- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-01-13
- Bylos Nr.
- A-141-556/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00295-2019-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas
- Pareiškėjas
- A. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, Lietuvos valstybė
- Advokatai
- Diana Ingrida Vinklerytė
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. G. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) Kauno skyriaus, priteisti 1 000 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra kalinamas Kybartų pataisos namuose ir jokio turto bei darbo pajamų neturi. A. G. pažymėjo, kad jo pajamas sudaro socialinės pašalpos bei priteisiami žalų atlyginimai, todėl pareiškėjas turi teisę į valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą. Teigė, kad visą kalinimo laikotarpį buvo sistemiškai pažeidžiamos jo konstitucinės žmogaus teisės, todėl A. G. ne kartą kreipėsi į teismus dėl žalos atlyginimo. Pareiškėjas akcentavo, kad per pastaruosius kelerius kalinimo metus jo teisių pažeidimai buvo pripažinti daugiau kaip dešimtyje bylų, o žalos atlyginimas pinigais buvo priteistas septynis kartus.
3. A. G. nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (toliau – ir Įstatymas) nustato, jog nemokamai ginti savo pažeistas teises jis gali tik du kartus ir jeigu jo teisės būtų pažeistos trečią kartą, Įstatymas leidžia Tarnybai padengti tik 50 procentų bylinėjimosi išlaidų, nepaisant to, ar pareiškėjas turi finansinių galimybių sumokėti likusią sumą. A. G. nuomone, taip yra ribojamos jo galimybės ginti savo pažeistas teises ir kreiptis į teismą. Pareiškėjas pažymėjo, kad jeigu jo teisės būtų pažeistos ketvirtą ir daugiau kartų, teisinis reguliavimas Tarnybai leidžia apskritai atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą. A. G. akcentavo, kad būtent nurodyta Įstatymo nuostata ir buvo konflikto su Tarnybos Kauno skyriumi priežastimi, pareiškėjui trečią kartą kreipusis į teismą dėl padarytos žalos atlyginimo. A. G. pabrėžė, kad Tarnybai pirmą kartą atsisakius jam teikti teisinę pagalbą, pareiškėjas kreipėsi į teismą ir Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 9 d. sprendimu jam priteisė žalos atlyginimą pinigais. Atsižvelgęs į tai, Tarnybos Kauno skyrius apskritai atsisakė pareiškėjui teikti teisinę pagalbą.
4. A. G. atkreipė dėmesį, kad Tarnybai atsisakius jam teikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje, kurios proceso Nr. 1-20-2-00083-2011-0, pareiškėjas kreipėsi į teismą ir prašė atlyginti jam padarytą neturtinę žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, suabejojęs Įstatymo 11 straipsnio atitiktimi Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintai absoliučiai teisei į gynybą baudžiamojoje byloje, kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, o pastarasis 2018 m. spalio 11 d. sprendimu Įstatymo 11 straipsnio dalį pripažino prieštaraujančia Konstitucijai. A. G. įsitikinimu, nuo 2018 m. spalio 11 d. Įstatymo 11 straipsnis nebegalioja.
5. Pareiškėjas pažymėjo, kad po Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo jis kreipėsi į Tarnybos Kauno skyrių ir prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl proceso baudžiamojoje byloje atnaujinimo, tačiau remiantis jau nebegaliojančiu teisės aktu, jam buvo atsisakyta suteikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, todėl A. G. manė, kad buvo pažeistos jo absoliučios teisės į gynybą baudžiamojoje byloje ir taip jam buvo padaryta žala. Pareiškėjas nurodė, kad per pastaruosius kelerius metus jo teisių pažeidimus teismai konstatavo daugiau nei dešimtyje baudžiamųjų, civilinių bei administracinių bylų, o valstybės garantuojamos teisinės pagalbos buvo prašyta tik trijose bylose, t. y. valstybės garantuojama antrine teisine pagalba nebuvo piktnaudžiaujama, šios pagalbos buvo prašoma tik esant neišvengiamai situacijai arba privalomumui. A. G. akcentavo, kad jis negali daryti įtakos bylų skaičiui, nes tai priklauso ne nuo jo, o nuo jo teisių pažeidimo skaičiaus, kai valstybės institucijos nepateisinamai dažnai ar netgi sistemiškai pažeidinėja pareiškėjo teises. A. G. nuomone, atsakovo atstovo principinė pozicija, kad Įstatymas nustato išlygas ir suteikia teisę atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, yra kliedesiai. Teigė, kad valstybė yra susikūrusi sau galimybę nebaudžiama pažeidinėti piliečio teises.
6. Pareiškėjas teigė, kad Tarnyba jam daugybę kartų siuntė laisvos formos prašymus sumokėti visiškai nepagrįstas sumas, nors asmuo neturi jokio turto, o jo pajamas paskutinius 10 metų sudarė vien tik socialinės pašalpos, todėl jam jokiomis aplinkybėmis negali kilti pareiga sumokėti atsakovo atstovo nurodytas sumas.
7. A. G. teigė, kad nagrinėjamu atveju yra visos valstybės deliktinės atsakomybės sąlygos. Anot pareiškėjo, atsižvelgiant į tai, kad pažeidimu jam užkertamas kelias procesui itin svarbioje baudžiamojoje byloje, esant esminiams žmogaus teisių pažeidimams, neturtinė žala neturi būti vertinama mažesne nei 1 000 000 Eur suma.
Atsiliepimas
8. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
9. Tarnyba paaiškino, kad 2018 m. spalio 29 d. gavus A. G. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl proceso atnaujinimo trijose baudžiamosiose bylose, buvo nustatyta, jog Tarnybos Kauno skyriaus 2016 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. 2.1-(NTP-2)-18-NT-5121-19144 pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-291-619/2016 apskundimo, valstybei garantuojant ir apmokant 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad užbaigus antrinės teisinės pagalbos A. G. teikimą, 2016 m. lapkričio 24 d. rašte Nr. (2.26)NO-2-7398 pareiškėjui buvo pranešta, kad jis privalo sumokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurios sudaro 88,15 Eur. Tarnyba paaiškino, kad Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte yra nustatyta, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies neapmokėjo. Tarnyba akcentavo, kad A. G. iki nurodyto termino nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies nesumokėjo, todėl nesant duomenų apie tai, jog pareiškėjas sumokėjo nurodytas antrinės teisinės pagalbos išlaidas, Tarnybos Kauno skyrius 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimu Nr. 2.1-(NTP-2)-18-NT-5121-19144 jam atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą.
10. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad teisinės pagalbos instituto paskirtis yra ginti teisėtus interesus, suteikiant teisinę pagalbą tiems asmenims, kuriems tokia pagalba yra reikalingiausia ir būtiniausia, taip pat suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą. Tarnyba atkreipė dėmesį, kad Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte įtvirtintas pagrindas atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą yra vienas iš įstatymo leidėjo nustatytų teisės gauti antrinę teisinę pagalbą apribojimų, būtinų antrinės teisinės pagalbos paskirčiai įgyvendinti, t. y. nurodytas straipsnis aiškiai nustato, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas iki nurodyto termino nesumokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų už anksčiau suteiktą pagalba kitoje byloje.
11. Atsakovo atstovas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016 konstatavo, jog Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas taikomas nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu remiantis asmeniui kitoje byloje buvo nustatytos apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidos arba jų dalis, kurių asmuo neapmokėjo. Tarnyba paaiškino, kad Konstitucinis Teismas 2018 m. spalio 11 d. nutarime Nr. KT20-N11/2018 pripažino, jog Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies neapmokėjo, tais atvejais, kai asmeniui tokia pagalba yra itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių ir jų užtikrinti baudžiamojoje byloje būtina teisingumo interesais, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies ir 31 straipsnio 2 bei 6 dalies konstituciniam teisinės valstybės principui.
12. Tarnyba atkreipė dėmesį, kad A. G. prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą ne nagrinėjamose baudžiamosiose bylose, t. y. ginant jo, kaip įtariamojo, interesus ikiteisminio tyrimo metu ar ginant jo interesus pirmosios, apeliacinės ar kasacinės instancijos teismuose, tačiau jau išnagrinėtose baudžiamosiose bylose, kuriose buvo priimti įsiteisėję teismų nuosprendžiai. Nurodė, kad pareiškėjo interesus ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teismuose gynė Tarnybos skirti advokatai, todėl jo teisė į būtinąją gynybą buvo įgyvendinta ir realizuota. Atsakovo atstovo įsitikinimu, tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. tiek neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tiek padaryta žala, tiek priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Tarnyba pabrėžė, kad pareiškėjas teismui nepateikė argumentų bei įrodymų, patvirtinančių, jog egzistuoja civilinės atsakomybės sąlygos. Atsakovo atstovas teigė, kad nesant jo neteisėtų veiksmų, taip pat neįrodžius patirtos neturtinės žalos, nėra ir kitos civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio, todėl nėra teisinio pagrindo priteisti A. G. prašomos neturtinės žalos atlyginimo.
II.
13. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. birželio 25 d. sprendimu A. G. skundą patenkino iš dalies: pripažino, kad pareiškėjo teisė gauti antrinę teisinę pagalbą buvo pažeista, o jo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
14. Aptaręs su neturtinės žalos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą, teismas pažymėjo, kad A. G. 2018 m. spalio 22 d. Tarnybos Kauno skyriui pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl proceso atnaujinimo trijose baudžiamosiose bylose. Tarnybos Kauno skyrius nustatė, kad šios institucijos 2016 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. 2.1-(NTP-2)-16-T-2150-8485 A. G. buvo suteikta antrinė teisinė pagalba dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-291-619/2016 apskundimo, valstybei garantuojant ir apmokant 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Užbaigus antrinės teisinės pagalbos teikimą, pareiškėjui 2016 m. lapkričio 24 d. rašte Nr. (2.26) NO-2-7398 „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų apmokėjimo“ buvo pranešta, kad jis privalo apmokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurios sudaro 88,15 Eur, ir apie atliktą mokėjimą informuoti asmeniškai arba paštu pateikiant kvito kopiją. Tarnybos Kauno skyrius, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes ir vadovaudamasis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimu Nr. 2.1-(NTP-2)-18-NT-5121-19144 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ A. G. suteikti antrinę teisinę pagalbą atsisakė.
15. Remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, teismas nustatė, kad Tarnybos Kauno skyriaus paskirta advokatė Diana Ingrida Vinklerytė rengė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-291-619/2016 apskundimo. Taigi, užbaigus antrinės teisinės pagalbos teikimą, pareiškėjas privalėjo sumokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų (88,15 Eur) už suteiktą antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2A-291-619/2016, tačiau 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. 2.1-(NTP-2)-18-NT-5121-19144 priėmimo metu A. G. šios prievolės nebuvo įvykdęs. Teismas pažymėjo, kad nurodytų aplinkybių pareiškėjas neneigė, tačiau akcentavo, jog Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto nuostata buvo konflikto su Tarnybos Kauno skyriumi priežastis, todėl jis buvo priverstas kreiptis į teismą dėl jam padarytos žalos atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
16. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamam ginčui aktualios redakcijos Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-270 redakcija) nustatė, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies. Teismas nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2018 m. spalio 11 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (byla Nr. 17/2017) pripažino, jog Įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija; Žin., 2013, Nr. 54-2675) 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies, tais atvejais, kai asmeniui tokia pagalba yra itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių ir ją užtikrinti baudžiamojoje byloje būtina teisingumo interesais, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2 ir 6 dalims bei konstituciniam teisinės valstybės principui.
17. Pacitavęs Konstitucinio Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarimo nuostatas, teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas padarė išvadą, jog Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu nepaisoma Konstitucijos, be kita ko, jos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą, 31 straipsnio 2 dalyje garantuojamo teisingo bylos išnagrinėjimo nepriklausomame ir nešališkame teisme imperatyvo, konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojamos valstybės pareigos užtikrinti veiksmingos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kuriems tokia pagalba būtų itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių, tais atvejais, kai tai būtina teisingumo interesais, taip pat iš Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtintų konstitucinių teisės į gynybą ir teisės turėti advokatą kylančios valstybės institucijų pareigos užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali.
18. Teismas atkreipė dėmesį, kad nors nurodytoje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai tyrė tiek, kiek pagal jį antrinė teisinė pagalba neteikiama baudžiamojoje byloje, o nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui dėl proceso atnaujinimo trijose baudžiamosiose bylose, minėtame Konstitucinio Teismo nutarime pateikti išaiškinimai dėl nagrinėjamoje byloje taikytino teisinio reguliavimo yra aktualūs ir šioje administracinėje byloje.
19. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas vertino, kad Tarnybos Kauno skyriaus 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimas Nr. 2.1-(NTP-2)-18-NT-5121-19144, kuriame, neatsižvelgiant į jokias aplinkybes, t. y. nei į asmens turtą ir pajamas, nei į teisingumo interesus, be kita ko, bylos ar taikomos teisės sudėtingumą, tam tikrus asmens socialinės ir asmeninės padėties ypatumus, A. G. buvo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Tokią išvadą, be kita ko, patvirtina aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2018 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo Nr. VIII-1591 2, 11, 12, 13, 14, 15, 18, 19, 21, 22, 23, 24, 29, 30, 31, 32, 34 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymą, kuriuo, be kita ko, pakeitė Įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 11 straipsnio 10 dalį ir papildė jį 11 dalimi. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 10, 11 dalyse (2018 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIII-1437 redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, Tarnybai atsisakius suteikti antrinę teisinę pagalbą (be kita ko, vadovaujantis šio straipsnio 7 dalies 11 punktu), asmenims yra numatyta galimybė kreiptis į Tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo, o Tarnyba, įvertinusi jų individualią situaciją (gyvenimo lygį ir pareiškėjo turtinę padėtį, galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti, išlaidas advokato pagalbai, bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, sudėtingumą ir turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, pareiškėjo procesinę padėtį byloje ir galimus neigiamus padarinius pareiškėjui), išimtiniais atvejais turės teisę suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepaisydama to, kad jiems tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje ir jie iki nurodyto termino nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies neapmokėjo, t. y. netaikydama Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto, kuriuo nagrinėjamu atveju, priimdamas 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. 2.1-(NTP-2)-18-NT-5121-19144, Tarnybos Kauno skyrius vadovavosi.
20. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teismas vertino, kad Tarnybos Kauno skyriui nagrinėjant A. G. 2018 m. spalio 29 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, kilo prievolė įvertinti ne tik tai, ar pareiškėjas yra sumokėjęs išlaidų atlyginimą už suteiktą antrinę teisinę pagalbą kitoje byloje, tačiau įvertinti ir pareiškėjo turtinę padėtį, pajamas, teisingumo interesus, bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, sudėtingumą ir taip toliau.
21. Teismas nustatė, kad Tarnybos Kauno skyrius, kaip viešojo administravimo subjektas, veikė neteisėtai, t. y. netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo ir nepagrįstai jam atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl proceso atnaujinimo trijose baudžiamosiose bylose. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra akcentuota, jog ištirti ir įvertinti konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą, Tarnybai priimant sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo ją teikti, nutraukimo), yra ne tik jos teisė, bet įstatymų nustatyta pareiga įgyvendinant Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus tikslus bei realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju Tarnybos Kauno skyrius pažeidė minėtas pareigas ir taip A. G. apribojo galimybę gauti reikalingą antrinę teisinę pagalbą dėl proceso atnaujinimo trijose baudžiamosiose bylose bei apginant jo galbūt pažeistus interesus (galimybės teikti motyvuotą rašytinį prašymą dėl pareiškėjo individualios situacijos papildomo įvertinimo išaiškinimas pareiškėjui). Teismo nuomone, minėtos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą atsirasti neigiamoms pasekmėms, nurodytoms Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje.
22. Teismas pripažino, kad A. G., iš Tarnybos Kauno skyriaus gavęs 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. 2.1-(NTP-2)-18-NT-5121-19144, kuriame jam buvo atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl proceso atnaujinimo baudžiamosiose bylose, turėjo teisę kreiptis į Tarnybos Kauno skyrių su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl jo individualios situacijos papildomo įvertinimo, t. y. jis turėjo būti aktyvus ir privalėjo bendradarbiauti su Tarnybos Kauno skyriumi, teikti Tarnybai papildomą informaciją (apie gyvenimo lygį ir pareiškėjo turtinę padėtį, galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti, išlaidas advokato pagalbai baudžiamosiose bylose, kuriose prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, jų sudėtingumą ir turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, pareiškėjo procesinę padėtį byloje ir galimus neigiamus padarinius pareiškėjui), turinčią įtakos jo teisei gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (Įstatymo 4 straipsnio 1, 2, 3 punktai), tačiau to neatliko, t. y. Tarnybos Kauno skyriui pakartotinio motyvuoto rašytinio prašymo dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo nepateikė. Teismo nuomone, tai visiškai neatleidžia Tarnybos Kauno skyriaus nuo pareigos tinkamai išnagrinėti A. G. prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Teismas pažymėjo, kad nustačiusi, jog pareiškėjas nepateikė dokumentų dėl jo individualios situacijos papildomo įvertinimo, kurie yra reikalingi sprendimui dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimti, Tarnyba jį galėjo informuoti apie būtinybę per nustatytą terminą pateikti trūkstamus dokumentus – duomenis apie tai, kad A. G. turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą (Įstatymo 11 straipsnio 10 ir 11 dalys), tačiau to nepadarė, o vadovavosi tik Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu.
23. Teismas, analizuodamas Tarnybos Kauno skyriaus veiksmus, atsisakant pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą, padarė išvadą, kad toks elgesys nebuvo proporcingas susiklosčiusiai situacijai ir tai buvo pakankama A. G. kilusių neigiamų padarinių (žalos) atsiradimo priežastis. Teismo nuomone, dėl Tarnybos Kauno skyriaus veiksmų pareiškėjui buvo apribotos teisės kreiptis į teismą (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis) dėl proceso atnaujinimo trijose baudžiamosiose bylose bei apginti galbūt jo pažeistus interesus, todėl A. G. akivaizdžiai patyrė neturtinę žalą. Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas padarė išvadą, kad teisine prasme priežastinis ryšys tarp atsakovo atstovo veiksmų bei aptartos pareiškėjo patirtos neturtinės žalos neabejotinai egzistuoja.
24. Teismas atkreipė dėmesį, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punkto ir Civilinio kodekso 1.138 straipsnio 6 bei 8 punktų nuostatomis bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, teismas pažymėjo, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo pažeistai teisei apginti nepakanka.
25. Įvertinęs pakenktų vertybių pobūdį ir intensyvumą, tai, kad pareiškėjas dėl Tarnybos Kauno skyriaus atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą negalėjo realizuoti teisės kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo trijose baudžiamosiose bylose, pareiškėjo veiksmus, realizuojant Įstatymo garantuojamą galimybę kreiptis į Tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl jo individualios situacijos papildomo įvertinimo (pateikiant šį prašymą pagrindžiančius dokumentus ir (ar) informaciją), Tarnybai remiantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu priėmus sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą (duomenų apie tokio prašymo teikimą byloje nėra), bei vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas padarė išvadą, kad šioje byloje yra pagrindas A. G. nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės gauti antrinę teisinę pagalbą pagal pareiškėjo 2018 m. spalio 22 d. Tarnybos Kauno skyriui pateiktą prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą pažeidimo pripažinimu, ir tai laikyti pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
III.
26. Pareiškėjas A. G. apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 25 d. sprendimą pakeisti ir jo pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą tenkinti visiškai – pareiškėjui priteisti žalos atlyginimą bei procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos. A. G. taip pat prašo galutinai išspręsti tarp proceso šalių kilusį ginčą, pateikiant argumentus dėl Tarnybos pretenzijų gauti mokestį už nekokybiškas paslaugas nepagrįstumo.
27. Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas nepaneigė fakto, jog Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas Konstitucinio Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarimu buvo panaikintas, tačiau šią nebegaliojančią Įstatymo nuostatą taikė ir atsakovo atstovo neteisėtą veiką bandė pateisinti. A. G. nemano, kad Konstitucinio Teismo nutarimui ar Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalies ar 107 straipsnio 1 dalies nuostatoms gali būti taikomos kokios nors išimtys ir teigiama, jog Konstitucinis Teismas Įstatymo nuostatos prieštaravimą Konstitucijai pripažino tik iš dalies.
28. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad atsakovo atstovas deliktą sudarantį sprendimą grindė nebegaliojančia Įstatymo nuostata. Teigia, kad teismas šios pozicijos aiškiai ir motyvuotai nepaneigė. A. G. nuomone, arba skundžiamas teismo sprendimas neatitinka oficialioje konstitucinėje doktrinoje įtvirtintų aiškumo, argumentavimo ir racionalumo reikalavimų, jeigu jis yra neteisus, arba teismo sprendimas neatitinka Konstitucijos nuostatų, jeigu pareiškėjas yra teisus.
Šalies argumentai
29. A. G. teigia, kad skundžiamas teismo sprendimas nėra aktas, kuriuo galutinai išsprendžiamas civilinis (administracinis) ginčas ir tarp proceso šalių atkuriama taika. Nurodo, kad šis sprendimas yra jau trečias teisminiuose ginčuose su Tarnyba dėl sistemiško atsisakymo suteikti teisinę pagalbą ir trečias sprendimas, Tarnybą pripažįstantis pažeidusia pareiškėjo teises. A. G. akcentuoja, kad Tarnyba iš viso 15 kartų jam atsisakė teikti teisinę pagalbą ir toliau ją atsisako teikti. Pareiškėjo nuomone, tokia institucijos veika yra iš esmės neteisėta. Teigia, kad siekiant galutinai išspręsti ginčą ir tarp proceso šalių atkurti taiką, turėjo būti išspręstas klausimas dėl A. G. įrodinėjamo Tarnybos Kauno skyriaus finansinių pretenzijų nepagrįstumo, kadangi tik tokiu atveju atsakovo atstovas būtų priverstas nutraukti ginčo objektu esančią veiką, o pareiškėjas nebeturėtų pagrindo teikti dar 12 ieškinių teismui dėl kitų atsisakymų teikti teisinę pagalbą. A. G. nuomone, situacija yra absurdiška dar ir dėl to, kad Tarnybos Kauno skyriaus finansinių pretenzijų, kurias pareiškėjas vertina kaip nepagrįstas, suma yra šešis kartus mažesnė nei ankstesniuose procesuose jam priteista kompensacijų suma. A. G. pažymi, kad jam nėra sunku padengti Tarnybos finansines pretenzijas iš sumų, kurios iš atsakovo buvo priteistos kaip žalos atlyginimas, tačiau pareiškėjas principingai Tarnybos pretenzijas vertina kaip nepagrįstas.
30. A. G. akcentuoja, kad pirmuoju ginčo aspektu buvo tai, kad jis yra įkalintas ir dėl valstybės kaltės nėra aprūpintas nei darbu, nei su tuo susijusiomis pajamomis, pakankamomis oriam jo paties ir šeimos gyvenimui, kaip valstybė yra įsipareigojusi, todėl mano, kad dėl valstybės kaltės jo teisė į nemokamą antrinę teisinę pagalbą nėra kvestionuojama.
31. Antruoju ginčo aspektu, anot pareiškėjo, yra tai, kad jis prašymuose suteikti antrinę teisinę pagalbą buvo nurodęs, jog sutinka apmokėti dalį antrinės teisinės pagalbos išlaidų tik tuo atveju, jeigu būtų nustatytas antrasis A. G. turto ir pajamų lygis. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas jokio registruojamo turto neturėjo, o jo pajamos buvo žemiau skurdo ribos, antrasis jo turto ir pajamų lygis nebuvo ir negalėjo būti nustatytas. Teigia, kad Tarnybos įsitikinimas, jog A. G. buvo prisiėmęs įsipareigojimą apmokėti dalį antrinės teisinės pagalbos išlaidų, jeigu Tarnyba taip nuspręs, neabejotinai yra klaidingas.
Šalies argumentai
32. Pareiškėjas nurodo, kad trečiuoju ginčo aspektu yra tai, jog jis nėra labdarą ir paramą teikiantis subjektas, todėl principingai nepriėmė laisvos formos prašymų pervesti Tarnybai kokias nors prasimanytas sumas ir Tarnyba apie tai raštu buvo ne kartą informuota. A. G. akcentuoja, kad paslaugos, už kurias Tarnyba pageidavo gauti nepagrįstas sumas, buvo kasacinių skundų surašymas, tačiau surašyti kasaciniai skundai jiems keliamų reikalavimų neatitiko ir juos buvo atsisakyta nagrinėti. Pareiškėjo nuomone, atsakovo atstovas pageidavo gauti neteisėtą mokestį už nekokybiškas paslaugas, ir tai paaiškina institucijos nenorą pateikti tinkamos formos sąskaitas.
33. A. G. pažymi, kad teismo teiginys, jog pareiškėjas, užbaigus antrinės pagalbos teikimą, privalėjo sumokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, nėra motyvuotas jokiu teisės aktu, todėl arba teismo sprendimas neatitinka oficialioje konstitucinėje doktrinoje įtvirtintų reikalavimų, arba byla buvo išnagrinėta neišsamiai. Pareiškėjas teigia, kad neišsprendus šio principinio tarp proceso šalių kilusio ginčo, nėra įmanoma tarp jų atkurti taiką, o tai sudaro sąlygas begaliniam bylinėjimuisi. A. G. nuomone, baigiamuoju teismo aktu ginčas privalo būti išspręstas galutinai tarp proceso šalių atkuriant taiką ir užkertant kelią begaliniam bylinėjimuisi, todėl teismo sprendimą turėtų būti pakeistas.
34. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nors neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, tačiau žalos vertinimas neturi būti toks, kokį būtų galima vertinti kaip pasityčiojimą, taip pat nėra galima situacija, kai žalos atlyginimas apskritai nėra priteisiamas. A. G. nurodo, kad jam yra reikalingas ne deklaratyvus teisių pažeidimo fakto konstatavimas, o efektyvus pažeistų teisių gynimas, kaip tokią žmogaus teisę įtvirtina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 13 straipsnis. Teigia, kad atlyginus neturtinę žalą, nukentėjęs asmuo turi išlikti indiferentišku toms pasekmėms, kurias jo teisių pažeidimai sukėlė, tačiau jam padarytą neturtinę žalą atsisakius atlyginti, A. G. pasijuto pažemintu, o tai, pagal minėtos konvencijos 16 straipsnio ir Civilinio kodekso 6.250 straipsnio nuostatas, laikoma deliktu. Pareiškėjas teigia, kad oficiali konstitucinė doktrina įtvirtina žalos atlyginimo privalomumo principą ir žala privalo būti atlyginama pinigais, o jokių alternatyvų nėra. Nors Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 dalyje yra užsimenama apie alternatyvius žalos atlyginimo būdus, tačiau tai kol kas nėra eksplicitiškai nustatyta jokiame įstatyme, kurio teismai privalo vadovautis. A. G. akcentuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pažeidžia jo absoliučias teises į teisingą teismą ir pažeistų teisių gynimą.
35. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prašo pirmosios instancijos teisino sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
36. Tarnyba nurodo, kad su A. G. apeliacinio skundo reikalavimais nesutinka ir palaiko savo poziciją, motyvus bei argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą. Atsakovo atstovo nuomone, teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
37. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl pareiškėjo A. G. prašymo priteisti jam 100 000 Eur neturtinei žalai, kurią kildina iš Tarnybos Kauno skyriaus atsisakymo jam teikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą dėl proceso atnaujinimo baudžiamosiose bylose, atlyginti.
38. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: pripažino, kad A. G. teisė gauti antrinę teisinę pagalbą buvo pažeista, o jo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu nesutinka, prašo jį pakeisti ir A. G. pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą tenkinti visiškai – pareiškėjui priteisti žalos atlyginimą bei procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos. A. G. taip pat prašo galutinai išspręsti tarp proceso šalių kilusį ginčą, pateikiant argumentus dėl Tarnybos pretenzijų gauti mokestį už nekokybiškas paslaugas nepagrįstumo.
39. A. G. apeliaciniame skunde teigia, kad Tarnybos atsisakymas jam teikti teisinę pagalbą yra neteisėtas, o teismo sprendimu tarp jo ir Tarnybos Kauno skyriaus kilęs ginčas nebuvo išspręstas iš esmės. Pareiškėjo nuomone, jo patirta žala privalo būti atlyginta pinigais ir jokių įstatymuose nustatytų alternatyvų nėra, o ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pažeidžia A. G. absoliučias teises į teisingą teismą ir pažeistų teisių gynimą.
40. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Civilinio kodekso 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (Civilinio kodekso 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis), tačiau Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tai reiškia, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas yra neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
41. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje A. G. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytos institucijos – Tarnybos Kauno skyriaus – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumui Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatuoti privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reguliuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.
42. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl to, kad Tarybos Kauno skyrius 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimu Nr. 2.1-(NTP-2)-18-NT-5121-19144 pareiškėjui atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą. Tokį savo sprendimą institucija motyvavo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto nuostata, pagal kurią, antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Konstitucinis Teismas 2018 m. spalio 11 d. priėmė nutarimą Nr. KT20-N11/2018 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (byla Nr. 17/2017), kuriame pripažino, kad Įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija; Žin., 2013, Nr. 54-2675) 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies, tais atvejais, kai asmeniui tokia pagalba yra itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių ir ją užtikrinti baudžiamojoje byloje būtina teisingumo interesais, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2 ir 6 dalims bei konstituciniam teisinės valstybės principui.
43. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Tarnybos Kauno skyriaus 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimas Nr. 2.1-(NTP-2)-18-NT-5121-19144, kuriame, neatsižvelgiant į jokias aplinkybes, t. y. nei į asmens turtą ir pajamas, nei į teisingumo interesus, be kita ko, bylos ar taikomos teisės sudėtingumą, tam tikrus asmens socialinės ir asmeninės padėties ypatumus, kuriuos privalėjo įvertinti, A. G. buvo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Taigi, teismas pripažino, kad Tarnybos Kauno skyrius, kaip viešojo administravimo subjektas, veikė neteisėtai, t. y. netinkamai išnagrinėjo A. G. prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo ir nepagrįstai jam atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl proceso atnaujinimo trijose baudžiamosiose bylose. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada sutinka. Atkreiptinas dėmesys, kad analogiškai iš esmės tokia pati situacija vertinama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje analogiškose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3189-556/2018, 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4729-442/2018, 2019 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4100-525/2019).
44. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Tarnybos Kauno skyrius pažeidė pareigą įgyvendinti Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus tikslus bei realizuoti teisinės pagalbos teikimo principus ir taip A. G. apribojo galimybę gauti reikalingą antrinę teisinę pagalbą dėl proceso atnaujinimo trijose baudžiamosiose bylose bei apginant jo galbūt pažeistus interesus (galimybės teikti motyvuotą rašytinį prašymą dėl pareiškėjo individualios situacijos papildomo įvertinimo išaiškinimas pareiškėjui). Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad toks institucijos elgesys nebuvo proporcingas susiklosčiusiai situacijai ir tai buvo pakankama A. G. kilusių neigiamų padarinių (žalos) atsiradimo priežastis.
45. Atsižvelgusi į pirmosios instancijos teismo konstatuotą Tarnybos Kauno skyriaus veiksmų neteisėtumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad valstybės institucijos veiksmai Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme buvo neteisėti, o A. G. teisės buvo pažeistos, todėl jam turi būti atlyginta patirta neturtinė žala.
46. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jeigu jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, ir ar pažeistai teisei apginti nepakanka teisės pažeidimo fakto pripažinimo.
47. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kaip jos buvo pažeistos, pažeidimo trukmė, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir taip toliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Kaip jau minėta, asmens, kuris patyrė neturtinės žalos, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo pažeistai teisei apginti nepakanka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-664-492/2020). Taigi, pareiškėjo teiginiai, kad nustačius pažeidimą, visais atvejais patirta žala asmeniui privalo būti atlyginta pinigais, atmetami kaip nepagrįsti.
48. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo būdą, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį bei kitus minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija, ir sprendžia, jog A. G. pagrįstai nebuvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
49. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo, svarbu yra ir tai, kad pats pareiškėjas rašytinio prašymo dėl jo individualios situacijos papildomo įvertinimo nepateikė, o kad Tarnybos Kauno skyriaus veiksmų pripažinimas neteisėtais, tokios teisės A. G. neišaiškinus, savaime nereiškia, kad pareiškėjui išaiškinus teisę pateikti rašytinį prašymą dėl jo individualios situacijos papildomo įvertinimo, toks A. G. prašymas būtų neabejotinai buvęs patenkintas, ypač atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas gali būti netaikomas tik išimtiniais atvejais.
50. Netenkinus pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais, negali būti tenkinamas ir jo išvestinis reikalavimas dėl palūkanų priteisimo.
51. A. G. taip pat prašo galutinai išspręsti tarp proceso šalių kilusį ginčą, pateikiant argumentus dėl Tarnybos pretenzijų gauti mokestį už nekokybiškas paslaugas nepagrįstumo, tačiau šis jo prašymas negali būti tenkinamas. Atkreiptinas dėmesys, kad ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl atsisakius teikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui padarytos žalos atlyginimo, o Tarybos Kauno skyriaus paskirtų atstovų A. G. suteiktų paslaugų kokybė nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas. Be to, atsižvelgiant į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui suformuluotus reikalavimus, teismo sprendimo paskirtis buvo išnagrinėti konkretų ginčą, t. y. įvertinti Tarnybos Kauno skyriaus veiksmų, konkrečiu atveju atsisakius pareiškėjui teikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, teisėtumą, o ne išspręsti visus tarp proceso šalių kilusius ginčus ir atkurti taiką. Pareiškėjas teiginių, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas pažeidžia jo teises į teisingą teismą ir pažeistų teisių gynimą, nepagrindė.
52. Apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo A. G. skunde nurodytas aplinkybes bei atsižvelgęs į jame suformuluotus reikalavimus ir ginčo teisinių santykių specifiką, tinkamai įvertino Tarnybos Kauno skyriaus veiksmus bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, visišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 25 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o A. G. apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.