Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-08-22 · Civilinė byla Nr. 2A-1575-345/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-08-22
Bylos Nr.
2A-1575-345/2013
Teisminio proceso Nr.
2-01-3-05363-2012-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Henrichas Jaglinskis
Atsakovas
UAB „Unikort“
Ieškovas
UAB „Autofartus“
Kategorijos
  • 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1575-345/2013Teisminio proceso Nr. 2-01-3-05363-2012-8Procesinio sprendimo kategorijos: 35.4.; 54.; 121.14.; 121.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. rugpjūčio 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Henrichas Jaglinskis, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Unikort“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Autofartus“ ieškinį atsakovui UAB „Unikort“ dėl skolos priteisimo

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

ieškovas dokumentinio proceso tvarka kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo 690,56 Lt skolos, 8,06 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Savo reikalavimą grindė tarp šalių sudaryta 2011 m. gruodžio 2 d. Dalinio krovinio pervežimo sutartimi Nr. VZ20111202/20 (b.l. 1-2).

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. balandžio 24 d. preliminariu sprendimu ieškovo ieškinį tenkino.

Šalies argumentai

Atsakovas pateikė teismui prieštaravimus, kuriuose nurodė, kad nesutinka su ieškovo ieškiniu ir preliminariu sprendimu. Nurodė, kad atsakovas 2011-12-27 pateikė ieškovui pretenziją dėl pavėluoto krovinio pristatymo, kuria pareikalavo iš ieškovo sumokėti 200 eurų baudą už netinkamą sutarties sąlygų vykdymą. Ieškovas su pretenzija nesutiko. Atsakovui nesulaukus baudos sumokėjimo per reikalaujamą terminą, 2012-02-06 atsakovas informavo ieškovą apie skolos įskaitymą ir apmokėjo bankiniu pavedimu atsakovo įsipareigojimo skirtumą į ieškovo nurodytą atsiskaitomąją sąskaitą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į prieštaravimus ieškovas prašė preliminarų sprendimą panaikinti ir nurodė, kad atsakovo deklaruojamas įskaitymas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Vien aplinkybės, jog krovinys pristatytas pavėluotai, neužtenka tam, kad vežėjo atžvilgiu būtų taikoma civilinė atsakomybė. Be to, susitarimai kuriais nustatomos netesybos už pavėluotą krovinio pristatymą laikomi negaliojančiais, kadangi tokių susitarimų įgyvendinimas lemtų CMR konvencijoje nenustatytos dvigubos atsakomybės taikymą. Atsakovo atliktas įskaitymas yra nepagrįstas vien jau dėl to, jog atsakovas deklaruoja atlikęs įskaitymą jau esant prasidėjusiam ikiteisminiam ginčui tarp šalių. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad atsakovas yra informavęs ieškovą apie atliktą įskaitymą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 24 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teismas laikė, kad susitarimas dėl netesybų yra negalimas CMR 41 straipsnio pagrindu, todėl jis pripažintinas negaliojančiu. Nustatęs, kad ieškovui atsakovas pareiškė pretenziją dėl pavėluoto krovinio pristatymo, kaip tai numato CMR konvencijos 30 straipsnio 3 dalis, o atsakovas nepateikė įrodymų ieškovui, pagrindžiančių nuostolių faktą ir dydį, reikalavo sumokėti baudą dėl netinkamo sutarties vykdymo ir tuo pagrindu atliko įskaitymą ir atsižvelgęs į formuojamą kasacinio teismo praktiką, teismas konstatavo, kad susitarimas dėl baudos yra laikytinas negaliojančiu, todėl atsakovo atliktas 690,56 Lt įskaitymas nėra teisėtas ir pagrįstas (CK 6.134 str. 1 d. 1, 7 p., CMR 41 str.). Teismas padarė išvadą, jog atsakovo reikalavimas dėl baudos negali būti vykdytinas, kaip negaliojantis, atsakovui nepareiškus reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo ir neįrodinėjant jų dydžio.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Unikort“ prašo sprendimą panaikinti. Nurodo, kad ieškovas kreipdamasis į teismą su ieškiniu, neatskleidė tikrųjų ginčo aplinkybių, jų savo ieškinyje neišdėstė, tai patvirtinančių įrodymų nepridėjo. Teismas neįvertino faktų, jog šalys sudarė Dalinio krovinio pervežimo sutartį pagal kurią ieškovas įsipareigojo suteikti pervežimo paslaugas, krovinys buvo nugabentas į paskirties vietą, tačiau neaišku, kada transporto priemonė atvyko iškovimui; taip pat nevertino, jog atsakovas surašė atsakovui pretenziją dėl laiku nepristatyto krovinio į išsikrovimo vietą ir įpareigojo ieškovą pervesti 690,56 Lt sumą į įmonės sąskaitą, o to nepadarius, atsakovas atliks užskaitymo procedūrą ir ieškovui nepervedus minėtos sumos, atsakovas parašęs pretenziją dėl netinkamo sutarties vykdymo, pranešė apie sumos įskaitymą. Atsakovas nurodė ieškovui, jog galutinai atsiskaitys po to, kai atliks įskaitymą. Ieškovas tokiai prievolių pabaigos procedūrai neprieštaravo. Ieškovas pakeitė ieškinio dalyką ir pasisakė, jog su tokiu atsakovo atliktu įskaitymu nesutinka. Byloje nėra įrodymų patvirtinančių, jog ieškovas nesutiko su vienarūšių prievolių įskaitymu. Šalys dalinio krovinio pervežimo sutartį pasirašė be išlygų, šalys buvo susipažinusios su jos sąlygomis, pastabų nepateikė, todėl sutartį privalo vykdyti taip, kaip susitarė. Priešingai nei nurodė teismas, atsakovas bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo patirtą žalą, pasisakė dėl ieškinio nepagrįstumo ir faktinių ginčo aplinkybių slėpimo. Atsakovas taip pat nesutinka su procesinių palūkanų dydžiu, kadangi šiuo atveju turi būti taikoma CK 6.210 straipsnyje numatyta palūkanų norma. Taip pat nesutinka su priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžiu.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Autofartus“ prašo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismui pateikė raštus, kuriais nesutikimo su atsakovo prašoma apmokėti bauda. Tarp šalių įskaitymas yra negalima, kai tarp šalių yra kilęs ikiteisminis ginčas. Atsakovas nepateikė nei ieškovui, nei teismui patirtos žalos faktą ir mąstą patvirtinančių įrodymų. Atsakovo pateikta ofšorinės įmonės „William Keys & sons Limited” pretenzija bei mokėjimo pavedimai, iš kurių matyti, jog kita ofšorinė įmonė atsakovui yra sumokėjusi 500 eurų, tačiau tai nepagrindžia atsakovo teiginių dėl nuostolių, nes apie nuostolius pretenzijoje neužsimenama. Neaišku koks santykis yra tarp dviejų ofšorinių įmonių, todėl nėra galimybės spręsti apie „William Keys & s Limited” teisę reikšti reikalavimą dėl baudos, nuostolių atlyginimo atsakovo atžvilgiu. Atsakovas taip pat nepateikė įrodymų, jog atsakovas trečiojo asmens naudai yra atlygines nuostolius. Teismas pagrįstai konstatavo, jog susitarimai, kuriais nustatomos netesybos už pavėluotą krovinio pristatymą laikomi negaliojančiais. Atsakovo pateikti kartu su apeliaciniu skundu dokumentai surašyti nevalstybine kalba, taip pat taikytinos CPK 314 straipsnio nuostatos. Mano, jog procesinių palūkanų ir priteistų bylinėjimosi išlaidų dydis yra pagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 str. 1 d. bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 str. 2 d. nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str.). Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t.y. priimtas byloje surinktais įrodymais tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.).

Pirmosios instancijos teismas. konstatavo, kad atsakovo atliktas įskaitymas buvo neteisėtas ir nepagrįstas, o reikalavimas dėl baudos negali būti vykdytinas, kaip negaliojantis, atsakovui nepareiškus reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo ir neįrodinėjant jų dydžio. Apeliantas su tokia teismo išvada nesutinka apeliaciniame skunde nurodytais motyvais.

Apeliantas nurodo, kad ieškovas kreipdamasis į teismą su ieškiniu, neatskleidė tikrųjų ginčo aplinkybių, jų savo ieškinyje neišdėstė, tai patvirtinančių įrodymų nepridėjo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokia apelianto argumentacija nesutinka. Teismų praktikoje susiformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog žemesnės instancijos teismas tinkamai išaiškino bei pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė faktines aplinkybes, kurios turi esminę reikšmę kilusio ginčo teisingam išsprendimui, – atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti šio teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 nutartis c.b. Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.). CPK 178 str. yra nurodyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Taigi, šalių pareiga įrodyti tas aplinkybes kuriomis jos grindžia savo teiginius, o teismas, nagrinėdamas bylą, įrodytomis laiko tas aplinkybes, kurios pagal turimus įrodymus labiau tikėtina, kad egzistuoja nei neegzistuoja. Nagrinėjamu atveju ieškovas dėstydamas aplinkybes tiek savo procesiniuose dokumentuose, tiek paaiškinimuose pirmosios instancijos teisme nurodė, kad pagal 2011 m. gruodžio 2 d. Dalinio krovinio pervežimo sutartį atliko pervežimo paslaugas, 2011-12-16 išrašė atsakovui PVM sąskaitą-faktūrą 1587,59 Lt sumai ir reikalavo ją sumokėti, tačiau atsakovas ją apmokėjo iš dalies, t.y. už krovinio pervežimą sumokėjo 897,03 Lt ir šias savo aplinkybes pagrindė byloje esančiais įrodymais: Dalinio krovinio pervežimo sutartimi (b.l. 6), Tarptautinis krovinių transportavimo važtaraščiu Nr. 20111205 (b.l.7), 2011-12-16 PVM sąskaita-faktūra 1587,59 Lt sumai (b.l. 8), 2012-01-24 pareikalavimu (b.l.9). Bylos aplinkybės, kuriomis grindžiami šalių reikalavimai bei atsikirtimai, yra nustatomos CPK 177 straipsnyje nurodytomis įrodinėjimo priemonėmis, tarp kurių yra ir rašytiniai įrodymai. Kaip matyti, ieškovas tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teisme neneigė, jog tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovo atlikto įskaitymo. Savo teiginį apie tai, kad atsakovui prievolę sumokėti skolą už atliktas perveržimo paslaugas ieškovas pagrindė prieš tai minėtais rašytiniais įrodymais. Taigi teiginį apie susidariusią skolą ieškovas pagrindė leistinais įrodymais, dėl ko apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo manyti, jog ieškovas savo išdėstytų aplinkybių nepagrindė jokiais įrodymais.

Apeliantas taip pat nurodo, jog teismas neįvertino aplinkybės, jog šalys sudarė Dalinio krovinio pervežimo sutartį pagal kurią ieškovas įsipareigojo suteikti pervežimo paslaugas, tačiau krovinys buvo nugabentas į paskirties vietą ne sutartu laiku, o pavėlavus, dėl ko atsakovas surašė atsakovui pretenziją dėl laiku nepristatyto krovinio į išsikrovimo vietą ir įpareigojo ieškovą pervesti 690,56 Lt sumą į įmonės sąskaitą, o to nepadarius, nurodė, jog atliks užskaitymo procedūrą, tuo tarpu ieškovas tokiai prievolių pabaigos procedūrai neprieštaravo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog ginčo santykiams taikytina dėl reikalavimo sumokėti vežimo užmokestį taikytinos CMR konvencijos nuostatos, kitiems santykiams taikomos nacionalinės teisės normos. Todėl Dalinio krovinio pervežimo sutarties 2 p. nuostata dalyje, kur numatyta galimybė taikyti vežėjui 100 eurų baudą už vėlavimą pristatyti transporto priemonę pakrovimui prieštarauja 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos 41 str. nuostatoms, todėl ji yra niekinė ir nesukuria šalims teisių ir pareigų bei pripažintina negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento. Netesybų už pavėluotą transporto priemonės pristatymą taikymas gali sąlygoti dvigubą atsakomybę už tą patį pažeidimą (pavėluotas transporto priemonės pristatymas gali sąlygoti pavėluotą krovinio pristatymą), nes šiuo atveju buvo viena prievolė atlikti pervežimą CMR konvencijos 1 str. 1 p. prasme. Šiuo atveju nėra taikomi nacionaliniai įstatymai. Abi ginčo šalys yra juridiniai asmenys (verslininkai), kurie veikia savo rizika, nereiškia, kad vežėjui galima taikyti kitokią nei CMR konvencijoje numatytą atsakomybę. Tik pavėlavus pristatyti krovinį yra kompensuojami dėl pavėlavimų patirti nuostoliai, negalintys būti didesni nei užmokestis už vežimą. Tuo tarpu CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. CK 6.131 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo. Įskaitymas yra vienašalis sandoris, nes pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai (CK 6.131 str. 1 d.). CK 6.134 straipsnyje nustatyti atvejai, kuriais draudžiama atlikti įskaitymą. Vienas iš įstatymo nustatytų įskaitymo draudimų – draudžiama įskaityti reikalavimus, ginčijamus teisme (CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teisme ginčijamus reikalavimus draudžiama įskaityti dėl to, kad jie nėra aiškūs ir apibrėžti, ir tokių reikalavimų įskaitymas negalimas tol, kol teismas nepatvirtina atitinkamo reikalavimo pagrįstumo bei jo dydžio. CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktas taikytinas tais atvejais, kai skolininkas apskritai ginčija savo prievolę kreditoriui. Priešingai nei nurodo apeliantas, iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovas 2011-12-27 surašė ieškovui pretenziją dėl laiku nepristatyto į iškrovimo vietą krovinio, nurodydamas, jog krovinio pristatymas vėlavo 4 dienas, o pagal sutartį vežėjas turi mokėti 100 eurų baudą už kiekvieną pavėluotą dieną, tačiau baudos dydį mažina iki 200 EUR ir įpareigoja ieškovą pervesti 690,56 Lt sumą į įmonės sąskaitą, o per 7 dienas nepervedus minėtos sumos, atliks užskaitymo procedūrą (b.l.19). Ieškovas 2012-01-02 paruošė atsakymą į pretenziją, kurioje nurodė, kad krovinys buvo iškrautas dviem dienom vėliau, nes siuntėjas nenurodė krovinio gavėjo kontaktinio telefono, todėl šeštadienį pristatytas krovinys buvo iškrautas pirmadienį ir nesutiko su atsakovo reikalavimu dėl patirtų nuostolių kompensavimo (b.l.20,21). Ieškovas 2012-01-24 pareikalavo sumokėti sąskaitoje nurodytą sumą (b.l.9). Atsakovas, 2012-01-25 atsakydamas į raginimą, nurodė, kad ieškovas laiku nepateikė CMR važtaraščių originalų, todėl už pervežimą mokėtiną sumą sumokės per 30 darbo dienų nuo jų gavimo (b.l.22). Atsakovas 2012-02-02 parašė ieškovui priminimą dėl 690,56 Lt skolos dėl netinkamo sutarties vykdymo (b.l.23), o 2012-06-06 pranešė apie šios sumos įskaitymą į vežimo mokestį, tuo tarpu ieškovas atsisakė mokėti baudą (b.l.24,25). Šalys neginčijo, jog krovinys buvo pristatytas pavėluotai, tačiau ieškovas nurodė, jog tai įvyko dėl to, jog siuntėjas (atsakovas) nenurodė krovinio gavėjo kontaktinio telefono ir atsakovas šios aplinkybės nei pirmosios nei apeliacinės instancijos teisme nepaneigė jokiais įrodymais, o iš byloje esančio susirašinėjimo tarp šalių matyti, jog tarp šalių kilo ginčas dėl prievolės įskaitymo, o būtent atsakovui atlikus įskaitymą, ir nepamokėjus 690,56 Lt sumos pagal dalinio pervežimo sutartį, ieškovas kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo. Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovo atliktas įskaitymas buvo neteisėtas ir negaliojantis.

Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kadangi krovinys buvo pristatytas pavėluotai dėl ieškovo kaltės, atsakovas patyrė 200 eurų nuostolį, kurį privalo kompensuoti ieškovas. CMR Konvencijos 23 straipsnio 1 dalis numato, kad tuo atveju, kai krovinio pristatymo terminas viršijamas ir pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo įrodo, kad dėl to padaryta žala, vežėjas privalo kompensuoti nuostolius, kurie neturi būti didesni kaip užmokestis už vežimą. Tačiau pirmosios instancijos teismui atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių apie patirtą žalą. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme atsakovas nurodė, jog atsakovo atlikto įskaitymo pagrindas buvo patirti 200 eurų nuostoliai, kuriuos jis apmokėjo įmonei „William Keys & sons Limited” pretenzija bei mokėjimo pavedimai, tačiau asmuo reikšdamas ieškovui reikalavimą (regresinį reikalavimą) privalo įrodyti trečiojo asmens patirtus nuostolius. Nors iš atsakovo pateiktos įmonei „William Keys & sons Limited” pretenzijos bei mokėjimo pavedimo matyti, jog atsakovui buvo pritaikyta 200 eurų bauda ir nepilnai apmokėta pagal su „William Keys & sons Limited” 2011-11-29 gabenimo sutartį, t.y. aplinkybė, jog atsakovui „William Keys & sons Limited” nesumokėjo visos sumos už teiktas pervežimo paslaugas, sudaro galimybę iš pastarojo asmens reikalauti atitinkamos skolos padengimo. Pažymėtina, kad atsakovas nurodydamas jog „William Keys & sons Limited” taikė 200 eurų baudą pagal šalių sudarytą 2011-11-29 baudą, dėl ko atsakovas atliko prievolės įskaitymą, šios sutarties pirmosios instancijos teismui nepateikė, o kartu su apeliaciniu skundu pateiktas dokumentas yra surašytas nevalstybine kalba, be to, atsakovui įrodinėjant savo prievolės įskaitymo pagrindą minėtas dokumentas galėjo būti pateiktas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl atsižvelgiant į tai atsakovas nenurodė jokių priežasčių dėl ko minėto įrodymo pateikimo aplinkybė atsirado vėliau, apeliacinės instancijos teismas ją atsisako priimti ir jos nevertina bei dėl jos nepasisako (CPK 314 str.).

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto apeliacinio skundo argumentu, jog teismas priteisdamas procesines palūkanas, turėjo taikyti palūkanų normą, kuri numatyta CK 6.210 str. CK 6.210 str. nustato, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas, o jei abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys – šešių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Šiuo atveju Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas numato palūkanas už pavėluotus mokėjimus pagal komercinius sandorius, t.y. vieno mėnesio VILIBOR palūkanų norma padidinta 7 procentiniais punktais (Įstatymo 2 str. 3 d.), taip pat šių palūkanų mokėjimo terminus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad minėtas Įstatymas yra specialusis įstatymas, turintis pirmenybę prieš CK 6.210 str. nustatant palūkanas už atliekamus pagal komercinius sandorius pavėluotus mokėjimus (CK 1.3 str. 3 d.).Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovo prašomas procesines palūkanas vadovaudamasis Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymu (CK 6.37 str. 2 d.).

Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžiu. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas iš atsakovo priteisti 1089 Lt dydžio išlaidas advokato pagalbai apmokėti pagrįstai atsižvelgė į tokias reikšmingas aplinkybes kaip nagrinėjamos bylos sudėtingumas, bylos nagrinėjimo laikas, ieškovo atstovo atliktus procesinius veiksmus – parengtus procesinius dokumentus, teisinių konsultacijų teikimą, atstovavimo teismo posėdžiuose laiką, ir padarė teisingą bei pagrįstą išvadą, jog ieškovo prašyta priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti suma laikytina pagrįsta. Be to apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog atsižvelgiant prašomos priteisti ieškovo atstovo patirtos darbo ir laiko sąnaudos, ginčo pobūdį, byla laikytina su tarptautiniu elementu, išlaidos neviršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytus dydžius, dėl to ieškovo pirmosios instancijos teisme patirtos advokato darbo ir laiko sąnaudos pagrįstos.

Ieškovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas patirtas apeliacinės instancijoje, kurias sudaro 968 Lt (b.l. 79,80). Įvertinus konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas - paruoštas atsiliepimas į apeliacinį skundą, byla buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, taip pat į tai, kad tas pats ieškovo atstovas dalyvavo ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl bylos aplinkybės jam buvo gerai žinomos, dėl ko nereikėjo ilgo laiko byloje esančių dokumentų analizei, be to atsiliepimą į apeliacinį skundą ieškovas iš esmės motyvavo pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, taip pat įvertinus skolos dydį, nurodytus rekomenduojamus priteisti užmokesčio už advokato (advokato padėjėjo) teisinę pagalbą maksimalius dydžius ir vadovaudamasi protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principais, daro išvadą, kad ieškovo prašoma priteisti advokato pagalbos išlaidų suma (968 Lt) mažintina iki 300 Lt (CPK 93 str., 98 str.).

Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir proceso teisės normas, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, jog ieškovas pagrindė savo reikalavimus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str.). Keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atsižvelgiant į tai, kad CPK186 straipsnis numato jog šalys turi teisę duoti paaiškinimus bylos, tačiau CPK nenumato tokio procesinio dokumento kaip atsikirtimas į atsiliepimą į apeliacinį skundą pateikimą, todėl pastarasis gražintinas atsakovui.

Apeliacinės instancijos, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo UAB „Unikort“ (kodas 124294814) 300 Lt ieškovo UAB „Autofartus“ (kodas 124346734) naudai advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Grąžinti atsakovui apeliacinės instancijos teismui 2013-07-22 pateiktą atsikirtimą į ieškovo atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą.

Teisėjas Henrichas Jaglinskis