvo ir negalėjo būti. Įrodinėjimui konflikto eiga šioje byloje buvo itin svarbi ir į tai pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti modeliuodamas situaciją ir prognozuodamas kaltinamųjų veiksmus. Tai yra vienas iš pagrindų vertinant jo, t. y. nukentėjusiojo V. O., parodymų patikimumą ir išteisintųjų parodymų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad kaltinamieji R. P. ir A. L. procesinio nagrinėjimo metu atsisakė duoti parodymus ir juos, t. y. visiškai nekonkrečius, neišsamius, padrikus, net logiškai nepaaiškinamus parodymus, davė tik išklausius visų nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus.

V. O. įsitikinimu, byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad R. P. ir A. L. padarė jiems inkriminuojamas veikas. Pabrėžia, kad pradinis konfliktas įvyko tik tarp vakarėlyje dalyvavusių asmenų – nukentėjusiojo E. T. ir atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. B.. Teigia, kad pirmasis konfliktą inicijavo E. T., smogdamas kumščiu į veidą A. B., todėl nesuprantama, kodėl pastarasis nėra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už viešosios tvarkos pažeidimą. Kadangi viso konflikto užuomazgos buvo tik vakarėlio dalyvių nesutarimuose, todėl, nukentėjusiojo vertinimu, visiškai nesuprantamas ir nelogiškas pirmosios instancijos teismo argumentas, kad įvykio vietoje galėjo būti ir pašalinių asmenų. Mano, kad visų pirma, tokie teismo teiginiai yra visiški neaiškūs ir nekonkretizuoti, antra – konfliktas kilo būtent tarp vakarėlio dalyvių, o ne tarp asmenų iš gatvės ir vakarėlio dalyvių. Būtent konflikto pagrindu vėliau R. P., A. L. ir kiti jų draugai siekė sumušti A. B. ir V. O.. Tai, jog konflikte nedalyvavo kokie nors pašaliniai asmenys, o tik vakarėlio dalyviai, 2013 m. balandžio 2 d. vykusio teismo posėdžio metu patvirtino liudytojas B. R., nurodydamas, kad muštynėse dalyvavę asmenys buvo iš vakarėlio. To paties teismo posėdžio metu liudytojas D. B., nurodęs, kad yra A. L. ir R. P. draugas, patvirtino, jog jis nematė, kad muštynių metu būtų buvę kokių nors pašalinių asmenų. Liudytojas E. Ž., kuris taip pat yra R. P. ir A. L. draugas, 2013 m. balandžio 2 d. teismo posėdžio metu davė parodymus, kad išėjęs į lauką jis pamatė „kelis draugus“, o ne kokius nors kitus pašalinius asmenis. Nors liudytojas L. R., kuris yra R. P. giminaitis, 2013 m. balandžio 2 d. teismo posėdžio metu ir nurodė, kad kažkur buvo kitų baro lankytojų, tačiau kartu nurodė, kad jie konflikte nedalyvavo. Teismo posėdyje liudytojas R. K., kuris yra R. P. sūnėnas, taip pat aiškiai nurodė konflikte dalyvavusius asmenis (E. Ž., R. P.), bei tai, kad tarėsi su E. Ž. ir R. P., ką daryti su A. B.. Kaltinamasis R. P. ikiteisminio tyrimo metu taip pat aiškiai nurodė konflikte dalyvavusius asmenis, kad mušėsi su A. B.. Taigi, anot apelianto, akivaizdu, kad galima daryti išvadą, jog jis (V. O.) buvo sumuštas vakarėlyje dalyvavusių asmenų. Kad jis buvo mušamas R. P. ir A. L., neginčijamai patvirtina byloje surinkti įrodymai.

Dėl A. L. nukentėjusysis O. O. pažymi, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu jis nedavė parodymų tol, kol nebuvo išklausyti nukentėjusieji ir liudytojai. Nors tai yra kaltinamojo teisė ir dėl to daryti reikšmingų išvadų nėra pagrindo, vis dėlto mano, kad asmuo, norintis duoti tikslius parodymus ir neturintis ko slėpti, juos duotų iškart, nebijodamas, kad jo parodymai gali nesutapti su kitų asmenų parodymais. Teigia, kad A. L. parodymai yra visiškai nenuoseklūs, nelogiški ir nesutampantys net su kelių kitų asmenų parodymais. Pastebi, kad A. L. apskritai neigė, jog buvo kieme, kuriame vyko muštynės, kad jose taip pat nedalyvavo. Pažymi, jog tai, kad A. L. jį (V. O.) mušė, patvirtino ir A. L. bei R. P. smūgius matęs A. B.. Pastarasis patvirtinto, kad jis matė, kaip A. L. ir R. P. spardė V. O.. Taip pat pažymi, kad A. B. parodymai, jog jis buvo gaudomas R. P. ir A. L., sutampa su R. P. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, jog jis ėmėsi (buvo suėmęs už juosmens) su A. B., kad jį gaudė. Be to, A. B. aiškiai nurodė, kodėl jis atpažino A. L.: jo veido ypatybė yra tokia, kad į skruostus, susijaudinimo metu, greitai priplūsta kraujo, dėl to skruostai atrodo itin raudoni. Taip A. L., jam susijaudinus, atrodė ir teismo posėdžių metu. A. B. parodymus, kad A. L. buvo kartu su grupe asmenų, mušusių jį, t. y. V. O., teismo posėdžio metu patvirtinto ir liudytojas P. B., nurodęs, kad aplink V. O. ir A. B. buvo apstoję ir juos mušė 4-5 žmonės, tarp kurių buvo A. L. ir R. P.. Jis taip pat nurodė, jog V. O. ir A. B. buvo gaudomas tų juos mušusių asmenų, - tai sutampa su A. B. parodymais, jog jis buvo gaudomas A. L. ir R. P.. To paties teismo posėdžio metu liudytojas M. P. patvirtino tiek A. B., tiek P. B. parodymus, kad šalia nugriuvusio V. O. tarp kelių asmenų jis įsidėmėjo R. P., o vėliau gatvėje – A. L.. Be to, apelianto įsitikinimu, itin svarbu tai, kad A. L. dalyvavimą muštynėse ir gaudynėse patvirtino kitas kaltinamasis – R. P.. Ikiteisminio tyrimo metu jis aiškiai nurodė, kad „...jis (A. B.) ... ėmė nuo jo bėgti į kitą gatvės pusę ... Atbėgo R. K. ir L., kurio buvo raudoni žandai ir taip jį įsidėmėjo“. Nukentėjusiojo V. O. teigimu, įvertinus šiuos tarpusavyje sutampančius nukentėjusiojo, R. P., A. B., P. B., M. P. ir kaltinamojo R. P. parodymus akivaizdu, kad A. L. dalyvavo muštynėse, pažeidė viešąją tvarką ir sutrikdė jo, t. y. V. O., sveikatą.

Jokios abejonės dėl to, jog R. P. pažeidė viešąją tvarką ir sutrikdė jo (V. O.) sveikatą, apelianto įsitikinimu, taip pat nėra. Pažymi, kad R. P., kaip ir A. L., abstrakčius parodymus davė tik išklausęs nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus. Pasak nukentėjusiojo, kai kurios aplinkybės ir įrodymai, aptarti įvertinant aplinkybes ir įrodymus, liečiančius A. L., taip pat liečia ir R. P.. Tai patvirtina, kad R. P. ir A. L., darydami nusikalstamas veikas, veikė kartu. Apeliantas pabrėžia, kad tokią neabejotiną išvadą galima padaryti ne tik iš nukentėjusiojo ir jau nurodytų liudytojų (t. y. R. P. draugų ir dviejų giminaičių) parodymų, bet ir iš paties R. P. parodymų, kurie sutampa su A. B. ir policijos pareigūnų R. V. bei J. P. parodymais, kuriuos pirmosios instancijos teismas tik dėl jam suprantamų priežasčių vertino kritiškai. Įvykio detalių, kurias ikiteisminio tyrimo metu nurodė pats R. P., policijos pareigūnai, kurie, kaip patvirtino pats Joniškio rajono apylinkės teismas, nematė konflikto eigos, besiklostančių įvykių, negalėjo sugalvoti. Tai patvirtina, kad R. P. dalyvavo muštynėse ir jį (V. O.) mušė. Pavyzdžiui, R. P. duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad „Kitoje gatvės pusėje, daugiabučių namų kieme prie malkų krūvos A. sustojo ir pasiėmęs malką, pagrasino“. Tai 2013 m. balandžio 2 d. vykusio teismo posėdžio metu patvirtino ir liudytojas, R. P. sūnėnas R. K., nurodydamas, kad prie kelio sutiko R., kuris įspėjo, jog B. yra paėmęs malką. Be to, apelianto teigimu, iš esmės tokias pat aplinkybes dėl malkų krūvos ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir A. B., tokias pat aplinkybes, kurias jam papasakojo R. P. ligoninės priimamajame, nurodė ir policijos pareigūnai R. V. ir J. P.. Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas, R. V. parodė, jog R. P. jam papasakojo, kad jis pamatė būrį kieme besimušančių vaikinų ir jis (R. P.), pribėgęs, vienam iš atvykusių (iš Vilniaus) vaikinų trenkė į veidą, sakė, kad davė į „snukį“ ir taip jį „iškirto“. Jis sakė, kad „iškirto“ iš vieno smūgio, sakė, kad nuo to smūgio vaikinas nukrito ant žemės. Taip pat jis sakė, kad puolė prie kito vaikino, kuris irgi buvo ne vietinis. Tas antras vaikinas ėmė bėgti. Vaikinas, pasiėmęs malką į rankas, ir pasakęs jam „ateik“. Apelianto teigimu, analogiškus parodymus dėl R. P. smūgių davė ir J. P.. Mano, kad negalima teigti, jog policijos pareigūnai galėjo duoti netikslius ir nepatikimus parodymus, nes jie visiškai sutampa su R. P. parodymais, kad A. B. buvo paėmęs malką, R. K. parodymais, kuris nurodė tai, ką jam pasakė R. P., A. B. parodymais ir kitų liudytojų parodymais, jog muštynių metu V. O. buvo nugriuvęs ant žemės ir gulėjo be sąmonės. Teigia, kad akivaizdu, jog R. P. policijos pareigūnams rodydamas savo tariamą didvyriškumą, nurodė tikrąsias aplinkybes. Policijos pareigūnai nematė visų aplinkybių, nepažinojo R. P. anksčiau ir neturėjo jokio suinteresuotumo duoti klaidingus parodymus. Tai, ką jie parodė ikiteisminio tyrimo metu, yra tiksliai R. P. nurodytos tikrosios įvykio aplinkybes. V. O. manymu, vertinti policijos pareigūnų parodymus kitaip nėra jokio pagrindo.

Įvertinus visas aplinkybes, jas patvirtinančius įrodymus, nukentėjusiojo teigimu, darytina išvada, kad R. P. ir A. L. pažeidė viešąją tvarką ir sutrikdė jo (V. O.) sveikatą, todėl jų atžvilgiu turėjo būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, bylą išnagrinėjo šališkai ir neobjektyviai, pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas ir dėl to priėmė neteisėtą ir neteisingą sprendimą. Teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad kaltinamieji buvo suinteresuoti jiems palankia bylos baigtimi, nesuvaržyti teisinės atsakomybės duoti bet kokius parodymus. Kartu su jais buvę asmenys – kaltinamųjų draugai ir giminaičiai, kurie ir patys buvo suinteresuoti pozityviai kaltinamųjų atžvilgiu pateikti konflikto aplinkybes.

Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinius skundus patenkinti, išteisintieji, jų gynėjai prašė apeliacinius skundus atmesti.

Prokuratūros ir nukentėjusiojo apeliaciniai skundai atmestini.

Pažymima, kad pagal BK 284 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Teismų praktikoje išaiškinta, kad viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Pagal teismų praktiką visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-135/2011, 2K-563/2009 ir kt.). Kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje, kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, sugadinama ar sunaikinama nuosavybė, tačiau iš visų galimų sveikatos sutrikdymų šis BK straipsnis apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Kilus tokiems padariniams veika kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-340/2013). Viešosios tvarkos sutrikdymas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia. Kaltininkas supranta, kad įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių nori.

Iš išteisintųjų R. P. ir A. L. parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, matyti, kad jie kaltais padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką neprisipažino (2 t. 13, 17-18, 43, 47-48 b. l., 3 t. 15-16, 17 b. l.). Nors nukentėjusysis V. O. teigia, kad jį sumušė būtent R. P. ir A. L., kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiojo parodymai nėra nuoseklūs. Nukentėjusysis savo 2011 m. spalio 16 d. pareiškime apskritai nenurodė jį sumušusių asmenų, tik paminėjo, kad 2011 m. spalio 16 d., apie 1 val., jį sumušė nepažįstamas vaikinas (1 t. 12 b. l.). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2011 m. spalio 20 d. V. O. nurodė, kad jam kumščiu į veidą trenkė R. P., o A. B. jam pasakė, kad „tarp tų jaunuolių buvo A. L.“ (1 t. 36-37 b. l., šie parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme – 2 t. 186-187 b. l.). Papildomai apklausiamas kaip liudytojas V. O. nurodė pamenantis, kad po R. P. suduoto smūgio jam į veidą trenkė ir A. L. (1 t. 39-40 b. l.), o akistatų su R. P. ir A. L. metu jau nurodė negalintis pasakyti, ar jam smūgius sudavė A. L., spėja, kad A. L. jam visgi sudavė, nes pastarasis buvo šalia jo, t. y. šalia V. O. (1 t. 41, 42-43 b. l.). Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) pažymėta, jog medicininiuose dokumentuose užfiksuota, kad V. O. apie įvykį neprisimena, jam diagnozuotas girtumas (1 t. 51 b. l.). Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis V. O. prašė remtis jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, motyvuodamas tuo, kad jis ne viską pamena (2 t. 186-187 b. l.). Nuosprendyje teismas pakankamai išsamiai išanalizavo nukentėjusiojo V. O. parodymus, taigi, neteisus apeliantas teigdamas, kad teismas nenurodė, kuo pasireiškė jo parodymų nenuoseklumas. Taip pat kolegija atkreipia dėmesį, kad tai, jog nukentėjusiųjų parodymais negalima remtis nė vienoje byloje, yra ne teismo, o paties apelianto – nukentėjusiojo V. O. skunde padaryta išvada.

Iš bylos duomenų matyti, kad A. L. ir L. R. gimtadienių šventėje dalyvavo daug žmonių, tačiau niekas konkrečiai nematė, kas konkrečiai V. O. sudavė smūgius. Nors kaltinamojo A. B. teigimu nukentėjusįjį V. O. spardė A. L. ir R. P., kiti bylos duomenys šių parodymų nepatvirtina (2 t. 185-186 b. l.). Priešingai, liudytoja A. M. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad vakarėlio metu jai A. L. pasirodė per daug išgėręs, todėl jį palydėjo į antrąjį pastato aukštą. A. L. nuėjo į tualetą ir gana ilgai ten buvo, po to dar spėjo prigulti. Kai ji vedė A. L. į antrąjį aukštą, muštynių dar nebuvo, o kai nusileido į apačią, muštynės jau buvo pasibaigusios (3 t. 13-14 b. l.). Tai, kad A. L. su A. M. vakarėlio metu buvo antrajame pastato aukšte, patvirtino ir liudytoja G. A. (3 t. 13 b. l.). Liudytojas E. Ž. atsakydamas į teisėjos klausimą nurodė matęs lauke gulintį V. O., tačiau A. L. ten nebuvo – pastarasis buvo antrajame pastato aukšte (2 t. 188 b. l.). Atsižvelgiant į tai, kad liudytojo E. Ž. parodymus patvirtina kiti anksčiau paminėti parodymai, šiuos liudytojo parodymus vertinti kaip melagingus nėra pagrindo. Nors liudytojas M. P. nurodė matęs lauke prie automobilių nukentėjusįjį V. O. ir dar 3-4 žmones, kurių vienas smogė V. O., liudytojas kartu pažymėjo, jog su V. O. buvusių žmonių nepažino, nematė, ar kas nors V. O. mušė gulintį, nematė, kad ką nors muštų A. L. (3 t. 14 b. l.). Liudytojas P. B., nurodęs, kad V. O. ir A. B. mušėsi su grupele jaunuolių, kurioje buvo ir R. P. bei A. L., kartu nurodė nežinantis, ar pastarieji sudavė smūgius V. O.. Kad R. P. ir A. L. būtų smogę V. O., jis nematė (3 t. 14-15 b. l.). Akivaizdu, kad nukentėjusiojo V. O. ir kaltinamojo A. B. parodymų nepatvirtina ne tik kitų teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų parodymai, bet ir kiti bylos duomenys, įskaitant ir specialistų išvadas, patvirtinančias tik patį V. O. sužalojimo faktą (1 t. 51, 71 b. l.). Be to, kaip teisingai nuosprendyje pažymėjo pirmosios instancijos teismas, parodymus A. B. davė turėdamas įtariamojo, o po to – kaltinamojo statusą, t. y. nebūdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. R. P. bei A. L. kaltės padarius jiems inkriminuotą nusikaltimą nepatvirtina ir V. O. nurodytos aplinkybės, kad pašaliniai asmenys konflikte nedalyvavo, A. L. kartu su kitais vaikinais taip pat buvo lauke, konfliktą pradėjo E. T., parodymus kaltinamieji davė tik išklausę nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus. Net ir darant prielaidą, kad V. O. buvo sumuštas vakarėlyje dalyvavusių asmenų, nėra pagrindo neginčijamai teigti, kad minėtą nukentėjusįjį sumušė būtent R. P. ir A. L..

Iš bylos duomenų matyti, kad teismas, nepažeisdamas įstatymo reikalavimų, įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, įskaitant ir policijos pareigūnų R. V. bei J. P. parodymus, todėl nukentėjusiojo skundo argumentas, kad apylinkės teismas pažeidė esminę įrodymų vertinimo sąlygą – vertinti byloje esančių įrodymų visumą, visas reikšmingas aplinkybes, atmetamas kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. P. kaltės nepatvirtina ir policijos pareigūnų R. V. bei J. P. parodymai. Teismas pagrįstai liudytojo R. V. parodymų, kad R. P. sakė, jog sudavė kažkuriam ne joniškiečiui, vilniečius „kirto“ vienu smūgiu, nevertino kaip neginčijamo R. P. kaltės įrodymo. Vien toks abstraktus įvykio nupasakojimas negali būti pripažįstamas asmens kaltės įrodymu. Policijos pareigūnų parodymų nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos duomenys, be to, iš policijos pareigūnų parodymų matyti, kad ligoninėje kalbėdamas su jais R. P. buvo neblaivus (pati liudytoja J. P. teisme nurodė, kad neblaivaus asmens apklausti negalima, tačiau ji vykdė budinčiojo nurodymą), jis nebuvo įspėtas, kad duoda parodymus prieš save, ant apklausos protokolo nepasirašė (2 t. 190-191 b. l.). Teisiamajame posėdyje atsakydamas į prokuroro klausimus R. P. nurodė policijos pareigūnams nesakęs, kad „kirto“ vilniečius, taip pat nurodė manantis, kad policijos pareigūnai jo pasakojimo įdėmiai nesiklausė ir galėjo jo žodžius ne taip suprasti (3 t. 15-16 b. l.).

Duomenų, patvirtinančių nukentėjusiojo V. O. skundo argumentą, kad skundžiamą nuosprendį priėmė šališkas teismas, byloje nėra. Tai, kad teismas priėmė ne tokį sprendimą, kokio tikėjosi nukentėjusysis, teismo šališkumo taipogi nepatvirtina.

Akivaizdu, kad teismas ėmėsi visų priemonių, kad būtų pašalintos kilusios abejonės, o nepavykus tai padaryti, šias abejones, vadovaudamasis susiformavusia teismų praktika, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, įvertino kaltinamųjų naudai.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas pagrįstai R. P. ir A. L. priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje padarė pagrįstą išvadą, jog neįrodyta, kad R. P. ir A. L. įvykdė BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, tačiau rezoliucinėje nuosprendžio dalyje nurodė neteisingą išteisinimo pagrindą, t. y. R. P. ir A. L. išteisino jų veiksmuose nenustačius nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, požymių. Dėl to skundžiamas nuosprendis keičiamas, nurodant kitą (numatytą BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkte) R. P. ir A. L. išteisinimo pagrindą (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Taip pat skundžiamas nuosprendis keičiamas ir dėl netinkamai išspręstų civilinių ieškinių (BPK 328 straipsnio 4 punktas) klausimo, nes, vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktu, jeigu kaltinamasis išteisinamas neįrodžius, kad jis dalyvavo darant nusikalstamą veiką, civilinis ieškinys atmetamas. Taigi, nukentėjusiojo V. O. civilinis ieškinys ir Šiaulių teritorinės ligonių kasos ieškinys dėl gydymo išlaidų priteisimo atmetami. Taip pat netenkintinas nukentėjusiojo V. O. prašymas ir neišieškotinos jo turėtos atstovavimo išlaidos, nes tik iš pripažinto kaltu asmens gali būti išieškotos nukentėjusiojo turėtos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 24 d. nuosprendį:

R. P. išteisinimo pagrindą pakeisti nurodant, kad R. P. išteisintinas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

A. L. išteisinimo pagrindą pakeisti nurodant, kad A. L. išteisintinas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Atmesti V. O. civilinį ieškinį ir Šiaulių teritorinės ligonių kasos ieškinį dėl gydymo išlaidų atlyginimo.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Albino Bambalo ir nukentėjusiojo V. O. apeliacinius skundus atmesti.