- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-05-27
- Bylos Nr.
- A-250-525/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01533-2018-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dalia Višinskienė
- Pareiškėjas
- K. C.
- Atsakovas
- Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namamų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. C. ir atsakovo Vilniaus pataisos namų (Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. C. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas K. C. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovo atstovas), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 22 d. iki 2016 m. sausio 25 d. Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Nurodė, jog Lukiškių TI-K buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nes buvo kalinamas kamerose, kurios neatitiko ploto vienam asmeniui reikalavimų. Pareiškėjui kalint nebuvo pakankamai užtikrinta socialinė reabilitacija, kultūros, sporto ir kt. renginių organizavimas. Nebuvo galimybės privačiai pasinaudoti sanitariniu mazgu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios dienos šviesos ir oro. Dalyje kamerų nebuvo pagalbos iškvietimo mygtuko, dalyje kamerų jie buvo nepataisomai sugadinti. Pareiškėjas teigė, kad galimybė pasivaikščioti gryname ore buvo sudaryta tik 1 valandą per dieną. Pasivaikščiojimo kiemeliai pilni šiukšlių, netvarkingi. Kiemelių stogai padengti šiferiu, kuriame yra asbesto. Švaraus oro kiekis neatitiko norminio oro švarumo. Pusrūsyje esančiose kamerose drėgnumas viršija normas. Tuo atveju, jei kitose kamerose būdavo rūkoma, nesant ventiliacijos, rūkalų dūmai pasklisdavo po kitas kameras. Nebuvo užtikrintas tinkamas patalpų apšvietimas. Dėl ventiliacijos nebuvimo kamerose buvo pelėsio, grybelių. Lubų, sienų dažai atsilupę. Pareiškėjas nurodė, kad nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne. Nesudarytos sąlygos dažniau nei kas du mėnesius nemokamai išsiplauti viršutinius drabužius. Tualetinio popieriaus dviem savaitėms duodavo tik pusę rulono. Nebuvo sudaryta galimybė praustis šiltu vandeniu bei dušu dažniau nei vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas pabrėžė, kad dėl minėtų aplinkybių buvo pažeistos jo teisės į tinkamą kalinimą, todėl patirtus nepatogumus įvertino kaip padarytą žalą, kurią prašė atlyginti pinigais.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti, o dėl dalies reikalavimų prašė taikyti ieškinio senatį.
4. Atsakovas dėl pareiškėjo skunde minimų prieštaravimų nurodė, kad nuteistųjų paskirstymas į kameras buvo vykdomas griežtai pagal teisės aktų reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas tarp suimtųjų bei ypatingų įvykių atsiradimą. Atsakovas pažymėjo, kad įstaigos administracija nuolat reikalavo iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose ir tam buvo išduodamos būtinos priemonės. Remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir piniginius resursus. Atsakovas nurodė, kad sanitariniai mazgai atitiko teisės aktų reikalavimus. Patalpos vėdinamos per langus, o tai taip pat atitiko teisės aktų reikalavimus. Patalpų temperatūra, apšvietimas atitiko higienos reikalavimus. Vedimas į dušą, pasivaikščiojimas buvo organizuojami teisės aktų nustatyta tvarka. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas buvo tinkamai aprūpintas higienos priemonėmis, patalyne. Pažymėjo, kad norėdamas dalyvauti socialinėse programose, renginiuose, asmuo pats turėjo parodyti iniciatyvą. Kamerose įrengti aliarmo mygtukai buvo suremontuoti.
5. Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos atsakovas nurodė, kad šiuo atveju nebuvo būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.
II.
6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 11 d. sprendimu pareiškėjo K. C. skundą tenkino iš dalies, priteisė K. C. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, už laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 2 d. iki 2016 m. vasario 2 d. Kitą skundo dalį teismas atmetė.
7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių aplinkybių, įrodymų dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spęsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises.
8. Teismas pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo atstovo prašymu pritaikė trejų metų ieškinio senaties terminą, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2018 m. gegužės 2 d. (skundo teismui išsiuntimo data), ir sprendė, kad pareiškėjui neturtinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2018 m. gegužės 2 d. iki 2015 m. gegužės 2 d. (trejų metų laikotarpis). Teismas, įvertinęs tai, kad ginčas dėl neturtinės žalos priteisimo galėtų būti sprendžiamas tik už laikotarpį nuo 2018 m. gegužės 2 d. iki 2015 m. gegužės 2 d., nurodė, kad pareiškėjas už laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 22 d. iki 2015 m. gegužės 1 d. neturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą.
9. Teismas byloje sprendė ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K už laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. vasario 2 d.
10. Teismas, iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų apie kamerų, kuriose laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 2 d. iki 2016 m. vasario 2 d. buvo laikomas pareiškėjas, plotą, jose laikytų asmenų skaičių bei atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą kamerose (0,56 kv. m.), nustatė, kad tinkamas plotas Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui nebuvo užtikrintas 100 parų. Šiuo laikotarpiu pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m kameros ploto, o tai vertino jau kaip Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pažeidimas.
Žemesnės instancijos teismas
11. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių dėl kamerų stygiaus pareiškėjo patalpinti į kamerą, atitinkančią nustatytus reikalavimus, remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Taigi, atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, faktines aplinkybes, atsakovą atstovaujančios institucijos argumentus (atsiliepime nurodytas pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafikas), be kita ko, iš dalies patvirtinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas, būtent perpildytoje kameroje, teismas padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K administracija dalį pareiškėjo kalėjimo laikotarpio (100 parų) pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija, ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Todėl šiuo aspektu teismas pareiškėjo dėstomus argumentus vertino kaip pagrįstus iš dalies.
12. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, jog sanitarinis mazgas įrengtas bendrojoje erdvėje ir neužtvertas nuo gyvenamosios zonos, nurodė, kad vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.5 papunkčiu, sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Todėl esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
13. Teismo vertinimu, atsakovo atstovas pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad sanitariniai mazgai nuo gyvenamojo ploto atitverti tik 1,5 m. pertvara, neįrodė priešingai, todėl tai laikė pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino, jog ginčo laikotarpiu, kuriuo pareiškėjas buvo patalpintas ne vienas, buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą.
14. Teismas įvertinęs pareiškėjo teiginius, kad kamerose nebuvo vėdinimo, nurodė, kad patalpų vėdinimas per langus teisės aktų nuostatoms neprieštarauja. Kadangi atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susijęs su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu (dėl švaraus oro trūkumo kamerose) teismui nebuvo pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo.
Šalies argumentai
15. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose nebuvo pagalbos mygtuko pareigūnui iškviesti, todėl esant reikalui būtų neįmanoma sulaukti pareigūnų pagalbos. Atstovo atstovas šiuo aspektu nurodė, kad 2016–2017 metais Lukiškių TI-K buvo sumontuota nauja aliarmo iškvietimo sistema visose kamerose ir ji buvo veikianti. Teismas pažymėjo, kad Pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 28 d.), kurių 16.11 punkte nurodyta, jog kamerose turi būti įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Europos kalinimo taisyklių 18.2 punkto c) dalyje (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalinimo taisyklių“) nustatyta, kad visose vietose, kuriose kaliniai gyvena, dirba ar susirenka turi būti įrengta aliarmo sistema, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu. Dėl šiuo aspektu pareiškėjo išdėstytų argumentų teismas pažymėjo, kad byloje nebuvo pateikta neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjo kalėjimo laikotarpiu, kamerose, būtent kuriose buvo patalpintas pareiškėjas (Nr. 92), prižiūrėtojo iškvietimo sistema veikė. Priešingai, atsakovo atstovas nurodė, jog iki 2017 m. rugsėjo mėn. pirmojo (pareiškėjas buvo patalpintas kameroje Nr. 92, kuri yra pirmame korpuse), trečiojo korpuso aliarmo mygtukai nebuvo veikiantys, o veikė tik antrojo korpuso aliarmo mygtukai. Taigi, galiojant minėtų taisyklių 16.11 punkte įtvirtintam teisiniam reguliavimui, taip pat atsižvelgiant į Europos kalinimo taisyklių 18.2 punkto nuostatą, teismas padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K nepateikus įrodymų, paneigiančių pareiškėjo teiginius, buvo pagrindas pripažinti institucijos neteisėtus veiksmus, kurie pasireiškė tuo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo patalpintas kameroje, kurioje neveikė / nebuvo įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema, t. y. pareiškėjo kalinimo metu Lukiškių TI-K pažeidė kamerų įrengimo reikalavimus. Lukiškių TI-K savo teiginio teisėtumo jokiais į bylą pateiktais įrodymais neįrodė.
16. Teismas įvertinęs atsakovo atstovo nurodytus argumentus, padarė išvadą, jog Lukiškių TI-K pakankamai plėtojama visuomeninė ir užimtumo programa, tuo tarpu pareiškėjo abstraktaus pobūdžio argumentus, kad Lukiškių TI-K nebuvo įgyvendintas suimtųjų socialinių poreikių tenkinimas, atmetė kaip nepagrįstus. Teismas nustatė, kad asmuo, norintis dalyvauti visuomeninėje ar kitoje veikloje, pats turi parodyti iniciatyvą ar norą išreikštą žodžiu ar raštu, tačiau byloje nebuvo duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų teikęs prašymus į kuriuos nebuvo reaguota.
Žemesnės instancijos teismas
17. Teismas nurodė, kad Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 44 punkte įtvirtina, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Teisės aktai nenumatė, kad asmuo dušu galėtų pasinaudoti dažniau, nei vieną kartą per savaitę, todėl šiuo aspektu Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumo teismas nenustatė.
18. Pareiškėjas prieštaravo, kad į pasivaikščiojimų kiemelį buvo išvedamas tik kartą per dieną ir tik vienai valandai. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas neneigė, kad pasivaikščioti į lauką buvo išvedamas 1 valandą per dieną, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų teismas nenustatė.
19. Nors pareiškėjas nurodė, kad neužtikrinus pasivaikščiojimo laiko vidutiniškai 8 valandų per dieną buvo pažeistas Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis sąlygomis Antrojo bendrojo pranešimo Nr. CPT/inf (92)3 išaiškinimams ir kiti tarptautiniai teisės aktai, teismas pažymėjo, kad, kaip yra nurodęs Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (EŽTT 1968 m. liepos 23 sprendimas Belgian Linguistic (pareiškimo Nr. 1474/62). Teismo vertinimu, kiekviena institucija savo veikloje pirmiausia turėtų vadovautis nacionalinės teisės aktais, todėl ir šiuo atveju, galimi pareiškėjo nurodyti teisės pažeidimai pirmiausiai buvo vertinami nacionalinių teisės aktų nuostatų kontekste.
Žemesnės instancijos teismas
20. Teismas nurodė, kad į bylą nepateikti pareiškėjo skundai atsakovui, kitoms kompetentingoms institucijoms dėl asbesto buvimo ir jo galimai daromos žalos, todėl, nesant tokių duomenų, pareiškėjo deklaratyvūs argumentai dėl žalos sveikatai teismo atmesti.
21. Kadangi Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose nustatyta, kad nuteistiesiems, suimtiesiems vyrams per mėnesį priklauso 1 rulonas tualetinio popieriaus, todėl teismas nurodė, kad nebuvo pagrindo išvadai, jog Lukiškių TI-K dviem savaitėms išduodama pusę rulono tualetinio popieriaus nesilaikė teisės aktų reikalavimų.
22. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl kamerose švaraus oro kiekio neatitikimo norminio oro švarumo, pusrūsyje esančiose kamerose drėgnumo viršijančio normas, taip pat netinkamo patalpų apšvietimo, kamerose buvusio pelėsio, grybelių, atsilupusių lubų, sienų dažų, teismas vadovavosi Higienos normos 134:2015 nuostatomis ir pažymėjo, kad atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie kameros Nr. 92, kurioje pareiškėjas buvo patalpintas ginčo laikotarpiu, būklę. Teismas nurodė, kad laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais. Atsižvelgdamas į šiuos argumentus ir į faktą, kad atsakovo atstovas nepateikė teismui įrodymų apie kitų kamerų būklę, teismas padarė išvadą, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytą higienišką kalėjimo aplinką.
23. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik bendrais argumentais aprašė jam nepriimtiną drabužių skalbimo tvarką (administracija atsisako nemokamai plauti drabužius, nes prieš tai sąskaitoje buvo pinigų, kurie buvo išleisti maistui ir kt.), tačiau pareiškėjas nei su skundu, nei į bylą nepateikė jokių konkrečių įrodymų, iš kurių būtų matyti, kad būtent pareiškėjas negalėjo pasinaudoti jam teisės aktais nustatyta rūbų skalbimo tvarka, ar būtų kreipęsis dėl numatytos tvarkos pakeitimo (nesilaikymo). Atsižvelgdamas į tai, teismas negalėjo konstatuoti, jog Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti. Pareiškėjas šiuo aspektu išdėstytų nusiskundimų neindividualizavo, todėl vien bendro pobūdžio prieštaravimai negalėjo būti padarytos žalos įrodymais.
24. Atitinkamai analogiškai teismas pasisakė ir dėl aprūpinimo patalyne. Pareiškėjas tik bendrais teiginiais nurodė, kad nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, tačiau nenurodė, kada konkrečiai jam nebuvo išduota trūkstama dalis patalynės, ar pareiškėjas kreipėsi į administraciją dėl patalynės trūkumo ir pan. Jokių tai patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikus, nebuvo pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus.
25. Teismo įsitikinimu, pareiškėjo prašoma priteisti piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti buvo akivaizdžiai per didelė, todėl buvo sumažinta atsižvelgiant į tai, kad: pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą; nebuvo duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys; nebuvo nustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis; kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis padarė negrįžtamą poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei; byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių apie pareiškėjui ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai, o skunde teismui, būtent šiuo aspektu pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais. Teismas remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, prašomą priteisti sumą mažino ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisė 1 500 Eur kompensaciją pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.
III.
26. Pareiškėjas K. C. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti jo skundą.
27. Pareiškėjas paaiškina, kad teismas neteisingai apskaičiavo kameroje užimamų perteklinių baldų plotą, kadangi pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tenkantį kameros plotą, rėmėsi tik asmenų gyvenusių kameroje skaičiumi, tačiau įrengti pertekliniai gultai buvo visas 270 dienas, kai jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K, ir nuolat trukdė judėti. Taip pat pareiškėjas mano, kad jis nepagrįstai tik vieną valandą galėdavo praleisti lauke.
28. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
29. Lukiškių TI-K nurodo, kad pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, tačiau pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais. Taip pat pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo poziciją Lukiškių TI-K vertina, kaip neargumentuotą.
30. Atsakovo atstovo nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Lukiškių TI-K pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta piniginė suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl atsakovo atstovas mano, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI K.
Atsiliepimas
31. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo tenkinti jo skundą pateiktą pirmosios instancijos teismui ir padidinti priteistiną sumą.
32. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, nurodo, kad gyvenamojo ploto pažeidimas nustatytas nepakankamai, nes kamerose nuolat buvo pertekliniai baldai, kamera buvo labai maža. Todėl mano, kad gyvenamojo ploto pažeidimas turėtų būti nustatytas už visas dienas, nes kamera perpildyta pertekliniais miegamaisiais gultais, praėjimui tarpai maži, todėl nėra vietos judėti kameroje, tokios kameros turėtų būti naudojamos vienam asmeniui.
Atsiliepimas
33. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
34. Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos pareiškėjo nurodytas dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, nes pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio. Lukiškių TI-K įsitikinimu, būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Atsižvelgdamas į tai, atsakovo atstovas teigia, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
35. Lukiškių TI-K nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dalyje, kurioje skundas buvo atmestas, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Teikdamas apeliacinį skundą pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Lukiškių TI-K mano, kad pirmos instancijos teismo sprendimas dalyje, kurioje skundas buvo atmestas, yra pagrįstas ir teisėtas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
36. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo K. C. skundo reikalavimas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, t. y. tinkamų kalinimo sąlygų nuo 2015 m. gegužės 2 d. iki 2016 m. vasario 2 d. neužtikrinimo, pagrįstumas ir teisėtumas.
Žemesnės instancijos teismas
37. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui 100 parų nebuvo užtikrintas ploto tenkančio vienam asmeniui reikalavimas (išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą, teko mažiau nei 3 kv. m kameros ploto, todėl įvertintas kaip Konvencijos pažeidimas), nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais (išskyrus kai pareiškėjas buvo kalinamas kameroje vienas – 2015 m. rugsėjo 17 d. ir 2016 m. sausio 9 d.), pareiškėjas buvo patalpintas kameroje Nr. 92, kurioje neveikė / nebuvo įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema, bei buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytą higienišką kalėjimo aplinką.
38. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinius skundus padavė atsakovo atstovas ir pareiškėjas. Atsakovo atstovas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia tuo, kad byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas, taip pat pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyto pažeidimo dėl pareiškėjui tenkančio kameros ploto trukme, kadangi pertekliniai gultai buvo nuolat, ir neturtinės žalos atlyginimo suma, prašo už 270 paras priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Taip pat pareiškėjas mano, kad jis nepagrįstai tik vieną valandą galėdavo praleisti lauke.
39. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos minėtų apeliacinių skundų ribos.
40. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
41. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunktyje numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, konkrečiai nenustato vienam asmeniui kameroje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos. EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, nepagrįstai iš kameros ploto neišskaičiavo baldų (perteklinių gultų) užimamo ploto.
42. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kameroje Nr. 92 (išskyrus 2 paras) buvo laikomas neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K praleido nuo 2015 m. gegužės 2 d. iki 2016 m. vasario 2 d., visą laikotarpį (276 paras) sanitarinis mazgas kameroje, kuriose buvo pareiškėjas, buvo uždengtas užuolaida. EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei sargybinių, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016 ir kt.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)).
43. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį, išskyrus kai buvo kalinamas kameroje vienas, buvo laikomas pažeidžiant jo privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Taip pat pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui 100 parų nebuvo užtikrintas ploto tenkančio vienam asmeniui reikalavimas, pareiškėjas buvo patalpintas kameroje, kurioje neveikė / nebuvo įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema, bei buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytą higienišką kalėjimo aplinką. Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, kameros ploto, kamerų įrengimo ir būklės reikalavimų, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Pažymėtina, kad atsakovo atstovas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų pažeidimų.
44. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginio, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjas turėjo teisę tik vieną valandą praleisti lauke, pažymėtina, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Byloje nustatyta ir pareiškėjas šios aplinkybės neginčija, kad jam buvo suteikta teisė vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai dėl šio pareiškėjo nusiskundimo nenustatė Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų.
45. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus dėl patirtos neturtinės žalos, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04); 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03)). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje E. prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.
46. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; kt.). Ši aplinkybė konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; kt.).
47. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Byloje nustatytas pažeidimas nebuvo trumpalaikis ar mažareikšmis, todėl pareiškėjui turi būti priteista neturtinė žala pinigais. Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013; kt.).
48. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; kt.). Remiantis EŽTT praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje M. ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.); 2013 m. sausio 8 d. sprendimą byloje T. ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.); 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08)).
49. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tuo metu nustatytą minimalią mėnesinę algą, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, pripažįsta, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis pagrįstai įvertintas 1 500 Eur.
50. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo K. C. ir atsakovo Vilniaus pataisos namų (Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinius skundus atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.