Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Zelianka, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Vipauta“ atskirąjį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 30 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Vipauta“ prašymas dėl proceso atnaujinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kiti bylos dalyviai neatsiliepė į ieškovės prašymą dėl proceso atnaujinimo.

Pareiškėja, nesutikdama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartimi, pareiškė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atnaujinti procesą. Pasak pareiškėjos, pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. spalio 30 d. sprendimu taikė vienašalę restituciją. Pareiškėjos teigimu, sprendime nėra nurodyta, kad teismas taiko būtent vienašalę restituciją. Pareiškėjos vertinimu, sprendimo rezoliucinės dalies formuluotė reiškia ne vienašalės restitucijos taikymą, o sprendimą taikyti įprastinę (dvišalę) restituciją ir paaiškinimą, jog toks sprendimas apima ir įpareigojimą grąžinti pinigus. Netinkamas sprendimo aiškinimas lėmė klaidingą pirmosios instancijos teismo išvadą, jog automobilio sugadinimas / sunaikinimas nėra naujai paaiškėjusi esminė aplinkybė.

Kiti bylos dalyviai neatsiliepė į pareiškėjos atskirąjį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu (atskiruoju) skundu (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas pareiškėjos atskiruoju skundu, be to, neegzistuoja absoliutūs nutarties negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Šios apeliacijos paskirtis – patikrinti, pagrįstai ar ne pirmosios instancijos teismas atsisakė atnaujinti bylos procesą.

Baigtos bylos procesas gali būti atnaujintas tik įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. Proceso įstatyme numatytas baigtinis proceso atnaujinimo pagrindų sąrašas (Civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalis). Apeliantė prašo Civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu atnaujinti bylos procesą. Šiuo pagrindu procesas gali būti atnaujintas, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Kasacinio teismo praktika byloja, jog naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis gali būti pripažįstami tik konkretūs juridiniai faktai (įvykiai, veiksmai, būsenos), kuriems esant civiliniai teisiniai santykiai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia; pagrindas atnaujinti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių yra tada, kai pareiškėjas įrodo, kad tokios aplinkybės: 1) buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; 2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) pareiškėjui tapo žinomos, jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, tai yra, jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas visai kitas sprendimas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2008; 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-598/2009; 2011 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2011; 2011 m. liepos 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2011; 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2011). Svarbu pažymėti, jog bylos procesas pagal Civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą gali būti atnaujintas tik tada, kai egzistuoja aukščiau įvardytų sąlygų visetas. Vadinasi, bent vienos sąlygos nebuvimas pats savaime eliminuoja proceso atnaujinimo galimybę.

Kaip jau buvo nustatyta, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. spalio 30 d. sprendimu, be kita ko, nutraukė trečiojo asmens ir apeliantės 2011 m. lapkričio 23 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį ir taikė vienašalę restituciją – įpareigojo apeliantę grąžinti trečiajam asmeniui 38 000 Lt. Automobilio (sutarties dalyko) perdavimo klausimo teismas nesprendė. Apeliacinės instancijos teismas patvirtino šios teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, 2014 m. kovo 13 d. nutartimi palikdamas aptariamą sprendimo dalį nepakeistą.

Apeliantė teigia, jog pirkimo-pardavimo sutarties dalykas – automobilis – 2013 m. lapkričio 21 d. (po teismo sprendimo civilinėje byloje, kurios procesą prašoma atnaujinti, paskelbimo) buvo sugadintas. Ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo atnaujinti bylos procesą. Ieškovė pagrįstai atsikerta, jog apeliantės nurodoma aplinkybė atsirado vėliau, negu buvo nagrinėjama byla ir priimtas teismo sprendimas. Taigi, aptariama aplinkybė neegzistavo nagrinėjant bylą. Todėl, net ir nepatikrinus kitų faktų, egzistuotų pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė atnaujinti bylos procesą, nes nėra vienos iš būtinųjų proceso atnaujinimo pagal Civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą sąlygų. Be to, ką pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, apeliantės nurodoma aplinkybė nėra esminė bylos aplinkybė. Kitaip tariant, neegzistuoja ir dar viena būtinoji proceso atnaujinimo pagal Civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą sąlyga. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, nutraukęs pirkimo-pardavimo sutartį, nusprendė taikyti restituciją – įpareigoti apeliantę grąžinti trečiajam asmeniui 38 000 Lt. Sprendimo analizė sudaro pagrindą konstatuoti, jog teismas restitucijos klausimu daugiau nepasisakė. Dvišalės restitucijos (turint omenyje įprastinį restitucijos būdą – restituciją natūra) taikymo efektas pasireiškia tuo, jog abi sutarties šalys yra įpareigojamos grąžinti viena kitai civilinės apyvartos objektus, kuriuos jos yra perdavusios, vykdydamos sutartį (Civilinio kodekso 6.222 straipsnio 1 dalis). Sprendimu expressis verbis nustatytas vienašalis įpareigojimas. Kitaip tariant, sprendimu taikyta vienašalė restitucija, teismui nesprendus automobilio teisinio likimo klausimo. Teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą tą sprendimo dalį, kuria nutraukta sutartis ir taikyta vienašalė restitucija. Todėl apeliantės argumentai, kaip ir kokiais atvejais gali būti taikoma vienašalė / dvišalė restitucija, šiame proceso etape yra teisiškai nereikšmingi. Sprendimu nėra išspręstas sutarties objekto – automobilio – grąžinimo / perdavimo klausimas, vadinasi, automobilio faktinės būklės klausimas, kaip toks, nėra teisiškai nagrinėjamai bylai reikšmingas fakto klausimas.

Apibendrinant nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, galima konstatuoti, jog neegzistuoja sąlygų visetas, kuris yra būtinas atnaujinti bylos procesą pagal Civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, priešingai negu teigia apeliantė, pagrįstai atmetė jos prašymą dėl proceso atnaujinimo. Todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Ieškovė, apeliantei pralaimėjus šį apeliacinį ginčą, įgijo procesinę teisę gauti bylinėjimosi išlaidų, patirtų šiame bylos etape, atlyginimą (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 3 dalys). Ieškovės pateikti įrodymai patvirtina, jog ji šiame bylos etape patyrė 1 507,66 Lt (436,65 EUR) bylinėjimosi išlaidas, tiksliau – išlaidas, susijusias su advokatės teisinės pagalbos suteikimu. Apeliantei tenka procesinė pareiga kompensuoti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jai iš apeliantės priteistina 436,65 EUR išlaidų kompensacija.

Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos dalyviams, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutarė:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartį nepakeistą.

Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Officeday“ iš uždarosios akcinės bendrovės „Vipauta“ 436,65 EUR bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.