Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Sigito Bagdonavičiaus (pranešėjas) ir teisėjų Valdo Ciesiūno ir Jolantos Raščiuvienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2017-03-09 nuosprendžio, kuriuo V. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimo bausme vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, V. V. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta aštuonių mėnesių trukmės laisvės apribojimo bausmė.

Vadovaudamasis BK 48 straipsnio 6 dalies 1 ir 3 punktais, V. V. įpareigotas būti namuose nuo 23.00 valandos iki 6.00 valandos, jeigu tai nesusiję su darbu, ir toliau tęsti darbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. V. nuteistas už tai, kad 2017 m. kovo 1 d., apie 17 valandą 15 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, artimoje aplinkoje, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), kilusio tarpusavio konflikto metu tyčia tris kartus smogė kumščiu sutuoktinei V. V. į galvą ir pastūmė, o ji griūdama kaire koja atsitrenkė į durų staktą, tuo padarė poodinę kraujosruvą kairėje šlaunyje ir nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios V. V. sveikatą. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. V. prašo panaikinti Anykščių rajono apylinkės teismo 2017-03-09 nuosprendį ir jį pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisinti. Skunde apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, nes priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi suinteresuotų bylos baigtimi nukentėjusiosios V. V. ir liudytoju apklausto policijos pareigūno D. L. parodymais. Tuo tarpu jo nuoseklius ir teisingus parodymus vertino kaip pasirinktą gynybos būdą. Tvirtina, kad jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė, todėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės šioje byloje negalėjo būti aiškios ir ši byla negalėjo būti nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka.V. V. skunde nurodo, kad viso proceso metu neigė naudojęs smurtą V. V. atžvilgiu, o kraujosruvas ant jos šlaunies galėjo atsirasti nuo leidžiamų vaistų – insulino, nuo ko jai pastoviai atsiranda kraujosruvos. Pripažįsta, kad tarp jo ir sutuoktinės buvo kilęs konfliktas dėl to, kad vartojo alkoholį ir netesėjo pažado važiuoti apsipirkti, tačiau konfliktas buvo tik žodinis. Nors specialisto išvadoje konstatuota poodinė kraujosruva kairėje V. V. šlaunyje vieno trauminio poveikio pasėkoje, tačiau nenurodyta kada ir kokiomis aplinkybėmis kraujosruva atsirado. Vertindamas liudytoju apklausto policijos pareigūno D. L. parodymus, teismas, apelianto manymu, turėjo atsižvelgti į tai, kad jis įvykio vietoje nebuvo ir jokių aplinkybių nematė. Skunde apeliantas tvirtina, kad V. V. yra konfliktiško, nesugyvenamo būdo. Ji yra nepagrįstai iškvietusi policiją ir sūnui, nors tam jokio reikalo nebuvo, vieną kartą buvo sužalojusi sūnui veidą nagais ir išvijusi iš namų. Nuteistasis yra įsitikinęs, kad ir šiuo atveju V. V. jį nepagrįstai apkaltino, ko pasėkoje buvo priimtas jo atžvilgiu neteisingas apkaltinamasis nuosprendis.Apeliantas nurodo, kad byloje nesurinkta jokių jo kaltę pagal BK 140 straipsnio 2 dalį pagrindžiančių įrodymų, todėl turi būti išteisintas. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti. Apeliacinis skundas atmetamas. Aukštesnysis teismas, patikrinęs skundžiamame nuosprendyje padarytų išvadų teisėtumą bei pagrįstumą, įvertinęs apeliacinio skundo motyvus ir argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, pagrįstai V. V. pripažino kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Ginčijamame nuosprendyje išdėstyti motyvai, pagrindžiantys teismo išvadas apie tai, kad savo namuose konflikto metu nuteistasis nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios V. V. sveikatą. Su šiais motyvais sutinka ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija. Nuteistasis V. V. pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje kaltu neprisipažino. Apeliaciniame skunde V. V. taip pat neigia vartojęs savo sutuoktinės atžvilgiu smurtą, nors neneigia, kad žodinis konfliktas tarp jų abiejų kilo dėl to, kad grįžo namo apsvaigęs nuo alkoholio. Tačiau šie nuteistojo parodymai pirmosios instancijos teismo pagrįstai vertinti kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes jo kaltė pagrįsta byloje surinktais įrodymais. Nukentėjusioji V. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme davė nuoseklius parodymus apie tai kaip jos vyras V. V. smurtavo jos atžvilgiu. Įvykio aplinkybes nukentėjusioji pademonstravo parodymų patikrinimo vietoje metu (b. l. 26 – 33). Nukentėjusiosios parodymus patvirtino liudytoju apklaustas policijos pareigūnas D. L., kuris įvykio dieną dirbo operatyvinėje grupėje. Liudytojas nurodė, kad V. V. atvyko į policijos komisariatą apsirengusi tik megztiniu ir apsiavusi šlepetėmis, nors, kaip žinia, įvykis buvo šaltu metų laiku - kovo 1 d. Liudytojas parodė, kad V. V. buvo labai susijaudinusi, verkė. Ji pranešė, kad vyras jos atžvilgiu smurtavo ir parodė kaip sudavė smūgius į galvą, po to pastūmė ir ji atsitrenkė į durų staktą. Atvykęs į nukentėjusiosios namus, rado neblaivų nukentėjusiosios vyrą, kurį sulaikė. Iš byloje esančios 2017-03-02 specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog apžiūrint V. V., jai nustatyta poodinė kraujosruva kairėje šlaunyje. Sužalojimas padarytas vieno trauminio poveikio pasėkoje. Dėl sužalojimo jo sveikata sutrikdyta nežymiai. Nors, kaip nurodyta apeliaciniame skunde, specialisto išvadoje nenurodyta kada ir kokiomis aplinkybėmis atsirado kraujosruva, tačiau išvados 4 ir 6 punktuose nurodyta, jog duomenų, prieštaraujančių užduotyje nurodytoms įvykio aplinkybėms nėra ir tikėtina, kad V. V. veiksmai galėjo V. V. sukelti fizinį skausmą. Be to, specialisto išvada – tai vienas iš įrodymų, kuris vertinamas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Šiuo atveju teismas įvertino byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu patikrintų įrodymų visetą, kuris suformavo teismo vidinį įsitikinimą dėl V. V. kaltės padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Su tokia teismo išvada sutinka ir apeliacinės instancijos teismas, BPK 20 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų nenustatyta. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad byla negalėjo būti nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka, nes jis neprisipažino jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymu. Šis skundo argumentas nepagrįstas. BPK 426 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės yra aiškios, o baudžiamoji byla dėl tos veikos padarymo turi būti nagrinėjama apylinkės teisme, prokuroras ikiteisminio tyrimo pradžios dieną arba ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo ikiteisminio tyrimo pradžios dienos gali kreiptis į teismą, kuriam ta byla teisminga, su pareiškimu dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka. Kaip matyti, pagreitinto proceso tvarka nesiejama su kaltininko prisipažinimu – pagreitintas procesas yra galimas, kai nusikalstamos veikos aplinkybės yra aiškios, t.y. kai veiką padaręs asmuo yra iškarto nustatomas, procese nereikia taikyti sudėtingų įrodinėjimo priemonių, o veiką padariusio asmens kaltei pagrįsti duomenų pakanka. Kaip jau minėta, duomenų V. V. kaltei pagrįsti byloje pakako, todėl teismas pagrįstai išnagrinėjo bylą pagreitinto proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pritardamas skundžiamo nuosprendžio motyvams, konstatuoja, kad apylinkės teismas visiškai pagrįstai pripažino V. V. kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai apylinkės teismo išvadų nepaneigia, todėl naikinti ar keisti nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. V. apeliacinį skundą atmesti.