Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Evaldo Gražio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. spalio 15 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. pripažinta kalta padariusi nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirtos bausmės:

pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį – 1 (vieneri) metai 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo,

pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – 40 (keturiasdešimties) parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – 1 (vieneri) metai 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtoji bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir galutinė bausmė nustatyta 1 (vieneri) metai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2019 m. spalio 15 d., 7.45 val., iki 2020 m. spalio 16 d., 16.45 val. (dvi paros) ir nuspręsta laikyti, jog D. M. yra atlikusi 2 (dvi) laisvės atėmimo bausmės dienas.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams ir paskirta intensyvi priežiūra, nustatant buvimo vietą – (duomenys neskelbtini), buvimo laiką – nuo 23 val. iki 6 val., bei paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – 5 (penkių) MGL dydžio, t. y. 250 Eur (dviejų šimtų penkiasdešimties eurų) įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant 2 (dviejų) mėnesių terminą, skaičiuojamą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, įmokai sumokėti. Bausmės vykdymo atidėjimo terminą nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti M. J. ir I. J., tačiau dėl jų apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. D. M. nuteista už tai, kad ji, sukčiaudama, turėdama tikslą apgaule savo ir kitų naudai įgyti svetimą turtą – draudimo išmokas, veikdama bendrininkų grupėje su M. J., pagal iš anksto sutartą nusikalstamos veikos planą 2019 m. rugpjūčio 13 d., apie 19 val., tyčia sukėlė (inscenizavo) eismo įvykį (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, (duomenys neskelbtini), kurio metu jos (D. M.) vairuojamas automobilis „Volkswagen Passat CC“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), išvažiavęs iš šalutinio kelio – (duomenys neskelbtini) gatvės, sustojo ant pagrindinio kelio – (duomenys neskelbtini) gatvės, po ko M. J. vairuojama transporto priemonė „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausanti UAB „(duomenys neskelbtini)“, kaip nurodyta eismo įvykio deklaracijoje, kad tariamai jį vairavo I. J., važiuodamas pagrindiniu keliu, tyčia atsitrenkė į stovėjusį automobilį „Volkswagen Passat CC“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), dėl ko sudarė situaciją, kad neišvengiamai įvyktų draudiminis įvykis – autoavarija, kad būtų pagrindas draudiminei išmokai gauti, po ko D. M. ir vėliau atvykusiai I. J. inscenizuoto eismo įvykio vietoje užpildžius 2019 m. rugpjūčio 13 d. eismo įvykio deklaraciją, įrašant joje kaip įvykio kaltininką D. M., po to ji informavo apdrausto savo automobilio „Volkswagen Passat CC“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), draudimo bendrovę AB „(duomenys neskelbtini)“ apie tariamai netyčia kilusį eismo įvykį, M. J. melagingai informavo apdrausto automobilio „Volkswagen Passat CC“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininką UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl tariamai netyčinio eismo įvykio, po ko savininkas kreipėsi į kaltininko draudimo bendrovę „(duomenys neskelbtini)“, tokiu būdu bendrais veiksmais ji bei M. J. sukčiaudami pasikėsino apgaule įgyti svetimą turtą, t. y. D. M. naudai įgyti bendrovės AB „(duomenys neskelbtini)“ 6 736 eurų draudimo lėšas ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai įgyti AB „(duomenys neskelbtini)“ 14 427 eurų draudimo lėšas, iš viso įgyti bendrovės AB „(duomenys neskelbtini)“ 21 163 eurų draudimo lėšas už abiejų automobilių apgadinimą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, nes draudimo bendrovė atskleidė šį sukčiavimą ir kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo.

2. Be to, D. M. nuteista už tai, kad ji, turėdama tikslą apgaule kitų naudai įgyti svetimą turtą, veikdama bendrininkų grupėje kartu su M. J. ir I. J., 2019 m. rugpjūčio 13 d., apie 19 val., tyčia suklastojo žinomai tikrą dokumentą – eismo įvykio, įvykusio 2019 m. rugpjūčio 13 d. (duomenys neskelbtini) sankryžoje, (duomenys neskelbtini), deklaraciją, kurią užpildė D. M. ir I. J., pastaroji nurodydama tikrovės neatitinkančius duomenis apie tyčia sukeltą (inscenizuotą) eismo įvykį, t. y. įrašydama, kad 2019 m. rugpjūčio 13 d. įvyko eismo įvykis, kuriame dalyvavo – susidūrė automobilis „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį tariamai vairavo I. J., ir automobilis „Volkswagen Passat CC“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo D. M., po to užpildytą deklaraciją patvirtino savo parašais, po ko D. M. ir M. J. laikė suklastotus dokumentus prie savęs ir juos panaudojo, t. y. ji suklastotą dokumentą pateikė draudimo bendrovei AB „(duomenys neskelbtini)“, o M. J., žinodamas, kad į eismo įvykio deklaraciją įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys, perdavė ją UAB „(duomenys neskelbtini)“ savininkui, po ko šis pateikė tai pačiai AB „(duomenys neskelbtini)“ ir tokiu būdu suklastoto dokumento – suklastotos eismo įvykio deklaracijos, pagrindu pasikėsino apgaule įgyti bendrovės AB „(duomenys neskelbtini)“ 21 163 eurų dydžio lėšas.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios D. M. apeliacinis skundas tenkinamas.

5. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kaip matyti iš nuteistosios apeliacinio skundo turinio, jame neginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas bei padarytos išvados dėl jos kaltės, tačiau apeliantė nesutinka su jai paskirtos bausmės individualizavimu, t. y. prašo laisvės atėmimo bausmės, jos vykdymą atidedant vienerių metų laikotarpiui, netaikyti, o už padarytas nusikalstamas veikas paskirti piniginę baudą. Taigi, šiuo aspektu ir patikrinamas skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis.

6. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas D. M. laisvės atėmimo bausmę pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir arešto bausmę pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nurodė, kad ji pasikėsino padaryti vieną sunkų nusikaltimą ir du nesunkius nusikaltimus. Anksčiau nėra teista, nebausta administracine tvarka, nesigydė psichiatrijos klinikoje, taip pat nėra užregistruota priklausomybės ligų centre. D. M. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažinta tai, kad ji prisipažino padariusi jai inkriminuotas nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi bei atlygino žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai), jos atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad ji nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Be to, apylinkės teismas įvertino tai, kad D. M. yra charakterizuojama teigiamai, viena augina du mažamečius vaikus, sunkaus nusikaltimo darymas nutrūko pasikėsinimo stadijoje, jos vaidmuo buvo antraeilis, todėl vadovaujantis BK 62 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 2, 3 ir 4 punktais, 3 dalies 3 punktu, 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymą teismas nusprendė atidėti nenustatant nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalies. Aptartam bausmės individualizavimui teisėjų kolegija nepritaria ir pažymi, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas ne tik, kad netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei neteisingai paskyrė nuteistajai bausmę, tačiau ir padarė išvadų, kurios neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

7. Visų pirma, pažymėtina, kad D. M. iš viso padarė dvi veikas (skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodytos trys veikos), kurių viena buvo užbaigta, o kita nutrūko pasikėsinimo stadijoje. BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika yra priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), o BK 300 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikalstama veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo padarytai išvadai dėl D. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte (kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi), tačiau BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė (kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą) konstatuota nepagrįstai. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistajai buvo inkriminuotas tik pasikėsinimas įgyti bendrovės AB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančias 21 163 eurų draudimo lėšas už abiejų inscenizuotame eismo įvykyje dalyvavusių automobilių apgadinimą, tačiau nusikalstama veika nebuvo baigta dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, nes draudimo bendrovė atskleidė šį sukčiavimą ir kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Bylos duomenys patvirtina, kad draudimo lėšos nebuvo išmokėtos, todėl nebuvo pareikštas ir civilinis ieškinys. Pažymėtina, jog BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė D. M. nebuvo inkriminuota ir kaltinamajame akte, dėl šios aplinkybės egzistavimo baigiamųjų kalbų metu nepasisakė nei valstybinį kaltinimą byloje palaikęs prokuroras, nei nuteistosios gynėjas, apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje taip pat nemotyvavo kokią padarytą žalą, kam ir kada atlygino D. M., todėl BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė šalintina ir į ją neatsižvelgiama individualizuojant nuteistajai skirtiną bausmę.

8. Pagal BK 62 straipsnio 1 dalį teismas gali skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui ar teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą, o pagal šio straipsnio 2 dalį teismas gali skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, kai byloje nustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, taip pat esant bent vienai iš alternatyvių sąlygų, numatytų šios dalies 1-6 punktuose. Priešingai nei skundžiamame nuosprendyje konstatavo apylinkės teismas, nagrinėjamoje byloje sąlygų, kurioms esant būtų galima taikyti BK 62 straipsnio nuostatas, nėra. Nors D. M. prisipažino padariusi jai inkriminuotas nusikalstamas veikas ir geranoriškai bendradarbiavo su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, tačiau ji pati neatvyko ir savo noru nepranešė apie šias veikas, todėl negalimas BK 62 straipsnio 1 dalies taikymas. Be to, jau minėta, kad pagrįstai yra nustatyta tik viena nuteistosios atsakomybę lengvinanti aplinkybė, todėl negali būti taikoma ir BK 62 straipsnio 2 dalis, kuri imperatyviai reikalauja bent dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių egzistavimo ir bent vienos alternatyvios sąlygos, numatytos BK 62 straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose buvimo. Todėl švelninti bausmę BK 62 straipsnio pagrindu nėra būtinų sąlygų visumos.

9. Dar daugiau, net ir tuo atveju, jei būtų nustatyta reikiamų sąlygų visuma BK 62 straipsnio taikymui, teismas, vadovaudamasis minėtu straipsniu, vis tiek negalėtų atidėti bausmės vykdymo (BK 75 straipsnis), ką šiuo atveju padarė pirmosios instancijos teismas. BK 62 straipsnio 3 dalyje numatytas baigtinis sąrašas aplinkybių, ką taikydamas aptariamą straipsnį galėtų padaryti teismas, t. y. paskirti mažesnę bausmę, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta mažiausia bausmė; paskirti mažesnę bausmę, negu nustatyta šio kodekso 47 straipsnio 3, 4 ir 6 dalyse, 56 straipsnyje ir 90 straipsnio 3 dalyje; paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką. Taigi, galima skirti tik mažesnę bausmę arba švelnesnę bausmės rūšį. Šiuo atveju apylinkės teismas, paskyręs D. M. galutinę vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, nemažino jos dydžio, taip pat nesvarstė švelnesnės bausmės rūšies skyrimo, tačiau nusprendė laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti ne iš dalies, kaip tai numatyta BK 75 straipsnio 3 dalyje, o visiškai, kas neatitinka baudžiamojo įstatymo nuostatų.

10. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusi BK 75 straipsnio redakcija buvo griežtesnė nei šiuo metu galiojanti redakcija, kadangi iš viso nenumatė galimybės atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą už sunkaus nusikaltimo padarymą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi grįžtamąją galią turinčia, švelnesne, nuo 2020 m. liepos 1 d. įsigaliojusia BK 75 straipsnio redakcija, kurios 3 dalis numato, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, arba ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, numatytus šio kodekso XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLIV skyriuose, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Iš dalies atidėdamas bausmės vykdymą, teismas nustato po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį, kuri negali būti trumpesnė kaip šeši mėnesiai ir ilgesnė kaip dveji metai, taip pat nuo vienerių iki trejų metų likusios neatliktos bausmės vykdymo atidėjimo terminą. Taigi, pirmosios instancijos teismas, manydamas, jog D. M. tikslinga skirti griežčiausią laisvės atėmimo bausmę ir norėdamas šios bausmės vykdymą atidėti, privalėjo vadovautis minėta BK 75 straipsnio 3 dalies nuostata ir bausmės vykdymą atidėti iš dalies, nustatant nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį. Šiuo atveju teismas nepagrįstai vadovavosi BK 75 straipsnio 2 dalies nuostatomis (nors straipsnio dalis skundžiamame nuosprendyje nenurodyta) laisvės atėmimo bausmės vykdymą pilnai atidėjo vienerių metų laikotarpiui, nes D. M. minėtų nuostatų neatitinka, t. y. BK 75 straipsnio 2 dalis gali būti taikoma asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, tuo tarpu apeliantė yra padariusi vieną nesunkų nusikaltimą ir pasikėsinusi padaryti vieną sunkų nusikaltimą. Todėl pritaikytos BK 75 straipsnio nuostatos naikinamos.

11. Panaikinus bausmės vykdymo atidėjimą, nuteistoji turėtų realiai atlikti paskirtąją vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ši bausmės rūšis aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Atkreiptinas dėmesys, kad BK 300 straipsnio 1 dalies sankcija numato alternatyvias bausmių rūšis – baudą, areštą arba laisvės atėmimą iki trejų metų. BK 55 straipsnyje numatyta, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su areštu arba terminuotu laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas arešto arba terminuoto laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. D. M. yra teisiama pirmą kartą, o BK 300 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nusikaltimas yra priskiriamas nesunkių kategorijai, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo BK 55 straipsnio nuostatomis ir nuteistajai paskyrė 40 parų arešto bausmę, visiškai nemotyvuodamas, kodėl nukrypsta nuo įstatymų leidėjo įtvirtintos bausmės individualizavimo taisyklės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, D. M. asmenybės charakteristika yra pakankamai teigiama (nuteistoji anksčiau ne tik, kad nėra teista, tačiau ir nebausta administracine tvarka, dirba, augina du nepilnamečius vaikus), todėl už nesunkaus nusikaltimo padarymą jai skiriama baudos bausmė, jos dydį nustatant artimą minimaliam (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

12. BK 182 straipsnio 2 dalies sankcija be jokių alternatyvų numato tik laisvės atėmimo bausmę iki aštuonerių metų. Pirmosios instancijos teismas D. M. už pasikėsinimą sukčiauti paskyrė vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, o galutinės subendrintos bausmės vykdymą atidėjo vieneriems metams. Tačiau, šiame nuosprendyje jau minėta, kad visiškai atidėti bausmės vykdymą nėra galimybės, o iš dalies atidedant bausmės vykdymą, nuteistoji turėtų realiai atlikti mažiausiai šešis mėnesius laisvės atėmimo. Įvertinus aplinkybę, kad apeliantė yra išsituokusi ir viena augina du nepilnamečius vaikus, gim. (duomenys neskelbtini) (6 t., b. l. 13, 14), spręstina, jog motinos atskyrimas nuo vaikų sukeltų kur kas didesnių neigiamų pasekmių, nei švelnesnės bausmės rūšies jai paskyrimas.

13. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad BK 41 straipsnis (Bausmės paskirtis) greta kitų bausmės tikslų (bendroji prevencija, nubaudimas, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimas) išskiria teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimą. Bausmė turi būti teisinga. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Be to, ji turi neprieštarauti teismų praktikai atitinkamos kategorijos bylose. Įstatymų leidėjas, formuluodamas konkretaus nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo, kaip tokio, pavojingumą. Tačiau pažymėtina, kad konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikro nusikaltimo požymius, iš tikrųjų, gali neatitikti tos rūšies nusikaltimo pavojingumo. Nusikaltimus, tarp jų ir labai sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs ir su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, glaudžiai susijęs su bausmės paskirtimi. Kaip nurodyta BK 54 straipsnio 1 dalyje, teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę. Tokia nuostata įtvirtinta BK 54 straipsnio 3 dalyje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, 2K-64-303/2018).

14. Taigi aiškus prieštaravimas teisingumo principui, skiriant bausmes, yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą. Baudžiamasis kodeksas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos. Teismų praktikoje teisingumo principas suprantamas, visų pirma, kaip teisingos bausmės paskyrimas. Teisinga bausmė yra tokia bausmė, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nubrėžtą bausmės paskirtį ir BK 54 straipsnio 2 dalyje pateiktus bendruosius bausmių skyrimo pradmenis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-259/2011). Teismo sprendimas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį gali būti priimtas atsižvelgus į BK 54 straipsnio 1, 2 dalis bei 55–61 straipsniuose įtvirtintas bendrąsias bausmės skyrimo taisykles. Be to, teismams suteikta galimybė švelninti bausmę ir vadovaujantis BK 62 straipsniu. Ir tik tada, kai konkrečioje byloje nustatoma aplinkybių visuma, susijusi su daug mažesniu asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, ar kokia nors unikali teisinė ar kitokia socialinė situacija, rodanti, kad minėtos bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti, galima pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Iš esmės turi būti nustatyta tokia aplinkybių visuma, kurioje bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau yra betikslė, t. y. nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą, kuris tokioje situacijoje yra per griežtas, nelogiškas ir nereikalingas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-204-942/2015, 2K-334-699/2017).

15. Atkreiptinas dėmesys, jog kiekvienoje konkrečioje baudžiamojoje byloje būtina į bausmę pažiūrėti ne vien per kaltininko ir nusikalstamos veikos, bet ir per visuomenės intereso, kurį baudžiamieji įstatymai ne visada gali atspindėti, prizmę. Būtina atsižvelgti ir į nuteistojo šeimos prigimtinius bei kitus svarbius socialinius interesus, kurie nėra baudžiamajame įstatyme įtvirtinti kaip lengvinančios aplinkybės. Tai daugiau gyvenimiškos aplinkybės, kurias teismas kiekvienoje baudžiamojoje byloje nustato ir ieško tinkamų konkrečių asmens elgesio formų įvertinimo, konkrečių veiksmų balansavimo ties viena (nustatytomis gyvenimiškomis aplinkybėmis) ar kita (padaryta nusikalstama veika) puse. Taip išreiškiamas šiuolaikinės baudžiamosios teisės ir teisėjų neformalumas įgyvendinant pusiausvyrą BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo kontekste. Taigi, vienoda ir teisinga bausmė už tą patį nusikaltimą ar nusižengimą skirtingoms asmenybėms gali būti visiškai skirtingo dydžio ir (ar) rūšies (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-449-942/2016, 2K-268-942/2017).

16. Iš to, kas buvo išaiškinta paminėtose kasacinėse nutartyse, matyti, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisminę praktiką dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, nors ir toliau pažymi, kad švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimas gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, tačiau tų išimtinių aplinkybių nustatymą vis labiau sieja su tiek nusikalstamą veiką, tiek ir kaltininko asmenybę apibūdinančių aplinkybių visetu. Svarbiausia yra tai, kad būtent tų aplinkybių visetas ir leidžia padaryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principams.

17. Šiuo atveju pati nusikalstama veika, t. y. pasikėsinimas sukčiaujant įgyti svetimą turtą – draudimo išmokas, nėra kuo nors mažiau pavojinga ar mažareikšmė. Nors D. M. nebuvo eismo įvykio inscenizavimo sumanytoja bei iniciatorė, tačiau nuteistoji vykdė bendrininko M. J. parengtą nusikalstamos veikos planą, t. y. buvo aktyvi vykdytoja. Vis dėlto, bylos medžiaga patvirtina, kad apeliantė D. M. nėra linkusi nusikalsti, šis susidūrimas su teisėsaugos institucijomis jai yra pirmasis. D. M. yra dirbantis asmuo (6 t., b. l. 4-6), tačiau jos užimamos pardavėjos-konsultantės pareigos nėra gerai apmokamos, tuo tarpu apeliantė turi išlaikyti du paauglius vaikus, be to, jai yra suteiktas kreditas (buto paskola) (6 t., b. l. 7-12), todėl jos nusikalstamą elgesį nulėmė ir ne itin gera finansinė padėtis. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistoji su sutuoktiniu R. M. santuoką nutraukė (duomenys neskelbtini) (6 t., b. l. 15), vaikų gyvenamoji vieta yra nustatyta su ja, todėl realus D. M. laisvės atėmimas neabejotinai sukeltų skaudžius padarinius nepilnamečiams vaikams, kadangi jiems kuriam laikui reikėtų ieškoti naujos gyvenamosios vietos. Tuo tarpu pačios apeliantės asmenybė nėra tiek pavojinga, kad ją būtų tikslinga izoliuoti nuo visuomenės ir, visų pirma, vaikų. Teisėjų kolegijos vertinimu, griežčiausios laisvę varžančios bausmės paskyrimas šiuo atveju aiškiai prieštarautų teisingumo principui, todėl, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, D. M. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, padarymą skirtina prokuroro pirmosios instancijos teisme baigiamųjų kalbų metu siūlyta baudos bausmė, kuri šiuo atveju taip pat padės įgyvendinti bausmės tikslus.

18. Remiantis išdėstytu, nuteistosios apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais, 331 straipsniu,

nusprendžia:

nuteistosios D. M. apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. spalio 15 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalis, kuriomis D. M. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį paskirta 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, o pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – 40 (keturiasdešimties) parų arešto bausmė ir, subendrinus šias bausmes bei pritaikius BK 75 straipsnį, paskirtos galutinės 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vienerių) metų laikotarpiui, paskiriant intensyvią priežiūrą, nustatant buvimo vietą – (duomenys neskelbtini), buvimo laiką – nuo 23 val. iki 6 val., bei paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – 5 (penkių) MGL dydžio, t. y. 250 Eur (dviejų šimtų penkiasdešimties eurų) įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Iš 2020 m. spalio 15 d. nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti nustatytą D. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. kad ji savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą.

D. M. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti 168 (vieno šimto šešiasdešimt aštuonių) MGL dydžio, t. y. 8400 Eur (aštuonių tūkstančių keturių šimtų eurų) baudą.

D. M. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį paskirti 60 (šešiasdešimties) MGL dydžio, t. y. 3000 Eur (trijų tūkstančių eurų) baudą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir subendrintą bausmę paskirti 168 (vieno šimto šešiasdešimt aštuonių) MGL dydžio, t. y. 8400 Eur (aštuonių tūkstančių keturių šimtų eurų) baudą.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir galutinę bausmę paskirti 112 (vieno šimto dvylikos) MGL dydžio, t. y. 5600 Eur (penkių tūkstančių šešių šimtų eurų) baudą, kurios sumokėjimui nustatyti 1 (vienerių) metų terminą, skaičiuojamą nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos.

Kitą 2020 m. spalio 15 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.