- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-10
- Bylos Nr.
- 2A-84-527/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Izolda Nėnienė, Jolita Cirulienė, Leonas Jachimavičius
- Ieškovas
- R. M.
- Atsakovas
- K. V.
- Advokatai
- Kęstutis Jonaitis, Gytis Jaliniauskas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Jolitos Cirulienės (pirmininkė ir pranešėja), Leono Jachimavičiaus ir Izoldos Nėnienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2073-192/2013 pagal ieškovo R. M. ieškinį atsakovui K. V. dėl naudojimosi tvarkos nustatymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas ir atsakovas yra garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), (toliau – ginčo garažas), bendraturčiai, kuriems priklauso po 1/2 dalį. Byloje ginčas kilo dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų – atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymo.
Šalies argumentai
Ieškovas patikslintu ieškiniu (b. l. 51–53) prašė įpareigoti atsakovą per 7 dienas nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos sudaryti galimybę ieškovui naudotis 1/2 dalimi ginčo garažo bei netrukdyti ieškovui naudotis nurodyta garažo dalimi; patvirtinti ginčo garažo naudojimosi tvarką pagal ieškovo pateiktą pasiūlymą (planą), nustatant ieškovui naudotis garažo dalimi „A“, o atsakovui – garažo dalimi „B“. Ieškovas, nuosavybės teisę į dalį garažo įgijęs 2012-04-19 dovanojimo sutarties pagrindu, teigia nuo to laiko savo turtu naudotis negalįs, nes atsakovas yra neteisėtai užvaldęs ieškovui priklausančią garažo dalį, sąmoningai neleidžia ieškovui ja naudotis, neperduoda garažo raktų, dėl ko ieškovas negali teisėtai ir netrukdomai patekti į jam priklausančią garažo dalį ir ja naudotis. Ieškovas nepageidauja gauti kompensacijos už atidalinamą turto dalį ir siekia naudotis jam priklausančia garažo dalimi.
Atsakovas priešieškiniu prašė atidalinti atsakovui bendrąja daline nuosavybės teise su ieškovu priklausančią 1/2 dalį ginčo garažo (bokso), priteisiant jį atsakovui natūra, o ieškovui priteisiant iš atsakovo 8 750 Lt piniginę kompensaciją, kurią atsakovas įsipareigoja sumokėti ieškovui per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Atsakovas garažu naudojasi vienasmeniškai jau 20 metų, garaže laiko jam priklausančius įrankius ir daiktus, garažas yra skirtas ir tinkamas tik vienai transporto priemonei (automobiliui) laikyti. Priešingai nei teigė ieškovas, ne atsakovas, o ieškovas, įsigijęs dalį garažo, įvairiais būdais (užstatydamas įvažiavimą į garažą statybinėmis medžiagomis, padėdamas įvairius daiktus ant dalies garažo vartų) pradėjo trukdyti atsakovui naudotis jam nuosavybės teise priklausančia garažo dalimi, netgi atsakovui visaip grasinti, siekdamas, kad atsakovas savo garažo dalį perleistų ieškovui. Ieškovas ne kartą leido atsakovui suprasti, kad ieškovo tikslas yra priversti atsakovą atsisakyti garažo dalies, ją parduodant pirmumo teisę turinčiam bendraturčiui. Ieškovui tuo pačiu adresu priklauso dar kiti 6 (šeši) analogiškos paskirties objektai, t. y. garažai (boksai). Ne tik ketverius nuo turto paveldėjimo metus, bet jau daugiau kaip 20 metų atsakovas savo velionio tėvo pritarimu ir leidimu naudojosi garažu savo nuožiūra, jį prižiūrėjo ir jo būklę pastoviai gerino savo lėšomis ir pastangomis. Garažo bendraturčiu tapus ieškovui, tarp ginčo šalių prasidėjo pastovūs nesutarimai dėl naudojimosi garažu tvarkos. Ginčo garažui esant tik 31,78 kv. m bendro ploto, jis yra nedalus praktiniam naudojime, tinkamas vos vieno lengvojo automobilio saugojimui, turi tik vieną įvažiavimą, todėl naudoti pagal paskirtį dviejų asmenų reikmėms, nesudarant konfliktinių situacijų, yra neįmanoma. Garažas buvo atsakovo mirusio tėvo, todėl jis nori garažą išsaugoti. Nors garažas ir priklausė tėvui, tačiau atsakovas 20 metų naudojosi garažu, jį apšildė, keitė stogą. Garaže atsakovas vykdo veiklą, turi verslo liudijimą, taip pat mėgsta tvarkyti automobilius.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2013-06-11 sprendimu (b. l. 119–123) patikslintą ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino visiškai. Teismas atidalino turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės, pripažino atsakovui nuosavybės teisę į ieškovui priklausančią 1/2 dalį ginčo garažo, ieškovui priteisė iš atsakovo 8 750 Lt piniginę kompensaciją, o iš ieškovo atsakovui priteisė 3 263 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas, įvertinęs, kad nagrinėjamuoju atveju nėra ieškovo reikalavimo padalinti ginčo turtą natūra, kad ginčo objektas (garažas) negali būti apskritai padalintas natūra dėl to, kad yra nedalus (t. y. techniškai neįmanoma atskirti turto dalių), pirmiausiai sprendė klausimą dėl galimybės nustatyti ieškovo siūlomą naudojimosi garažu tvarką. Iš pateikto ieškovo siūlomo garažo naudojimosi tvarkos nustatymo pasiūlymo (b. l. 96–104) teismas nustatė, kad ieškovas ginčo garažą siūlo naudoti bendraturčiams pusiau, t. y. po 8,24 m², suteikiant ieškovui teisę naudotis garažo dalimi „A“, o atsakovui – garažo dalimi „B“, dalių plotis – po 1,5 m, atitinkamai padalinant ir garažo rūsį po 7,09 m². Atsižvelgęs į tai, kad garažų paskirties pastatai apibūdinami kaip pastatai, skirti transporto priemonėms laikyti ir remontuoti (LR aplinkos ministro 2003-06-11 įsakymu Nr. 289 patvirtintas Statybos techninis reglamentas STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“), teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad, patvirtinus ieškovo siūlomą naudojimosi daiktu tvarką, kur kiekvienam bendraturčiui tenkančios dalies plotą sudaro tik 1,5 m, naudoti ginčo šalims priklausančią patalpą kaip garažą, t. y. laikyti jame šalių automobilius, būtų neįmanoma, o ginčo patalpa neatitiktų savo paskirties. Teismas atmetė ieškovo argumentą, kad šalims paskirtose dalyse būtų galima laikyti mažesnes transporto priemones (dviratį, motociklą ir t. t.), laikė, kad, patvirtinus ieškovo siūlomą naudojimosi garažu tvarką, patalpos panaudojimo pagal paskirtį galimybės žymiai sumažėtų, kas neabejotinai sąlygotų neracionalų bei neefektyvų patalpos panaudojimą bei pažeistų su tokia naudojimosi tvarka nesutinkančio bendrasavininkio teises. Teismas taip pat sutiko su atsakovo argumentais, kad prašoma nustatyti naudojimosi tvarka neužtikrins kilusio ginčo tarp bendrasavininkų išsprendimo, kadangi nepašalins konfliktinės situacijos, o ją galimai tik padidins. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamo ginčo atveju nustatyti naudojimosi bendru turtu tvarką pagal ieškovo pateiktą projektą nėra galimybių, todėl ieškinio reikalavimus atmetė. Teismo nuomone, priimtiniausias tarp šalių kilusio ginčo išsprendimo būdas nagrinėjamu atveju yra atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės, nes jis leidžia visiškai nutraukti bendrosios dalinės nuosavybės teisinius santykius ir išspręsti konfliktą iš esmės. Atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes priteisti kompensaciją ieškovui be jo sutikimo galima, kadangi ieškovo interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe vertintinas kaip mažiau svarbus nei atsakovo. Ieškovas turi 6 kitus garažus, esančius šalia ginčo garažo, tuo tarpu atsakovui tai vienintelis garažas. Ieškovas ginčo objektą įgijo neatlygintinai, dovanojimo sutarties pagrindu, kaip nurodė pats ieškovas, po tarp atsakovo ir jo brolio kilusio konflikto, tuo tarpu atsakovas garažo dalį paveldėjo iš mirusio tėvo, kuris šį garažą valdė daugelį metų, todėl teismas laikė, kad atsakovui šis daiktas turi didesnę emocinę ir praktinę vertę. Teismas padarė išvadą, kad teisinga ir racionalu būtų tenkinti priešieškinio reikalavimą ir atidalinti ieškovo dalį, atsakovui išmokant jam kompensaciją pinigais. Atsakovo pasiūlyta 8 750 Lt kompensacija ieškovui už jam natūra atitenkančią turto dalį yra teisinga, kadangi atitinka daikto dalies rinkos vertę, nustatytą 2012-04-12 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše (b. l. 22).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas apeliaciniu skundu (b. l. 125–128) prašo Kauno apylinkės teismo 2013-06-11 sprendimą panaikinti, ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes teismas visiškai nesigilino į ieškovo ir atsakovo pateiktus argumentus bei paaiškinimus, nevertino rašytinių įrodymų (2012-09-20 nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nurodytų aplinkybių), kurie patvirtino faktą, jog garažas pagal jo tikrąją paskirtį niekada nebuvo ir negalėjo būti naudojamas, t. y. atsakovas jame automobilio nelaikė ir nelaiko, o ieškovas to daryti taip pat neketina. Tiek ieškovas, tiek ir atsakovas abiems priklausančias 1/2 garažo dalis ketina naudoti daiktų sandėliavimui, ką iki šiol darė atsakovas, todėl teismo nurodyti argumentai apie negalimumą nustatyti naudojimosi garažu tvarką, kuri tenkintų abiejų šalių poreikius, yra nepagrįsti byloje esančia medžiaga.
Teismas visiškai neatsižvelgė į ieškovo, kaip lygiateisio turto savininko, išreikštą norą naudotis jam priklausančiu turtu. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Vadovaujantis CK 4.81 straipsnio 1 dalimi, ginčas dėl naudojimosi bendrais nekilnojamaisiais daiktais sprendžiamas vadovaujantis nuostata, kad, nustatant naudojimosi bendru daiktu tvarką, atsižvelgiama į bendraturčių dalis, turimas bendrosios dalinės nuosavybės teise. Tiek ieškovas, tiek ir atsakovas garažą valdo, naudoja ir juo disponuoja lygiomis dalimis – po 1/2 dalį, taigi tiek ieškovui, tiek atsakovui siekiant nekilnojamuoju daiktu naudotis, pirmenybė turėjo būti taikoma naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymui, o ne nekilnojamojo daikto atidalinimui. Yra visos galimybės garažą naudoti bendru ieškovo ir atsakovo sutarimu, nustatant naudojimosi garažu tvarką ir nenutraukiant bendrosios dalinės nuosavybės teisių. Ieškovo pasiūlyta garažo naudojimosi tvarka bendraturčiams yra tinkama, be to, išsprendžianti visas konfliktines bendraturčių situacijas, t. y. bendraturčiams priskirtos naudotis garažo dalys būtų viena nuo kitos atskirtos, būtų įrengti atskiri įėjimai į kiekvienam bendraturčiui priklausančią garažo dalį, tokiu būdu bendraturčiai visiškai netrukdomai vienas nuo kito galėtų įgyvendinti savo nuosavybės teises bei toliau jame sandėliuoti savo daiktus.
Civiliniame kodekse imperatyviai numatyta, jog niekas neturi teisės paimti iš savininko nuosavybę prievarta, išskyrus įstatymų numatytus atvejus; reikalauti, kad savininkas prieš savo valią sujungtų savo nuosavybę su kito savininko nuosavybe (CK 4.93 str. 2 d.). Ieškovas buvo aiškiai išreiškęs savo poziciją dėl naudojimosi garažu tvarkos nustatymo ir nesutiko gauti kompensaciją už atidalinamą jam priklausančią garažo dalį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005-11-04 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005 nurodė, jog pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį kompensacija už turėtą dalį bendrojoje nuosavybėje, nesant bendraturčio sutikimo, galima išimtiniais atvejais, vienas iš jų, kai: faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies iš bendraturčio paėmimas neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas, pavyzdžiui, kai dalis bendrojoje nuosavybėje, palyginus su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertinamas kaip labai svarbus. Tiek ieškovui, tiek atsakovui priklauso po 1/2 garažo dalį; tiek ieškovas, tiek ir atsakovas, būdami garažo bendraturčiais, siekia lygiaverčiai naudotis jiems priklausančiomis garažo dalimis; ieškovas nesutiko gauti kompensacijos už jam bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančią 1/2 garažo dalį, todėl atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės neturėjo būti taikomas. Teismas, atidalindamas turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės, atsakovui suteikė prioritetą, tokiu būdu iš esmės pažeisdamas ieškovo kaip savininko interesus lygiateisiškai valdyti, naudoti ir disponuoti jam priklausančia garažo dalimi.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005-11-04 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005 nurodė, jog pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį kompensacija už turėtą dalį bendrojoje nuosavybėje, nesant bendraturčio sutikimo, paprastai priteisiama atsidalijimo siekiančiam bendraturčiui. Šiuo atveju būtent atsakovas, o ne ieškovas pareiškė norą atidalinti bendrąja jungtine nuosavybe priklausantį garažą, todėl kompensacija turėjo būti priteisiama atsakovui, o atsakovui priklausanti 1/2 garažo dalis po atidalinimo priskirta ieškovui. Ieškovas atsiliepime į priešieškinį buvo nurodęs, jog su garažo atidalinimu sutiktų tuo atveju, jeigu atsakovas sutiktų iš ieškovo gauti 8 750 Lt dydžio piniginę kompensaciją, o atsakovui priklausanti 1/2 garažo dalis po atidalinimo atitektų ieškovui.
Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, jog atsakovo tėvas J. V. garažo savininku tapo tik 2008-09-22 ir 2008-12-01 išduotų paveldėjimo teisių liudijimų pagrindu, taigi visiškai nepagrįsti tiek atsakovo, tiek ir teismo argumentai, jog atsakovas garažą valdė 20 metų. Nei atsakovo tėvas, nei pats atsakovas neturėjo teisės naudotis garažu anksčiau nei nuo 2008-09-22. Atsakovas tik 2008-09-22 paveldėjimo teise ir 2009-01-14 pirkimo–pardavimo sutartimi tapo garažo 1/2 dalies savininku, taigi yra teisėtas 1/2 garažo dalies valdytojas apie 4 metus. Teismo sprendimas atidalinti turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės, papažįstant atsakovui nuosavybės teisę į ieškovui priklausančią 1/2 dalį garažo, argumentuojant tuo, jog atsakovas neva valdė garažą 20 metų, taip pat negali būti laikomas pagrįstu.
Atsakovas, turėdamas nuosavybės teisę tik į 1/2 garažo dalį, turėjo žinoti ir suprasti, jog, atsiradus naujam 1/2 garažo dalies savininkui, jis privalės netrukdyti kitam bendraturčiui įgyvendinti savo nuosavybės teises. Atsakovas niekada nebuvo vienintelis garažo savininkas, todėl akivaizdu, jog garažo, nesant kito bendraturčio sutikimo, teisėtai valdyti ir juo naudotis negalėjo. Vien ta aplinkybė, jog ankstesnis bendraturtis (atsakovo brolis) jam priklausančia garažo dalimi nesinaudojo, nesudaro pagrindo užkirsti kelią naujajam bendraturčiui naudotis jam priklausančiu turtu ir tokiu būdu pažeisti jo, kaip naujojo savininko teises turtą naudoti, jį valdyti ir disponuoti savo nuožiūra.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2013-06-11 sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 134–138). Atsakovo nuomone, teismas tinkamai bei išsamiai įvertino įrodymus, todėl priėmė teisėtą sprendimą. Atsakovas naudoja garažą pagal tiesioginę jo paskirtį. Garažas – tai patalpa ar atskiras pastatas, skirtas transporto priemonėms saugoti ir (ar) remontuoti. Garažo tiesioginė paskirtis nurodo, kad jis nebūtinai skirtas automobilį nuolatos laikyti garaže. Garažo paskirtis siejama ir su automobilio remontu. Tuo tikslu ginčo garaže yra įrengtas ir rūsys, skirtas automobilio visapusiškam remontui. Įrankių bei automobilių detalių laikymas garaže patvirtina, kad iš atsakovo pusės jis naudojamas pagal paskirtį (net 20 metų). Jeigu būtų tenkintas ieškovo reikalavimas ir būtų nustatyta naudojimosi garažu tvarka, atsakovas prarastų galimybę naudotis patalpa kaip garažu bei elementariai neturės, kur laikyti savo automobilį, nes jokios kitos panašios patalpos atsakovas neturi. Tuo tarpu ieškovas apeliaciniame skunde pripažįsta, kad pats net neketina ginčo garažo naudoti pagal tiesioginę paskirtį: „Garažas pagal jo tikrąją paskirtį niekada nebuvo ir negalėjo būti naudojamas, t. y. atsakovas jame automobilio nelaikė ir nelaiko, o ieškovas to daryti taip pat neketina“. Iš 2012-09-20 nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą taipogi akivaizdu, kad ieškovui reikalingas ne garažas, tačiau sandėlis, nes jis jame nori sandėliuoti statybines medžiagas. Pirmos instancijos teismas priėmė pagrįstą išvadą, kad „ieškovo interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe vertintinas kaip mažiau svarbus nei atsakovo“. Šį faktą patvirtina ir aplinkybė, kad ieškovui tuo pačiu adresu priklauso dar kiti 6 (šeši) analogiškos paskirties objektai, t. y. garažai (boksai), taigi, poreikį saugoti savo daiktus ieškovas neabejotinai turi galimybę patenkinti bet kuriame iš minėtų papildomai jam nuosavybės teise priklausančių turto vienetų.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde ieškovas nurodo, kad „teismas visiškai neatsižvelgė į ieškovo, kaip lygiateisio turto savininko, išreikštą norą naudotis jam priklausančiu turtu. Ieškovo kreipimasis į teismą dėl garažo naudojimosi tvarkos nustatymo tik patvirtina faktą, kad ieškovas jam priklausančia garažo dalimi ketina naudotis“. Ieškovas yra patvirtinęs, jog garažo pagal jo tikrąją paskirtį nenaudojo ir neketina naudoti. Teismas labai detaliai motyvavo, kodėl sprendžiant ginčą tarp dviejų bendrasavininkų buvo pasirinktas ne turto naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymas, o atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės. Toks sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į jau suformuotą teismų praktiką bei į tai, kad naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo atvejai gali būti pripažinti neteisėtais, būtent: kai šia tvarka inter alia nepagrįstai suteikiamas prioritetas vienam iš bendraturčių; paskirtos naudotis dalys labai skiriasi nuo bendraturčiams tenkančių idealiųjų dalių dydžių ir už tai nekompensuojama; kai tvarka objektyviai įtvirtina prielaidas kilti konfliktams dėl bendro daikto naudojimo; kai tvarka neracionali, nustato neefektyvų, neekonomišką daikto naudojimą; kai tvarka pažeidžia teisės aktų reikalavimus ar trečiųjų asmenų teises. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad civilinių teisinių santykių subjektai (ginčo šalys), įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Dėl to jų teismui pateikiamuose naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo projektuose turi būti stengiamasi užtikrinti kiek įmanoma efektyvesnį ir racionalesnį daikto naudojimą; atsižvelgta į ginčo šalių turimas dalis bendrojoje nuosavybėje, siūloma naudojimosi tvarka turi būti patogi visiems bendraturčiams ir užtikrinanti jiems galimybę naudojant daiktą pagal paskirtį gauti maksimalią naudą. Siūlomoje naudojimosi bendru daiktu tvarkoje turi būti išlaikyta visų bendraturčių interesų pusiausvyra, garantuojanti, kad nė vieno bendraturčio teisės nustatant naudojimosi tvarką nebus pažeistos ir bus kuo mažiau apribotos. Nustatoma naudojimosi tvarka konkrečiu atveju turi būti tokia, kad nekiltų arba kiltų kiek įmanoma mažiau prielaidų konfliktinėms situacijoms atsirasti.
Ieškovo siekis bet kokiu atveju patvirtinti naudojimosi ginčo garažu naudojimosi tvarką, taip neišvengiant konfliktų bei visiškai ignoruojant statinio tiesioginę paskirtį (t. y. garažo, kuris skirtas transporto priemonėms saugoti ir (ar) remontuoti, o ne sandėliuoti medžiagas), neatitinka suformuotos teismų praktikos bei neteisėtas. Be to, ieškovas nepateikia įrodymų, kad siūlomoje naudojimosi tvarkoje numatyti statinio (garažo) pakeitimai (pertvaros - sienos statymui, atskirų įėjimo angų lauko sienoje iškirtimui) yra galimi pagal teisės aktus, t. y. suderinti su kompetentingomis priežiūros institucijomis. Patvirtinus ieškovo siūlomą naudojimosi daiktu tvarką, naudoti ginčo šalims priklausančią patalpą kaip garažą, t. y. laikyti jame ginčo šalių transporto priemones (kai pagrindinis patalpos plotas vos 17,04 kv. m), įvažiuoti į patalpą (ieškovo pateiktame plane įvažiavimas panaikintas, siūlomi tik du atskiri įėjimai į patalpą) būtų fiziškai neįmanoma. Patalpa taptų tinkama tik daiktų saugojimui (sandėliavimui), taigi tikslinė patalpos paskirtis būtų pakeista iš garažo į sandėliavimo, tuo sąlygojant neracionalų bei neefektyvų patalpos naudojimą. Nagrinėjamu atveju garažas savaime nėra dalus, todėl jame suformuoti atskirus turto vienetus be realios žalos turtui yra neįmanoma, o daikto padalijimas natūra abiems bendraturčiams nustatant tokio daikto naudojimosi tvarką sudarytų realią grėsmę, kad ateityje tarp ginčo šalių kiltų nesutarimai dėl bendros patalpos naudojimo tvarkos, taip pat įvertinant pašlijusius ir nedraugiškus ginčo šalių santykius bendras daikto naudojimas keltų neigiamus išgyvenimus, todėl protingas ir teisingas nekilnojamojo turto padalijimo tarp bendraturčių būdas yra daikto priteisimas natūra atsakovui, įpareigojant atsakovą kompensuoti ieškovo nekilnojamojo turto dalį pinigais, t. y. sumokant ieškovui 8 750 Lt dydžio piniginę kompensaciją.
Nepagrįstas apelianto argumentas, kad teismas prioritetą suteikė atsakovui. Byloje buvo pareikštas priešieškinis, kuriuo buvo pareikštas teisėtas reikalavimas atidalinti atsakovui bendrąja daline nuosavybe su ieškovu priklausantį turtą, priteisiant ieškovo turtą atsakovui natūra bei išmokant piniginę kompensaciją ieškovui, darytina išvada, kad bendraturčio teisės į turto atidalijimą įgyvendinimas negali būti laikomas prioritetu kitam bendraturčiui suteikimu.
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, kad „visiškai nepagrįsti tiek atsakovo, tiek ir teismo argumentai, jog atsakovas garažą valdė 20 metų“. Iki ieškovui 2012-04-19 dovanojimo sutartimi įsigyjant 1/2 dalį šio garažo, atsakovas garažą daugiau kaip 20 metų valdė naudojimosi teise, o bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo nuo 2008-09-22 (kuomet iš mirusio tėvo paveldėjo 1/3 dalį), vėliau 2009-01-14 pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu savo nuosavybės dalį garaže padidino iki 1/2 dalies.
Ieškovas nurodo, kad „atsakovas, o ne ieškovas, pareiškė norą atidalinti bendrąja jungtine nuosavybe priklausanti garažą, todėl kompensacija turėjo būti priteisiama atsakovui, o atsakovui priklausanti 1/2 garažo dalis po atidalinimo priskirta ieškovui“. Kadangi šiuo atveju ieškovas savo reikalavimuose neprašė teismo apginti jo teisės atidalinant jam bendrąja daline nuosavybe priklausantį turtą, priteisiant ieškovui atsakovo dalį natūra, o atsakovui išmokant piniginę kompensaciją, todėl akivaizdu, kad teismas ir negalėjo priimti tokio sprendimo, priešingu atveju būtų išėjęs už ieškinio ribų. CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostata leidžia kompensaciją priteisti vienam ar keliems atidalijamiems bendraturčiams, o ne tik atidalijimo prašančiam bendraturčiui. Vadovaujantis protingumo ir proporcingumo principais atidalijama taip, kad nuosavybės objektą būtų galima naudoti pagal paskirtį ir gauti iš jo ekonominės naudos. Teismų praktikoje akcentuojama, jog esant klausimui dėl kompensacijos priteisimo svarbu išsiaiškinti, ar asmuo turi galimybę sumokėti kompensaciją. Tuo tarpu ieškovas iš viso nenurodo, ar turi tokią galimybę.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.
Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, bendrosios nuosavybės valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį (CK 4.75 str. 1 d.). Kiekvienas bendraturtis, be kita ko, turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 str. 1 d.) arba nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis bendrąja daline nuosavybe valdomo namo, buto patalpomis, atsižvelgdamas į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise (CK 4.81 str. 1 d.).
Nagrinėjamoje byloje esminis ginčas tarp šalių kilo dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų – atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymo.
Pirmosios instancijos teismas pirmiausiai sprendė klausimą dėl galimybės nustatyti ieškovo siūlomą naudojimosi garažu tvarką ir konstatavo, jog, patvirtinus ieškovo siūlomą naudojimosi garažu tvarką, ginčo patalpa pilnai neatitiktų savo paskirties, patalpa būtų naudojama neracionaliai ir neefektyviai bei pažeistų su tokia naudojimosi tvarka nesutinkančio atsakovo teises, be to, tokia naudojimosi tvarka nepašalintų konfliktinės situacijos, o galimai ją dar padidintų.
Apeliantas, nesutikdamas su teismo argumentais, nurodo, jog tiek ieškovas, tiek ir atsakovas abiems priklausančias garažo dalis (po ½) ketina naudoti daiktų sandėliavimui, ką iki šiol darė atsakovas, todėl teismo nurodyti argumentai apie negalimumą nustatyti naudojimosi garažu tvarką, kuri tenkintų abiejų šalių poreikius, yra nepagrįsti byloje esančia medžiaga.
Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamuoju atveju reikia įvertinti tiesioginę ginčo patalpos paskirtį. Garažas – tai patalpa ar atskiras pastatas, skirtas transporto priemonėms saugoti ir (ar) remontuoti. Garažo tiesioginė paskirtis nurodo, kad jis nebūtinai skirtas automobilį nuolatos laikyti garaže. Garažo paskirtis siejama ir su automobilio remontu. Nustatyta, kad tuo tikslu ginčo garaže yra įrengtas ir rūsys, skirtas automobilio visapusiškam remontui. Atsakovas nurodė, kad jis garaže laiko įrankius ir automobilių detales, todėl spręstina, kad atsakovas, garažą naudodamas automobilių remontui, tokiu būdu garažą naudojo pagal paskirtį. Jeigu būtų tenkintas ieškovo reikalavimas ir būtų nustatyta naudojimosi garažu tvarka, padalinant garažą pusiau (kai vienos dalies plotis būtų tik 1,5 m), kolegijos nuomone, atsakovas prarastų galimybę naudotis patalpa kaip garažu ir negalėtų jame ne tik laikyti automobilio, bet ir jo remontuoti (pasinaudojant garažo duobe), įvažiuoti į patalpą (ieškovo pateiktame plane įvažiavimas panaikintas, siūlomi tik du atskiri įėjimai į patalpą) būtų fiziškai neįmanoma, tuo labiau, kad jokios kitos panašios patalpos atsakovas neturi. Patenkinus ieškinio reikalavimus dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, garažo patalpa taptų tinkama tik daiktų saugojimui (sandėliavimui), taigi tikslinė patalpos paskirtis būtų pakeista iš garažo į sandėliavimo, tuo sąlygojant neracionalų bei neefektyvų patalpos naudojimą. Nagrinėjamu atveju garažas savaime nėra dalus, todėl jame suformuoti atskirus turto vienetus be realios žalos turtui yra neįmanoma, o naudojimosi tvarkos ginčo garažu pagal ieškovo ieškinį nustatymas, kolegijos nuomone, sudarytų realią grėsmę, kad ateityje tarp ginčo šalių kiltų dar didesni nesutarimai dėl bendros patalpos naudojimo tvarkos.
Įvertinus nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamo ginčo atveju nustatyti naudojimosi bendru turtu tvarką pagal ieškovo pateiktą projektą nėra galimybių.
Spręsdamas dėl priešieškinio reikalavimų atidalinti ieškovo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės bei išmokėti ieškovui kompensaciją pinigais, teismas vertino aplinkybes dėl bendraturčio esminio intereso naudotis daikto dalimi bei vadovavosi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.
CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatytas atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būdas – daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Taigi įstatymas prioritetą skiria atidalijimui natūra ir tik nesant galimybės suformuoti atskiro nekilnojamojo daikto, atidalijama paskiriant kompensaciją pinigais. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės, paskiriant kompensaciją pinigais, yra bendro daikto atidalijimo reikalavimo išimtis – visų pirma turi būti sprendžiamas jo atidalijimo natūra galimumas, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai. Tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba jei atidalijant natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteista kompensacija pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 200-11-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008). Tai reiškia, kad teismas, spręsdamas bendraturčių ginčą ir parinkdamas atidalijimo būdą, privalo tirti visas reikšmingas nagrinėjamai bylai faktines aplinkybes dėl atidalijimo galimybės ir motyvuotai pagrįsti, kai atidalijimas natūra neįmanomas. Tinkamas atidalijimo iš bendrosios nuosavybės reikalavimų įgyvendinimas, kuriuo, minėta, turi būti išvengta neproporcingos žalos daikto paskirčiai padarymo, kiekvienu atveju priklauso nuo konkrečių kiekvienos bylos aplinkybių – turto, į kurį siekiama nutraukti bendrosios nuosavybės teisę, struktūros, parametrų, bendraturčių skaičiaus, bendraturčių turimų dalių bendrojoje nuosavybėje, galimybės atlikti pertvarkymus ir pan.
Apelianto teigimu, teismas, atidalindamas turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės, atsakovui suteikė prioritetą, tokiu būdu iš esmės pažeisdamas ieškovo kaip savininko interesus lygiateisiškai valdyti, naudoti ir disponuoti jam priklausančia garažo dalimi. Tiek ieškovui, tiek atsakovui priklauso po 1/2 garažo dalį; tiek ieškovas, tiek ir atsakovas, būdami garažo bendraturčiais, siekia lygiaverčiai naudotis jiems priklausančiomis garažo dalimis; ieškovas nesutiko gauti kompensacijos už jam bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančią 1/2 garažo dalį, todėl atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės neturėjo būti taikomas.
Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Byloje buvo pareikštas atsakovo priešieškinis, kuriuo buvo prašoma atidalinti atsakovui bendrąja daline nuosavybe su ieškovu priklausantį turtą, priteisiant ieškovo turtą atsakovui natūra bei išmokant piniginę kompensaciją ieškovui. Atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės numato CK 4.80 straipsnis, kurio 2 dalyje nustatytas atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būdas – daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Vadinasi, atsakovo teisės į turto atidalijimą įgyvendinimas negali būti laikomas prioriteto vienam iš bendraturčių suteikimu. Nagrinėjamuoju atveju pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai nustatyta, kad priimtiniausias tarp šalių kilusio ginčo išsprendimo būdas yra atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės, nes būtent atidalijimas leidžia visiškai nutraukti bendrosios dalinės nuosavybės teisinius santykius ir išspręsti konfliktą iš esmės. Taip pat buvo įvertintas bendraturčių interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe ir nustatyta, jog ieškovo interesas vertintinas kaip mažiau svarbus nei atsakovo, kadangi ieškovas turi kitus šešis garažus, esančius šalia ginčo garažo, tuo tarpu atsakovas turi tik vienintelį garažą, tuo labiau, kad jis yra šalia jo nuolatinės gyvenamosios vietos. Be to, kolegija kaip itin svarbią aplinkybę vertina tai, kad ieškovas ginčo garažo ½ dalį įgijo neatlygintinai, 2012-04-19 dovanojimo sutarties pagrindu, po tarp atsakovo ir jo brolio, paveldėjusių garažą po tėvo mirties, kilusio konflikto, be to, ginčo garažu ieškovas realiai net nepradėjo naudotis. Tuo tarpu ginčo garažo savininku daugelį metų buvo atsakovo tėvas, po kurio mirties 2008-09-22 garažo 1/3 dalį paveldėjo atsakovas (2009-01-14 pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu savo nuosavybės dalį garaže padidinęs iki 1/2 dalies), kuris, kaip nustatyta atsakovo paaiškinimais, garažu naudojosi bei jį prižiūrėjo, tvarkė ir remontavo dar tėvui gyvam esant.
Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismo buvo įvertinta ir aplinkybė dėl bendraturčio galimybės sumokėti priteistą kompensaciją. Atsakovas pasiūlė per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sumokėti ieškovui 8 750 Lt kompensaciją už jam natūra atitenkančią turto dalį, kuri atitinka daikto dalies rinkos vertę, nustatytą 2012-04-12 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad, išmokant bendraturčiui kompensaciją, būtina atidalijimo sąlyga yra ta, kad piniginė kompensacija atitiktų atidalijamos turto dalies vertę. Dėl to, prieš atidalijant bendraturčio dalį, būtina išsiaiškinti, ar nėra ginčo dėl dalies dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-07-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2008), ir pasirinkti teisingą kompensacijos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-10-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2007). Paprastai kompensacija pripažįstama teisinga, jeigu ji atitinka daikto dalies rinkos vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-11-11 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-7-466/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2013).
Kolegijos nuomone, svarbi aplinkybė yra ir tai, jog ieškovas su nurodyta turto verte sutiko ir jos neginčijo.
Apeliantas nurodo, kad „atsakovas, o ne ieškovas, pareiškė norą atidalinti bendrąja jungtine nuosavybe priklausanti garažą, todėl kompensacija turėjo būti priteisiama atsakovui, o atsakovui priklausanti 1/2 garažo dalis po atidalinimo priskirta ieškovui“. Kadangi šiuo atveju ieškovas savo reikalavimuose neprašė teismo apginti jo teisės atidalinant jam bendrąja daline nuosavybe priklausantį turtą, priteisiant ieškovui atsakovo dalį natūra, o atsakovui išmokant piniginę kompensaciją, todėl akivaizdu, kad teismas ir negalėjo priimti tokio sprendimo, priešingu atveju būtų išėjęs už ieškinio ribų. CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostata leidžia kompensaciją priteisti vienam ar keliems atidalijamiems bendraturčiams, o ne tik atidalijimo prašančiam bendraturčiui. Vadovaujantis protingumo ir proporcingumo principais atidalijama taip, kad nuosavybės objektą būtų galima naudoti pagal paskirtį ir gauti iš jo ekonominės naudos. Teismų praktikoje akcentuojama, jog esant klausimui dėl kompensacijos priteisimo svarbu išsiaiškinti, ar asmuo turi galimybę sumokėti kompensaciją. Nors ieškovo atstovas teismo posėdyje teigė, jog tuo atveju, jeigu teismas ieškovo pasiūlytą naudojimosi tvarką laikytų neefektyvia, tokiu atveju, priešieškinį tenkinant iš dalies, kompensacija už turto dalį turėtų būti priteisiama atsakovui, kaip tokio atidalinimo siekiančiam bendraturčiui, tačiau pažymėtina, jog nei ieškovas, nei jo atstovas net nenurodė, kad ieškovas turi tokią galimybę.
Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. p.).
Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, iš ieškovo atsakovui priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 1 815 Lt už atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą parengimą, kurio dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių (CPK 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo R. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) atsakovui K. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 1 815 Lt (vieną tūkstantį aštuonis šimtus penkiolika litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.