Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. R. (P. R.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš, jo manymu, neteisėtų Vilniaus PN priimtų nutarimų, t. y. pasak pareiškėjo, Vilniaus PN direktorius 2018 m. liepos 2 d. nutarimu neteisėtai atėmė iš jo kompiuterį, uždrausdamas juo naudotis. Pareiškėjo manymu, nuobauda paskirta vadovaujantis ne įstatymu, o poįstatyminiu teisės aktu. Jam už vieną padarytą veiką buvo taikomas dvigubas baudimas. Nubaustas per griežtai. Teigia, kad toks suvaržymas buvo neteisėtas ir pareiškėjas patyrė didelius išgyvenimus. Padarytą neturtinę žalą dėl minėto nutarimo priėmimo įvertino 7 000 Eur.

Taip pat pareiškėjas nurodo, kad neturtinę žalą patyrė ir dėl Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 28-353, kuriuo jis buvo nubaustas už draudžiamos kompiuterinės įrangos naudojimą ir dėl to jam buvo uždrausta apsipirkti parduotuvėje. Pažymi, kad mėnesį laiko negalėjo parduotuvėje apsipirkti ir taip buvo pažeista jo teisė į orias kalinimo sąlygas, patyrė didelius išgyvenimus. Neturtinę žalą dėl minėto nutarimo įvertino 3 000 Eur.

Vilniaus PN nuomone, atsižvelgiant į pareiškėjo kompiuterinį raštingumą, pareiškėjui buvo puikiai žinomos jo kompiuteryje suinstaliuotų programų funkcijos. Žinodamas, kad programų funkcijos aiškiai prieštarauja teisės aktų reikalavimams, pareiškėjas turėjo suprasti, kad jo instaliuotos programos yra draudžiamos naudoti nuteistiesiems. Pareiškėjo nurodytą poziciją vertina kaip gynybinę, t. y. bandymą išvengti atsakomybės. Akcentuoja, kad tokios pačios nuomonės laikosi ir Kalėjimų departamentas.

Dėl pareiškėjo kompiuterio paėmimo 2 mėnesiams nurodo, kad į savo asmeninį nešiojamą kompiuterį nuteistiesiems draudžiama naudoti kompiuterines programas, o pareiškėjas pažeidė Aprašo reikalavimus, t. y. pažeidė naudojimosi elektros prietaisais tvarką, todėl, remiantis BVK 96 straipsnio 3 dalies 1 punktu, buvo teisinis pagrindas paimti iš pareiškėjo jo asmeninį nešiojamą kompiuterį iki 6 (šešių) mėnesių. Pabrėžė, kad minėta BVK straipsnis nenumato jokių išlygų dėl nuteistųjų asmeninių kompiuterių paėmimo pažeidus naudojimosi elektros prietaisais tvarką, nuteistųjų asmeniniai kompiuteriai paimami be išlygų, kiekvienu konkrečiu atveju paėmimo terminą nustato pataisos įstaigos vadovas, šiuo atveju Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. liepos 2 d. nutarimu Nr. 61-23 nustatė ne maksimalų, bet 2 mėnesių terminą. Akcentuoja, kad asmeninio nuteistojo kompiuterio paėmimas nėra traktuotinas kaip nuobauda, nuobaudų rūšys yra įvardintos BVK 142 straipsnyje. Kompiuterių paėmimas yra įstatymo leidėjo nustatyta papildoma bausmės atlikimo režimo reikalavimų užtikrinimo priemonė.

Vilniaus PN teigia, kad nuobaudą pareiškėjui skyrė teisėtai ir pagrįstai, nuobaudos rūšis parinkta tinkamai. Pažymėjo, kad pareiškėjo asmeninis kompiuteris buvo paimtas pagrįstai, tai patvirtino ir Kalėjimų departamentas 2018 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu Nr. 2S-2560.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui dėl Vilniaus PN priimtų nutarimų.

Pažymėtina, kad byloje nagrinėjamas tik pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą (b. l. 35–36).

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš Vilniaus PN nutarimų, tai vertintina, ar jie yra teisėti bei pagrįsti.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 28-353 „Dėl nuteistojo nubaudimo“, vadovaudamasis BVK 142 it 143 straipsniais, paskyrė nuobaudą – draudimą iki vieno mėnesio apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes). Nuobauda paskirta už tai, kad 2018 m. birželio 20 d. patikrinus pareiškėjo nešiojamą kompiuterį „ACER“ Aspire buvo nustatyta, jog laisvas priėjimas prie kompiuterio duomenų užblokuotas slaptažodžiu, taip pat kompiuteryje įdiegtos draudžiamos nuteistiesiems naudotis programos. Tokiais veiksmai pareiškėjas pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei Aprašo 8 punkto reikalavimus (b. l. 45). Minėtas nutarimas grindžiamas 2018 m. birželio 20 d. tarnybiniu pranešimu, kuriame nurodyta, jog patikrinimo metu nustatyta, kad laisvas priėjimas prie kompiuterio duomenų užblokuotas slaptažodžiu, kompiuteryje instaliuota nuteistiesiems naudotis draudžiama programa KerishDoctor 2018, kompiuterio E/CD skirsnyje aptikta suarchyvuotų nuteistiesiems turėti draudžiamų programų: CCleaner, Registri Cleaner pasword-protection ir kt. (b. l. 46, 47, 48).

Pareiškėjas 2018 m. birželio 21 d. pateikė pasiaiškinimą, kuriame nurodė, kad uždėjo slaptažodį, nes iš jo kompiuterio buvo ištrinti visi duomenys. Taip pat nurodė, kad nežinojo, jog programos buvo uždraustos, jis tik mokėsi naudotis kompiuteriu, o programas davė kiti nuteistieji (b. l. 49).

Kalėjimų departamentas 2018 m. rugpjūčio 9 d. sprendime, išnagrinėjęs pareiškėjo 2018 m. birželio 29 d. skundą, pripažino, kad Vilniaus PN direktorius pagrįstai pareiškėjui skyrė nuobaudą (b. l. 13–15).

Vilniaus PN direktorius 2018 m. liepos 2 d. nutarimu, vadovaudamasis BVK 96 straipsnio 3 dalies 1 punktu, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas laisvą priėjimą prie kompiuterio duomenų užblokavo slaptažodžiu, kompiuteryje instaliavo nuteistiesiems naudotis draudžiamas programas KerishDoctor 2018, kompiuterio E/CD skirsnyje aptiko suarchyvuotų nuteistiesiems turėti draudžiamų programų: CCleaner, Registri Cleaner pasword-protection ir kt., nutarė iš pareiškėjo paimti nešiojamą kompiuterį dviem mėnesiams (b. l. 50).

Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo 2018 m. liepos 12 d. skundą, pripažino, kad 2018 m. liepos 2 d. nutarimas yra teisėtas. Pažymėjo, kad asmeninio kompiuterio paėmimas nevertintinas kaip nuobauda (b. l. 17–19).

Remiantis byloje surinkta medžiaga neginčytinai nustatyta, kad pareiškėjas, suinstaliavęs draudžiamas nuteistiesiems naudotis programas į savo nešiojamą kompiuterį, pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei Aprašo 8 punkto, kuriame nustatyta, kad kompiuteriuose ir informacijos laikmenose neturi, būti užkoduotų ir kitaip paslėptų ar laisvai neprieinamų duomenų, taip pat programinės įrangos, skirtos ištrintai ar kitaip paslėptai skaitmeninei informacijai atkurti, bei programinės įrangos, skirtos naikinti kompiuterio darbo istorija, reikalavimus. Pareiškėjas iš esmės ir neginčijo nustatytų aplinkybių. Jo nurodytos aplinkybės dėl slaptažodžio įvedimo bei kompiuterinės įrangos įgijimo iš kitų asmenų, nešalina nustatyto pažeidimo. Pareiškėjas, naudodamasis kompiuteriu, turėjo vadovautis Apraše nustatytas reikalavimais, išsiaiškinti, kaip apsaugoti kompiuterį, kokią programinę įrangą įdiegti. Šiuo atveju būtent minėtų nuostatų pažeidimas ir suponavo Vilniaus PN direktoriui pareigą skirti nuobaudą. Vilniaus PN direktorius vadovavosi jam suteikta diskrecijos teise ir pagal BVK 142, 143 straipsnius pareiškėjui skyrė nuobaudą. Minėta, kad nuobaudą pareiškėjas buvo apskundęs. Taigi, šios nuobaudos teisėtumą vertino ir Kalėjimų departamentas. Teismas neturi pagrindo pripažinti, kad 2018 m. birželio 21 d. nutarimas yra neteisėtas.

Be to, pareiškėjas nesutinka ir su 2018 m. liepos 2 d. nutarimu, kuriuo Vilniaus PN direktorius pareiškėjo asmeninį nešiojamą kompiuterį paėmė 2 (dviem) mėnesiams.

Pažymėtina, kad BVK 96 straipsnio 1 dalis nustato, jog nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis ar perkeltus į kamerų tipo patalpas nuteistuosius, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar perduotais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais elektros prietaisais ir kitais daiktais. BVK 96 straipsnio 2 dalis nustato, kad nuteistiesiems leidžiamų naudotis elektros prietaisų techninius parametrus, įsigijimo, perdavimo ir naudojimosi jais tvarką, taip pat šių prietaisų elektros energijos sąnaudų ir išlaidų už sunaudotą elektros energiją apskaičiavimo ir apmokėjimo taisykles nustato Kalėjimų departamento direktorius, o straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad elektros prietaisai ir kiti daiktai motyvuotu pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu paimami iš nuteistųjų pažeidusiu šio straipsnio 2 dalyje nurodytą naudojimosi elektros prietaisais tvarką, iki šešių mėnesiu. Naudojimosi elektros prietaisais laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarka patvirtinta Aprašu.

Ginčo byloje, kad pareiškėjas pažeidė Aprašo 8 punkto nuostatas, nėra. Minėtame nutarime išdėstyti nustatyti pažeidimai, t. y. pareiškėjas instaliavęs į savo asmeninį nešiojamą kompiuterį nuteistiesiems draudžiamas naudoti kompiuterines programas neabejotinai pažeidė Aprašo reikalavimus – naudojimosi elektros prietaisais tvarką. Taigi, konstatuotina, kad, nustačius BVK 96 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtiną teisinį pagrindą, Vilniaus PN direktorius teisėtai ir pagrįstai iš pareiškėjo paėmė jo asmeninį nešiojamą kompiuterį 2 mėnesiams. Taigi, nutarime individualizuotas apribojimo terminas. Šiuo atveju svarbu pažymėti, kad ne nuobauda už tą patį pažeidimą pareiškėjui buvo paskirta, o taikyta papildoma bausmės atlikimo režimo reikalavimų užtikrinimo priemonė. Šiuo atveju negali būti laikoma, kad pareiškėjui skirta neproporcinga poveikio priemonė. Šiuo aspektu pareiškėjo argumentai laikytini nepagrįstais. Minėta, kad Kalėjimų departamentas šį nutarimą pripažino teisėtu. Teismas neturi pagrindo nutarimo naikinti.

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad Vilniaus PN direktorius, skirdamas nuobaudą bei papildomą bausmės atlikimo režimo reikalavimų užtikrinimo priemonę, atsižvelgė į pažeidimo padarymo aplinkybes, tinkamai taikė teisės aktus.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, A-822-619/2009).

Taigi, nenustačius Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, t. y. vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, negali būti tenkinamas pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą. Kitos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos sąlygos nevertintinos, nes neturi teisinės reikšmės bylos baigčiai.

Atsižvelgus į tai, kas anksčiau išdėstyta, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–134 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo P. R. (P. R.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.