- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2016-06-30
- Bylos Nr.
- 1A-326-150/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-12630-2015-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aloyzas Kruopys, Rūta Mickevičienė (pran.), Linas Šiukšta
- Kaltinamasis
- D. B.
- Nukentėjusysis
- J. B.
- Advokatai
- Gintas Gustaitis, Paulius Vaicekauskas
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. B. buvo kaltinama pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą tuo, kad ji 2015 m. kovo mėn. 2 d., apie 5 val. ryto, P. Z. priklausančioje sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini) Ignalinos rajone, vykusiame partijos „L (duomenys pakeisti)“, kuriai D. B. priklauso, (duomenys neskelbtini) skyriaus vakarėlyje, būdama neblaivi (l,65 % neblaivumas), panaudojo fizinę prievartą prieš savo šeimos narį, o būtent: ji tarpusavio konflikto metu tyčia ikiteisminiame tyrime nenustatytu įrankiu dūrė sutuoktiniui J. B. į dešinės akies sritį, dėl ko nukentėjusiajam padarė poodinę kraujosruvą dešinės akies vokuose, dešinės akiduobės dugno lūžį, dešinės akies obuolio pažeidimą su vidinių terpių iškritimu ir visišku regėjimo praradimu dešiniąja akimi, dešinės akies viršutinio voko nusileidimą, taip padarydama J. B. sunkų sveikatos sutrikdymą.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu D. B. išteisinta pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Šalies argumentai
Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde prašo:
1) Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: D. B. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir nuteisti ją laisvės atėmimu 6 metams, bausmę atliekant pataisos namuose;
2) Visiškai tenkinti Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį atlyginti 933,43 Eur turtinę žalą;
3) Priimti dėl J. B. nutartį, kuria yra pranešama prokurorui apie jo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje.
Prokuroras nurodo, kad byloje neginčytinai nustatyta, jog J. B. patyrė sužalojimus 2015 m. kovo 2 d. ryte P. Z. priklausančioje sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini) kaime, Ignalinos rajone, kurioje tuo metu buvo tik pats nukentėjusysis, jo žmona D. B. ir S. K.. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad išteisintosios kaltė tyčia sunkiai sutrikdžius J. B. sveikatą grindžiama tik ikiteisminiame tyrime tiek apklausiant liudytoju, tiek parodymų patikrinimo vietoje duotais J. B. parodymais. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nukentėjusysis, apklausiamas ikiteisminiame tyrime, parodė, kad jį sužalojo žmona D. B., kuri, būdama neblaivi, yra agresyvi ir J. B. yra ne kartą nukentėjęs nuo jos (t. 1, b.l. 45-46). Nukentėjusysis patvirtino savo parodymus atliekant parodymų patikrinimą vietoje (t. 1, b.l. 48-49). Tuo tarpu bylos teisminiame procese J. B. pakeitė parodymus teigdamas, kad jis, apie 5 val. ryte vaikščiodamas, paslydo, nugriuvo ant stalo ir susižalojo akį. J. B. apkalbėjo žmoną, nes jis buvo labai supykęs. Pasak prokuroro, nukentėjusiojo teisiamajame posėdyje iškeltą versiją paneigė specialistė J. Majauskaitė-Čobot, kurios paaiškinimai cituojami apeliacinio skundo 2-3 lapuose (t. 2, b.l. 2-3). Taip pat išdėstytas Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvados Nr. G1356/15(01) (toliau – Specialisto išvada Nr. G1356/15(01)) turinys. Prokuroras teigia, kad teismas nepagrįstai atmetė minėtą specialisto išvadą ir ją surašiusios specialistės paaiškinimus, nes vien subjektyvus, niekuo neparemtas teismo nesutikimas su surašytu specialių žinių reikalaujančiu dokumentu ir specialistės paaiškinimais neleidžia jais nesiremti nustatant bylai reikšmingas aplinkybes, tuo labiau kad specialistė išsamiai susipažino su visa bylos medžiaga ir pateikė motyvuotą išvadą. Be to, J. B. ir D. B. parodymai, duoti teisiamajame posėdyje, dėl nagrinėjamo įvykio skiriasi, nes nukentėjusysis nurodė nelaimingo atsitikimo aplinkybes, o išteisintoji išdėstė neatsargaus nusikaltimo padarymo aplinkybes. Toks asmenų parodymų prieštaringumas kelia abejonių dėl jų parodymų teisingumo.
Prokuroro teigimu, teismas nepagrįstai konstatavo, kad net pripažinus D. B. veiksmus pagal pareikštą kaltinimą, jos veiksmai būtų laikomi būtinąja gintimi. Tokia apelianto išvada daroma cituojant teismų praktiką dėl būtinosios ginties sąlygų (apeliacinio skundo 3 lapas, t. 2, b.l. 3) ir atkreipiant dėmesį, kad išteisintajai 2015 m. kovo 2 d., 7.37 val., buvo nustatytas vidutinis girtumo laipsnis (1,65 promilės), o nukentėjusiajam neblaivumas nenustatytas. Be to, byloje nenustatyta, kad D. B. grėsė koks nors pavojus. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti, kad išteisintosios veiksmai atitinka būtinąją gintį. Pastaroji, durdama J. B. į akį ir taip sąmoningai sužalodama jį, padarant kiauryminę akies žaizdą su pavojingais matymo organo pažeidimais, veikė tiesiogine tyčia, t. y. ji suvokė pavojingą nusikaltimo pobūdį, numatė baudžiamajame įstatyme reglamentuotų padarinių atsiradimo galimybę ir norėjo jų. Todėl, prokuroro nuomone, teismas nepagrįstai priėmė dėl D. B. išteisinamąjį nuosprendį.
Išteisintosios D. B. gynėjas atsikirtime į Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
Gynėjas teigia, kad kaltinamasis aktas iš esmės pagrįstas prieštaringų ir nenustatytų reikšmingų aplinkybių gausa, dėl ko teismas pagrįstai pripažino, kad dėl D. B. negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. J. B. bylos teisminiame procese pateikė aiškius savo parodymų, duotų ikiteisminiame tyrime, pakeitimo motyvus, t. y. kad jis buvo susipykęs su išteisintąja ir ketino su ja skirtis, todėl jis sąmoningai davė tikrovę neatitinkančius parodymus. Pats prokuroras apeliaciniame skunde pripažįsta, kad J. B. parodymai, duoti ikiteisminiame tyrime, yra abejotini dėl neatitikimo D. B. parodymams. Atsikirtime teigiama, kad teismas išsamiai įvertino tiek byloje esančią specialistės išvadą, tiek jos paaiškinimus. Nagrinėjamu atveju negalima nustatyti, koks buvo nukentėjusiojo patirto sužalojimo mechanizmas. Gynėjas sutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad J. B., būdamas svetimoje aplinkoje apsvaigęs nuo alkoholio, galėjo paslysti ir pats griūdamas susižaloti. Byloje taip pat nėra teisinio pagrindo svarstyti dėl būtinosios ginties situacijos, nes nėra neabejotinai nustatyta, kad D. B. sužalojo savo vyrą, todėl prokuroro apeliacinio skundo argumentai yra iš esmės ydingi.
Pasak gynėjo, J. B. ikiteisminiame tyrime išdėstytos įvykių versijos nepagrindžia jokie kiti įrodymai, t. y. įvykio vietoje nerastas peilis ar kitas daiktas, kuriuo tariamai jis buvo sužalotas, nenustatyta, kad D. B. turėjo tokį daiktą, neaptikta grumtynių pėdsakų, užtiesalas su dėmėmis, panašiomis į kraują, nepaimtas ir neištirtas, jokie liudytojai nepatvirtino, kad išteisintoji sužalojo nukentėjusįjį. Be to, J. B. parodymai buvo nenuoseklūs ir tuo aspektu, kad pastarasis ikiteisminiame tyrime teigė, jog jis po patirto sužalojimo pats pažadino S. K., tačiau šis liudytojas tvirtino, kad tai padarė D. B..
Apibendrindamas gynėjas teigia, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai yra surinkta pakankamai neabejotinų asmens kaltės įrodymų, tačiau byloje D. B. kaltė grindžiama tik prielaidomis, todėl prokuroro apeliacinis skundas negali būti tenkinamas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, prokurorė prašė tenkinti Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą, o išteisintoji D. B. ir jos gynėjas, nukentėjusysis J. B. ir jo atstovas prašė Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.
Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nuosprendis, kuriuo D. B. išteisinta pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą, naikinamas ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 326 straipsnio 4 dalis, BPK 329 straipsnio 2 punktas).
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, nustatė, kad D. B. 2015 m. kovo mėn. 2 d., apie 5 val. ryto, P. Z. priklausančioje sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini) Ignalinos rajone, vykusiame partijos “L“, kuriai D. B. priklauso, (duomenys neskelbtini) skyriaus vakarėlyje, būdama neblaivi (apie l,65 % neblaivumas), panaudojo fizinę prievartą prieš savo šeimos narį, o būtent: ji tarpusavio konflikto metu tyčia ikiteisminiame tyrime nenustatytu įrankiu dūrė sutuoktiniui J. B. į dešinės akies sritį, dėl ko nukentėjusiajam padarė poodinę kraujosruvą dešinės akies vokuose, dešinės akiduobės dugno lūžį, dešinės akies obuolio pažeidimą su vidinių terpių iškritimu ir visišku regėjimo praradimu dešiniąja akimi, dešinės akies viršutinio voko nusileidimą, taip padarydama J. B. sunkų sveikatos sutrikdymą.
D. B. padarė nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte.
BPK 305 straipsnio 3 dalies 3-4 punktuose reglamentuota, kad išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma: 1) įrodymų įvertinimo motyvai; 2) teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Pažymėtina, kad viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.
Nagrinėjamu atveju apygardos teismas, priimdamas išteisinamą nuosprendį, neįvertino byloje surinktų įrodymų visumos, rėmėsi atskirais įrodymais ar jų dalimis, tačiau ignoravo kitus įrodymus. Dėl netinkamo įrodymų vertinimo skundžiamame nuosprendyje padarytos bylos aplinkybių neatitinkančios išvados, dėl ko buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, kas laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Todėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.
Byloje nekyla abejonių, kad J. B. 2015 m. kovo mėn. 2 d., apie 5 val. ryto, patyrė sužalojimus dešinės akies srityje, kas atitinka sunkaus sveikatos sutrikdymo mastą, tačiau pagrindinis klausimas yra susijęs su nukentėjusiajam atsiradusių sužalojimų mechanizmu, t. y. kokiu būdu jam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Apygardos teismas konstatavo, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių neabejotinai konstatuoti, kad D. B. padarė nukentėjusiajam nustatytus sužalojimus. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada. J. B., duodamas parodymus 2015 m. kovo 10 d. apklausoje, nurodė, kad jis nagrinėjamo įvykio dieną patyrė sužalojimus dešinės akies srityje būtent dėl savo žmonos veiksmų, t. y. jai panaudojus peilį (t. 1, b.l. 45-46). Jo parodymai, išdėstyti šioje apklausoje, pakankamai išsamūs ir detalūs. Skundžiamame nuosprendyje teigiama, kad iš J. B. parodymų negalima daryti kategoriškos išvados, jog nukentėjusiajam į dešinės akies sritį smogė netoliese buvusi D. B. (skundžiamo nuosprendžio 4 lapas, t. 1, b.l. 189). Remiantis J. B. parodymais, jis, prieš patirdamas byloje nustatytus sužalojimus, bendravo su išteisintąja, kuri buvo šalia, todėl nėra abejonių, kad tik ji galėjo sunkiai sutrikdyti sutuoktinio sveikatą. Pačiame skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad byloje reikšmingu laiku P. Z. priklausančioje sodyboje buvo trys asmenys – J. ir D. B. bei S. K.. Pastarasis baudžiamajame procese nurodė, kad jis nematė J. B. sužalojimo aplinkybių, nes miegojo (t. 1, b.l. 60, 167-168). Todėl nukentėjusiojo 2015 m. kovo 10 d. apklausoje papasakotos aplinkybės ir padaryta išvada, kad jį sužalojo D. B., nėra nepatikimos ar prieštaringos. To nepaneigia apygardos teismo subjektyvus vertinimas, kad nagrinėjamo įvykio metu patalpoje buvo tamsu ir nukentėjusysis negalėjo matyti jo sužalojimų aplinkybių. J. B. 2015 m. kovo 10 d. apklausoje duoti parodymai, kad jis pajuto smūgį ties kakta (t. 1, b.l. 46), rodo, kad nukentėjusysis suvokė, kad prieš jį buvo panaudotas fizinis smurtas ir kas galėjo tai padaryti. J. B. 2015 m. balandžio 16 d. patvirtino parodymus atliekant jo parodymų patikrinimą vietoje (t. 1, b.l. 48-52). Byloje nerastas nusikaltimo įrankis, Specialisto išvados Nr. G1356/15(01) 2-3 punktuose nurodyta, kad dėl prieštaringų medicinos dokumentų apie akies obuolio sužalojimo pobūdį nėra galimybės nustatyti, kokiu daiktu J. B. padarytas dešinės akies sužalojimas (t. 1, b.l. 30-33). Kita vertus, vien konkretaus įrankio, kuriuo J. B. buvo sužalotas, nenustatymas savaime nereiškia, kad D. B. nesukėlė nusikalstamų padarinių savo vyro sveikatai. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, buvo apklausta liudytoja E. D., t. y. pareigūnė, atlikusi ikiteisminio tyrimo veiksmus su nukentėjusiuoju. Ji patvirtino, kad J. B. davė minėtus parodymus savo noru, prieš jį nebuvo naudota psichinė prievarta. Kadangi nukentėjusiojo duoti parodymai buvo nuoseklūs, liudytojai nesukėlė įtarimo, kad apklausiamasis galėtų meluoti. J. B. 2015 m. gegužės 7 d. pateikė prokurorui prašymą nutraukti ikiteisminį tyrimą pradėdamas teigti, kad jis nėra tikras, jog D. B. sužalojo jam dešinę akį, nes nematė to (t. 1, b.l. 53). Šiame kontekste negalima ignoruoti aplinkybės, kad būtent šią dieną D. B. buvo apklausta įtariamąja dėl nukentėjusiajam padaryto sužalojimo (t. 1, b.l. 105-107). Nėra abejonių, kad J. B. prašymo surašymas buvo susijęs su ta aplinkybe, kad išteisintajai realiai gresia baudžiamoji atsakomybė, ir bandymu padėti jai išvengti neigiamų teisinių pasekmių. Atkreiptinas dėmesys, kad išteisintoji 2015 m. gegužės 7 d. taip pat parašė prašymą prokurorui, kuriame teigė norinti susitaikyti su nukentėjusiuoju. Be kitų prašyme nurodytų aplinkybių akcentuojama, kad aptariamas įvykis įvyko pirmą kartą per trisdešimt metų bendro gyvenimo santuokoje ir abu juos labai sukrėtė (t. 1, b.l. 119). Taigi, analizuojant abiejų prašymų turinį, akivaizdu, kad juose pateikiamas nagrinėjamo įvykio vertinimas nėra vienodas. Be to, D. B. iš tiesų nepadarius jokių nusikalstamų veiksmų J. B., nelogiškas jos prašymas prokurorui leisti susitaikyti su sutuoktiniu. J. B. tik bylos teisminiame procese pradėjo teigti, kad jis bylai reikšmingu laiku susižalojo, nes paslydęs nugriuvo ant stalo ir akimi atsitrenkė į šio baldo kampą (t. 1, b.l. 166). Iki tol nukentėjusysis oficialiai nebuvo pateikęs šios versijos. Kita vertus, D. B., 2015 m. rugpjūčio 3 d. apklausta ikiteisminiame tyrime, teigė, kad vyras sakė jai, jog jis pats susižalojo akį atsitrenkęs į stalo kampą (t. 1, b.l. 112-113). Tai įrodo, kad D. B. ir J. B. tarpusavyje bendravo ir pastarasis sąmoningai nusprendė pakeisti savo parodymus žmonai naudinga linkme, tuo labiau kad byloje nustatyta, jog ši buvo vienos Lietuvos partijos narė ir kandidatė savivaldos rinkimuose, o apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas neabejotinai pakenktų jos tolesnei visuomeninei veiklai ir reputacijai. Byloje nenustatyta, kad ant kokio nors P. Z. priklausančioje sodyboje esančio stalo rasta kraujo pėdsakų, kas patvirtintų, kad nukentėjusysis iš tikrųjų susižalojo griūdamas. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nukentėjusysis tvirtino, kad jis, duodamas parodymus ikiteisminiame tyrime, apkalbėjo žmoną iš pykčio, nes prieš išvykstant į P. Z. priklausančią sodybą, jie susipyko dėl J. B. bendravimo su kita moterimi (t. 1, b.l. 166), tačiau jis 2015 m. kovo 10 d. apklausoje nenurodė jo priešiškų santykių su žmona (t. 1, b.l. 45-46). Be to, nukentėjusysis ir išteisintoji teisiamajame posėdyje nurodė, kad D. B. matė J. B. su meiluže dar 2014 m. rugpjūčio mėn. (t. 1, b.l. 165-166), t. y. praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui iki nukentėjusiojo sužalojimo, o D. B. papildomai paaiškino, kad šis įvykis nesusijęs su byloje tiriamu atveju (t. 1, b.l. 165). J. B., duodamas parodymus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, parodė, kad jis su žmona susipykę vyko į partijos skyriaus sąskrydį (t. 1, b.l. 166). Abiejų asmenų elgesys, kai jie keliauja į tą patį suvažiavimą esant tarpusavio konfliktiniams santykiams, yra nelogiškas. Byloje nustatyta, kad J. B. ir D. B. nakvojo toje pačioje sodyboje. Akivaizdu, kad šeimos nariai, būdami priešiškai nusiteikę, iš anksto rinktųsi kitokį nakvynės būdą (pavyzdžiui, nakvoti pas skirtingus draugus ar partijos kolegas), kad būtų išvengta vėlesnių tarpusavio nesutarimų. Be to, D. B. pirminėje apklausoje tvirtino, kad prieš išvažiuojant iš namų tarp jos ir sutuoktinio įvyko žodinis konfliktas, taip pat turėjęs smurto požymių, tačiau vėliau jie susitaikė ir abu išvažiavo į partijos skyriaus sąskrydį (t. 1, b.l. 106). Tokiu būdu J. B. ir D. B. parodymai tarpusavyje prieštarauja dėl konflikto pobūdžio ir jų santykių vykstant į įvykio vietą. Be to, išteisintoji teisiamajame posėdyje teigė, kad jiems susipykus, pats nukentėjusysis įkalbėjo važiuoti į partijos skyriaus sąskrydį (t. 1, b.l. 165). Akivaizdu, kad J. B., iš tiesų būdamas supykęs ant žmonos, nesiūlytų kartu keliauti į minėtą vietą. Pasak nukentėjusiojo, jis po įvykusio vakarėlio atsigulė į lovą šalia žmonos (t. 1, b.l. 166), kas irgi prieštarauja jo iškeltai versijai apie blogus santykius su sutuoktine. Šiame kontekste pastebėtina, kad prie įvykio vietos apžiūros protokolo pridėtose nuotraukose užfiksuota, jog P. Z. sodybos kambaryje esanti sofa-lova neišskleista, joje miegoti užtenka vietos tik vienam asmeniui (t. 1, b.l. 15), todėl nukentėjusiojo minėta aplinkybė neatitinka tikrovės. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, nukentėjusiojo teiginys, kad jis ikiteisminiame tyrime davė parodymus būdamas supykęs ant D. B., atmetamas kaip nepagrįstas. Pažymėtina, kad J. B. apeliacinės instancijos teisme taip pat nurodė, jog nukentėjusysis iš gėdos kaip susižeidė dešinę akį, t. y. nugriuvęs ant stalo, ikiteisminiame tyrime parodė, kad jį sužalojo žmona. Taigi, pats J. B. pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nebuvo nuoseklus aiškindamas dėl kokios priežasties jis davė neva melagingus parodymus ikiteisminiame tyrime. Nukentėjusiajam iš tiesų susižalojus nelaimingo atsitikimo metu, nėra suprantamas jo elgesys, kai jis nenurodė tokios aplinkybės nuo baudžiamojo proceso pradžios. J. B. neva jaustas gėdos jausmas dėl sužalojimo priežasties yra nelogiškas. Paskutiniąją nukentėjusiojo parodymų, duotų tyrėjai, versiją (dėl jo gėdos jausmo) pirmoji iškėlė D. B., apklausta dar 2015 m. rugpjūčio 3 d. (t. 1, b.l. 113). Vėlgi, tai rodo, kad abu sutuoktiniai bandė derinti bendrą poziciją dėl J. B. pirminių parodymų, nenaudingų D. B., davimo priežasčių, kad jais nebūtų vadovaujamasi baudžiamajame procese. Dėl aptartų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad J. B. parodymai, duoti bylos teisminiame procese, kad jis susižalojo dešinę akį įvykus nelaimingam atsitikimui (nugriuvus ant stalo), negali būti laikomi kaip patikimi ir atitinkantys tikrovę.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo ištirti J. B. parodymai, duoti tyrėjai ikiteisminiame tyrime. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis – šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus ir jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant bei vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą bei specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-450/2007, 2K-451/2007, 2K-92/2009, 2K-179/2010, 2K-451/2013). D. B. kaltę padarius inkriminuotą nusikaltimą netiesiogiai patvirtina nusikalstamų veikų aplinkybių registravimo suvestinėje užfiksuota informacija, pagal kurią nukentėjusysis papasakojo policijos pareigūnui J. O., kad jį sužalojo žmona (t. 1, b.l. 19). Lietuvos apeliaciniame teisme buvo atlikta šio pareigūno apklausa, kurios metu J. O. patvirtino, kad J. B. nurodė minėtą aplinkybę. Taigi, tiek iš karto po nagrinėjamo įvykio, tiek pirminėje apklausoje nukentėjusysis parodė, kad jam sužalojimus padarė būtent žmona. Atmetusi J. B. versiją, kad jo parodymai ikiteisminiame tyrime yra melagingi, teisėjų kolegija nenustatė jokių priežasčių, dėl kurių būtų pagrindas abejoti, kad nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta kito asmens veiksmais. Be to, apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustas liudytojas V. D., kuris prašė remtis jo parodymais, duotais ikiteisminiame tyrime ir pagarsintais BPK 276 straipsnio 4 dalies tvarka, kad liudytojui 2015 m. kovo 2 d., ryte, paskambino J. ir D. B. duktė A. ir pasakė, kad motina „išdūrė ar iškabino tėvui akį“ (t. 1, b.l. 56-57). Pašaliniam asmeniui tokios aplinkybės nurodymas, jeigu ji iš tikrųjų neegzistavo, būtų nelogiškas J. ir D. B. dukters elgesys. Šiame kontekste būtina atkreipti dėmesį, kad byloje įrodyta, jog D. B., po nagrinėjamo įvykio būdama policijos komisariate (tuo metu jai buvo nustatytas 1,65 promilių neblaivumas), necenzūriniais žodžiais iškeikė policijos pareigūną J. O. (t. 1, b.l. 64, 74-75, 79). Tai patvirtina išteisintosios agresyvų elgesį esant neblaiviai. Tokios išvados nepaneigia D. B. deklaratyvūs teiginiai, kad ji buvo išsigandusi, pareigūnai nepagarbiai elgėsi su ja. J. B. ikiteisminiame tyrime taip pat teigė, kad jo žmona, būdama neblaivi, yra agresyvaus būdo (t. 1, b.l. 45-46). Apygardos teismo vertinimu, nė vienas pašalinis asmuo nematė J. B. sužalojimų aplinkybių, tačiau tai nereiškia, kad byloje negalima nustatyti, kaip nukentėjusysis patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą. Be to, BPK nereglamentuoja byloje privalomų surinkti įrodymų, kuriais remiantis turi būti įrodyta baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens kaltė, sąrašo. Priešingai, įrodymai baudžiamajame procese vertinami BPK 20 straipsnio tvarka.
Kaip minėta, Specialisto išvados Nr. G1356/15(01) 2-3 punktuose nurodyta, kad dėl prieštaringų medicinos dokumentų apie akies obuolio sužalojimo pobūdį nėra galimybės nustatyti, kokiu daiktu J. B. padarytas dešinės akies sužalojimas (t. 1, b.l. 30-33). J. Majauskaitė-Čobot, surašiusi šią specialisto išvadą, teisiamajame posėdyje paaiškino, kad minėtą išvadą lėmė medicinos dokumentuose nevienodas nukentėjusiojo patirto sužalojimo aprašymas. Kita vertus, vien subjektyvus medicinos darbuotojų apžiūrėtos J. B. traumos vertinimas savaime nereiškia, kad J. B. sveikatai sunkias pasekmes negalėjo sukelti D. B. ikiteisminiame tyrime nenustatytu įrankiu. Remiantis teismo medicinos specialistės J. Majauskaitės-Čobot paaiškinimais, nukentėjusiajam nustatytas sužalojimas galėjo būti padarytas tiek kietu buku daiktu sutraiškant akies obuolį ir sulaužant kaulą, tiek aštriu daiktu padarant žaizdą akies obuolyje ir kartu sužalojant ploną plokštelę, esančią akiduobės dugne (t. 1, b.l. 167). Apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje tik pacitavo atitinkamus teismo medicinos specialistės duotus paaiškinimus ir iš esmės vertino juos J. B. iškeltos versijos dėl akies sužalojimų nugriuvus ant stalo kontekste (skundžiamo nuosprendžio 5-6 lapai, t. 1, b.l. 190-191). Teisėjų kolegija jau aptarė nukentėjusiojo parodymų objektyviai nemotyvuotą pakeitimą baudžiamajame procese ir jo naujos iškeltos versijos, susijusios su nelaimingu atsitikimu, neatitikimą tikrovei. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nustatyta, jog nukentėjusiajam buvo padaryti sužalojimai vienoje lokalizuotoje vietoje – dešinės akies srityje, o kitos jo veido sritys nepažeistos. Byloje nenustatyta, kad J. B., apžiūrimas medicinos darbuotojų, skundėsi sužalojimais (sužeidimais) kitose kūno vietose, kas taip pat leistų manyti, kad jis buvo nugriuvęs ant stalo. Pasak teismo medicinos specialistės J. Majauskienės-Čobot, kai asmens sąmonė nesutrikusi, jis visada bando apsisaugoti, todėl teismo medicininiu požiūriu asmens veido vienos srities sužalojimai, nesusižalojant kitų labiau išsikišusių veido plokštumų (pavyzdžiui, nosies, kaktos), nėra būdingi griuvimui ant plokštumos ar kitų daiktų (t. 1, b.l. 167). Tik po teismo medicinos specialistės apklausos kitame teisiamajame posėdyje D. B. ir J. B. pradėjo teigti, kad nukentėjusiajam buvo prakirstas antakis (t. 1, b.l. 183), nors šis sužalojimas neužfiksuotas medicinos dokumentuose. Tokių parodymų davimas laikytinas kaip abiejų asmenų bandymas sudaryti įspūdį, kad nagrinėjamas įvykis įvyko būtent J. B. teisminiame procese nurodytomis aplinkybėmis. Nors remiantis J. B. parodymais, jis nagrinėjamo įvykio metu buvo išgėręs, tačiau įvertinus visus anksčiau aptartus įrodymus ir jais nustatytas aplinkybes, pripažintina, kad nukentėjusiajam sunkus sveikatos sutrikdymas objektyviai negalėjo būti padarytas jam nugriuvus ant stalo. Pačiame skundžiame nuosprendyje daroma prielaida, kad neatmetama, jog J. B., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir pabudęs iš miego, tamsioje ir jam neįprastoje (svetimoje) vietoje galėjo paslysti ir griūdamas susižaloti (t. 1, 191). Taigi, nagrinėjamu atveju Specialisto išvada Nr. G1356/15(01) papildo J. B. pirminius parodymus ir juos patvirtinančius įrodymus, todėl dokumento, kuriam surašyti reikalingos specialios žinios, negalima atsietai vertinti nuo byloje surinktų įrodymų visumos. Tai, kad J. Majauskaitė-Čobot neatmetė galimybės, jog neblaivus nukentėjusysis galėjo susižaloti ir pats griūdamas bei atsitrenkdamas į stalo kampą, tik parodo, kad teismo medicinos specialistė atsakė į jai užduotus klausimus jos kompetencijos ribose, rėmėsi jai pateiktais medicinos dokumentais ir neanalizavo kitų byloje surinktų įrodymų visumos. Kita vertus, toks teismo medicinos specialistės paaiškinimas neįrodo, kad nagrinėjamas įvykis įvyko būtent dėl nelaimingo atsitikimo. Pastebėtina, kad Specialisto išvada Nr. G1356/15(01) surašyta 2015 m. gegužės 18 d. Iki šios dienos nei nukentėjusysis, nei D. B. nekėlė aptariamos versijos. Pastaroji pradėjo tvirtinti, kad sutuoktinis sakė, jog jis susižalojo nugriuvęs ant stalo, jau po teismo medicinos specialistės J. Majauskienės-Čobot padarytų išvadų 2015 m. rugpjūčio 3 d. apklausoje (t. 1, b.l. 112-113). Apygardos teismas konstatavo, kad teismo medicinos specialistė paneigė galimybę, jog J. B. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti spaudžiant ar duriant pirštu, tačiau ši aplinkybė neturi reikšmės vertinant išteisintosios kaltę dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo, nes prokuroras pakeistame kaltinime nurodė, kad išteisintoji kaltinama padariusi nukentėjusiajam sužalojimus dešinės akies srityje ikiteisminiame tyrime nenustatytu įrankiu (t. 1, b.l. 178). Būtent pagal šį kaltinimą yra vertinamas skundžiamo nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas.
Apygardos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į D. B. parodymų prieštaringumą baudžiamajame procese ir jų nelogiškumą. Ji, duodama parodymus 2015 m. gegužės 7 d. apklausoje, parodė, kad 2015 m. kovo mėn. 2 d., naktį, miegodama lovoje, pajuto ant savo kaklo kažkieno spaudžiančias rankas. Išteisintoji pradėjo stumti nuo savęs žmogų, rankomis lietė jo veidą ir atliko kitus aktyvius veiksmus. Tuo metu žmogus iškrito iš lovos, o D. B. netrukus kambaryje įjungė šviesą. Išteisintoji pamatė miegantį S. K., kuris atsibudęs pasiūlė jai pasislėpti. D. B., paraginta S. K., nuėjo į pirtį. Atvykus policijos pareigūnams, ji grįžo į kambarį ir pamatė, kad jame yra nemažai kraujo. S. K. pasakė, kad J. B. išdurta akis. D. B. pagalvojo, kad ji galėjo išdurti savo vyrui akį su ant piršto nešiojamu žiedu. Pasak išteisintosios, ji tyčia nepadarė sutuoktiniui sužalojimo, o tiesiog gynėsi nežinodama, kad ją puolė J. B. (t. 1, b.l. 105-107). 2015 m. rugpjūčio 3 d. atliekant išteisintosios apklausą, ji jau pradėjo tvirtinti, kad nesužalojo sutuoktinio ir negalėjo to padaryti (t. 1, b.l. 112-113). D. B. laikėsi analogiškos pozicijos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (t. 1, b.l. 165, 168). Tokiu būdu išteisintoji baudžiamajame procese nebuvo nuosekli dėl aplinkybės, ar ji savo veiksmais galėjo sunkiai sutrikdyti J. B. sveikatą. Be to, nesuprantamas D. B. elgesys, kai ji nieko nepasakė atvykusiems policijos pareigūnams dėl galimai nusikalstamų veiksmų, padarytų prieš ją. Byloje nustatyta, kad P. Z. priklausanti sodyba nėra didelė, o po susižalojimo nukentėjusysis nebuvo išėjęs į lauką. Todėl neįtikėtini išteisintosios parodymai, kad ji, įjungusi kambaryje šviesą po susigrūmimo su kažkokiu žmogumi, nematė savo vyro ir kokia buvo jo sveikatos būklė, tuo labiau kad D. B. dar bendravo su liudytoju S. K.. Pats S. K. teisiamajame posėdyje teigė, kad jis pažadintas pamatė, jog sodybos viduje buvo abu sutuoktiniai (t. 1, b.l. 167-168). Šiame kontekste svarbi aplinkybė, kad D. B. po nagrinėjamo įvykio išbėgo į lauką ir pasislėpė pirtyje, nors nebuvo jokio objektyvaus pagrindo, kad jai grėsė pavojus. Darytina išvada, kad toks D. B. elgesys sietinas su jos suvokimu, kad ji padarė nusikalstamus veiksmus prieš sutuoktinį.
Skundžiamame nuosprendyje, analizuojant D. B. parodymus, didelis dėmesys skiriamas aplinkybėms, kurios buvo nustatytos apžiūrint įvykio vietą. Byloje iš tikrųjų nebuvo užfiksuota, kad sodyboje rasta dužusių lėkščių, kaip nurodė J. B. ikiteisminiame tyrime. Kita vertus, vien ši aplinkybė neleidžia teigti, kad tarp abiejų sutuoktinių nebuvo konflikto ir D. B. nesužalojo nukentėjusiojo. To taip pat nepaneigia liudytojo P. Z. parodymai, kad jis po nagrinėjamo įvykio nepasigedo jokių indų ar įrankių, sodybos patalpose nematė jokių grumtynių pėdsakų (t. 1, b.l. 172). Pastebėtina, kad konfliktai tarp asmenų yra įvairaus pobūdžio ir vyksta skirtingomis aplinkybėmis. Šis liudytojas nebuvo įvykio vietoje nuo pat pradžios, todėl jo nurodytos aplinkybės nelaikytinos kaip kategoriškai paneigiančios J. B. pirminius parodymus ir juos patvirtinančius įrodymus. Remiantis S. K. parodymais, jį pažadino ne kitų asmenų konfliktas, o D. B.. Liudytojas baudžiamajame procese pripažino, kad jis buvo stipriai išgėręs (t. 1, b.l. 60, 167-168), todėl natūralu, kad S. K. negirdėjo J. ir D. B. konflikto aplinkybių, juolab nenustatyta, kad konfliktas truko ilgą laiką. Apygardos teismas nurodė, kad liudytojo P. Z. parodymai, jog jis matė virtuvėje ant grindų kelis lašus kraujo, atsižvelgiant į S. K. ir D. B. parodymus, nepatvirtina, kad buvo įvykęs J. B. įvardytas konfliktas, tačiau pabrėžtina, kad nukentėjusysis nurodė tą pačią konflikto vietą – virtuvę (t. 1, b.l. 45-46). S. K. dėl objektyvios priežasties nestebėjo byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybių, todėl jo parodymai, kad jis pamatė virtuvėje sužalotą J. B., neprieštarauja šio pirminiams parodymams ir juos patvirtinantiems įrodymams. D. B. baudžiamajame procese iškelta versija dėl jos užpuolimo miegant nepatvirtinta jokiais byloje objektyviais įrodymais, todėl apygardos teismo cituojami išteisintosios parodymai, kad ji galėjo sužaloti J. B. gulėdama lovoje ir gindamasi nuo užpuolimo, atmetami kaip nepagrįsti, be to, kaip minėta, pati išteisintoji vėliau baudžiamajame procese atsisakė tokių savo parodymų. Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad ant sodyboje esančios sofos-lovos užtiesalo buvo dėmės, panašios į kraują (t. 1, b.l. 9-10, 15). Byloje šis daiktas nepaimtas ir neištirtas, todėl nėra jokio teisinio pagrindo daryti kokias nors išvadas siejant jį su nagrinėjamo įvykio aplinkybėmis. Ikiteisminio tyrimo veiksmų neatlikimas su aptariamu daiktu neturi įtakos sprendžiant dėl D. B. įrodytos kaltės pakankamumo byloje. Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai daroma prielaida dėl galimo D. B. versijos pasitvirtinimo, jei ant užtiesalo iš tiesų buvo J. B. kraujo dėmės. Atkreiptinas dėmesys, kad apygardos teismas, darydamas išvadas dėl D. B. pareikšto kaltinimo teisėtumo ir pagrįstumo, yra prieštaringas, nes vienoje teismo baigiamojo akto dalyje yra teigiama, kad nukentėjusiajam sunkus sveikatos sutrikdymas galėjo būti padarytas išteisintosios nurodytomis aplinkybėmis – dėl jos užpuolimo (skundžiamo nuosprendžio 5 lapas, t. 1, b.l. 190), o kitoje procesinio dokumento dalyje jau konstatuojama, kad yra tikėtina, jog J. B. susižalojo dėl nelaimingo atsitikimo nugriuvus ant stalo (skundžiamo nuosprendžio 6 lapas, t. 1, b.l. 191). Dėl skundžiamo nuosprendžio prieštaringumo apygardos teismas taip pat nepagrįstai vertino D. B. veiksmus BK 28 straipsnio prasme – neva išteisintosios padaryti veiksmai sužalojant J. B. nelaikytini nusikalstamais, nes galėjo būti būtinosios ginties atvejis. Pirmosios instancijos teismas išteisino D. B. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), todėl analizuoti jos veiksmų atitiktį pagal vienos iš baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybių sąlygas nebuvo jokio objektyvaus pagrindo.
BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sunkiai sužalojo ar susargdino savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį. D. B. ir J. B. sieja šeiminiai ryšiai, pastarajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. D. B. inkriminuotas nusikaltimas gali būti padaromas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Byloje nenustatyta, kad ji iš anksto turėjo tyčią sužaloti nukentėjusįjį. D. B. vienu veiksmu sukėlė nusikalstamas pasekmes konflikto su J. B. metu. Nors ikiteisminiame tyrime nenustatytas nusikaltimo įrankis, tačiau įvertinus J. B. padarytus sužalojimus, jis buvo pakankamai pavojingas. Pažymėtina, kad galvos sritis yra gyvybiškai svarbi kūno dalis ir normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog durdamas kitam žmogui į galvos sritį, daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai. Sprendžiant dėl D. B. kaltės formos ir rūšies, svarbu įvertinti ir tai, kad remiantis J. B. pirminiais parodymais, užgesinus sodybos patalpoje šviesą, jis pajuto, kad buvo sužalotas (t. 1, b.l. 46), dėl ko negalima daryti kategoriškos išvados, kad D. B. turėjo tiesioginę tyčią sukelti nusikalstamas pasekmes. Kita vertus, byloje nėra duomenų, kad aplinka visiškai apribojo D. B. galimybę suvokti, kad ji pavojingai kėsinasi į savo sutuoktinio sveikatą pasirinkusi ikiteisminiame tyrime nenustatytą įrankį, tuo labiau kad buvo sužalota J. B. kūno viršutinė dalis. Darytina išvada, kad D. B., sunkiai sutrikdydama nukentėjusiojo sveikatą, veikė netiesiogine tyčia, t. y. ji suvokė, kad savo veiksmu pavojingai kėsinasi į sutuoktinio sveikatą, numatė, kad šio sveikatai gali atsirasti sunkūs padariniai, nors ir nenorėjo jų, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti.
D. B. veiksmai kvalifikuotini pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą.
Byloje surinkus pakankamai įrodymų apie tai, kad D. B. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis ikiteisminiame tyrime nenustatytu įrankiu tyčia padarė sužalojimus savo vyrui J. B. dešinės akies srityje, kas atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą, Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nuosprendis naikinamas kaip neteisėtas ir nepagrįstas bei priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 326 straipsnio 4 dalis, BPK 329 straipsnio 2 punktas).
Motyvuojamoji dalis
Dėl D. B. skirtinos bausmės ir byloje pareikšto civilinio ieškinio
Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.
BK 54 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje aiškinama, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos ir šią veiką padariusio asmens pavojingumą, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-3/2010, 2K-7/2010, 2K-128/2011, 2K-633/2011 ir kt.).
BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo dvejų iki dvylikos metų. D. B. padarė vieną baigtą nusikalstamą veiką kito žmogaus sveikatai, kuri priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Ji ikiteisminiame tyrime nenustatytu įrankiu sunkiai sutrikdė savo vyrui J. B. sveikatą konflikto metu netiesiogine tyčia. Nukentėjusiojo sveikatai sukeltos negrįžtamos pasekmės, nes jis nebemato dešine akimi. Kita vertus, D. B. veiksmų mažesnis pavojingumas sietinas su tuo, kad ji iš anksto neplanavo sužaloti savo vyro. Išteisintosios atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jos atsakomybę sunkina ta aplinkybė, kad ji nusikalto būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). D. B. anksčiau neteista (t. 1, b.l. 68), traukta administracinėn atsakomybėn, tačiau neturi galiojančio administracinių nuobaudų. Jos padaryti administraciniai teisės pažeidimai nėra itin šiurkštūs (t. 1, b.l. 69-70), todėl tai nelaikytina kaip itin neigiamai jos asmenybę charakterizuojanti aplinkybė. Byloje nėra duomenų, kad po padaryto nusikaltimo dėl jos buvo pradėti nauji ikiteisminiai tyrimai. Be to, D. B. dirba (t. 1, b.l. 67), Ignalinos rajono savivaldybės administracijos Ceikinių seniūnijos teigiamai charakterizuojama (t. 1, b.l. 90), nesigydė psichiatrinėse ligoninėse ir neįrašyta į priklausomybės ligų įskaitą (t. 1, b.l. 96, 98). D. B. asmenybę charakterizuojantys duomenys leidžia daryti išvadą, kad jos padarytas nusikaltimas buvo atsitiktinio pobūdžio, ji nėra itin pavojinga visuomenės narė. Šiame kontekste pažymėtina, kad byloje nustatyta, jog išteisintoji ūkininkauja, po konflikto ji su savo vyru susitaikė, kartu gyvena ir toliau veda bendrą ūkį. Nukentėjusysis neturi pretenzijų savo žmonai, o ši rūpinasi sutuoktiniu. Baudžiamasis įstatymas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos. Teismų praktikoje, aiškinant teisingumo principo reikšmę skiriant bausmes, pabrėžiama, kad bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį svarbu ir tai, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas. Būtent šių aplinkybių viseto įvertinimas teismams leidžia daryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principui (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-456/2013). Įvertinus D. B. asmenybę, jos darbinės veiklos pobūdį, nusikaltimo padarymo aplinkybių visumą, sutuoktinių dabartinius tarpusavio santykius, taip pat kitas aptartas aplinkybes, pripažintina, kad šioje byloje nustatytos išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas D. B. už nusikaltimo padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui, o bausmės tikslai nebus pasiekti ją izoliavus nuo visuomenės. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, D. B. už BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyto nusikaltimo padarymą skirtina švelnesnė, negu įstatymo sankcijoje numatyta bausmė – laisvės apribojimas.
Byloje pareikštas Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys atlyginti 933,43 Eur J. B. gydymo išlaidas (t. 1, b.l. 36-37). Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad D. B. nusikalstamais veiksmais sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, dėl ko šis buvo gydytas asmens sveikatos priežiūros įstaigoje. Todėl Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys visiškai tenkinamas ir iš D. B. yra priteisiama atlyginti J. B. gydymo išlaidas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi ir 329 straipsnio 2 punktu,
nusprendžia:
Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio dalį, kuria D. B. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį:
D. B. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalimi, paskirti jai 2 (dvejų) metų laisvės apribojimo bausmę:
1) įpareigojant D. B. be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos;
2) įpareigojant D. B. per 1 (vienerius) metus atlyginti Panevėžio teritorinei ligonių kasai priteistą 933,43 Eur civilinį ieškinį už J. B. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas;
3) uždraudžiant D. B. lankytis Ignalinos rajono (duomenys neskelbtini) kaime vykstančiuose renginiuose ir vartoti alkoholinius gėrimus.
Taip pat panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio dalį, kuria Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, ir dėl civilinio ieškinio priimti naują sprendimą – tenkinti Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį ir iš D. B. priteisti 933,43 Eur (devynis šimtus trisdešimt tris eurus ir keturiasdešimt tris eurocentus) už J. B. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas.
Kitą Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.