- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-07-11
- Bylos Nr.
- I-2945-1063/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01533-2018-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Tomas Blinstrubis
- Pareiškėjas
- K. C.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
- Kategorijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. C. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo–izoliatoriaus kalėjimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Šalies argumentai
Paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 22 d. iki 2016 m. sausio 25 d. Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Nurodė, jog Lukiškių TI-K buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nes buvo kalinamas kamerose, kurios neatitiko ploto vienam asmeniui reikalavimų. Kalint nebuvo pakankamai užtikrinta socialinė reabilitacija, kultūros, sporto ir kt. renginių organizavimas. Nebuvo galimybės privačiai pasinaudoti sanitariniu mazgu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios dienos šviesos ir oro. Dalyje kamerų nebuvo pagalbos iškvietimo mygtuko, dalyje kamerų jie buvo nepataisomai sugadinti. Galimybė pasivaikščioti gryname ore buvo sudaryta tik 1 valandą per dieną. Pasivaikščiojimo kiemeliai pilni šiukšlių, netvarkingi. Kiemelių stogai padengti šiferiu, kuriame yra asbesto. Švaraus oro kiekis neatitinka norminio oro švarumo. Pusrūsyje esančiose kamerose drėgnumas viršija normas. Tuo atveju, jei kitose kamerose būdavo rūkoma, nesant ventiliacijos, rūkalų dūmai pasklisdavo po kitas kameras. Nebuvo užtikrintas tinkamas patalpų apšvietimas. Dėl ventiliacijos nebūvimo kamerose buvo pelėsio, grybelių. Lubų, sienų dažai atsilupę. Pareiškėjas nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne. Nesudarytos sąlygos dažniau nei kas du mėnesius nemokamai išsiplauti viršutinius drabužius. Tualetinio popieriaus dviem savaitėm duodavo tik pusę rulono. Nebuvo sudaryta galimybė praustis šiltu vandeniu bei dušu dažniau nei vieną kartą per savaitę.
Pabrėžė, kad dėl minėtų aplinkybių buvo pažeistos pareiškėjo teisės į tinkamą kalėjimą, todėl patirtus nepatogumus įvertino kaip padarytą žalą, kurią prašė atlyginti pinigais.
Atsiliepimas
Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujamas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Dėl dalies reikalavimo prašo taikyti ieškinio senatį (b. l. 13–27).
Šalies argumentai
Dėl pareiškėjo skunde minimų prieštaravimų nurodė, kad nuteistųjų paskirstymas į kameras vykdomas griežtai pagal teisės aktų reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas tarp suimtųjų bei ypatingų įvykių atsiradimą. Pažymėjo, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose ir tam yra išduodamos būtinos priemonės. Remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir piniginius resursus. Sanitariniai mazgai atitinka teisės aktų reikalavimus. Patalpos vėdinamos per langus, o tai taip pat atitinka teisės aktų reikalavimus. Patalpų temperatūra, apšvietimas atitinka higienos reikalavimus. Vedimas į dušą, pasivaikščiojimas organizuojami teisės aktų nustatyta tvarka. Nurodė, kad pareiškėjas buvo tinkamai aprūpintas higienos priemonėmis, patalyne. Pažymėjo, kad norint dalyvauti socialinėse programose, renginiuose, asmuo pats turi parodyti iniciatyvą. Kamerose įrengti aliarmo mygtukai buvo suremontuoti.
Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos nurodė, kad šiuo atveju nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
1. Byloje sprendžiamas ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.
2. Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pareiškėjas šiuo atveju nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie jo nurodomus nepatogumus, kad jis kalinamas galimai teisės aktų nuostatoms neatitinkančiomis sąlygomis, varžomos kitos jo teisės, ir dėl to patiriama neturtinė žala. Taigi pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Tokios pozicijos teismų praktikoje laikomasi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017 ir kt.)
Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, pripažinus, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka būtent pareiškėjui. Pažymėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-858/2015).
Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių aplinkybių, įrodymų dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spęsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises.
Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą ir taikytiną teismų praktiką, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovės atstovo prašymu yra taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2018 m. gegužės 2 d. (skundo teismui išsiuntimo data), ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui neturtinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2018 m. gegužės 2 d. iki 2015 m. gegužės 2 d. (trejų metų laikotarpis). Įvertinus tai, ginčas dėl neturtinės žalos priteisimo, nagrinėjamu atveju, galėtų būti sprendžiamas tik už laikotarpį nuo 2018 m. gegužės 2 d. iki 2015 m. gegužės 2 d., todėl pareiškėjas už laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 22 d. iki 2015 m. gegužės 1 d. neturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą.
Byloje sprendžiamas ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime už laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. vasario 2 d.
3. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 str. 2 d.). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja Civilinio kodekso 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes, kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis). Taigi, valstybės civilinei atsakomybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.
Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).
Atkreiptina, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui Civilinio kodekso 6.270 str. prasme.
4. Pareiškėjas teigia, kad jis kamerose Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkantį minimalųjį gyvenamąjį plotą.
Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 104 punkte nustatyta, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus. Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 134:2015), patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.
Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų apie kamerų, kuriose laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 2 d. iki 2016 m. vasario 2 d. buvo laikomas pareiškėjas, plotą, jose laikytų asmenų skaičių bei atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą kamerose (0,56 kv. m.), nustatyta, kad tinkamas plotas Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui nebuvo užtikrintas 100 parų. Šiuo laikotarpiu pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m. kameros ploto, o tai vertintina jau kaip Europos žmogaus teisių konvencijos pažeidimas.
Pažymėtina, kad aplinkybė, jog kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių dėl kamerų stygiaus pareiškėjo patalpinti į kamerą, atitinkančią nustatytus reikalavimus, remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Taigi, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, aptartą teismų praktiką, išdėstytas faktines aplinkybes, atsakovę atstovaujančios institucijos argumentus (atsiliepime nurodytas pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafikas), be kita ko, iš dalies patvirtinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas, būtent perpildytoje kameroje, darytina išvada, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo administracija dalį pareiškėjo kalėjimo laikotarpio (100 parų) pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija, ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Todėl šiuo aspektu pareiškėjo dėstomi argumentai vertintini kaip pagrįsti iš dalies.
Atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y., ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Akcentuotina tai, kad nacionaliniai teisės aktai (minėtas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma (3,6 kv. m.), atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2017 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo atstovo padarytus teisės pažeidimus.
5. Pareiškėjo teigimu, sanitarinis mazgas įrengtas bendrojoje erdvėje ir neužtvertas nuo gyvenamosios zonos. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176, 14.5 papunkčiu, sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
Pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą ir kt.). Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime, pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Atsakovės atstovas šios aplinkybės (sanitariniai mazgai nuo gyvenamojo ploto atitverti tik 1,5 m. pertvara) neįrodė priešingai, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovės pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, jog ginčo laikotarpiu, kuriuo pareiškėjas buvo patalpintas ne vienas, buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą.
6. Pareiškėjas taip pat teigia, kad kamerose nebuvo vėdinimo. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – HN 134:2015, galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 17 punkte įtvirtinta, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Taigi patalpų vėdinimas per langus teisės aktų nuostatoms neprieštarauja. Atkreiptina, jog Lietuvos higienos normos HN 134:2015 3 punkte yra nustatyta, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi/buvo taikomi tik tie šių higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiuo atveju atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susijęs su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu (dėl švaraus oro trūkumo kamerose) nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo.
7. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose nebuvo pagalbos mygtuko pareigūnui iškviesti, todėl esant reikalui būtų neįmanoma sulaukti pareigūnų pagalbos. Atstovės atstovas šiuo aspektu nurodė, kad 2016-2017 metais Lukiškių TI-K buvo sumontuota nauja aliarmo iškvietimo sistema visose kamerose ir ji yra veikianti.
Pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 28 d.), kurių 16.11 punkte nurodyta, jog kamerose turi būti įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Europos kalinimo taisyklių 18.2 punkto c) dalyje (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalinimo taisyklių“) nustatyta, kad visose vietose, kuriose kaliniai gyvena, dirba ar susirenka turi būti įrengta aliarmo sistema, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu. Dėl šiuo aspektu pareiškėjo išdėstytų argumentų pažymėtina, kad byloje nėra pateikta neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjo kalėjimo laikotarpiu, kamerose, būtent kuriose buvo patalpintas pareiškėjas (Nr. 92), prižiūrėtojo iškvietimo sistema veikė. Priešingai, atsakovės atstovas nurodė, jog iki 2017 m. rugsėjo mėn. pirmojo (pareiškėjas buvo patalpintas kameroje Nr. 92, kuri yra pirmame korpuse), trečiojo korpuso aliarmo mygtukai nebuvo veikiantys, o veikė tik antrojo korpuso aliarmo mygtukai. Taigi, galiojant minėtų taisyklių 16.11 punkte įtvirtintam teisiniam reguliavimui, taip pat atsižvelgiant į Europos kalinimo taisyklių 18.2 punkto nuostatą, darytina išvada, kad Lukiškių TIK nepateikus įrodymų, paneigiančių pareiškėjo teiginius, yra pagrindas pripažinti institucijos neteisėtus veiksmus, kurie pasireiškė tuo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo patalpintas kameroje, kurioje neveikė/nebuvo įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema, t. y. pareiškėjo kalinimo metu Lukiškių TI-K pažeidė kamerų įrengimo reikalavimus. Lukiškių TI-K savo teiginio teisėtumo jokiais į bylą pateiktais įrodymais neįrodė.
7. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nebuvo įgyvendintas suimtųjų socialinių poreikių tenkinimas, t. y. nepakankamai buvo užtikrinamos kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo programos.
Atsakovės atstovas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K nuteistiesiems, suimtiesiems socialinė reabilitacija organizuojama pagal jų prašymus. Taip pat nurodė, kad nuteistieji, suimtieji Lukiškių TI-K turi galimybę žiūrėti televizorių, skaityti literatūrą, spaudą, naudotis interneto prieigomis. Lukiškių TI-K nuolatos lankosi dvasininkai. Pažymėjo, kad užimtumas yra organizuojamas, tik reikia pareikšti norą. Įvertinus šiuos atsakovės atstovo argumentus, darytina išvada, jog Lukiškių TI-K pakankamai plėtojama visuomeninė ir užimtumo programa, tuo tarpu pareiškėjo abstraktaus pobūdžio argumentai, kad Lukiškių TI-K nebuvo įgyvendintas suimtųjų socialinių poreikių tenkinimas, atmestini kaip nepagrįsti. Kaip atsiliepime nurodė atsakovės atstovas, asmuo, norintis dalyvauti visuomeninėje ar kitoje veikloje, pats turi parodyti iniciatyvą ar norą išreikštą žodžiu ar raštu. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų teikęs prašymus į kuriuos nebuvo reaguota.
8. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K nebuvo sudaroma galimybė nusiprausti visą kūną po dušu dažniau nei kartą per savaitę. Higienos normos HN 134:2015 44 punkte įtvirtina, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Teisės aktai nenumato, kad asmuo dušu galėtų pasinaudoti dažniau, nei vieną kartą per savaitę, todėl šiuo aspektu Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumo nenustatyta.
9. Pareiškėjas prieštaravo, kad į pasivaikščiojimų kiemelį buvo išvedamas tik kartą per dieną ir tik vienai valandai. Pažymėtina, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Taigi, pareiškėjas neneigia, kad pasivaikščioti į lauką buvo išvedamas 1 valandą per dieną, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų nenustatyti.
Pareiškėjas nurodė, kad neužtikrinus pasivaikščiojimo laiko vidutiniškai 8 valandų per dieną buvo pažeistas Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis sąlygomis Antrojo bendrojo pranešimo Nr. CPT/inf (92)3 išaiškinimams ir kiti tarptautiniai teisės aktai.
Pažymėtina, kad, kaip yra nurodęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (EŽTT 1968 m. liepos 23 sprendimas Belgian Linguistic (pareiškimo Nr. 1474/62). Vadinasi kiekviena institucija savo veikloje pirmiausia turėtų vadovautis nacionalinės teisės aktais. Todėl ir šiuo atveju, galimi pareiškėjo nurodyti teisės pažeidimai pirmiausiai vertinami nacionalinių teisės aktų nuostatų kontekste.
10. Pareiškėjas nurodė, kad žalą pareiškėjo sveikatai darė pasivaikščiojimo kiemeliuose esantis asbestas, kuris yra susijęs su kankinančia liga. Pareiškėjas nenurodė, kokias konkrečias neigiamas pasekmes jo sveikatai kėlė gyvenamojoje aplinkoje galimai buvęs asbestas. Į bylą nepateikti pareiškėjo skundai atsakovui, kitoms kompetentingoms institucijoms dėl asbesto buvimo ir jo galimai daromos žalos, todėl, nesant tokių duomenų, pareiškėjo deklaratyvūs argumentai dėl žalos sveikatai atmestini kaip nepagrįsti.
12. Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose nustatyta, kad nuteistiesiems, suimtiesiems vyrams per mėnesį priklauso 1 rulonas tualetinio popieriaus. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo išvadai, kad Lukiškių TI-K dviem savaitėm išduodama pusę rulono tualetinio popieriaus nesilaikė teisės aktų reikalavimų.
13. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerose švaraus oro kiekis neatitinka norminio oro švarumo, pusrūsyje esančiose kamerose drėgnumas viršija normas, taip pat nebuvo užtikrintas tinkamas patalpų apšvietimas, kamerose buvo pelėsio, grybelių, lubų, sienų dažai atsilupę.
Higienos normos 134:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C; santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc.; oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Higienos normos 134:2015 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.
Atsakovės atstovas nepateikė duomenų apie kameros Nr. 92, kurioje pareiškėjas buvo patalpintas ginčo laikotarpiu, būklę. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui – t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais. Atsižvelgiant į šiuos argumentus ir į faktą, kad atsakovės atstovas nepateikė teismui įrodymų apie kitų kamerų būklę, darytina išvada, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytą higienišką kalėjimo aplinką.
14. Lukiškių TI-K Pranešime nurodė, kad suimtieji ir nuteistieji ne rečiau kaip kartą per savaitę gauna išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Suimtųjų ir nuteistųjų viršutiniai drabužiai į skalbyklą priimami vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. 1-144 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Suimtieji ir nuteistieji asmeninių viršutinių drabužių teikiama skalbimo paslauga gali pasinaudoti, jeigu jų asmeninėse sąskaitose yra pakankamas pinigų likutis apmokėti už suteiktą skalbimo paslaugą (b. l. 35). Pareiškėjas prieštarauja, kad tuo atveju, jeigu trūksta lėšų, pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos dažniau nei kas du mėnesius nemokamai išsiplauti viršutinius drabužius.
Pažymėtina, kad šiuo aspektu pareiškėjas tik bendrais argumentais aprašė pareiškėjui nepriimtiną drabužių skalbimo tvarką (administracija atsisako nemokamai plauti drabužius, nes prieš tai sąskaitoje buvo pinigų, kurie buvo išleisti maistui ir kt.), tačiau pareiškėjas nei su skundu, nei į bylą nepateikė jokių konkrečių įrodymų, iš kurių būtų matyti, kad būtent pareiškėjas negalėjo pasinaudoti jam teisės aktais nustatyta rūbų skalbimo tvarka, ar būtų kreipęsis dėl numatytos tvarkos pakeitimo (nesilaikymo). Atsižvelgiant į tai, negalima konstatuoti, jog Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti. Pareiškėjas šiuo aspektu išdėstytų nusiskundimų neindividualizavo, todėl vien bendro pobūdžio prieštaravimai negali būti padarytos žalos įrodymais.
15. Atitinkamai analogiškai pasisakytina ir dėl aprūpinimo patalyne. Pareiškėjas tik bendrais teiginiais nurodė, kad nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, tačiau nenurodė, kada konkrečiai jam nebuvo išduota trūkstama dalis patalynės, ar pareiškėjas kreipėsi į administraciją dėl patalynės trūkumo ir pan. Jokių tai patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikus, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus.
16. Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjo prašoma priteisti piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė, todėl mažintina atsižvelgiant į tai, kad: pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą; nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys; nenustatyta, kad atsakovės atstovė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis; kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis padarė negrįžtamą poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei; byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių apie pareiškėjui ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai, o skunde teismui, būtent šiuo aspektu pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais, atsižvelgiant į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas. Remiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, prašoma priteisti suma mažintina ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 1 500 Eur kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo K. C. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti K. C. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, 1 500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti, už laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 2 d. iki 2016 m. vasario 2 d.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.