- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-12-09
- Bylos Nr.
- I-4121-426/2014
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rūta Miliuvienė
- Pareiškėjas
- B. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei D. V., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas B. S. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašoma priteisti jo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 000 litų neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–4).
Pagrįsdamas savo reikalavimą paaiškino, kad Lukiškių TI-K nesilaikoma Vyriausybės 2009-09-30 nutarimo Nr. 1248 nuostatų, nes nuo 2013-04-30 iki 2013-11-21 jis buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis. Nurodo, jog gyvenamosiose kamerose maistui laikyti neuždaromos spintelės pakabintos ant sienos tik 1 metro atstumu nuo tualeto. Tualetas yra apie 1,5 metro nuo stalo, ant kurio valgo, nuo gyvenamosios vietos atitvertas tik l,5 metro vizualia sienele. Nuo durų jokios pertvaros nėra. Kas 15 min. budintis kontrolierius žiūri per įrengtą stebėjimo langelį, kaip suimtieji atlieka gamtinius reikalus. Dažnai pasitaiko, kad, atidarius duris, asmuo tuo metu naudojosi tualetu. Vienintelė ventiliacija kameroje – langas, esantis priešingoje tualetui pusėje. Naudojantis kameroje tualetu, tvyro nepakeliamas dvokas, tuo metu niekas negali valgyti. Stalas, pasak pareiškėjo, toks mažas, kad telpa tik dviejų asmenų indai. Kiti asmenys turi valgyti pasidėję indus ant grindų. Kameroje visą parą šviečia dirbtinis apšvietimas, tai kenkia sveikatai. Nusiprausti šiltu vandeniu galima tik kartą per savaitę tik 15 minučių. To nepakanka net nusiskusti barzdą.
Pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija už viršutinių drabužių skalbimą ima mokestį iš suimtųjų. Neturintieji pinigų, negali išsiskalbti. Apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai, bet privaloma iš savų lėšų nupirkti skalbimui skirtus maišelius. Čiužiniai ir pagalvės nešvarūs, nes nėra nuimamų užvalkalų, kuriuos galima būtu išskalbti.
Pareiškėjas tvirtina, jog Lukiškių TI-K pažeidė jo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas. Tuo sukėlė ne tik emocinį sukrėtimą, nepatogumus bet ir žalą sveikatai.
Šalies argumentai
B. S. skunde paaiškina, kad nuo 2012-01-30 jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Nuo 2013-09-l7 iki 2013-09-24 laikytas kameroje su kitais asmenimis, kurie buvo nuteisti ir atvežti iš Alytaus pataisos namų. Lukiškių TI-K administracija klaidingai nurodo, kad 2013-06-04 jam skirta galutinė bausmė – 3 metai. Pasak pareiškėjo, tai klaidinga informacija, nes jam bausmė nebuvo subendrinta ir tai ne galutinė bausmė. Atkreipė dėmesį, kad suėmimas skirtas kitoje byloje, todėl jis laikytinas suimtuoju.
Nurodo, jog dėl blogos ventiliacijos, švaraus oro stokos ant kūno atsirado neaiškios kilmės bėrimų, kamuoja galvos skausmai. Kameros yra rūsyje, todėl dažniausiai drėgna, pelija drabužiai.
Dėl nepakankamo natūralaus apšvietimo pablogėjo regėjimas. Nuo pastovios įtampos, streso, atsinaujino psoriazė (odos liga). Prašo teismo atsižvelgti, jog atsakovai nesistengia pakeisti įkalinimo sąlygų, kad ateityje panašūs pažeidimai nepasikartotų.
Atsiliepimas
Teismui pateiktame atsiliepime Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti (b. l. 21–25). Pagrįsdamas savo poziciją paaiškino, kad nuo 2010-04-11 įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma)), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Pažymi, jog teismui pateikta visa informacija apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygas, iš kurios matyti, kad atskirais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas pilnai atitiko norminių teisės aktų reikalavimus.
Nurodo, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose nepažeidžiant Suėmimo vykdymo kodekso 10 str., Bausmių vykdymo kodekso 70 str. nuostatose keliamų reikalavimų. Kita vertus, atsakovas negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių ir esančių įstaigoje, skaičiaus, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Todėl Lukiškių TI-K kalinčių bei suimtų asmenų skaičius pastoviai viršija maksimalų leistiną. Pasak atsakovės, dėl nurodytų aplinkybių kai kurios kameros galėjo būti perpildytos, vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Esant tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos neatitinka nustatytų reikalavimų, būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Taip pat paaiškina, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.
Atkreipė teismo dėmesį į tai, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už valymą ir tvarką atsakingi patys kameroje esantys nuteistieji bei suimtieji. Išduodamas reikalingas inventorius, kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Siekiant palaikyti švarą, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“.
Lukiškių TI-K langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.
Paaiškina, kad visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtas atskiras veikiantis sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.
Dėl natūralaus apšvietimo paaiškino, kad visuomenės sveikatos centras ne vieną kartą, kai buvo tikrinamos įstaigos kameros, pasisakė, kad apšvietimo užtikrinimas Lukiškių TI-K yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas Lukiškių TI-K nėra taikomas.
Pažymi, kad sprendžiant B. S. žalos atlyginimo klausimo pagrįstumą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Lukiškių TI-K teigimu, nagrinėjamu atveju nėra nustatytos visos sąlygos Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje spręstinas ginčas dėl B. S. skundo reikalavimo priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti pagrįstumo ir teisėtumo.
Iš skunde teismui nurodytų aplinkybių, motyvų ir byloje esančių įrodymų matyti, kad pareiškėjas savo reikalavimą grindžia tuo, jog Lukiškių TI-K jis buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normoms nustatytų reikalavimų (vienam asmeniui tenkantis plotas kamerose buvo mažesnis negu nustatytas norminiuose aktuose, sanitariniame mazge neįrengta ventiliacija, kamerose nebuvo natūralios apšvietos), taip pat pažeisto kitos jo teisės (patalynė nesukomplektuota, naudojimasis dušu ribotas, buvo kalinamas su nuteistais asmenimis, pažeista teisė į privatumą), susijusios su laisvės atėmimo bausmės atlikimu.
Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d. sakoma, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.).
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Civilinio kodekso 6.246–6.249 str.: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Nesant vienos iš įstatyme numatytų sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas. Visos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos turi būti nustatytos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atveju.
Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d. sakoma, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.
Taigi, sprendžiant ginčą, būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas B. S. nurodytu atveju.
Teismų praktikoje pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006-05-17 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.).
Bausmių vykdymo kodekso 7 str. 1 d. įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 p. numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 str., kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (2000-10-26 sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 2001-07-24 sprendimą V. prieš Lietuvą).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo procesiniuose sprendimuose ne kartą nurodė, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 6.271 str. 1 d. nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, visiškai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-01-06 nutartis Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. A756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A756-122/2010 ir kt.).
Dėl vienam asmeniu tenkančio kamerų patalpų ploto neatitikties normatyviniams reikalavimams
Bausmių vykdymo kodekso 173 str. 1 d. nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo” (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 p. nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Byloje nėra ginčo dėl Lukiškių TI-K atsiliepime teismui pateiktų duomenų (b. l. 21–22) apie B. S. kalinimo sąlygas pareiškėjo nurodytu laikotarpiu teisingumo ir išsamumo. Teismui pateikta informacija patvirtina, kad nuo 2013-04-30 iki 2013-11-30 pareiškėjas buvo laikomas kamerose vienas ar su kitais asmenimis, o atskirais atvejais vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas nesiekė 3,60 kv. m., t. y. neatitiko Įsakymo 1.3.1 p. nurodyto minimalaus dydžio. Minėtų duomenų analizė liudija, kad B. S. teisės aktų nustatytų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis iš viso buvo laikomas 68 dienas – 20 dienų, kai vienam asmeniui tekdavo vidutiniškai apie 2,45–2,60 kv. m. patalpų ploto, t. y. gerokai mažiau negu nustatyta Įsakymo 1.3.1 p.; 48 dienas, kai vienam asmeniui tekdavo apie 3,30–3,40 kv. m. patalpų ploto, t. y. nedaug mažiau negu nustatyta normatyvinė vertė.
Įvertinus pažeidimų trukmę ir jų mastą, akivaizdu, kad jie negali būti vertinami kaip vienkartiniai ar trumpalaikiai, t. y. tokio pobūdžio, iš kurių negali būti kildinama neturtinė žala. Be to, ta aplinkybė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d., ne kartą konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje V. S. prieš Lietuvą). Taip pat pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas bylose, kuriose kalintiems (sulaikytiems) asmenims buvo skiriama mažiau nei 3 kv. m. asmeninės erdvės, yra pripažinęs, kad kamerų perpildymas buvo toks rimtas, kad šios aplinkybės konstatavimas savaime reiškia Konvencijos 3 str. pažeidimą (2009-17-16 sprendimas byloje Sulejmanovic v. Italiją; 2007-12-06 sprendimas byloje Lind v. Rusiją; 2007-06-21 sprendimas byloje Kantyrev v. Rusiją ir kt.). Tokiu atveju nebūtina nustatinėti kitų pareiškėjo skundo aspektų, susijusių su nepriimtinomis kalinimo sąlygomis.
Atsižvelgus į tai, pripažintina, kad pareiškėjas aptartu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis norminių teisės aktų reikalavimų, ir dėl to patyrė neigiamų išgyvenimų, kurie negali būti pripažįstami mažareikšmiai. Todėl pareiškėjo skundo reikalavimas toje dalyje, kurioje neturtinė žala kildinama iš netinkamų laikymo sąlygų, t. y. pažeidžiant normatyvines vienam asmeniui tenkančias gyvenamojo ploto normas, iš esmės yra pagrįstas.
Dėl kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų
EŽTT praktikoje ne kartą pažymėta, kad vertinant kalinimo sąlygas Konvencijos 3 str. pažeidimo prasme, atsižvelgtina ir į tai, ar asmeniui sudaryta galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos ir oro, šilumos pakankamumas bei bendrų sanitarinių reikalavimų atitikimas ir t. t. (2010-04-01 sprendimas Gultyayeva prieš Rusiją, 67413/01 ir kt.).
Pagal Higienos normos 21 p., pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Higienos normos 22 p. nustatyta, kad Gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai, natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %; 66 p. sakoma, kad lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių, tinkamų skalbti ir/arba dezinfekuoti įstaigoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje.
Vertinant kitas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, iš kurių yra kildinama neturtinė žala (sanitarinio mazgo netinkamas įrengimas, natūralaus apšvietimo stygius, ne pilno patalynės komplekto išdavimas, teisė į privatumą naudojantis tualetu), pažymėtina, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 4 d., įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas), nenaudai, (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-03-18 nutartis adm. b. Nr. A1-203/2005, 2007-03-15 nutartį adm. b. Nr. A17-301/2007). Teismų praktikoje analogiško pobūdžio bylose taip pat ne kartą išaiškinta, kad, atsižvelgus į kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, pareiga paneigti skundo teiginius, susijusius su teisės aktų pažeidimu, tenka atsakovei (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-02-02 nutartis adm. b. Nr. A492-176/2013 ir kt.)
Byloje esantys duomenys liudija, kad atsakovė jokių argumentų bei įrodymų, paneigiančių B. S. nurodytas aplinkybes, taip pat tvirtinančių, jog kameros, kuriose jis buvo laikomas, atitiko teisės aktų reikalavimus nepateikė. Atsižvelgus į tai, pripažintina, kad pareiškėjo teiginiai, jog kamerose nebuvo užtikrintos higienos sąlygos, taip pat pažeistos kitos jo teisės, iš esmės yra pagrįsti. Toks, analogiškos aptartai, teisinės situacijos vertinimas ir aiškinimas ne kartą pateiktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2013-07-09 nutartis adm. b. Nr. A822-1427/2013; 2013-02-11 nutartis adm. b. Nr. A662-410/2013 ir kt.).
Tai pat pažymėtina, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. 1 d. 7 p., nuteistieji terminuotu laisvės atėmimu privalo būti laikomi atskirai nuo suimtųjų. Pareiškėjo teigimu, nuo 2013-09-17 iki 2013-09-24 Lukiškių TI-K jis buvo laikomas kartu su nuteistaisiais, todėl buvo pažeistos nurodytos Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, taip pat padaryta neturtinė žala.
Nustatyta, kad Vilniaus m. apylinkės teismo 2013-06-04 nuosprendžiu B. S. pripažintas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 182 str. 2 d. ir jam paskirta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė (Liteko duomenų bazė). Atsižvelgus į tai, taip pat įvertinus Baudžiamojo kodekso 22 str. 4 d. (asmuo, dėl kurio yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, tampa nuteistuoju) nuostatas, darytina išvada, kad pareiškėjo nurodytu atveju Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. 1 d. 7 p. reikalavimai pažeisti nebuvo.
Byloje esantys įrodymai taip pat patvirtina, kad B. S., atvykęs į Lukiškių TI-K, pirminės gydytojų apžiūros metu nurodė, kad apie 15 metų serga žvyneline. Todėl teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti sveikatos sutrikimai (sirgimas psoriaze) negali būti siejami su jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis.
B. S. iš esmės neneigia, kad Lukiškių TI-K yra sudarytos sąlygos išsiskalbti bei išsidžiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Pareiškėjo teiginiai, jog kai kurie nuteistieji negali išsiskalbti savo drabužių dėl lėšų stygiaus, yra abstraktaus pobūdžio, tiesiogiai nesietini su jo teisių pažeidimu, todėl vertinant skundo reikalavimo pagrįstumą nėra teisiškai reikšmingi.
Teisminėje praktikoje ne kartą akcentuota, kad Higienos normos HN 76:2010 2 p. numato, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-09-09 nutartis adm.b. Nr. A575-1062/2014 ir kt.). Atsižvelgus į tai, pareiškėjo skundo argumentai, kuriais teigiama, jog Lukiškių TI-K nėra įrengti dušo prieškambariai, atmestini kaip nepagrįsti. Taip pat pripažintina, kad pareiškėjui buvo užtikrinta Higienos normos 68 p. numatyta teisė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę naudotis šiltu dušu.
Išnagrinėjus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad B. S. skundo reikalavimas iš esmės yra pagrįstas. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjo prašoma priteisti 5 000 Lt piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė.
Teismas, įvertinęs B. S. patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 1560 litų kompensacija patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teisėja, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi 85–87 str., 88 str. 1, 4 p., 127–129 str.,
nusprendė:
Pareiškėjo B. S. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti B. S. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1560 Lt (451,81 Eur) (vieną tūkstantį penkis šimtus šešiasdešimt litų (keturis šimtus penkiasdešimt vieną eurą 81 ct) kompensaciją neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.