Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdimaro Bavėjano, Laimos Garnelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Violetos Ražinskaitės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. (nutartyje klaidingai nurodyti 2015 metai; klaida ištaisyta Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartimi) balandžio 22 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla, kurioje D. J. kaltinama padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 9 punktą nutraukta.

Nukentėjusiųjų L. S. ir N. Ž. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. J. buvo kaltinama tuo, kad ji 2012 m. balandžio 27 d., laikotarpiu nuo 19 val. 20 min. iki 23 val., tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdama apsvaigusi nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti, konflikto su S. B. metu tyčia peiliu smogė S. B. į krūtinės ląstos kairę pusę ir šiuo veiksmu padarė kiauryminį durtinį-pjautinį krūtinės ląstos kairės pusės sužalojimą su dešinio širdies skilvelio pažeidimu, tai komplikavosi širdies tamponada krauju, dėl to S. B. įvykio vietoje mirė, tokiu būdu jį nužudė, t. y. buvo kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje.

Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 14 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija padarė išvadą, jog baudžiamoji byla nutraukta nepagrįstai, nes neištirtos visos bylos aplinkybės, taip pat neatsižvelgta į daugelį nustatytų aplinkybių ir dėl to gali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis D. J., tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju priimti apkaltinamojo nuosprendžio negali, nes tai nenumatyta įstatyme. Tokia galimybė galiojančiame baudžiamojo proceso įstatyme nenumatyta, nes D. J. buvo priimtas ne išteisinamasis nuosprendis, o byla nutraukta pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Nustačius, kad bylos aplinkybės pirmosios instancijos teisme ištirtos neišsamiai ir to negalima ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis buvo panaikinta ir byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (BPK 326 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Skunde nurodoma, jog skiriant bausmę D. J. būtina įvertinti tai, kad padarytas baigtas labai sunkus nusikaltimas, panaudojant nusikaltimo įrankį – peilį, veikiant tiesiogine tyčia. D. J. anksčiau teista, bausta administracine tvarka, iš esmės charakterizuojama neigiamai. D. J. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, D. J. skirtina laisvės atėmimo bausmė, savo dydžiu artima baudžiamajame įstatyme numatytos bausmės vidurkiui. Civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos yra pagrįstas ir tenkintinas visiškai.

Motyvuojamoji dalis

Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje išsamiai ir detaliai įvertino, ar buvo susidariusi būtinosios ginties situacija pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes. Visi byloje surinkti įrodymai buvo išsamiai ir objektyviai ištirti teismo posėdžiuose, įvertinti ir motyvuotai aptarti teismo nutartyje. Prokuroro apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, taikydamas D. J. BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažindamas, kad jos veiksmai konflikto su nukentėjusiuoju metu atitiko būtinąją gintį, yra nepagrįsti.

Byloje esančių duomenų vertinimas ir jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir neprieštaringos. Visi byloje nepašalinti prieštaravimai, abejonės, prielaidos aiškinami kaltinamojo naudai. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Proceso dalyvių teismui pateiktų pasiūlymų dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys Nr. 2K-229/2013, Nr. 2K-517-303/2015, Nr. 2K-587-697/2015).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamosios bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybes, tiesiogiai apklausė buvusią kaltinamąją D. J., liudytojus V. B., M. V., K. K., A. D., L. R., D. S., ištyrė specialistų ir ekspertų išvadas, išnagrinėjo procesinių veiksmų protokolus ir kitus rašytinius bylos įrodymus. Skundžiamoje nutartyje teismas, kaip to reikalaujama pagal BPK 305 straipsnio 3 dalies 2, 3, 4 punktų nuostatas, nuosekliai išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, pateikė jų vertinimo analizę ir remdamasis ja padarė motyvuotas, faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos byloje BPK nustatyta tvarka surinktų ir teisme tinkamai, laikantis BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje nustatytų reikalavimų, ištirtų ir patikrintų įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje įrodymų tyrimo, tikrinimo ir vertinimo taisyklių pažeidimų nenustatė. Tokių pažeidimų apeliaciniame skunde nenurodo ir prokuroras, minėta, kad nagrinėjamu atveju prokuroras tiesiog kitaip nei teismas vertina byloje surinktus įrodymus.

Kauno apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog sužalojimus, dėl kurių įvyko S. B. mirtis, D. J. padarė būtinosios ginties sąlygomis, ir šiam savo teiginiui pagrįsti apeliantas remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-190-483/2015, kurioje konstatuota, kad byloje surinktų įrodymų analizė nepatvirtina pirmosios instancijos teismo išvados apie įvykio metu susidariusią būtinosios ginties situaciją. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmiau minėtoje nutartyje nurodytos aplinkybės nepaneigia skundžiamosios teismo nutarties išvadų dėl būtinosios ginties situacijos susidarymo. Kaip matyti iš Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1A-190-483/2015 turinio, joje nurodytos aplinkybės, grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, buvo pakartotinai ištirtos ir įvertintos. Vien tai, kad pirmą kartą nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka teismas ją grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, neįpareigoja pirmosios instancijos teismo priimti priešingą procesinį sprendimą, nei buvo priimtas anksčiau.

Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-190-483/2015, kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, konstatavo, jog baudžiamoji byla nutraukta nepagrįstai, nes neištirtos visos bylos aplinkybės, taip pat neatsižvelgta į daugelį nustatytų aplinkybių ir dėl to gali reikėti priimti apkaltinamąjį nuosprendį D. J.. Iš minėtos nutarties turinio matyti, kad teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, o būtent tuo, kad išskirtinę reikšmę teismas suteikė D. J. parodymams ir šių parodymų neįvertino kitų byloje surinktų įrodymų kontekste. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nors D. J. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios tvirtino, kad S. B. prieš ją naudojo smurtą, tačiau jokie kiti byloje esantys įrodymai ne tik nepatvirtina šių D. J. parodymų, bet ir prieštarauja pačios D. J. parodymams. Teismas atkreipė dėmesį, kad D. J. nurodė, jog ją S. B. tampė po kambarį suėmęs už plaukų, kad sudavė jai ne vieną smūgį į veidą, taip pat D. J. teigė, jog, sudavusi smūgį virtuvinių įrankių ryšuliu nukentėjusiajam į krūtinę, tuos įrankius iš karto išmetė ant grindų ir pati pasišalino iš buto. Tačiau, kaip matyti iš įvykio vietos apžiūros protokolo, jokių grumtynių požymių (išvartytų baldų, išmėtytų daiktų ir pan.) kambaryje nebuvo matyti, be to, kambaryje nerasta plaukų ar jų kuokštų, D. J. kraujo pėdsakų, taip pat nerasta jokių stalo įrankių. Pirmosios instancijos teisme apklaustas S. B. lavono tyrimą atlikęs teismo medicinos ekspertas D. T. paaiškino, kad smūgis S. B. turėjo būti stiprus, nes pradurta krūtinės ląsta. Taip pat spėjimu teismas laikė skundžiamojoje nutartyje išdėstytą pirmosios instancijos teismo išvadą, kad, atsižvelgiant į eksperto paaiškinimus, jog po patirto mirtino sužalojimo S. B. kurį laiką dar galėjo eiti, bėgti, vytis kitą asmenį, ir dėl to nukentėjusysis pats galėjo sutvarkyti įvykio vietą, nuplauti ir įdėti į stalčių peilį, kuriuo jį sužalojo D. J., bei kitus stalo įrankius, kurie pagal D. J. parodymus neplauti turėjo būti išmėtyti ant grindų, po to atsigulti ir numirti. Taip pat pažymėjo, kad skundžiamojoje nutartyje pirmosios instancijos teismas kaip patikimais įrodymais rėmėsi liudytojo A. D. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad 2012 m. balandžio ar gegužės mėnesį Kaune, Vytauto prospekte, jis matė D. J. ,,pamuštomis akimis“, tačiau apklausiamas pirmosios instancijos teisme liudytojas A. D. kategoriškai paneigė kada nors matęs D. J. sumuštą. Liudytoja L. R. pirmosios instancijose teisme taip pat paneigė D. J. nurodytas aplinkybes, kad ji po įvykio sužalota lankėsi L. R. bute, bendravo su L. R. ir jos sugyventiniu A. D. bei pasiskolino iš jų akinius nuo saulės ,,mėlynėms“ po akimis paslėpti. Kaip matyti, bylą nagrinėjant pakartotinai pirmosios instancijos teisme, visos apeliacinės instancijos teismo nurodytos aplinkybės buvo dar kartą ištirtos ir įvertintos.

Pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, teisingai įvertino tiek D. J., tiek liudytojų D. S. ir A. D. parodymus, derindamas juos tarpusavyje bei su kitais bylos įrodymais, ir pagrįstai pripažino, jog pastarosios parodymai iš esmės atitinka teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes.

Bylos medžiaga patvirtina, kad D. J. nagrinėjamoje byloje buvo apklausta ne kartą. Iš D. J. parodymų, duotų apygardos teisme du kartus (t. 3, b. l. 129–143; t. 5, b. l. 6–17) matyti, kad pastaroji kartu su nužudytuoju S. B. buvo jo bute, kur kilo konfliktas dėl to, kad ji atsisakė su juo turėti lytinius santykius. D. J. parodė, kad S. B. neleido jai išeiti iš buto, vartojo necenzūrinius žodžius, tampė ją už plaukų, sugriebė, taip pat trenkė jos galvą į stalą. Šie D. J. parodymai, duoti abiejų procesų metu pirmosios instancijos teisme, sutampa. Analogiškus parodymus dėl S. B. panaudoto prieš ją smurto D. J. davė ikiteisminio tyrimo pareigūnams (t. 1, b. l. 106, 111–113, 114–115), ikiteisminio tyrimo teisėjai apklausos metu (t. 1, b. l. 117–118), taip pat patvirtino parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu (t. 1, b. l. 119–121), teigdama, kad S. B. ją tampė suėmęs už plaukų, trenkė jos galvą į stalą, todėl netikėti jos parodymais nėra pagrindo. Apeliantas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu D. J. parodymuose nėra užfiksuota, kad S. B. būtų atlikęs pirmosios instancijos teisme jos nurodytus smurtinius veiksmus, t. y. sudavęs smūgius jai į veidą, galvą, nugarą, inkstus, koja spyręs jai į kelį, bandęs suduoti smūgį keliu jai į veidą, todėl turi būti vertinami kaip D. J. gynybinė pozicija, tačiau tokie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Byloje esantys D. J. apklausos protokolai patvirtina, kad apie naudotą prieš ją smurtą D. J. nurodė jau ikiteisminio tyrimo metu. Antai apklausiama ikiteisminio tyrimo pareigūnų 2013 m. gegužės 22 d. įtariamosios apklausos metu D. J. parodė, kad „S.“ ją suėmė dešine ranka už rankos ir timptelėjo, paskui sugriebė už plaukų, vėliau vėl sugriebė už plaukų ir kepurės. Tą pačią dieną vykusios įtariamosios papildomos apklausos metu D. J. parodė, kad nuo S. B. veiksmų, t. y. galvos palenkimo į stalą, jai buvo atsiradusios kraujosruvos po akimis. Taigi bylos duomenys patvirtina, kad D. J. nuo pat pirmosios apklausos, neigdama savo kaltę dėl tyčinio nužudymo, vienodai ir kategoriškai teigė, kad nužudytasis S. B. prieš ją naudojo smurtą. Tokiu būdu, nors D. J. parodymai dėl S. B. panaudoto prieš ją smurto intensyvumo iš dalies keitėsi, tačiau teisėjų kolegija parodymų skirtumų nelaiko esminiais. Dėl to galima daryti patikimą išvadą, kad D. J. parodymai apie aptariamo įvykio aplinkybes išliko vienodi. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atmetami kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad D. J. parodymai dėl S. B. naudotą prieš ją smurtą yra nenuoseklūs.

Teisėjų kolegija pažymi, kad prieštaravimai esminiais laikytini tais atvejais, kai jie teismui kliudo padaryti pagrįstas išvadas dėl byloje tiriamų aplinkybių. Apeliacinio skundo argumentai, jog D. J. parodymai yra prieštaraujantys byloje nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinami kritiškai ir atmetami.

Pažymėtina, kad skundžiamojoje nutartyje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad D. J. smogė S. B. į krūtinės sritį virtuviniais įrankiais, įskaitant ir peilį, ir to viso proceso metu neneigė ir pati D. J.. 2013 m. kovo 15 d. įtariamosios D. J. apklausos protokolas patvirtina, jog D. J. parodė, kad bandydama išsilaisvinti iš S. B. rankų dešine ranka sugriebė suplautus įrankius, tarp kurių buvo ir peiliai, ir tais įrankiais trenkė jam į krūtinės priekį (t. 1, b. l. 111–113). 2013 m. birželio 27 d. apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjos, D. J. parodė, kad bandant išsisukti nuo S. B., kai jis ją laikė paėmęs už plaukų, paėmė ant viryklės stovėjusius virtuvinius įrankius ir, iš visų jėgų trenkusi jais S. B., išbėgo iš virtuvės. Taip pat parodė, jog negali pasakyti, ar tarp jos paimtų virtuvinių įrankių buvo ir peilis (t. 1, b. l. 117–118). 2013 m. balandžio 16–18 d. atliekant įtariamojo parodymų patikrinimą vietoje, D. J. ikiteisminio tyrimo tyrėjai parodė, kad, S. B. pribėgus prie jos ir palenkus jos galvą žemyn, D. J. paėmė prie kriauklės stovėjusius įrankius, tarp kurių buvo ir peilių, ir išsisukdama iš S. B. smarkiai sudavė įrankiais pastarajam į krūtinę (t. 1, b. l. 119–121). Apygardos teisme 2015 m. rugsėjo 23 d. vykusiame teisiamajame posėdyje apklausiama D. J. parodė, kad kai S. B. trenkė jos galvą į kelį, ji paėmė įrankius, stovėjusius vonelėje, ir jais trenkė jam į priekį. Ji aiškino, kad nežino, ar tarp įrankių buvo peilis (t. 5, b. l. 6–17). D. J. vienų apklausų metu konkrečiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad peilis tarp jos paimtų įrankių, kuriais trenkė S. B., buvo, kitose apklausose nurodė, kad nežino, ar peilis tarp minėtų įrankių buvo. Aptartų parodymų analizė teisėjų kolegijai neleidžia daryti išvados, kad D. J. parodymai dėl nusikaltimo įrankio iš tikrųjų keitėsi, nes, teigdama, jog nežino, ar peilis buvo tarp jos panaudotų įrankių, nė vienoje apklausoje D. J. kategoriškai nenurodė, jog peilio tarp jos paimtų virtuvinių įrankių apskritai nebuvo, t. y. peilio buvimo tarp kitų įrankių neneigė. Tuo labiau kad, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, D. J. parodymai buvo duoti skirtingu laiku ir skirtingiems pareigūnams, kurie juos užfiksuodami galėjo skirtingai interpretuoti.

Prokuroro teigimu, D. J. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme antrą kartą nurodė, kad įvykio vietoje paliko kepurę ir šalikėlį, tačiau šie daiktai S. B. bute nebuvo rasti, todėl jos parodymai prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Teisėjų kolegija tokius apeliacinio skundo argumentus vertina kaip deklaratyvius, nes nurodytos aplinkybės – kepurės ir šalikėlio palikimas ar nepalikimas nei patvirtina, nei paneigia smurto vartojimo, siekiant turėti lytinius santykius, fakto ir nusikalstamai veikai kvalifikuoti neturi jokios teisinės reikšmės. Analogiškai pasakytina ir apie liudytojos K. K. parodymus. Anot apelianto, bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtino D. J. nurodytos aplinkybės, kad prieš aptariamą įvykį su S. B. ją supažindino K. K. ir jų susitikimo metu buvo kalbama apie S. B. buto nuomą D. J.. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nors liudytoja K. K. ir nurodė, neprisimenanti, kad minėtų asmenų susitikimo metu būtų buvę kalbama apie S. B. buto nuomą D. J., tačiau turi būti įvertintos ir aplinkybės, kad šie asmenys dažnai būdavo apsvaigę nuo alkoholio, prie stoties susitikdavo su daug atsitiktinių žmonių bei tuo, kad nuo įvykio iki pirmosios liudytojos K. K. apklausos buvo praėję daugiau nei metai laiko. Dėl to, teisėjų kolegijos nuomone, susidariusią konfliktinę situaciją apeliantas vertina neatsižvelgdamas į byloje ištirtų įrodymų visetą, o pirmosios instancijos teismas tai skundžiamojoje nutartyje padarė. Pažymėtina, kad įrodymus teismas įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Teisėjų kolegija apelianto teiginius, kad A. D., L. R. teisminio nagrinėjimo metu ir D. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai paneigia D. J. parodymus, vertina kaip prieštaraujančius bylos medžiagai.

Iš tikrųjų iš skundžiamos nutarties matyti, kad liudytojos L. R. nurodytų aplinkybių apie galimus D. J. sužalojimus pirmosios instancijos teismas išsamiai neaptarė, tačiau nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog teismas visiškai ignoravo minėtos liudytojos parodymus, kad ši liudytoja nėra mačiusi D. J. su kraujosruvomis po akimis ir skolinusi jai akinius. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad liudytoja L. R., apklausta tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pirmą kartą, tiek pakartotinai, parodė, kad D. J. nematė ne dėl to, kad ji nebūtų atėjusi pas A. D. į butą, tačiau dėl to, kad jos pačios, t. y. L. R., tame bute nebuvo, nes ji tuo metu su A. D. negyveno. Liudytoja taip pat parodė, kad gyventi į A. D. butą grįžo tik 2012 m. rudenį (t. 3, b. l. 129–143; t. 5, b. l. 52–56). Todėl liudytojos L. R. parodymai niekaip nepatvirtina prokuroro apeliacinio skundo teiginių, susijusių su D. J. kalte, nes jie neįrodo ir nepaneigia nė vienos iš byloje įrodinėtinų aplinkybių, t. y. L. R. parodymai neatitinka sąsajumo reikalavimo.

Kitų liudytojų, t. y. A. D. ir D. S., parodymus, atsižvelgiant į byloje esančius faktinius duomenis, pirmosios instancijos teismas vertino kaip nekeliančius abejonių, ir su tuo nesutikti apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo. Nors, kaip minėta pirmiau, apeliaciniame skunde minima liudytoja L. R. nenurodė, kad būtų mačiusi kraujosruvas po D. J. akimis, tačiau, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, A. D. ir D. S. parodymai šį faktą patvirtino. Pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos parodymais, kurių turinys papildo vienas kitą.

2013 m. gegužės 29 d. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas A. D. parodė, kad 2012 m. balandžio mėnesio pačioje pabaigoje ar gegužės mėnesio pradžioje tikrai matė D. J. Kaune pamuštomis akimis, t. y. su mėlynėmis po akimis (t. 2, b. l. 175–176). Apklaustas 2015 m. lapkričio 3 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad matė D. J. su mėlynėmis po akimis (duomenys neskelbtini). Šio susitikimo metu D. J. užėjo pas A. D. į namus, jis galėjo turėti tokius akinius, kokius apibūdina D. J. (t. 5, b. l. 38–43). 2013 m. gegužės 30 d. kaip liudytoja apklausta D. S. parodė, kad 2012 m. gegužės mėnesio pradžioje ar pačioje balandžio mėnesio pabaigoje, tiksliai datos nepamena, prie parduotuvės „Maxima“, esančios (duomenys neskelbtini), susitiko D. J., kuri buvo su akiniais nuo saulės. Žinodama, kad D. J. akinių nuo saulės nenešioja, pasidomėjo, kodėl pastaroji su akiniais. Paskui D. J. akinius nusiėmė ir D. S. pastebėjo kraujosruvas po jos akimis (t. 2, b. l. 167–168). Apklausta 2016 m. vasario 4 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu liudytoja D. S. parodė, kad tada, kai dar nebuvo karšta, yra mačiusi D. J. su akiniais nuo saulės, kurie dengė kraujosruvas po akimis. Patikslino, kad viena D. J. akis buvo sumušta mažiau, o kita – daugiau, net ir akies baltymas buvo raudonas. Liudytojos nuomone, tokios kraujosruvos susidaryti griūnant negalėtų. Be to, liudytoja parodė, kad susitikimo metu D. J. jai paaiškino, jog jai „uždavė“ (t. 5, b. l. 68–75). Taigi šių liudytojų parodymai, nors ir netiesiogiai, tačiau patvirtina D. J. nurodytas aptariamo įvykio eigos aplinkybes, kad tarp D. J. ir S. B. kilo konfliktas ir D. J. gynėsi nuo nukentėjusiojo, kuris siekė su ja turėti lytinių santykių, veiksmų.

Pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusią būtinosios ginties sampratą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis atitinkamai formuojamą teismų praktiką būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia panaudoti smurto, o smurtas panaudojamas netikėtai esant užpultam (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-404/2010, 2K-392/2012). Prasidėjęs ar tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimas turi egzistuoti ir būti nepasibaigęs gynybos veiksmų atlikimo metu; anksčiau įvykę konfliktai nei prasidėjusiu, nei tiesiogiai gresiančiu pavojingu kėsinimusi negali būti laikomi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-373/2010). Vien tai, kad tam tikras asmuo dėl savo praeities (teistumo, nuobaudų už administracinius teisės pažeidimus, polinkio konfliktuoti, smurtauti ir pan.) gali būti vertinamas kaip pavojingas, dar nesudaro situacijos, kurioje galima būtinoji gintis, nes šis baudžiamosios teisės institutas skirtas gintis nuo pavojingų kėsinimųsi, o ne nuo pavojingų asmenų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2008, 2K-173/2011). Apeliantas savo skunde nesutinka su teismo nutartyje išdėstytomis išvadomis, tvirtindamas, kad byloje nėra faktinių aplinkybių, kurios patvirtintų S. B. siekį patenkinti savo lytinę aistrą su D. J., panaudojant fizinį smurtą, o situaciją vertina kaip anksčiau kilusį dviejų neblaivių asmenų konfliktą. Tačiau siekį tenkinti lytinę aistrą ir dėl to panaudotą fizinį smurtą patvirtina ne tik D. J. parodymai, bet ir kiti pirmosios instancijos teismo ištirti ir įvertinti įrodymai. Nukentėjusiojo polinkį į seksualinio pobūdžio veiksmus patvirtina ir jo ankstesnis elgesys. Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, jis Klaipėdos apygardos teismo 1995 m. balandžio 21 d. nuosprendžiu buvo nuteistas 13 metų laisvės atėmimo bausme už nusikalstamos veikos, numatytos senojo BK 118 straipsnio 4 dalyje, padarymą (2005 m. vasario 1 d. nutartimi veika perkvalifikuota pagal 2000 m. BK 149 straipsnio 4 dalį, paliekant jam paskirtą 13 metų laisvės atėmimo bausmę). Liudytojas V. B. paaiškino, kad pas kaimyną S. B. yra matęs keturias skirtingas moteris. Apie 3 mėnesius iki įvykio kaimynė, vardu V., skundėsi liudytojui, kad S. B. savo bute norėjo ją išprievartauti ar išžagino (t. 5, b. l. 39). Šio liudytojo nurodytos aplinkybės sutampa su liudytojos V. B., kuri buvo apklausta pirmą kartą nagrinėjant bylą Kauno apygardos teisme, parodymais (t. 4, b. l. 86-87). Antrą kartą nagrinėjant bylą šiame teisme su 2014 m. gegužės 12 d. teisiamojo posėdžio protokolu, kuriame užfiksuoti liudytojos V. B. parodymai, proceso dalyviai buvo supažindinti (t. 5, b. l. 70). Iš šios liudytojos parodymų matyti, kad jai atvykus pas nukentėjusįjį, pastarasis elgėsi analogiškai kaip ir su D. J., t. y. S. B., išgėręs alaus, pradėjo prie jos priekabiauti, pavartojo liudytojos atžvilgiu fizinį smurtą, po ko parvertęs ant lovos užlaužė rankas, nurengė ir išžagino. Šie įrodymai patvirtina mirusiojo kaip asmens pavojingumą, jo praeitį, polinkį į neteisėtus seksualinio pobūdžio veiksmus, apie ką D. J. nežinojo. Tačiau tuo pačiu patvirtina aplinkybę, kad smurtas pastarosios atžvilgiu buvo vartojamas, siekiant patenkinti seksualinę aistrą.

Pirmosios instancijos teismas nutartyje padarė pagrįstą išvadą, kad būtent nukentėjusiojo S. B. pradėtas fizinis smurtas prieš D. J. rodė pavojingą kėsinimąsi, kuris buvo realus ir akivaizdus. Tai rodo ne tik D. J. parodymai, tačiau ir įvykio vietos apžiūros protokolas bei fotonuotraukos prie protokolo (t. 1, b. l. 27). Iš jų matyti, kad įvai­rio­se buto vie­to­se – prie sofos-lovos, prie lango, kitose vietose, yra kraujo lašų. S. B. lavono pėdos taip pat suteptos krauju, ant lavono kojų, šlaunų priekinės pusės yra nuvarvėjusio kraujo dėmės (t. 1, b. l. 24). Tokie byloje esantys įrodymais leidžia daryti išvadą, kad po sužalojimo nukentėjusysis S. B. buvo ver­ti­ka­lio­je padėtyje, tam tikrą laiką judėjo po patalpą ir atliko valingus veiksmus. Tai atitinka buvusios kaltinamosios parodymus, kad S. B. po jos suduoto smūgio virtuvės įrankiais, dar mėgino ją vytis laiptinėje, kur taip pat užfiksuoti nukentėjusiojo kraujo pėdsakai.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad kaltinimo argumentai, jog D. J. siekė nužudyti ir smogdama peiliu tyčia nužudė S. B., yra prie­lai­dų po­bū­džio, nes nesant tiesioginių ir/ar netiesioginių įrodymų apie jos tiesioginę tyčią jį nužudyti, ir išnaudojus visas galimybes gauti papildomus įrodymus, nėra pagrindo daryti patikimą ir neabe­jo­ti­ną išvadą, kad D. J. turėjo išankstinį arba staiga kilusį tikslą atimti gyvybę S. B..

Apygardos teismas pagrįstai pripažino, kad jis akivaizdžiai neteisėtais veiksmais ir pavojingai kėsinosi į D. J. lytinę neliečiamybę, dėl ko ji netiesiogine tyčia atėmė jam gyvybę. Tačiau vien tai nereiškia, kad jos gynyba buvo neteisėta, nes įstatymas nereikalauja, kad asmuo, besiginantis nuo pavojingo kėsinimosi, jį privalo atremti tik padarydamas mažesnę žalą, negu jam grėsė.

Iš BK 28 straipsnio nuostatų nekyla reikalavimas, ribojantis gynybos priemones ir kad būtų proporcija tarp būtinąja gintimi išvengtos žalos ir besikėsinančiajam padarytos žalos. Apie tai pasisakyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-428/2010, 2K-7-313/2012). Įstatymai bei teismų praktika nereikalauja, kad besiginančiojo asmens gynybinis atkirtis būtų smulkmeniškai apskaičiuotas ir visiškai adekvatus kėsinimuisi tiek vertinant gynybinius veiksmus, tiek ir jų padarinius. Nei kiekybės, nei kokybės požiūriu D. J. veiksmai neturėjo visiškai prilygti S. B. atliktiems veiksmams, o pada­ry­ta žala neprivalėjo atitikti jo padarytai žalai. Iš bylos duomenų matyti, kad D. J. bandant pasišalinti iš S. B. buto, ji buvo mu­ša­ma ir toliau puolama taip, kad negalėjo iš­vengti grėsmės, vyko grumtynės, todėl apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad virtuviniai įrankiai, tarp jų ir peilis, panau­do­tas nelikus galimybės išvengti pavojingo kėsinimosi. Kė­sini­ma­sis į buvusios kalti­na­mo­sios seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą, sveikatą ar gyvybę egzistavo objektyviai ir negalima spėlioti, kokios pasekmės jai būtų atsiradusios, jei nagrinėjamoje situacijoje nebūtų pa­nau­dojusi po ranka pasi­tai­kiusių virtuvinių įrankių – būtų išžaginta, sužalota ar netekusi gyvybės, todėl apygardos teismas pagrįstai pri­pa­žino, kad nuo pa­vo­jingo kėsinimosi gynusi save D. J. neviršijo būtinosios ginties ribų ir kad tiek objektyviu, tiek subjektyviu požiūriu gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Taigi, D. J. gynyba buvo teisėta, nukreipta prieš tokius veiksmus, kurie nurodyti BK 28 straipsnio 2 dalyje. Ji turėjo įsta­tymo jai su­teiktą teisę nedelsdama atremti jos sveikatai ir seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, o gal ir gy­vy­bei pavojų keliantį S. B. kėsinimąsi. Bau­džiamajame įstatyme nereikalaujama visiškos kėsinimosi pobūdžio ir intensyvumo bei jam atremti pa­nau­dotų gynybos priemonių atitikties, šiuo konkrečiu atveju D. J. smūgis po ranka pasitaikiusiu peiliu S. B. nesirenkant vietos nelaikytini būtinosios ginties ribų peržengimu, o pripažįstami būtinąja gintimi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų by­lai aplinkybių drau­džia­ma pri­imti ap­kaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvar­ka ir neginčytinai įrodyti. Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teis­mas gali kons­tatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame po­sė­dy­je ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma (kasacinės nutartys Nr. 2K–177/2009, 2K-251/2010, 2K–205/2012, 2K-532/2012, 2K-269/­2013, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-529/2013).

Nagrinėjamoje byloje priėmus ap­kal­tinamąjį nuosprendį jis būtų grindžiamas tik spė­ji­mais ir prie­lai­domis, o įro­dy­mais, neginčijamai pa­tvir­tinančiais D. J. kaltę padarius nu­si­kalstamą veiką ir kitas svar­bias by­los aplinkybes. Iš nekal­tumo pre­zumpcijos, kuri yra įtvirtinta Lie­tuvos Res­pu­b­likos Kons­titucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir Žmogaus teisių ir pa­grin­dinių laisvių apsaugos kon­ven­ci­jos 6 straipsnio 2 dalyke bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje, kyla imperatyvas, kad visos abejonės, kurių nega­­li­ma pa­šalinti, turi būti aiškinamos kal­ti­na­mojo naudai (in dubio pro reo). Teismas išnaudojo visas galimybes jas pašalinti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 22 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta ir ją panaikinti prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.

Kadangi baudžiamoji byla D. J. atžvilgiu buvo nutraukta, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, todėl teismas pagrįstai paliko nenagrinėtą civilinių ieškovių byloje pareikštą ieškinį dėl žalos atlyginimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.