- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-06-25
- Bylos Nr.
- I-3617-505/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00295-2019-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Daina Kukalienė
- Pareiškėjas
- A. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
- Kategorijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. G. kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, priteisti 1 000 000 Eur neturtinės žalos ir procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos.
Pareiškėjas skunde (b. l. 1–9) nurodė, kad jis yra kalinamas Kybartų pataisos namuose ir jokio turto bei darbo pajamų neturi. Pažymėjo, jog jo pajamos yra socialinės pašalpos bei priteisiami žalų atlyginimai, todėl jis turi teisę į valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą. Teigė, kad visą kalinimo laikotarpį buvo pažeidžiamos sistemingai jo konstitucinės bei žmogaus teisės, todėl jis ne kartą kreipėsi į teismus dėl žalos atlyginimo. Akcentavo, kad per pastaruosius kelerius kalinimo metus jo teisių pažeidimai buvo pripažinti daugiau kaip dešimtyje bylų, o žalos atlyginimas pinigais buvo priteistas septynis kartus, todėl akivaizdu, kad jo teisės yra nuolat pažeidžiamos. Pareiškėjo įsitikinimu, Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas nustato, kad nemokamai ginti savo pažeistas teises pareiškėjas gali tik du kartus ir jei jo teisės būtų pažeistos trečią kartą, tuomet minėtas įstatymas leidžia tarnybai padengti tik 50 procentų bylinėjimosi išlaidų, nepaisant to, ar jis turi finansinių galimybių sumokėti likusią sumą. Akcentavo, kad taip ribojamos jo galimybės ginti savo pažeistas teises ir kreiptis į teismą. Pažymėjo, jog jeigu jo teisės būtų pažeistos ketvirtą ir daugiau kartų, tuomet teisinis reglamentavimas leidžia tarnybai apskritai atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą. Nurodė, kad būtent ši įstatymo nuostata ir buvo konflikto su atsakovės atstove priežastimi trečią kartą kreiptis į teismą dėl padarytos žalos atlyginimo. Pabrėžė, kad atsakovės atstovei pirmą kartą atsisakius teikti jam teisinę pagalbą, jis kreipėsi į teismą ir 2017 m. kovo 9 d. sprendimu Kauno apygardos administracinis teismas priteisė jam žalos atlyginimą pinigais. Dėl to atsakovės atstovė atsisakė apskritai kada nors daugiau teikti jam teisinę pagalbą. Atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovės atstovei atsisakius teikti jam antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje, kurios proceso Nr. 1-20-2-00083-2011-0, jis kreipėsi į teismą, prašydamas atlyginti padarytą neturtinę žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl iškilusio teisinio ginčo suabejojo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio atitiktimi Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintai absoliučiai teisei į gynybą baudžiamojoje byloje, todėl kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, o pastarasis 2018 m. spalio 11 d. sprendimu pripažino minėto įstatymo 11 straipsnio dalį prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pareiškėjo įsitikinimu, nuo 2018 m. spalio 11 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnis nebegalioja. Pažymėjo, jog po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo jis kreipėsi į atsakovės atstovę, prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl proceso baudžiamojoje byloje atnaujinimo, tačiau buvo atsisakyta suteikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą remiantis jau nebegaliojančiu teisės aktu, todėl buvo pažeistos jo absoliučios teisės į gynybą baudžiamojoje byloje, taip padarant jam žalą. Nurodė, kad per pastaruosius kelerius metus jo teisių pažeidimus teismai konstatavo daugiau kaip dešimtyje baudžiamųjų, civilinių bei administracinių bylų, o valstybės garantuojamos teisinės pagalbos buvo prašyta tik trijose bylose, t. y. nebuvo piktnaudžiaujama valstybės garantuojama antrine teisine pagalba, šios pagalbos buvo prašoma tik esant neišvengiamai situacijai arba privalomumui. Akcentavo, jog jis negali daryti įtakos bylų skaičiui, nes tai priklauso ne nuo jo, o nuo jo teisių pažeidimo skaičiaus, kada valstybės institucijos nepateisinamai dažnai ar netgi sistemingai pažeidinėja jo teises. Pareiškėjo nuomone, atsakovės atstovės principinė pozicija, neva įstatymas numato išlygas ir suteikia teisę atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, yra kliedesiai, be to, valstybė yra susikūrusi sau galimybę nebaudžiama pažeidinėti piliečio teises. Teigė, kad atsakovės atstovė daugybę kartų siuntė jam laisvos formos prašymus sumokėti kažkokias visiškai nepagrįstas sumas, nors asmuo neturi absoliučiai jokio turto, o pajamas paskutinius 10 metų sudarė vien tik socialinės pašalpos, todėl jam jokiomis aplinkybėmis negali kilti pareiga sumokėti atsakovės atstovės nurodomas sumas. Anot pareiškėjo, atsižvelgiant į tai, kad pažeidimu jam užkertamas kelias procesui itin svarbioje baudžiamojoje byloje, esant esminiams žmogaus teisių pažeidimams neturtinė žala neturi būti vertinama mažesne nei 1 000 000 Eur suma. Prašė skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko.
Atsiliepime į skundą (b. l. 15–17) nurodė, kad 2018 m. spalio 29 d. gavus pareiškėjo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl proceso atnaujinimo trijose baudžiamosiose bylose buvo nustatyta, jog Kauno skyriaus 2016 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. 2.1-(NTP-2)-18-NT-5121-19144 pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-291-619/2016 apskundimo, valstybei garantuojant ir apmokant 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymėjo, jog užbaigus antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui 2016 m. lapkričio 24 d. raštu Nr. (2.26) NO-2-7398 buvo pranešta apie tai, kad jis privalo sumokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurios sudaro 88,15 Eur. Paaiškino, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte numatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje. Nurodė, jog pareiškėjas iki nurodyto termino nesumokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies, todėl nesant duomenų apie tai, jog pareiškėjas sumokėjo pirmiau nurodytas antrinės teisinės pagalbos išlaidas, Kauno skyrius 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimu Nr. 2.1-(NTP-2)-18-NT- 5121-19144 atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Pažymėjo, kad teisinės pagalbos instituto paskirtis yra ginti teisėtus interesus suteikiant teisinę pagalbą tiems asmenims, kuriems tokia pagalba yra reikalingiausia ir būtiniausia, taip pat suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą. Atkreipė dėmesį į tai, kad minėto įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte įtvirtintas pagrindas atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą yra vienas iš įstatymo leidėjo nustatytų teisės gauti antrinę teisinę pagalbą apribojimų, būtinų antrinės teisinės pagalbos paskirties įgyvendinimui, t. y. nurodytas straipsnis aiškiai ir nedviprasmiškai nustato, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas iki nurodyto termino nesumokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų už anksčiau suteiktą pagalba kitoje byloje. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016 konstatavo, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto laikomasi nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu remiantis asmeniui kitoje byloje buvo nustatytos apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidos arba jų dalis, kurių asmuo neapmokėjo. Atsakovės atstovė paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2018 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. KT20-N11/2018 pripažino, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies, tais atvejais, kai asmeniui tokia pagalba yra itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių ir jų užtikrinti baudžiamojoje byloje būtina teisingumo interesais, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 2 dalies ir 6 dalies konstituciniam teisinės valstybės principui. Pažymėjo, kad pareiškėjas prašymu prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą ne nagrinėjamose baudžiamosiose bylose, t. y. ginant jo kaip įtariamojo interesus ikiteisminio tyrimo metu ar ginant jo interesus pirmosios, apeliacinės ar kasacinės instancijos teismuose, tačiau jau išnagrinėtose baudžiamosiose bylose, kuriose priimti įsiteisėję teismų nuosprendžiai. Pareiškėjo interesus ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teismuose gynė tarnybos skirti advokatai, todėl pareiškėjo teisė į būtinąją gynybą buvo įgyvendinta ir realizuota. Atsakovės atstovės įsitikinimu, tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. tiek neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tiek padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pabrėžė, jog pareiškėjas teismui nepateikė argumentų bei įrodymų, patvirtinančių, jog egzistuoja civilinės atsakomybės sąlygos. Nesant atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų, taip pat neįrodžius patirtos neturtinės žalos, nėra ir kitos civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio, nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjo prašomos neturtinės žalos atlyginimo. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl atlyginimo 1 000 000 Eur neturtinės žalos, kurią kildina iš, jo nuomone, neteisėtų Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus veiksmų priimant 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. 2.1-(NTP-2)-18-NT-5121-19144, kuriuo atsisakyta suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, kadangi jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant 3 sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui); 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Iš to plaukia, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui būtina nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokias konkrečios teisės normas atsakovas pažeidė, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. spalio 22 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriui pateikė prašymą (gautas 2018 m. spalio 29 d., reg. Nr. (2.1)NTP-1-521) suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl proceso atnaujinimo trijose baudžiamosiose bylose (b. l. 18–22). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius nustatė, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2016 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. 2.1-(NTP-2)-16-T-2150-8485 pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-291-619/2016 apskundimo, valstybei garantuojant ir apmokant 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų (b. l. 41–42). Užbaigus antrinės teisinės pagalbos teikimą, pareiškėjui 2016 m. lapkričio 24 d. raštu Nr. (2.26) NO-2-7398 „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų apmokėjimo“ buvo pranešta apie tai, kad jis privalo apmokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurios sudaro 88,15 Eur, ir apie atliktą mokėjimą informuoti pateikiant kvito kopiją asmeniškai arba paštu (b. l. 39). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimu Nr. 2.1-(NTP-2)-18-NT-5121-19144 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą (b. l. 11).
Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus paskirta advokatė Diana I. V. rengė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-291-619/2016 apskundimo. Taigi, užbaigus antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjas privalėjo sumokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų (88,15 Eur) už suteiktą antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2A-291-619/2016, tačiau 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. 2.1-(NTP-2)-18-NT-5121-19144 priėmimo metu pareiškėjas šios prievolės nebuvo įvykdęs.
Pažymėtina, kad minėtų aplinkybių pareiškėjas neneigia, tačiau akcentuoja, jog Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto nuostata yra konflikto su Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriumi priežastis, todėl jis buvo priverstas kreiptis į teismą dėl jam padarytos žalos atlyginimo.
Nagrinėjamam ginčui aktualios redakcijos Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-270 redakcija) numatė, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies.
Pareiškėjas nurodo tai, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus priimtas 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimas Nr. 2.1-(NTP-2)-18-NT-5121-19144 pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir tarptautinių teisės aktų jam garantuojamą teisę turėti advokatą.
Teismas pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2018 m. spalio 11 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (byla Nr. 17/2017), kuriuo pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija; Žin., 2013, Nr. 54-2675) 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies, tais atvejais, kai asmeniui tokia pagalba yra itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių ir ją užtikrinti baudžiamojoje byloje būtina teisingumo interesais, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Nepriklausomai nuo to, kad nurodytoje konstitucinės justicijos byloje ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktis Konstitucijai tirta tiek, kiek pagal jį antrinė teisinė pagalba neteikiama baudžiamojoje byloje, tam tikri aptariamame Konstitucinio Teismo nutarime pateikti išaiškinimai aktualūs ir nagrinėjamoje administracinėje byloje.
„– Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta teisė turėti advokatą reiškia asmens teisę pačiam pasirinkti advokatą, taip pat teisę turėti valstybės paskirtą advokatą; iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat teisės turėti advokatą kyla valstybės institucijų pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali;
– įstatymų leidėjas gali nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teisinė pagalba tam tikrais atvejais būtų neteikiama asmenims, kurie neįvykdo įstatyme nustatytos pareigos apmokėti jiems kitose bylose suteiktos teisinės pagalbos išlaidas ar jų dalį; tačiau jokiais atvejais tokiu teisiniu reguliavimu negali būti paneigtos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos asmens teisė kreiptis į teismą ir teisė į tinkamą teismo procesą, t. y. negali būti sudarytos prielaidos nepaisyti teisingumo interesų, be kita ko, kai tam tikram asmeniui teisinė pagalba būtų itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių.“
Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad „pagal ginčijamame Įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija) 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, <...> antrinė teisinė pagalba neteikiama asmeniui neatsižvelgiant į jokias aplinkybes, t. y. nei į asmens turtą ir pajamas, nei į teisingumo interesus, inter alia bylos ar taikomos teisės sudėtingumą, galimos bausmės griežtumą, nusikalstamos veikos sunkumą, tam tikrus asmens socialinės ir asmeninės padėties ypatumus.“ Atsižvelgęs į tai, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad „tokiu teisiniu reguliavimu nepaisoma Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą, 31 straipsnio 2 dalyje garantuojamo teisingo bylos išnagrinėjimo nepriklausomame ir nešališkame teisme imperatyvo, konstitucinio teisinės valstybės principo, suponuojamos valstybės pareigos užtikrinti veiksmingos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kuriems tokia pagalba būtų itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių, tais atvejais, kai tai būtina teisingumo interesais, taip pat iš Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtintų konstitucinių teisės į gynybą ir teisės turėti advokatą kylančios valstybės institucijų pareigos užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali.“
Nors nurodytoje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai tyrė tiek, kiek pagal jį antrinė teisinė pagalba neteikiama baudžiamojoje byloje, tuo tarpu nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui dėl proceso atnaujinimo trijose baudžiamosiose bylose, minėtame Konstitucinio Teismo nutarime pateikti išaiškinimai dėl nagrinėjamoje byloje taikytino teisinio reguliavimo aktualūs ir šioje administracinėje byloje.
Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas vertina, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimas Nr. 2.1-(NTP-2)-18-NT-5121-19144, kuriuo, neatsižvelgiant į jokias aplinkybes, t. y. nei į asmens turtą ir pajamas, nei į teisingumo interesus, be kita ko, bylos ar taikomos teisės sudėtingumą, tam tikrus asmens socialinės ir asmeninės padėties ypatumus, atsisakyta teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Tokią išvadą, be kita ko, patvirtina aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2018 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo Nr. VIII-1591 2, 11, 12, 13, 14, 15, 18, 19, 21, 22, 23, 24, 29, 30, 31, 32, 34 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymą (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), kuriuo inter alia pakeitė Įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 11 straipsnio 10 dalį ir papildė jį 11 dalimi. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 10, 11 dalyse (2018 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIII-1437 redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, Tarnybai atsisakius suteikti antrinę teisinę pagalbą (be kita ko, vadovaujantis šio straipsnio 7 dalies 11 punktu), asmenims numatyta galimybė kreiptis į Tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo, o Tarnyba, įvertinusi jų individualią situaciją (gyvenimo lygį ir pareiškėjo turtinę padėtį, galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti, išlaidas advokato pagalbai, bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, sudėtingumą ir turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, pareiškėjo procesinę padėtį byloje ir galimus neigiamus padarinius pareiškėjui), išimtiniais atvejais turės teisę suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepaisydama to, kad jiems tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje ir jie iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies, t. y. netaikydama Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto, kuriuo nagrinėjamu atveju vadovavosi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius, priimdamas 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. 2.1-(NTP-2)-18-NT-5121-19144.
Teismas, įvertinęs visas byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, vertina, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriui nagrinėjant pareiškėjo 2018 m. spalio 29 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, kilo prievolė įvertinti ne tik tai, ar pareiškėjas yra sumokėjęs išlaidų atlyginimą už suteiktą antrinę teisinę pagalbą kitoje byloje, tačiau įvertinti ir pareiškėjo turtinę padėtį, pajamas, teisingumo interesus, bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, sudėtingumą ir t. t.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius, viešojo administravimo subjektas, veikė neteisėtai, t. y. netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo ir nepagrįstai atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui dėl proceso atnaujinimo trijose baudžiamosiose bylose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog ištirti ir įvertinti konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai priimant sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo ją teikti, nutraukimo), yra ne tik jos teisė, bet įstatymų nustatyta pareiga įgyvendinant Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus. Taigi, konkrečiu atveju Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius pažeidė minėtas pareigas ir taip apribojo galimybę gauti pareiškėjui reikalingą antrinę teisinę pagalbą dėl proceso atnaujinimo trijose baudžiamosiose bylose bei apginant galimai jo pažeistus interesus (galimybės teikti motyvuotą rašytinį prašymą dėl pareiškėjo individualios situacijos papildomo įvertinimo išaiškinimas pareiškėjui). Teismo nuomone, minėtos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą atsirasti neigiamoms pasekmėms, nurodytoms CK 6.250 straipsnio 1 dalyje.
Kaip pirmiau minėta, pagal Įstatymo 11 straipsnio 10, 11 dalyse (2018 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIII-1437 redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, Tarnybai atsisakius suteikti antrinę teisinę pagalbą, vadovaujantis šio straipsnio 7 dalies 11 punktu, asmenims numatyta galimybė kreiptis į Tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo, o Tarnyba, įvertinusi jų individualią situaciją, išimtiniais atvejais turi teisę asmenims suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepaisydama to, kad jiems tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje ir jie iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies, t. y. netaikydama Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto.
Teismas pripažįsta, kad pareiškėjas, gavęs iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. 2.1-(NTP-2)-18-NT-5121-19144, kuriuo buvo atsisakyta suteikti jam antrinę teisinę pagalbą dėl proceso atnaujinimo baudžiamosiose bylose, turėjo teisę kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrių su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo, t. y. jis turėjo būti aktyvus ir privalėjo su Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriumi bendradarbiauti, teikti Tarnybai papildomą informaciją (apie gyvenimo lygį ir pareiškėjo turtinę padėtį, galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti, išlaidas advokato pagalbai baudžiamosiose bylose, kuriose prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, jų sudėtingumą ir turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, pareiškėjo procesinę padėtį byloje ir galimus neigiamus padarinius pareiškėjui), turinčią įtakos jo teisei gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 4 straipsnio 1, 2, 3 punktai), tačiau to neatliko, t. y. nepateikė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriui pakartotinio motyvuoto rašytinio prašymo dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo. Tačiau, teismo vertinimu, tai visiškai neatleidžia Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus nuo pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Nustačius (turėjo nustatyti), kad pareiškėjas nepateikė dokumentų dėl jo individualios situacijos papildomo įvertinimo, kurie reikalingi sprendimui dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimti, Tarnyba galėjo pranešti pareiškėjui apie būtinybę per Tarnybos nustatytą terminą pateikti trūkstamus dokumentus – duomenis apie tai, kad jis turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą (Įstatymo 11 str. 10 d., 11 d.), tačiau to nepadarė, o vadovavosi tik Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu.
Teismas, analizuodamas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus veiksmus atsisakant suteikti antrinę teisinę pagalbą, daro išvadą, kad toks elgesys nebuvo adekvatus susiklosčiusiai situacijai ir tai buvo pakankama pareiškėjui kilusių neigiamų padarinių (žalos) atsiradimo priežastis. Teismo vertinimu, dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus veiksmų pareiškėjui buvo apribotos teisės kreiptis į teismą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis) dėl proceso atnaujinimo trijose baudžiamosiose bylose bei apginti galimai jo pažeistus interesus, todėl pareiškėjas akivaizdžiai patyrė neturtinę žalą. Teismas, remdamasis išdėstytais argumentais, daro išvadą, kad teisine prasme priežastinis ryšys tarp atsakovės atstovės veiksmų bei anksčiau aptartos pareiškėjo patirtos neturtinės žalos neabejotinai egzistuoja.
Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Vadinasi, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).
Teismas, įvertinęs pakenktų vertybių pobūdį ir intensyvumą, tai, kad pareiškėjas dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą negalėjo realizuoti teisės kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo trijose baudžiamosiose bylose, pareiškėjo veiksmus realizuojant Įstatymo garantuojamą galimybę kreiptis į Tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl jo individualios situacijos papildomo įvertinimo (pateikiant šį prašymą pagrindžiančius dokumentus ir (ar) informaciją) Tarnybai Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu priėmus sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą (duomenų apie tokio prašymo teikimą byloje nėra), bei vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės gauti antrinę teisinę pagalbą pagal pareiškėjo 2018 m. spalio 22 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriui pateiktą prašymą (gautas 2018 m. spalio 29 d., reg. Nr. (2.1)NTP-1-521) suteikti antrinę teisinę pagalbą, pažeidimo pripažinimu, ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. G. skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo A. G. teisė gauti antrinę teisinę pagalbą buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.