Kauno apygardos teismo nutartis

2016-02-22 · Civilinė byla Nr. 2A-27-254/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-02-22
Bylos Nr.
2A-27-254/2016
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Izolda Nėnienė (pirm.), Mindaugas Šimonis, Dalė Burdulienė (pran.)
Ieškovas
A. B.
Atsakovas
Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Civilinė byla Nr. 2A-27-254/2016;proceso Nr. nesuteiktas;
Procesinio dokumento kategorijos:(S)2.5.10.2; 2.5.10.2.4.1; 2.5.10.2.4.2; 2.5.10.5.2; 3.3.1.14.KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. vasario 22 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalės Burdulienės (pranešėja), Izoldos Nėnienės (kolegijos pirmininkė) ir Mindaugo Šimonio,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. patikslintą apeliacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1-714/2015 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į Jurbarko rajono apylinkės teismą su ieškiniu atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ir, patikslinęs savo reikalavimus (t. 1, b. l. 27‑29, t. 5, b. l. 102; t. 6, b. l. 88, 92, 102‑103), prašė: 1) pripažinti, kad Kauno miesto apylinkės teismo civilinėse bylose Nr. 4948/97 (civilinė byla Nr. 1993/2004, 4 tomai) ir Nr. 2-889/03 (civilinė byla Nr. 2-1559/2004, 3 tomai) buvo pažeistos jo, įskaitant V. B. ir B. A., kaip savininkų, privatinės nuosavybės teisės ir neužtikrintos nuosavybės teisių apsaugos garantijos kilnojamojo turto atžvilgiu nuo 1997 iki 2003 metų; 2) pripažinti, kad dėl prievartinės nuosavybės teisių apsaugos garantijų pažeidimo laikotarpiu nuo 1997 iki 2003 metų buvo neteisėtai žalojamas ir naudojamas jų kilnojamas turtas; 3) priteisti iš Lietuvos Respublikos 87 700 Lt turtinės žalos atlyginimą ir 4) 115 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, iš viso 202 700 Lt.

Kauno miesto apylinkės teisme buvo užvesta civilinė byla Nr. 4948/97(civilinės bylos Nr. 1993/2004, 4 tomai) pagal ieškovės L. K. ieškinį atsakovams V. B. ir A. B., kuriuo buvo prašoma pripažinti negaliojančiu 1993-01-05 įgaliojimą, kuriuo ieškovė įgaliojo atsakovą A. B. valdyti visą jos turtą; pripažinti negaliojančiomis ieškovės sudarytas per įgaliotinį atsakovą A. B. su atsakovu V. B. 1995-01-14 dovanojimo sutartis dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir garažo, esančio (duomenys neskelbtini), patvirtintas Kauno I-jame notarų biure; atstatyti ieškovės pažeistas teises ir įkeldinti ieškovę į butą, esantį (duomenys neskelbtini).

Šalies argumentai

Ieškovas pareikštame ieškinyje nurodė, kad civilinėje byloje, ieškovės L. K. reikalavimams užtikrinti, „KGB rezervistas komunistas“ teisėjas E. I. ir teisėja J. N. 1997-02-03 ir 1997-02-05 nutartimis (civilinės bylos Nr. 1993/2004, t. 1, b. l. 8 ir 11), pažeisdami Civilinio proceso kodekso (toliau CPK) reikalavimus, areštavo B. A. visą kilnojamąjį turtą, esantį bute, adresu (duomenys neskelbtini); V. B. kilnojamąjį turtą, esantį bute, adresu (duomenys neskelbtini) ir A. B. kilnojamąjį turtą, esantį bute, adresu (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu antstoliai, vykdydami šias teismo nutartis, neteisėtai dalį areštuoto kilnojamojo turto perdavė saugoti ieškovei L. K. ir K. A.. Ieškovo nuomone, neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog šiomis nutartimi kilnojamasis turtas buvo areštuotas nenustačius ieškinio trūkumų, tam, kad būtų aiškiai išvardintas konkretus areštuojamas turtas ir areštuojamo turto sumos (CPK 1964 m. redakcijos 146, 148, 150 ir 151 straipsniai). Be to, šioje civilinėje byloje teisėja J. N. 1997-04-14 nutartimi (civilinės bylos Nr. 1993/2004 t. , b. l. 58) ieškovės L. K. ieškinio reikalavimą dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo išskyrė iš civilinės bylos Nr. 2-4948/97 į atskirą civilinę bylą Nr. 2-10336/97 (t. 1, b. l. 4) ir tik šioje byloje 1997-04-17 nutartimi (t. 1, b. l. 5) iki 1997-06-01 nustatė terminą trūkumams pašalinti, t. y. patikslinti ieškinio dalį dėl turto išreikalavimo. Tačiau L. K. nustatytu terminu trūkumų nepašalinus, pažeidžiant CPK 151 straipsnio bei CPK 161 straipsnio (1964 m. redakcija) reikalavimus, ieškinys teisėjos J. N. nutartimi nebuvo laikytas nepaduotu ir areštas kilnojamajam turtui nebuvo panaikintas. Šios teisėjos neteisėtus veiksmus ir kaltę įrodo 1997-09-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-10336/97 (t. 1, b. l. 9, 10), kuria buvo nutarta perduoti areštuotą 1997-02-03 ir 1997-02-05 nutartimis likusį butuose, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kilnojamąjį turtą saugoti L. K. po to, kai ji neįvykdė 1997-04-17 nutarties (t. 1, b. l. 5) įpareigojimų patikslinti ieškinio reikalavimus. Tik 1997-12-29 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-10336/97 (t. 1, b. l. 15, 16) ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas, kuomet antrąjį kartą 1997-09-29 nutartimi (t. 1, b. l. 11, 12) buvo nustatytas terminas iki 1997-10-30 trūkumams pašalinti ir šie reikalavimai neįvykdyti. Be to, 1997-10-30 suėjus terminui trūkumams pašalinti teisėja savalaikiai nepriėmė nutarties dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu, neįvykdžius 1997-09-29 nutarties įpareigojimų, ir negrąžino kilnojamojo turto iš L. K. ir K. A. svetimo neteisėto valdymo. 1998-03-16, 1998-03-30 ir 1998-05-05 prašymais (t. 1, b. l. 24, 26, 28) V. B., A. B. ir B. A. kreipėsi į teismą dėl areštuotam kilnojamajam turtui arešto panaikinimo. Teisėjas D. S. nepagrįstai šių prašymų neišnagrinėjo per įmanomai trumpiausią laiką, taip pažeisdamas CPK 161 straipsnio reikalavimus (1964 m. redakcija). Tik 2001-04-25 nutartimi teisėjas D. S. panaikino areštą kilnojamajam turtui, tačiau kilnojamasis turtas neteisėtai nebuvo grąžintas iš minėtų asmenų svetimo neteisėto valdymo. Kauno apygardos teismas 2001-06-21 nutartimi (t. 1, b. l. 189‑190) nutraukė apeliacinį procesą pagal V. ir A. B. atskiruosius skundus dėl 2001-04-25 nutarties civilinėje byloje Nr. 2-10336/97 ir negrąžino kilnojamojo turto. Ši Kauno apygardos teismo nutartis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-03-10 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2003 (t. 1, b. l. 209‑211) panaikinta ir klausimas perduotas nagrinėti iš naujo apygardos teismui. Teisėjo D. S. kaltę įrodo taip pat ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-10-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-10200/02 (b. l. 84‑86) ir 2002-10-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-10201/02 (b. l. 116‑118) bei 1998-06-28 teisingumo ministerijos raštas Nr. 02-B-585/4. Dėl šių Kauno miesto apylinkės ir Kauno apygardos teismų neteisėtų veiksmų ir kaltės L. K. ir K. A. nuo 1997 iki 2003 metų neteisėtai naudojosi ir žalojo V. ir A. B. bei B. A. kilnojamąjį turtą ir tokiu būdu jiems buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala, kurią privalo atlyginti atsakovė.

Kauno miesto apylinkės teisme buvo užvesta civilinė byla Nr. 2-889/03 (civilinės byloje Nr. 2-1559/2004) pagal ieškovės B. A. ieškinį atsakovei L. K. dėl garbės ir orumo įžeidimo ir atsakovės L. K. priešieškinį ieškovei B. A. dėl nuosavybės teisės į daiktus pripažinimo (tretieji asmenys V. B. ir R. B.), dėl kurių buvo pareikštas šis B. A. ieškinys, prašant atsakovės paneigti 1997-09-03 pareiškime antstolių kontorai prie Kauno miesto apylinkės teismo nurodymą, jog turtas iš ieškovės buto yra išvežamas ir slepiamas.

Šalies argumentai

Ieškovas nagrinėjamoje byloje nurodo, jog dalis negrąžinto 2001-04-25 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-10336/97 kilnojamojo turto 2003-01-21 nutartimi aukščiau paminėtoje civilinėje byloje Nr. 2-889/03 (civilinėje byloje Nr. 2-1559/2004, t. 2, b. l. 13‑14) buvo areštuota neteisėtais organizuotais teisėjos V. C.-Š. ir antstolės S. V. (toliau antstolė) veiksmais civilinėje byloje Nr. 2-889/03 ir vykdomojoje byloje Nr. 0114/03/03929.

Ieškovo teigimu, konkretus B. A. kilnojamasis turtas, kuris buvo niokojamas, yra išvardintas 1997-02-03 ir 1997-09-12 turto arešto ir perdavimo saugoti aktuose vykdomosiose bylose Nr. 116-27/97 ir Nr. 346-27/97. Konkretus V. B. kilnojamasis turtas, kuriam padaryta materialinė žala yra išvardintas 1997-02-03 turto arešto aktuose vykdomosiose byloje Nr. 116-27/97 ir 1997-09-11 turto perdavimo saugoti akte vykdomojoje byloje Nr. 346-27/97. Konkretus A. B. kilnojamasis turtas, kurio niokojimu padaryta žala yra išvardintas 1997-02-08 turto arešto akte vykdomojoje byloje Nr. 116-27/97 ir pagal jame nurodytas pozicijas. Taip pat ieškovui V. B. buvo padaryta turtinė žala, niokojant 1997-09-11 perduotą L. K. saugoti jo 1997-03-02 turto arešto aktuose neareštuotą kilnojamąjį turtą. Taip pat visiems padaryta moralinė žala už konstitucinių nuosavybės teisių apsaugos negynimą įstatymo tvarka bei sveikatos žalojimą.

Ieškovas patikslindamas (padidindamas) ieškinio reikalavimus nurodė (t. 5, b. l. 102), jog tyčia ir nusikalstamai buvo neįvykdytos Kauno miesto apylinkės teismo 2003-10-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-12202/2003, 2004-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1435/2004, 2005-10-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-7833-713/2005 ir dėl to Vilniaus apygardos teisme antstolės atžvilgiu buvo tyčia vilkinama civilinė byla Nr. 2-2464-603/2012, kurioje prašoma ją nubausti ir įpareigoti įvykdyti minėtus teismų procesinius sprendimus, kurie tiesiogiai ir prejudiciniu ryšiu yra susiję su šia civiline byla.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Jurbarko rajono apylinkės teismas 2015 m. balandžio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas byloje nenustatė, kad tiriant ir nagrinėjant civilines bylas buvo pažeistos ieškovo, kaip savininko privatinės nuosavybės teisės, ir neužtikrintos nuosavybės teisių apsaugos garantijos kilnojamojo turto atžvilgiu nuo 1997 iki 2003 metų, ir nepripažino, kad dėl prievartinės nuosavybės teisių apsaugos garantijų pažeidimo laikotarpiu nuo 1997 iki 2003 metų buvo neteisėtai žalojamas ir naudojamas kilnojamas turtas. Ieškovas nenurodė konkrečių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą dėl deliktinės atsakomybės sąlygų atsiradimo – neteisėtų teisėjų, pareigūnų veiksmų. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad antstolės veiksmai buvo tikrinami pagal skundus Teisingumo ministerijai ir Vilniaus apygardos administraciniam teismui, ir konstatuota, jog Teisingumo ministerija atliko visus jos kompetencijai priskirtinus veiksmus.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas (toliau apeliantas) apeliaciniu skundu prašo 2015 m. balandžio 10 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo šiais argumentais:

1. Sprendimas turi būti panaikintas dėl absoliučių negaliojimo pagrindų, nes teismas neišsprendė visų ieškinio reikalavimų ir nenurodė motyvų, dėl kurių netenkino ieškinio reikalavimų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4, 7 punktai), o bylos reikalavimų negalima išskirti CPK 327 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Sprendime visiškai nėra motyvų, kuriais būtų išnagrinėti pirmi du ieškinio reikalavimai ir todėl nėra argumentų, kuriais būtų nustatyta, jog Kauno apylinkės teismo, Kauno apygardos teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų veiksmai buvo teisėti ir nepadarė žalos civilinių bylų Nr. 2-4948/97 ir Nr. 2-10336/97 ar Nr. 2-889/2003 nagrinėjimo metu. Sprendime konstatuojama, kad nebuvo nustatyta duomenų, kad tiriant ir nagrinėjant civilines bylas buvo pažeistos apelianto kaip savininko privatinės nuosavybės teisės ir neužtikrintos nuosavybės teisių apsaugos garantijos kilnojamojo turto atžvilgiu nuo 1997 metų iki 2003 metų, tačiau nėra motyvų, kuriais būtų pagrįsta tokia išvada, nes Jurbarko rajono apylinkės teismas visiškai atsisakė vertinti pateiktus įrodymus dėl teisėjų E. I., J. N., V. C.-Š., D. S. ir kitų neteisėtos ir nusikalstamos veikos nustatymo ir įvertinimo, o dėl antstolės S. V. nusikalstamų veiksmų pagal Kauno apygardos teismo 2004-12-20 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-14350/2004 (b. l. 46‑48), užvestoje pagal B. A. skundą dėl antstolės veiksmų. Ši byla buvo nagrinėjama apeliacine tvarka, priimta Kauno apygardos teismo 2006-02-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-6-230/2006 (t. 5, b. l. 117‑118), kurioje antstolės 2005-04-27 sudarytas turto aprašas buvo pripažintas neteisėtu. Vadinasi, faktai ir aplinkybės, kad antstolė S. V. tyčia nevykdė įsiteisėjusių teismų nutarčių įpareigojančių atlikti vykdymo veiksmus pagal įstatymų reikalavimus ir pažeidusiai CPK 18 straipsnio reikalavimus, nėra duomenys pripažinti, kad tiriant ir nagrinėjant civilines bylas Nr. 2-4948/97, Nr. 2-10336/97, Nr. 2-889/97 buvo pažeistos privatinės nuosavybės teisės, neužtikrinta tokiais neteisėtais ir nusikalstamais veiksmais nuosavybės teisių apsauga ir žalojamas ir naudojamas kilnojamasis turtas. Ieškinys buvo išnagrinėtas šališko teismo, tačiau, nors nušalinimas buvo pareikštas, bylą nagrinėjusi teisėja nenusišalino. Tai tik įrodo, kad teisėja J. L. dengė nuo civilinės atsakomybės kitų teisėjų veiksmus.

2. Sprendime netinkamai taikomi CPK 176, 263 straipsniai, Civilinio kodekso (toliau CK) 6.249, 6.271 straipsniai, kai aiškinama, kad nepateikta jokių duomenų apie prašomas priteisti turtinės ir neturtinės žalos sumas, konkrečių aplinkybių apie neteisėtus teisėjų, pareigūnų veiksmus, nes pažeidžiama CPK 270 straipsnio 4 dalis ir nėra privalomų argumentų, kuriais būtų atmesti kurie nors pateikti įrodymai. Kadangi padarytos žalos dydis yra nustatomas pagal sprendimo nagrinėjimo ir priėmimo metu netekto turto vertę, tai padarytai žalai įrodyti prie ieškinio pateikti 1997-02-03 ir 1997-02-08 turto arešto aktai ir kiti rašytiniai įrodymai, kurie pagrindžia padarytos žalos faktus ir dydžius, tačiau sprendime nėra motyvų ir argumentų, kuriais būtų atmesti minėti rašytiniai įrodymai, pvz.: 1997-02-08 turto arešto akte yra nurodyta, kad areštuojamas apeliantui privatinės nuosavybės teise priklausantis antikvarinis bufetas už 4 000 Lt ir areštas minėtam antikvariniam bufetui panaikinamas pateikta 2001-04-25 įsiteisėjusia nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-10336/97, tačiau atsakovė nuo 1997 metų iki 2003 metų negrąžina apeliantui neteisėtai ir nusikalstamai areštuoto minėto antikvarinio bufeto ir toliau nebaudžiamai naudoja ir žaloja. Nei 2003-01-23, nei 2005-04-27 neteisėtuose ir nepagrįstuose antstolės S. V. „turto apyrašuose“ minėtas antikvarinis bufetas, kaip ginčo objektas dėl nuosavybės teisių ginčijimo, neegzistuoja, todėl apeliantui padaryta žala ir jos dydis dėl nuosavybės teisių pažeidimo ir nuosavybės apsaugos garantijų neužtikrinimo yra įrodytas ir pagrįstas, tačiau sprendime nėra argumentų, kuriais būtų atmesti minėti įrodymai dėl padarytos ir patirtos žalos atlyginimo. Tas pats ir dėl kito kilnojamojo turto, pvz.: minėtuose 1997-03-02 ir 1997-08-02 turto arešto aktuose yra išvardinti kaip ginčo objektai trys televizoriai, kurie areštuojami ir perduodami saugoti, o tuo pačiu naudojami žaloti. 2001-04-25 nutartimi areštas jiems panaikinamas, tačiau jie negrąžinami iš neteisėto saugojimo tyčia dėl neteisėtų Lietuvos Teisingumo ministerijos ir antstolių veiksmų, kuriuos įrodo pateikti kaip rašytiniai įrodymai minėtos Teisingumo ministerijos du raštai. Neteisėtuose 2003-01-23 ir 2005-04-27 „turto apyrašuose“ civilinėje byloje Nr. 2-889/2004 jau reiškiamos pretenzijos tik į vieną televizorių. Vadinasi, atsakovė pažeidė nuosavybės teises ir nuosavybės teisių apsaugos garantijas į minėtą kilnojamą turtą, kurio žalos dydis ir faktas yra pagrįstas ir įrodytas kaip viso kito kilnojamojo turto atžvilgiu, o sprendime nėra argumentų, kuriais būtų atmesti minėti rašytiniai įrodymai ir duomenys dėl padarytos žalos fakto ir dydžio.

3. Kad atsakovė ir teisėjai vykdė nusikalstamą veiką civilinių bylų Nr. 2-4948/97, Nr. 2-10336/97, Nr. 2-889/2003 nagrinėjimo metu, patvirtina ir jų eiga, ir medžiaga. Pvz.: teisėjai E. I. ir J. N. nutartimis civilinėje byloje Nr. 2-4948/97 leido areštuoti ir perduoti saugoti apelianto turtą, kai ieškinys neatitinka ieškinio reikalavimų ir net nesukonkretintas ieškinyje ginčijamas turtas. Todėl ieškoma neva areštuoto, tačiau iš tiesų siekiama išvogti apelianto kilnojamąjį turtą net penkiose vietose ((duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), kai trijose vietose nėra jokio pagrindo ieškoti ginčijamo turto, tačiau yra pagrindas ką nors pavogti, kaip kad minėtą antikvarinį bufetą.

4. Ieškinyje įrodomi neteisėti ne tik teisėjų, tačiau ir antstolės S. V. neteisėti ir nusikalstami veiksmai, pvz. nutartimis, kuriomis leista areštuoti kilnojamą turtą, net nepateikus įstatymo reikalavimų atitinkantį ieškinį, po to civilinėje byloje Nr. 2-10336/97 nutartimi įpareigojant sukonkretinti ieškinį iki 1997-06-01 ir pateikti teismui, ir neįvykdžius bei neprašius pratęsti terminą, bet pateikus prašymą be datos areštuoti dar ir kitą likusį 1997-02-03 ir 1997-02-08 neišvogtą vertingą kilnojamą turtą, toks prašymas 1997-09-08 nutartimi teisėjos J. N. patenkinamas, o 1997-09-29 nutartimi nustatomas naujas terminas iki 1997-10-30 sukonkretinti ieškinio reikalavimus ir sumokėti žyminį mokestį. Tačiau šis absoliučiai korumpuoto ir nusikalstamai organizuoto Kauno apylinkės teismo įpareigojimas ir antrą kartą neįvykdomas ir 1997-12-29 nutartimi ieškinys paliekamas nenagrinėtas, tačiau areštas apelianto kilnojamam turtui tyčia nepanaikinamas ir areštuotas kilnojamas turtas negrąžinamas atgal, kas įrodo nuosavybės teisių apsaugos pažeidimą ir nuosavybės garantijų neužtikrinimą, nes su įstatymų reikalavimus neatitinkančiu nesukonkretintu ieškiniu Kauno apylinkės teisme, du kartus iki nustatytų terminų neįvykdžius reikalavimų ir nesumokėjus žyminio mokesčio už ieškinį, galima areštuoti ir pasiimti saugoti bet kokį patikusį kilnojamą turtą iš penkių butų, ir panaikinus areštą 2001-04-25, negrąžinti.

5. Tuo labiau, kad sprendime nėra argumentų, kuriais būtų atmesti pateikti minėti įrodymai dėl neteisėtų teisėjų E. I. ir J. N. nusikalstamų veiksmų, dėl kurių abu neteko tik užimamų pareigų, nes susiję su komunistų partija ir KGB. Tas pats ir kitos teisėjos V. C.-Š. neteisėtoje ir nusikalstamoje veikoje kartu su teisėja V. L. civilinėse bylose Nr. 2-889/2003 ir Nr. 2-2649-221/2009, organizuojant tyčinį civilinių bylų vilkinimą ir sprendimą už akių tenkinti ieškinį priėmimą, suėjus ieškinio padavimo senačiai, bei apelianto suėmimą, kad nepateikti prašymo sprendimui už akių peržiūrėti, ir pašalinimą nuo dalyvavimo kaip šalies ir atstovo nurodytose civilinėse bylose. Sprendime nėra nei vieno argumento, kuriais būtų atmesti pateikti rašytiniai įrodymai, todėl neteisėtai nustatyta, jog neva neįrodyti atsakovės ir antstolių organizuoti neteisėti ir nusikalstami veiksmai, nes pirmosios instancijos teismas dengia nuo civilinės ir baudžiamos atsakomybės savo bendrininkus, kurie Kauno apygardos teisme ir Lietuvos apeliaciniame teisme garantavo tokio absoliučiai negaliojančio sprendimo nepanaikinimą instancine tvarka. Todėl absoliučiai negaliojantis sprendimas yra naikintinas, o klausimas perduotinas pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsiliepimas

Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsakovė nurodo, kad apeliantas Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-00105-579/2005 buvo nuteistas. Kauno apygardos teismo 2005-10-11 nutartimi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau LAT) 2006-04-11 nutartimi apkaltinamasis nuosprendis paliktas nepakeistu. Minėtoje baudžiamojoje byloje L. K. buvo pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Civilinis ieškinys buvo priimtas ir bylai suteiktas Nr. 2-100-44/2007. Minėtoje civilinėje byloje ginčas kilo dėl turto, kurį apeliantas nurodo ir nagrinėjamoje byloje, nors laikotarpiu nuo 1997 metų iki 2003 metų nėra įrodymų, kad šis turtas buvo apelianto nuosavybė. Šiam turtui apeliantui nuosavybės teisė nebuvo pripažinta, todėl negalėjo būti pažeidžiamos ir jo teisės. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad nenustatyta, jog buvo pažeistos apelianto nuosavybės teisės. Taip pat atsiliepime nurodoma, kad šioje civilinėje byloje nebuvo pateikta įrodymų, kurie pagrįstų teismo ar teisėjo kaltę, t. y., vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų.

Apeliantas papildomai pateikė rašytinius paaiškinimus (t. 7, b. l. 131), kuriuose nurodo, kad atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą minima baudžiamoji byla buvo suklastota („sufabrikuota“), be to, atsakovė nurodo neteisingus duomenis, kad civilinėje byloje Nr. 2-100-44/2007 ginčas kilo dėl apelianto ieškinyje minimo turto. Apeliantas pabrėžia, kad 1997-02-03 ir 1997-02-05 nutartimis civilinėje byloje Nr. 1993/2004 buvo areštuotas jam nuosavybės teise priklausantis turtas, kas tuo pačiu įrodo ir jo nuosavybės teisių pažeidimą ir atitinkamai baudžiamosios bylos suklastojimą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl jo teisėtumą ir pagrįstumą tikrina apeliaciniame skunde nustatytose ribose.

Apeliantas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau nenurodo argumentų, kodėl būtina skirti žodinį bylos nagrinėjimą. Teisminio nagrinėjimo dalyką apeliaciniame teisme lemia apeliacinio skundo ribos, o apskųsto teismo sprendimo teisėtumas tikrinamas remiantis byloje surinktais įrodymais (CPK 314 straipsnis, 320 straipsnio 1 dalis), apeliaciniame procese draudžiama remtis naujomis aplinkybėmis ir naujais įrodymais, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia pagrindo tenkinti tokį apelianto nemotyvuotą prašymą.

Apeliantas skundžiamo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą argumentuoja tuo, kad buvo pažeista teisė į nešališką ir nepriklausomą teismą, nes bylą nagrinėjusiai teisėjai J. L. pareiškus nušalinimą, ji nenusišalino. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo klausimu buvo priimta Kauno apygardos teismo 2013-03-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 2KT-57/2013, kuria apelianto prašymas nušalinti teisėją, įskaitant visus Jurbarko rajono apylinkės teismo teisėjus, nuo civilinės bylos nagrinėjimo buvo atmestas, konstatavus, kad pareiškime nėra nurodomi jokie konkretūs veiksmai, kurie leistų abejoti bylą nagrinėjančios teisėjos nešališkumu, sudarytų pagrindą spręsti, jog teisėja vilkina bylos nagrinėjimą, tokių akivaizdžių veiksmų nebuvo nustatyta ir šiam teismui išanalizavus civilinės bylos medžiagą. Pažymėtina, kad apeliantas, nesutikdamas su procesiniu sprendimu, įgyvendino savo teisę ir pasinaudojo civilinio proceso įstatyme nustatyta teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma – apeliacija. Pažymėtina ir tai, kad teismų jurisprudencijoje ne kartą yra pasisakyta, jog procesinių veiksmų atlikimas bei atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas negali būti vertinamas kaip teisėjo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas bei teisėjo (teisėjų) nušalinimo pagrindas, kadangi įstatymas reikalauja, jog nušalinimo pareiškimas, siekiant užtikrinti greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, būtų motyvuotas (CPK 68 straipsnio 2 dalis) ir pareikštas konkrečiam teisėjui ar konkretiems teisėjams (CPK 68 straipsnio 4 dalis) tik esant vienam iš CPK 64-66, 71 straipsniuose nustatytų pagrindų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-04-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-283-464/2015). Nesant įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, kurios keltų abejonių šią bylą išnagrinėjusios teisėjos šališkumu, objektyvumu, apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl neobjektyvaus, šališko teismo pirmosios instancijos teisme (CPK 185 straipsnis).

Šioje byloje apeliantas prašė pripažinti, kad Kauno apylinkės teisme civilinių bylų Nr. 2-4948/97 (civilinės bylos Nr. 1993/2004, 4 tomai), Nr. 2-10336/97 ir Nr. 2-889/2003 (Nr. 2-1559/2004) nagrinėjimo metu buvo pažeistos jo nuosavybės teisės ir neužtikrintos nuosavybės teisių apsaugos garantijos kilnojamojo turto atžvilgiu nuo 1997 metų iki 2003 metų, ko pasekoje teisėjų ir antstolių neteisėtais procesiniais veiksmais jam buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala, kurią prašo priteisti iš valstybės (CK 6.272 straipsnio 2 dalis).

Apeliantas vieną iš apeliacinio skundo argumentų nurodo tai, kad teismas pažeidė CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 ir 7 punktus, kas yra absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, nes sprendime nėra motyvų (nėra išnagrinėta) dėl pareikštų reikalavimų pripažinti apelianto teisių pažeidimus (ieškinio pirmasis ir antrasis reikalavimas (t. 5, b. l. 102), taip pat nėra motyvų dėl teisėjų ir antstolių neteisėtų veiksmų bei dėl padarytos žalos fakto.

Visų pirma apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad neteisėtų veiksmų pripažinimas (ieškinio pirmasis ir antrasis reikalavimas (t. 5, b. l. 102) nėra savarankiškas materialus reikalavimas, tai yra tik viena iš nustatinėtinų civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.246 straipsnis), kurią konstatavus bei nustačius kitas CK 6.247-6.249 straipsniuose numatytas sąlygas, gali būti sprendžiama dėl žalos priteisimo. Todėl apskritai nelaikytini pagrįstais apelianto teiginiai, kad teismas neišnagrinėjo šių klausimų (anot apelianto - savarankiškų reikalavimų), ir, juo labiau, nekonstatuotina, kad yra CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Kita vertus, teismų (įskaitant antstolių) veiksmų teisėtumas (ir materialiosios, ir proceso teisės aspektu) yra tikrinami konkrečioje byloje specialia instancine tvarka, apskundžiant atitinkamų teismų sprendimus pagal CPK normose įtvirtintą jų apskundimo tvarką. Akivaizdu, kad apelianto ieškinio pirmasis ir antrasis reikalavimai ir nurodomos aplinkybės galėtų (turėtų) būti apeliacinio ar kasacinio skundų civilinėje byloje pagrindu, bet ne atskiru (savarankišku) materialiuoju teisiniu reikalavimu (dalyku) naujoje civilinėje byloje. Todėl apelianto ieškinys šioje dalyje negalėtų būti tenkinamas. Atkreiptinas dėmesys, kad tokios pozicijos buvo laikomasi ir teismų praktikoje, kuriose dalyvaujančiu asmeniu buvo pats apeliantas (pvz.: Lietuvos apeliacinio teismo 2015-05-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-267-178/2015; 2013-07-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1755/2013, ir kt.).

Dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto, kaip absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, apeliantas nurodo, kad nėra motyvų dėl teisėjų ir antstolių neteisėtų veiksmų bei dėl padarytos žalos fakto. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas plačiai nepasisakė dėl visų ieškinyje išdėstytų faktinių aplinkybių, įskaitant dėl teisėjų veikos, t. y. tiek, kiek apeliantas juos konkretizavo, tačiau, apeliacinės instancijos teismui susipažinus su civilinė bylos medžiaga (įskaitant prie jos prijungtomis civilinėmis bylomis) ir Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, konstatuotina, kad teismas trumpai ir aiškiai išdėstė motyvus, kuriais remiantis sprendė dėl neteisėtų veiksmų nebuvimo. Apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia pagrindo plačiau aptarti apelianto procesiniuose dokumentuose, jo nuomone, neteisėtus teisėjų ir antstolių veiksmus, nes, kaip visiškai pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nenustatyta duomenų, kad tiriant ir nagrinėjant civilines bylas buvo pažeistos apelianto, kaip savininko, privatinės nuosavybės teisės ir neužtikrintos nuosavybės teisių apsaugos garantijos kilnojamojo turto atžvilgiu nuo 1997 metų iki 2003 metų.

Pažymėtina, kad suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia tik galimybę kreiptis į teismą dėl to, kad būtų apginta jo subjektyvinė teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis) (LAT 2000-05-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2000), todėl apeliacinės instancijos teismas dėl civilinės atsakomybės sąlygų buvimo pasisako išimtinai tik apelianto atžvilgiu (įskaitant ieškovės B. A. atžvilgiu, nes po jos procesinių teisių perėmėjos A. A.-B. (t. 1, b. l. 139) mirties, procesines teises perėmė (t. 5, b. l. 30) apeliantas. Atkreiptinas dėmesys, kad kiti šioje byloje buvę ieškovai V. B. ir G. J. B. savo reikalavimų atsisakė ir byla jų atžvilgiu nutraukta. Be to, apeliantas, patikslinęs ieškinio reikalavimus (t. 6, b. l. 88), prašė priteisti žalos atlyginimą išimtinai tik jam. Taigi, įvertinęs šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl kilnojamųjų daiktų, kaip šios bylos ginčo objektų, buvusių butuose, (duomenys neskelbtini) (jame neteisėtai areštuotas, kaip teigia apeliantas, visas B. A. priklausantis kilnojamasis turtas), taip pat (duomenys neskelbtini) (jame, kaip teigia apeliantas, neteisėtai areštuotas visas jam priklausantis kilnojamasis turtas).

Pasisakant dėl apeliantui, jo teigimu, priklausiusio turto, buvusio bute (duomenys neskelbtini), susipažinus su 2005-05-05 nuosprendžiu Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-00105-579/2005 (CPK 179 straipsnio 3 dalis), konstatuotina, kad jame nėra duomenų, kad šis turtas buvo valdomas apelianto nuosavybės teise. Kaip visiškai pagrįstai nurodoma atsiliepime į apeliacinį skundą, apeliantas Kauno miesto apylinkės teismo 2005-05-05 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-00105-579/2005 buvo nuteistas už tai, kad 1993-01-05 gavęs iš nukentėjusiosios L. K. įgaliojimą tvarkyti jos asmeninį turtą, kurį nukentėjusioji išdavė norėdama parduoti paveldėtą butą, esantį (duomenys neskelbtini), jos turtą išvaistė stambiu mastu. Kauno apygardos teismo 2005-10-11 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-476-81/2005 ir LAT 2006-04-11 baudžiamojoje byloje Nr. 2K-338/2006 nutartimi apkaltinamasis nuosprendis paliktas nepakeistas. Minėtoje baudžiamojoje byloje L. K. buvo pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad nenustatyta, jog buvo pažeistos apelianto nuosavybės teisės laikotarpiu nuo 1997 metų iki 2003 metų, nes byloje nėra įrodymų, kad šis turtas buvo apelianto nuosavybė.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Kauno miesto apylinkės teisme išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-4948/97 (civilinės bylos Nr. 1993/2004, 4 tomai), iš kurios apeliantas kildina savo nuosavybės teisių pažeidimą, pagal ieškovės L. K. ieškinį atsakovams A. B. ir V. B. dėl senaties termino atstatymo, sandorių pripažinimo negaliojančiais, iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos bei atsakovo V. B. priešieškinį ieškovei L. K. dėl pripažinimo netekus teisės į gyvenamąją patalpą. Kauno miesto apylinkės teismas 2004-07-12 sprendimu (t. 3, b. l. 15-18) ieškinį patenkino, atsakovo V. B. priešieškinį atmetė, sprendimas įsiteisėjo Kauno apygardos teismui 2005-05-12 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-111-343/2005 sprendimą palikus nepakeistą, o skundą atmetus (t. 4, b. l. 15-21). Taigi, šioje civilinėje byloje pirmosios instancijos teismo procesiniai veiksmai buvo tikrinti aukštesnės instancijos teismo. Pažymėtina, kad teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Tai yra vertinamosios sąvokos. Vertinant klaidos akivaizdumą ir šiurkštumą gali būti atsižvelgta į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumą, nuostatos tikslumą, įrodymų aiškumą, bylos aplinkybių sudėtingumą, ar teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą reikėjo tik ją pritaikyti ir kt. (LAT 2011-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2012). Pagal CPK III dalies XVI skyrių neįsiteisėjusių pirmosios instancijos teismo sprendimų ir nutarčių teisėtumas ir pagrįstumas yra patikrinami apeliacine tvarka, o pagal XVII skyrių apeliacinės instancijos teismų sprendimai ir nutartys gali būti apskųsti ir peržiūrėti kasacine tvarka. Procesinis sprendimas aptariamoje civilinėje byloje paliktas nepakeistas ir yra įsiteisėjęs, kas suponuoja išvadą, kad nebuvo nustatyta esminių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų.

Pasisakant dėl B. A., apelianto teigimu, priklausiusio turto, buvusio bute (duomenys neskelbtini), susipažinus su Kauno miesto apylinkės teisme nagrinėta civiline byla Nr. 2-889/2003 (Nr. 2-1559/2004), konstatuotina, kad šiam turtui B. A. nuosavybės teisė nebuvo pripažinta, todėl negalėjo būti pažeidžiamos ir jos teisės. Nustatyta, kad Kauno miesto apylinkės teisme nagrinėta civilinė byla Nr. 2-889/2003 (Nr. 2-1559/2004) pagal ieškovės B. A. ieškinį atsakovei L. K. dėl garbės ir orumo gynimo ir atsakovės L. K. priešieškinį ieškovei B. A. dėl teisės į daiktus pripažinimo. Šioje civilinėje byloje priešieškinis buvo išskirtas į atskirą bylą ir išnagrinėtas priimant sprendimą už akių. Įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2009-03-18 sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-2649-221/2009 buvo tenkintas ieškovės L. K. ieškinys ir pripažinta, kad daiktai, įvardyti atsakovų tarpusavio sudarytų niekinių perleidimo sandorių turiniuose, o būtent daiktai paimti iš B. A. buto, (duomenys neskelbtini), ir pagal Kauno miesto apylinkės teismo nutartis 1997-02-03 ir 1997-09-08 (civilinės bylos Nr. 2-10336/1997) perduoti ieškovei saugoti, yra ieškovės L. K. nuosavybė. Todėl tiek Kauno miesto apylinkės teismo 2003-01-21 nutartimi (civilinės bylos Nr. 2-889/2003) taikytos laikinosios apsaugos priemonės, tiek šios nutarties, kaip vykdomojo rašto galią turinčio dokumento vykdymas nustatyta tvarka atitiko pagrindinę atliktų procesinių veiksmų funkciją ir paskirtį – užtikrinti galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Kauno apygardos teismas 2003-05-06 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-648/2003 apeliacine tvarka išnagrinėjo skundus dėl L. K. priešieškinio ieškovei B. A. dėl teisės į daiktus pripažinimo priėmimo ir taikytų laikinųjų apsaugos priemonių teisėtumo bei nutarė Kauno miesto apylinkės teismo 2003-01-21 nutartį palikti nepakeistą. Ieškovės B. A. ieškinys atsakovei L. K. dėl garbės ir orumo gynimo buvo atmestas ir įsiteisėjo Kauno apygardos teismui 2004-12-07 nutartimi palikus Kauno miesto apylinkės teismo 2004-07-14 sprendimą nepakeistą (civilinės bylos Nr. 2A-1423/2004) (šios faktinės aplinkybės nustatytos taip pat ir įsiteisėjusiam Vilniaus apygardos teismo 2016-01-19 sprendime civilinėje byloje Nr. 2-18-431/2016). Taigi, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad nenustatyta, jog buvo pažeistos taip pat ir B. A. nuosavybės teisės. Be to, procesinis sprendimas aptariamoje civilinėje byloje taip pat buvo paliktas nepakeistas ir yra įsiteisėjęs, kas suponuoja išvadą, kad nebuvo nustatyta esminių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų.

Šioje byloje apeliantas taip pat kelia antstolės S. V. atsakomybės klausimą civilinėje byloje Nr. 2-889/2003 (Nr. 2-1559/2004), tačiau dėl antstolės veiksmų jau konstatuota Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-715/2014, kuri, kaip pripažįsta pats apeliantas tiesiogiai ir prejudiciniu ryšiu yra susijusi su šia civiline byla. Civilinės bylos Nr. 2-889/2003 (Nr. 2-1559/2004) atveju antstolė vykdė Kauno miesto apylinkės teismo 2003-01-21 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-889/2003. Nutartimi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, o antstolė, vykdydama nurodytą teismo nutartį, sudarė turto aprašą, kurį vėliau teismas įpareigojo patikslinti (Kauno miesto apylinkės teismo 2003-10-15 nutartis). Kauno apygardos teismas 2006-02-08 nutartimi pripažino antstolės sudarytą patikslintą turto aprašą neteisėtu ir įpareigojo antstolę iš naujo informuoti pareiškėją apie numatomą patikslinti 2003-01-23 turto aprašą, atitinkantį CPK 677–678 straipsnių reikalavimus (LAT 2013-03-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2013). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad minėtoje byloje (Nr. 2A-715/2014) buvo konstatuota, kad ieškovai (įskaitant apeliantą) neįrodė, jog būtent dėl minėtų antstolės neteisėtų veiksmų jiems buvo padaryta atitinkamo dydžio turtinė bei neturtinė žala.

Pasisakant dėl apelianto patikslinto ieškinio reikalavimo (t. 5, b. l. 102), kad tyčia ir nusikalstamai buvo neįvykdytos Kauno miesto apylinkės teismo 2003-10-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-12202/2003, 2004-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1435/2004, 2005-10-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-7833-713/2005 ir dėl to Vilniaus apygardos teisme antstolės atžvilgiu buvo tyčia vilkinama civilinė byla Nr. 2-2464-603/2012 (civilinės bylos Nr. 2–1226-603/2013), kurioje prašoma ją nubausti ir įpareigoti įvykdyti minėtus teismų procesinius sprendimus, kurie tiesiogiai ir prejudiciniu ryšiu yra susiję su šia civiline byla, nurodytina, kad pastaroji byla buvo išnagrinėta apeliaciniame tvarka aukščiau paminėtoje Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-715/2014 ir joje priimtas galutinis procesinis paliktas nepakeistas. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys pagrindžia, kad minimi teismų procesiniai dokumentai buvo peržiūrėti instancine tvarka, atitinkamai įvertintas jų teisėtumas ir pagrįstumas CPK nustatyta tvarka.

Apeliantas nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nenurodė, jog teismai padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę jo teisių pažeidimui civiliniame procese (CPK 2, 178 straipsniai). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantas neįrodė, jog patyrė turtinę ir neturtinę žalą, už kurią atsakinga valstybė (CPK 185 straipsnis). Kita vertus, ieškinio reikalavimai, susiję su turtinės ir neturtinės žalos padarymu apeliantui, atmestini kaip neteisėti ir prieštaraujantys įsiteisėjusiems teismų sprendimams. CPK įtvirtintas teismo procesinių sprendimų (sprendimo, nutarties, įsakymo ir nutarimo) privalomumo principas, ir įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Apelianto argumentai, kad jis prarado kilnojamąjį turtą, neatitinka įsiteisėjusių teismo sprendimų, kurie buvo nepalankūs apeliantui, atitinkamai tokie argumentai yra neteisėti ir atmestini (ši išvada padaryta taip pat ir įsiteisėjusiam Vilniaus apygardos teismo 2016-01-19 sprendime civilinėje byloje Nr. 2-18-431/2016).

Apeliaciniame skunde prašoma užtikrinti visų prašytų įrodymų išreikalavimą ir įvertinimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kad įrodyti nusikaltimo požymius teisėjų ir antstolių veikoje. Šiuo aspektu nurodytina, kad pagal bendrąją taisyklę civiliniame procese įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys, o teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva tik CPK ir kitų įstatymų numatytais atvejais, taip pat kai to reikalauja viešasis interesas ir nesiėmus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 179 straipsnis). Įstatymas numato, kad rašytinius įrodymus gali pateikti dalyvaujantys byloje asmenys arba šie įrodymai gali būti išreikalauti teismo CPK nustatyta tvarka (CPK 198‑199 straipsniai). CPK 160 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad teismas gali išreikalauti tuos įrodymus, kurių dalyvaujantys byloje asmenys negali gauti patys. Apeliaciniame skunde nenurodoma, kokie konkrečiai į nagrinėjamą bylą įrodymai reikšmingi šiai bylai yra nepateikti ir kad pats apeliantas neturi galimybės pateikti konkrečių įrodymų.

Kiti apelianto procesinių dokumentų argumentai įtakos apeliacinės instancijos teismo sprendimui neturi, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Jurbarko rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai: Dalė BurdulienėIzolda NėnienėMindaugas Šimonis