Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Jarackaitės, Nijolės Piškinaitės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1517-345/2014 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apelianto reikalavimas dėl pripažinimo nėra ieškinio dalykas, o tik viena iš civilinės atsakomybės sąlygų, kurią privalo įrodyti apeliantas. Teismas pagrįstai konstatavo, kad jokiomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nei pats žalos padarymo faktas, nei jos dydis, nei priežastinis ryšys tarp nepagrįsto kratos atlikimo ir apelianto suėmimo su jo įvardijama žala nepatvirtinamas. Skunde apeliantas remiasi tik subjektyvia nuomone, nes procesinių veiksmų atlikimas, vadovaujantis įstatymais ir nepalankaus apeliantui sprendimo priėmimas, savaime nereiškia buvus teisėją šališku.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apeliantas teigia, kad šis sprendimas negalioja dėl absoliučių jo negaliojimo pagrindų, nes bylą išnagrinėjo šališkas teismas bei skundžiamas sprendimas yra be motyvų, taip pat pažeistos procesinės teisės normos, nes netinkamai buvo vertinti įrodymai.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų

Apeliantas apeliacinį skundą inter alia grindžia tuo, kad teismas pažeidė CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 ir 7 punktus, kas yra absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, nes: sprendime nėra motyvų (nėra išnagrinėta) dėl pareikšto reikalavimo pripažinti Panevėžio apygardos teismo ir teisėjo A. G. 2011 m. liepos 29 d. nutartimi baudžiamoje byloje Nr. 01-2-00035-10 apelianto teisių pažeidimą; nėra motyvų dėl Panevėžio apygardos teismo ir teisėjo A. G. neteisėtų veiksmų bei dėl padarytos žalos fakto; teismas buvo šališkas. Su šiais apelianto argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

Apeliantas pareikštu ieškiniu prašė (1) pripažinti, kad Panevėžio apygardos teismas ir teisėjas A. G. 2011 m. liepos 29 d. nutartimi baudžiamoje byloje Nr. 01-2-00035-10 pažeidė jo teises bei (2) priteisti iš atsakovo 2 559 269 Lt turtinę ir neturtinę žalą. Teisėjų kolegija pažymi, kad neteisėtų veiksmų pripažinimas (pirmasis reikalavimas) nėra savarankiškas materialus reikalavimas, tai yra tik viena iš nustatinėtinų civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.246 str.), kurią konstatavus bei nustačius kitas CK 6.247-6.249 straipsniuose numatytas sąlygas, gali būti sprendžiama dėl žalos priteisimo. Teismas išdėstė motyvus, kuriais remiantis sprendė dėl neteisėtų veiksmų nebuvimo. Todėl apskritai nelaikytini pagrįstais apelianto teiginiai, kad teismas neišnagrinėjo šio klausimo (anot apelianto- savarankiško reikalavimo), ir, juo labiau, kad yra CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką net ir nepakankamas teismo sprendimo motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Šis pagrindas konstatuotinas tik tuo atveju, kai sprendimas yra visiškai be motyvų. Jei sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu tik tada, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Pažymėtina, kad ir tokiu atveju byla gali būti grąžinta nagrinėti iš naujo tik tada, kai šių pažeidimų negalima pašalinti apeliacinės instancijos teisme (CPK 329 str. 1 d.). Jei sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra visų būtinų valstybės civilinei atsakomybei taikyti sąlygų, nes apeliantas taip pat neįrodė ir jam padarytos turtinės arba neturtinės žalos fakto bei dydžio, todėl ieškinį atmetė. Šią išvadą teismas grindė skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstytais motyvais (CPK 270 str. 4 d.). Todėl teiginys, kad sprendime nėra motyvų yra visiškai nepagrįstas, o tai, jog teismo nurodyti motyvai netenkina apelianto, nėra pagrindas konstatuoti absoliutų skundžiamo sprendimo negaliojimą. Tuo tarpu tai, ar teismas (ne)tinkamai įvertino įrodymus, ar motyvai ir išvados yra pagrįsti, gali būti patikrinta apeliacine tvarka.

Apeliantas taip pat teigia, kad civilinę bylą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė šališkas ir priklausomas Vilniaus apygardos teismas ir teisėjas H. J., nes sprendime nenagrinėjo ir nenurodė motyvų, kuriais būtų išnagrinėtas iš esmės reikalavimas dėl teisėjo A. G. neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, nenurodyti argumentai, kuriais atmetami pateikti įrodymai. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiais dėl teisėjo šališkumo, kurie, jiems pasitvirtinus, lemtų absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 str. 2 d. 1 p.).

Visų pirma, kaip minėta, sprendime teismo motyvai yra išdėstyti. Tuo tarpu teismo padaryta išvada, jog apeliantas neįrodė teismo (teisėjo) kaltės ir neteisėtų veiksmų, savaime neteikia pagrindo išvadai, kad bylą nagrinėjęs teisėjas buvo šališkas apelianto atžvilgiu. Priešingu atveju teisėją būtų galima pripažinti šališku iš esmės bet kurioje byloje, nes paprastai ginčą viena šalis pralaimi. Antra, apelianto vertinimas dėl teisėjo šališkumo paneigiamas ir byloje esančiais duomenimis. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apelianto pareiškimas dėl Vilniaus apygardos teismo teisėjo H. J. nušalinimo klausimas buvo spręstas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartimi, kurioje konstatuota, kad aplinkybių, sudarančių objektyvų ir pakankamą pagrindą abejoti teisėjo nešališkumu ar objektyvumu, apeliantas nenurodė ir nepagrindė, nušalinimo pagrindų nebuvo nustatyta (b.l. 98-99), kitaip tariant, konstatuota, jog teisėjas H. J. bylą nagrinėti gali. Trečia, apelianto nurodomi argumentai, susiję su neva teismo ir teisėjo šališkumu, apskritai yra deklaratyvaus pobūdžio. Dalis jų jau buvo dėstyti jo pareiškime dėl teisėjo nušalinimo ir, kaip minėta, buvo pripažinti nepagrįstais. Tuo tarpu apeliaciniame skunde nurodomi teiginiai, susiję su (anot apelianto) nepakankamu, netinkamu skundžiamo sprendimo motyvavimu, iš esmės atspindi tik apelianto subjektyvią nuomonę, bet neteikia pagrindo teisėjo šališkumo pripažinimui. Dėl paminėtų motyvų apelianto argumentai skundžiamą sprendimą priėmusio teismo ir teisėjo šališkumo aspektu atmestini kaip nepagrįsti (CPK 12 str., 178 str.).

Nenustačius absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas pareikšto apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų

Byloje nustatyta, kad atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-00035-10, 2011 m. gegužės 2 d. atlikta apelianto krata, paimti jo daiktai ir dokumentai (b.l. 33). Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartimi apeliantui paskirta kardomoji priemonė – suėmimas vienam mėnesiui, tačiau Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 16 d. nutartimi Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartis panaikinta ir Kėdainių rajono prokuroro prareiškimas skirti apeliantui kardomąją priemonę suėmimą atmestas (b.l. 30-31). Minėtos kratos metu paimti apelianto daiktai ir dokumentai apeliantui grąžinti 2011 m. gegužės 4 d. (b.l. 32). Dėl neteisėto suėmimo ir atliktos kratos apeliantas pateikė skundą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo BPK 166-168 straipsnių pagrindu, tačiau Panevėžio apygardos prokuratūra 2011 m. birželio 17 d. nutarimu ikiteisminį tyrimą atsisakė pradėti (b.l. 28-29). Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011 m. liepos 12 d. nutartimi apelianto skundą dėl Panevėžio apygardos prokuratūros 2011 m. birželio 17 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą atmetė (b.l. 27), 2011 m. liepos 12 d. nutartis Panevėžio apygardos teismo (teisėjo A. G.) 2011 m. liepos 29 d. nutartimi palikta nepakeista (b.l. 25-26).

Nagrinėjamoje byloje apeliantas ieškinyje prašo pripažinti, kad Panevėžio apygardos teismas ir teisėjas A. G. 2011 m. liepos 29 d. nutartimi pažeidė jo teises. Nurodė, kad dėl neteisėto 2011 m. gegužės 3 d. suėmimo ir 2011 m. gegužės 2 d. atliktos kratos jis pateikė skundą ikiteisminio tyrimo pareigūnams dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo BPK 166-168 straipsnių pagrindu, tačiau tiek prokuratūra, tiek teismas atsisakė tenkinti, o teisėjas A. G. nepanaikino nutarčių. Apeliantas atsakovo neteisėtais veiksmais nurodo tai, kad teisėjas A. G. atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą; pažeidė Žalos atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atlyginimo įstatymo ir apelianto teisę į žalos atlyginimą; įtakojo Kaišiadorių rajono apylinkės teismo baudžiamosios bylos eigą bei pažeidė teisingumo principą; valstybė savo institucijų priimamais neteisėtais procesiniais sprendimais darė įtaką minėtos baudžiamosios ir civilinių bylų nagrinėjimui. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje apeliantas neįrodė ne tik neteisėtų veiksmų, bet ir žalos atsiradimo fakto.

Dėl neteisėtų veiksmų

Visų pirma, jau yra minėta, kad neteisėtų veiksmų pripažinimas nėra savarankiškas materialusis reikalavimas, tai yra tik viena iš nustatinėtinų civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.246 str.). Taigi, net veiksmų pripažinimas neteisėtais, jei tam būtų pagrindas, savaime nereikštų, kad apeliantui yra padaryta žala. Dėl žalos atlyginimo iš atsakingo už žalą asmens spręstina tuo atveju, kai nustatomos ir kitos civilinės atsakomybės sąlygos, numatytos CK 6.247 - 6.249 straipsniuose. Tačiau šiuo atveju apelianto argumentai dėl neteisėtų veiksmų atmestini kaip nepagrįsti iš esmės. Teisėjų kolegija pažymi, kad ikiteisminio tyrimo ir teismų priimtų sprendimų ir nutarčių teisėtumas ir pagrįstumas yra ginčijamas instancine tvarka (beje, kuo apeliantas ir naudojosi), o ne reiškiant savarankišką ieškinį. Panevėžio apygardos teismo 2011 m. liepos 29 d. nutartis nėra pripažinta neteisėta ar nepagrįsta ir negali būti tokia pripažinta nagrinėjant šią civilinę bylą, nes baudžiamojo proceso tvarka priimti teismų procesiniai sprendimai negali būti revizuojami civilinio proceso tvarka. Dėl to apskritai nėra jokio teisinio pagrindo, remiantis vien tik subjektyvia apelianto nuomone, konstatuoti, kad Panevėžio apygardos teismas (teisėjas A. G.) atliko kokius nors neteisėtus veiksmus (CPK 12, 178 str.). Apeliantas nurodo, kad dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. liepos 29 d. nutarties buvo įtakojama baudžiamosios bylos eiga Kaišiadorių rajono apylinkės teisme, pagrindžiami kardomieji suėmimai, dėl šios nutarties ir kitų valstybės institucijų padarytų neteisėtų veiksmų suvaržoma jo teisė į žalos atlyginimą, tyčia trukdoma dalyvauti civilinių bylų teismo posėdžiuose tuo tikslu, kad, apeliantui nedalyvaujant ir neužtikrinant jo dalyvavimo, būtų priimti nepalankūs procesiniai sprendimai ir atmesti civiliniai ieškiniai. Tačiau 2011 m. liepos 29 d. nutartimi konstatuota (patvirtinta) tik tai, kad nėra pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą pagal apelianto pareiškimą. Tuo tarpu apeliantas niekaip nepagrindžia nei kad nutartis kaip tokia yra neteisėta iš esmės, nei kad ji sukėlė neigiamas jo nurodomas pasekmes žalos atlyginimo reikalavimo galimybės aspektu dėl joje išdėstytų motyvų, kitaip tariant, apeliantas pateikia tik savo subjektyvų nutarties įtakos vertinimą kitų jo nurodomų bylų eigai, procesinių veiksmų atlikimui, tačiau kokių nors objektyvių kriterijų tokio vertinimo pagrįstumui nenurodo. Kaip matyti iš nagrinėjamo ieškinio, apeliantas šiuo atveju žalą ir jos dydį kildina iš Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-4240-592/2012, jo reikalavimas yra būtent koks, koks buvo pareikštas toje civilinėje byloje – apelianto patirta 1 559 269 Lt turtinė žala ir 500 000 Lt neturtinė žala. Pastebėtina, kad toje byloje toks reikalavimas buvo siejamas su Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko ir Vilniaus apygardos teismo teisėjos A. R. bylos neišnagrinėjimu per trumpiausią laiką, vilkinimą, neteisingos informacijos apie ieškinio eigą suteikimą arba jos neteikimą ir pan. (b.l. 23-24). Apeliantas nurodo, kad jis toje byloje negalėjo dalyvauti teismo posėdyje 2012 m. gruodžio 19 d. dėl suėmimo 2012 m. gruodžio 11 d. – 2013 m. sausio 10 d. (kaip jis nurodė – jam „buvo neleista“) ir negalėjo įrodinėti ieškinį. Taigi, priežastys, dėl kurių apeliantas mano patyręs žalą, nėra niekaip susijusios (priežastinis ryšys) su Panevėžio apygardos teismo 2011 m. liepos 29 d. nutartimi, nes šia nutartimi jokie apelianto teisių suvaržymai nebuvo nustatyti. Todėl ši nutartis, kuria nenaikintas prokuratūros nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, pagal joje priimto procesinio sprendimo pobūdį negalėjo užkirsti kelio dalyvauti civilinės bylos Nr. 2-4240-592/2012 teismo posėdyje 2012 m. gruodžio 19 d. ar kokiu nors kitu aspektu galėjo sąlygoti apelianto suėmimą tuo laikotarpiu apskritai. Dar daugiau, iš informacinės teismų sistemos LITEKO duomenų matyti, kad toje civilinėje byloje jis negalėjo dalyvauti iš esmės dėl savo kaltės – kardomoji priemonė suėmimas Kaišiadorių rajono apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-5-840/2013 tuo laikotarpiu jam buvo paskirta už slapstymąsi nuo policijos ir teismo.

Apeliantas ieškinyje nurodo ir visą eilę, jo nuomone, teisėsaugos institucijų 2011-2012 m. m. padarytų pažeidimų. Tačiau pažymėtina, kad Lietuvos apeliaciniame teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2A-1007/2014, kurioje apelianto reikalavimas priteisti žalą inter alia buvo grindžiamas iš esmės tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis kaip ir nagrinėjamoje byloje – ikiteisminiame tyrime Nr. 01-2-00035-10 2011 m. gegužės 2 d. neteisėtai atlikta krata bei 2011 m. gegužės 3 d. neteisėtu apelianto suėmimu. Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje civilinėje byloje sprendė, kad apeliantas dėl pernelyg griežtos kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo iš tikrųjų patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, todėl jam buvo priteista 800 Lt neturtinei žalai atlyginti. Tuo tarpu dėl jau pirmiau paminėtų motyvų teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su valstybės institucijų atlikimu ieškinyje dėstomų kitų neteisėtų veiksmų apelianto atžvilgiu inter alia apribojimu galimybės reikalauti atlyginti žalą tik išteisinamojo nuosprendžio atveju (kaip nepagrįstai interpretuoja 2011 m. liepos 29 d. nutarties motyvus apeliantas).

Dėl žalos atsiradimo fakto

Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto negalėjimas dalyvauti civilinės bylos Nr. 2-4240-592/2012, iš būtent kurios sprendimo ir kildinamas ieškinyje tiek turtinės, tiek neturtinės žalos reikalavimas, teismo posėdyje apskritai nereiškia, kad nagrinėjamu ieškiniu prašoma priteisti žala – ieškinio suma toje byloje - jam atsirado, nes neatmestina, kad toks pat jam nepalankus sprendimas toje byloje būtų priimtas ir jam dalyvaujant teismo posėdyje. Juo labiau, kad apeliantas turėjo galimybę įrodinėti ieškinio pagrįstumą toje byloje ir apeliacinės instancijos teismui, tačiau sprendimas toje byloje, nors ir buvo skundžiamas apeliacine tvarka, paliktas nepakeistas. Tiesa, apeliantas nagrinėjamoje byloje reiškia dar 500 000 Lt reikalavimą (t.y. papildomą reikalavimą, lyginant su civiline byla Nr. 2-4240-592/2012) dėl neturtinės žalos, padarytos jo ir artimųjų sveikatos žalojimu, vykdant diskriminaciją ir taikant dvigubus standartus Panevėžio apygardos teismo 2011 m. liepos 29 d. nutartyje bei pažeidžiant teisę į teisingą bylos nagrinėjimą ir veiksmingą teisinę gynybą. Tačiau tokie jo teiginiai yra visiškai deklaratyvūs, nes, nepateikus įrodymų, nėra pagrindo pripažinti, kad tokio pobūdžio procesinis sprendimas – atsisakoma naikinti prokuratūros nutarimą dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą – apeliantui ar, juo labiau, jo artimiesiems savaime sukėlė pasekmes, kurios CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įvardintos apibūdinant neturtinės žalos sampratą.

Apibendrinant išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantas neįrodė nei neteisėtų veiksmų, nei patirtos žalos fakto. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.