- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-06-27
- Bylos Nr.
- I-1639-423/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00288-2017-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Asta Urbonienė
- Pareiškėjas
- N. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
nedalyvaujant pareiškėjui N. B. , atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, atstovui ir trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, dėl neturinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas N. B. savo skundu prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – Lukiškių TI), 11 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 2-7). Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2009-11-30 iki 2010-11-24 buvo kalinamas Lukiškių TI netinkamomis sąlygomis. Nurodė, jog kameros buvo perpildytos, trūko sanitarinių įrenginių, duše nebuvo užtikrinamas privatumas, nesilaikoma priešgaisrinės saugos reikalavimų, neįrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai, neišduodamos būtiniausios higienos priemonės, patalpose veisėsi buitiniai parazitai, apšvietimas buvo netinkamas. Dėl tokių atsakovo neteisėtų veiksmų nesudarant pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų, jis patyrė pažeminimą, didelį dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, nerimą, nepatogumus, sveikatos pablogėjimą. Senaties termino pareiškėjas prašo netaikyti, nurodydamas, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnyje nėra numatytas senaties termino taikymas reikalavimams dėl šio straipsnio pažeidimų.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI, atsiliepime (b. l. 26-37) prašė skundą atmesti ir taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytų ribų. Esant tokiai situacijai, įstaigos administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t.y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kiekvienais metais ji buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Gyvenamosiose kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Lukiškių TI kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus. Siekianti užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Higienos priemonės (muilas, tualetinis popierius) pareiškėjui buvo išduodamos, kaip numatyta teisės aktuose. Apšvietimas gyvenamosiose kamerose įrengtas vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82, 16.7 punktu, kuriame numatyta, kad gyvenamosiose kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Kiekvieno pastato kiekviename aukšte yra pirminės gesinimo priemonės (gesintuvai). Gesintuvai taip pat yra kiekviename gyvenamajame korpuse korpuso vyresniųjų kabinetuose. Gesintuvų gesinimo medžiagos kiekis ir kokybė tikrinami teisės aktų nustatyta tvarka (kartą į metus). Lukiškių TI įrengtas vidaus gaisrinis vandentiekis. Gaisriniai čiaupai įrengti visose gyvenamosiose korpusuose kiekviename aukšte. Kiekviename gyvenamajame korpuse yra du evakuaciniai išėjimai tiesiai į lauką. Evakuacijos keliai ir išėjimai neužkrauti, parengti žmonėms evakuoti. Priešgaisrinės saugos taisyklių yra laikomasi. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, nepagrįsti ir abstraktūs. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita.
Motyvuojamoji dalis
Skundas dalyje atmestinas, dalyje byla nutrauktina.
Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI, dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė kalinamas Lukiškių TI laikotarpiu nuo 2009-11-30 iki 2010-11-24.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 103 straipsnio 2 punkte įtvirtinta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo) atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-5760-790/2016 pagal pareiškėjo N. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių TI, kuriame pareiškėjas prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI, po 30 Eur už parą už laikotarpį nuo 2009-11-30 iki 2010-11-24. Pareiškėjas skunde be kita ko nurodė, kad buvo laikomas kamerose, kurių plotas buvo per mažas, o apšvietimas netinkamas ir žalojantis sveikatą. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016-04-28 sprendimu skundas buvo atmestas. Šis sprendimas įstatymo nustatytu terminu ir tvarka nebuvo apskųstas apeliacinės instancijos teismui (apeliacinį skundą buvo atsisakyta priimti), todėl yra įsiteisėjęs. Teismas vertina, kad pareiškėjo reikalavimas nagrinėjamoje byloje dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo už minimalaus ploto normos pažeidimą ir netinkamai įrengtą apšvietimą Lukiškių TI laikotarpiu nuo 2009-11-30 iki 2010-11-24 patenka į administracinės bylos Nr. I-5760-790/2016 nagrinėjimo apimtį ir jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo šioje dalyje yra įvertintas įsitesėjusiu teismo sprendimu. Paaiškėjus aplinkybei, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (administracinė byla Nr. I-5760-790/2016), administracinė byla nutrauktina dalyje dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl minimalaus ploto normos pažeidimo ir netinkamo apšvietimo. Bylą šioje dalyje nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (ABTĮ 104 str. 3 d.).
Likusioje skundo dalyje pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpiu nuo 2009-11-30 iki 2010-11-24 sudarytas tokias netinkamas kalinimo sąlygas, kaip privatumo neužtikrinimas duše, priešgaisrinės saugos reikalavimų nesilaikymas, pareigūnų iškvietimo mygtukų neįrengimas, būtiniausių higienos priemonių neišdavimas, buitinių kenkėjų veisimasis.
Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausias administracinis teismas (toliau – LVAT), įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.
CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštiems reikalavimams ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-26 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011-09-20 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris prasidėjo nuo 2009-11-30 ir tęsėsi iki 2010-11-24. Pabrėžtina, kad pareiškėjo skundas teisme gautas tik 2017-02-28. Vertinant nurodyto teisės pažeidimo mastą ir pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo skunde nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, tačiau, kaip minėta skundą teismui pateikė tik 2017 metais. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog ieškinio senatį prašė taikyti atsakovo atstovas.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.
Pabrėžtina, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes (žr. LVAT 2015-04-15 nutartis administracinėse bylose Nr. A-727-858/2015, A-784-858/2015).
LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. LVAT 2009-09-24 nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. LVAT 2013-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-10-25 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006-03-20 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008-07-17 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).
Svarbių, nuo jo valios nepriklausiusių senaties termino praleidimo priežasčių pareiškėjas nenurodė. Nors pareiškėjas teigia, jog pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, senaties terminas tokio pobūdžio reikalavimams netaikomas, teismas pažymi, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos žmogaus teisių teismas yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006-03-29 sprendimą byloje S. prieš Italiją).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl pažeistų teisių jis jautė didelį dvasinį ir fizinį diskomfortą, nepatogumus, emocinę depresiją. Jei pareiškėjas jautė diskomfortą, emocinius išgyvenimus, pažeminimą, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti veiksmai. Taigi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai betarpiškai pasireiškė, t.y. vėliausiai 2010-11-24, todėl skundą dėl patirtos neturtinės žalos priteisimo galėjo pateikti iki minėtos datos. Vis dėlto, skundą teismui pareiškėjas išsiuntė tik 2017 metais, t. y. praėjus beveik septyneriems metams nuo galimai patirtų teisių pažeidimų ir galimo neturtinės žalos atsiradimo. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo kalinimo Lukiškių TI pradžios, nes turėjo galimybę domėtis nacionaliniais teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl antisanitarinių sąlygų bei Higienos normų pažeidimų į įstaigos pareigūnus. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais ir gauti reikiamą informaciją tiek kalint Lukiškių TI, tiek vėliau kitose įkalinimo įstaigose.
LVAT praktikoje daug kartų akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., 2010-10-22 nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011-03-10 nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai, inter alia, yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., 2011-11-05 nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011; 2012-01-06 nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012).
Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, ginčo laikotarpiui taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas, tokias, kaip privatumo neužtikrinimas duše, priešgaisrinės saugos reikalavimų nesilaikymas, pareigūnų iškvietimo mygtukų neįrengimas, būtiniausių higienos priemonių neišdavimas, buitinių kenkėjų veisimasis, atmestinas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 2 punktu, 86 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Nutraukti bylą dalyje dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl minimalaus ploto normos pažeidimo ir netinkamo apšvietimo Lukiškių TI kamerose.
Likusioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.