- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-07-24
- Bylos Nr.
- A-4301-968/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02796-2018-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Romanas Klišauskas, Rytis Krasauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- P. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. R. (P. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. R. (P. R.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas P. R. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), 10 000 Eur (dešimt tūkstančių eurų) neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:
2.1. Vilniaus PN direktorius 2018 m. liepos 2 d. nutarimu (toliau – ir 2018 m. liepos 2 d. nutarimas) neteisėtai atėmė iš pareiškėjo kompiuterį, uždrausdamas juo naudotis. Ši nuobauda neteisėta, nes paskirta vadovaujantis ne įstatymu, o poįstatyminiu teisės aktu. Pažeista jo konstitucinė teisė į nuosavybę, o asmens teisės gali būti suvaržomos tik įstatymo pagrindu. Pareiškėjui už vieną padarytą veiką buvo taikomo dvi nuobaudos, todėl jis nubaustas per griežtai. Toks suvaržymas buvo neteisėtas ir pareiškėjas patyrė didelius išgyvenimus, dėl ko jam atlygintina 7 000 Eur neturtinė žala.
2.2. Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 28-353 (toliau – ir 2018 m. birželio 21 d. nutarimas) pareiškėjui už draudžiamos kompiuterinės įrangos naudojimą buvo paskirta nuobauda – jam buvo uždrausta 1 mėnesį apsipirkti parduotuvėje. Dėl paskirtos nuobaudos nebuvo užtikrintos orios kalinimo sąlygas, negalėjo įsigyti maisto, telefono kortelių, tabako gaminių, t. y. suvaržytos prigimtinės teisės, pažeista teisė į privatų gyvenimą. Pareiškėjas patyrė pažeminimą, didelius išgyvenimus, juto įtampą, depresiją, pablogėjo santykiai su artimaisiais, dėl ko jam atlygintina 3 000 Eur neturtinė žala
Atsiliepimas
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad:
3.1. Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. birželio 21 d. nutarimas, kuriuo pareiškėjui paskirta nuobauda – draudimas vieną mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes), priimtas atsižvelgiant į pareiškėjo padarytą bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, fiksuotą Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus specialisto 2018 m. birželio 20 d. tarnybiniame pranešime Nr. 43-466. Pareiškėjas iš esmės neneigė padaryto pažeidimo. Pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2016 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. V-125 patvirtinto Elektros prietaisų įsigijimo, perdavimo ir naudojimosi laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 8 punkto reikalavimus. Kalėjimų departamentas išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl minėto nutarimo, 2018 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu Nr. 2S-2554 konstatavo, kad pareiškėjo skundas nepagrįstas.
3.2. Dėl pareiškėjo kompiuterio paėmimo 2 mėnesiams nurodo, kad jis į savo asmeninį nešiojamą kompiuterį instaliavo nuteistiesiems draudžiamas naudoti kompiuterines programas, šiais veiksmais pažeidė Aprašo reikalavimus, t. y. pažeidė naudojimosi elektros prietaisais tvarką, todėl, vadovaujantis BVK 96 straipsnio 3 dalies 1 punktu, buvo teisinis pagrindas paimti iš pareiškėjo jo asmeninį nešiojamą kompiuterį iki 6 (šešių) mėnesių. Minėtas BVK straipsnis nenumato jokių išlygų dėl nuteistųjų asmeninių kompiuterių paėmimo pažeidus naudojimosi elektros prietaisais tvarką, nuteistųjų asmeniniai kompiuteriai paimami be išlygų, kiekvienu konkrečiu atveju paėmimo terminą nustato pataisos įstaigos vadovas. Šiuo atveju Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. liepos 2 d. nutarimu nustatė ne maksimalų, bet 2 mėnesių terminą. Asmeninio nuteistojo kompiuterio paėmimas nėra traktuotinas kaip nuobauda, nuobaudų rūšys yra įvardintos BVK 142 straipsnyje. Kompiuterių paėmimas yra įstatymo leidėjo nustatyta papildoma bausmės atlikimo režimo reikalavimų užtikrinimo priemonė. Kad pareiškėjo asmeninis kompiuteris buvo paimtas pagrįstai, patvirtino ir Kalėjimų departamentas 2018 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu Nr. 2S-2560.
3.3. Iš pareiškėjo paaiškinimų matyti, kad jis turi kompiuterinį raštingumą, todėl jam turėjo būti žinomos jo kompiuteryje suinstaliuotų programų funkcijos ir tai, kad tokias programas draudžiama naudoti nuteistiesiems.
3.4. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrįstas, nes Vilniaus PN administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jokios žalos nepadarė.
II.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
5. Teismas nustatė, kad Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2018 m. birželio 20 d. tarnybiniu pranešimu pranešta, kad patikrinimo metu nustatyta, jog laisvas priėjimas prie pareiškėjo kompiuterio duomenų užblokuotas slaptažodžiu, kompiuteryje instaliuota nuteistiesiems naudotis draudžiama programa KerishDoctor 2018, kompiuterio E/CD skirsnyje aptikta suarchyvuotų nuteistiesiems turėti draudžiamų programų: CCleaner, Registri Cleaner Pasword-protection ir kt.; pareiškėjas 2018 m. birželio 21 d. pateikė pasiaiškinimą, kuriame nurodė, kad uždėjo slaptažodį, nes iš jo kompiuterio buvo ištrinti visi duomenys, taip pat nurodė, kad nežinojo, jog programos buvo uždraustos, jis tik mokėsi naudotis kompiuteriu, programas davė kiti nuteistieji; Vilniaus PN direktorius 2018 m. birželio 21 d. nutarimu, vadovaudamasis BVK 142 it 143 straipsniais, pareiškėjui paskyrė nuobaudą – draudimą iki vieno mėnesio apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes); Vilniaus PN direktorius 2018 m. liepos 2 d. nutarimu, vadovaudamasis BVK 96 straipsnio 3 dalies 1 punktu, nutarė iš pareiškėjo paimti nešiojamą kompiuterį dviem mėnesiams.
6. Teismas vadovavosi BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Aprašo 8 punktu, kuriame nustatyta, kad kompiuteriuose ir informacijos laikmenose neturi būti užkoduotų ir kitaip paslėptų ar laisvai neprieinamų duomenų, taip pat programinės įrangos, skirtos ištrintai ar kitaip paslėptai skaitmeninei informacijai atkurti, bei programinės įrangos, skirtos naikinti kompiuterio darbo istoriją. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, suinstaliavęs draudžiamas nuteistiesiems naudotis programas į savo nešiojamą kompiuterį, pažeidė minėtus teisės aktų reikalavimus, o jo nurodytos aplinkybės dėl slaptažodžio įvedimo bei kompiuterinės įrangos įgijimo iš kitų asmenų, nešalina nustatyto pažeidimo.
7. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo padaryti pažeidimai sudarė pagrindą Vilniaus PN direktoriui, vadovaujantis BVK 142, 143 straipsniais pareiškėjui skirti nuobaudą. Teismas nenustatė pagrindo pripažinti, kad Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. birželio 21 d. nutarimas neteisėtas.
8. Vertindamas Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. liepos 2 d. nutarimą, kuriuo Vilniaus PN direktorius pareiškėjo asmeninį nešiojamą kompiuterį paėmė 2 (dviem) mėnesiams, teismas vadovavosi BVK 96 straipsniu ir nurodė, kad pagal šioje nuostatoje įtvirtintą teisinį reguliavimą elektros prietaisai ir kiti daiktai motyvuotu pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu paimami iš nuteistųjų, jeigu jie pažeidžia Kalėjimų departamento direktoriaus nustatytą elektros prietaisų įsigijimo, perdavimo ir naudojimosi jais tvarką, t. y. Aprašą.
9. Kadangi pareiškėjas neginčytinai pažeidė Aprašo 8 punkto reikalavimus, Vilniaus PN direktorius teisėtai ir pagrįstai iš pareiškėjo paėmė jo asmeninį nešiojamą kompiuterį 2 mėnesiams. Teismas pažymėjo, kad kompiuterio terminuotas paėmimas iš pareiškėjo nėra nuobauda, o papildoma bausmės atlikimo režimo reikalavimų užtikrinimo priemonė, kuri laikytina proporcinga, ir pareiškėjo argumentus dėl nubaudimo du kartus už tą patį pažeidimą atmetė kaip nepagrįstus.
10. Įvertinęs išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad Vilniaus PN direktorius, skirdamas nuobaudą bei papildomą bausmės atlikimo režimo reikalavimų užtikrinimo priemonę, atsižvelgė į pažeidimo padarymo aplinkybes, tinkamai taikė teisės aktus. Nenustatęs būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, t. y. Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, teismas pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą atmetė.
III.
11. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą – priteisti 10 000 Eur neturinės žalos atlyginimą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad:
11.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas šališkas, nemotyvuotas ir nepagrįstas. Teismas nenagrinėjo pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su jo nesutikimu su paskirta nuobauda, tik konstatavo, kad pareiškėjas neginčijamai pažeidė BVK ir Aprašą, nenurodė reikšmingų aplinkybių, todėl teismo sprendimas nemotyvuotas, neaiškus, neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aiškinimo, kad teismų baigiamuosiuose aktuose negali būti nutylėtų argumentų, nenurodytų reikšmingų aplinkybių, jie turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims.
11.2. Teismas nepaisė Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikos, kad įstatymus įgyvendinančiuose teisės aktuose negali būti nustatyti įstatymuose neaptarti nuteistųjų teisių suvaržymai. Kompiuterinė ir programinė įranga yra pareiškėjo nuosavybe, jokių apribojimų dėl programinės įrangos laikymo kompiuteriuose įstatyme nenustatyta, joks įstatymas nesuteikia teisės pataisos įstaigos administracijai daryti kratą pareiškėjo kompiuteryje. Teismo sprendimas tik patvirtina susitarimą su Vilniaus PN atmesti nuteistųjų pretenzijas, rodo teismo šališkumą.
11.3. Kadangi Aprašo reikalavimai iš esmės neteisėti, nepagrįsti ir teismo sprendimo argumentai dėl 2018 m. liepos 2 d. nutarimo, kurio pagrindu iš pareiškėjo buvo paimtas kompiuteris 2 mėnesiams. Išvadą, kad tai ne nuobauda, o papildoma bausmės atlikimo režimo užtikrinimo priemonė, teismas grindė ne teisės normomis (BVK), o savo samprotavimais. Tai, kad kompiuterio paėmimas kaip nuobaudos rūšis neįrašyta BVK 146 straipsnyje, nereiškia, kad pareiškėjas nebuvo nubaustas antrą kartą už tuos pačius veiksmus.
11.4. Nepagrįsta teismo išvada, kad skirtos nuobaudos (sankcijos) buvo ne per griežtos, nes ginčo nutarimuose, teismo sprendime nebuvo iš viso nagrinėjamas klausimas, ar švelnesnėmis priemonėmis buvo galima pasiekti tikslą. Teismas turėjo nagrinėti, ar buvo užtikrintas proporcingumo principas, pareiškėjo teisė į gynybą, teisė turėti advokatą ir pakankamai laiko pasirengti gynybai, rungtyniškumo principas nepriklausomai nuo to, kad šie klausimai nebuvo nurodyti skunde.
Atsiliepimas
12. Atsakovas Vilniaus PN, atstovaujantis ir Lietuvos valstybei, atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas tinkamai pritaikius teisės normas, ištyrus visus reikšmingus įrodymus, todėl nėra teisinio pagrindo jį panaikinti.
13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialiosios teisės normas taikė teisingai, proceso normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą, remdamasis naujausia teismų praktika.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturinės žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš, jo teigimu, neteisėtų Vilniaus PN direktoriaus veiksmų – 2018 m. birželio 21 d. nutarimo, kuriuo pareiškėjui skirta nuobauda – draudimas vieną mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes), ir 2018 m. liepos 2 d. nutarimo, kuriuo nutarta iš pareiškėjo dviejų mėnesių terminui paimti jo asmeninį nešiojamą kompiuterį.
15. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo nusiskundimus dėl Vilniaus PN direktoriaus nutarimais suvaržytų jo teisių, konstatavo, kad pataisos įstaigos administracijos veiksmai (paskirta nuobauda ir paimtas kompiuteris) buvo teisėti ir proporcingi, todėl jokia žala (CK 6.271 prasme) pareiškėjui nebuvo daroma. Pareiškėjas su šia teismo išvada nesutinka, apeliaciniame skunde teigia, kad teismo sprendimas nemotyvuotas, teismas buvo šališkas ir nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, nenagrinėjo pareiškėjo skundo argumentų dėl Vilniaus PN veiksmų neteisėtumo, be to, nors nebuvo nurodyta skunde, teismas privalėjo vertinti, ar buvo pareiškėjui sudarytos sąlygos ginti savo galbūt pažeistas teises, ar ginčo nutarimais paskirtos poveikio priemonės proporcingos.
16. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
17. Dėl pareiškėjo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti ginčo situaciją plačiau, nei pareiškėjas nurodė skunde, teisėjų kolegija akcentuoja, kad ginčo teisme ribos yra apibrėžiamos pareiškėjo skunde nurodomu dalyku ir išdėstomais teisiniais ir faktiniais pagrindais – nurodant konkretų skundžiamą veiksmą (neveikimą) ar teisės aktą, jo įvykdymo (priėmimo) datą (ABTĮ 24 str. 2 d. 6 p.); aplinkybes, kuriomis grindžiamas skundo reikalavimas, ir tai patvirtinančius įrodymus (ABTĮ 24 str. 2 d. 7 p.); nurodant reikalavimus – t. y. tas teisės aktuose numatytas priemones ir būdus, kuriomis turi būti apginamos pažeistos teisės (ABTĮ 24 str. 2 d. 7 p.). Tikslus asmens teises pažeidžiančių faktų ir tai patvirtinančių aplinkybių įvardijamas yra svarbus apibrėžiant konkretaus ginčo ribas – tai svarbu kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims teikiant atsikirtimus į pareikštus reikalavimus, ir teismui, kuris turi atlikti nurodomų asmens teisių ir teisėtų interesų galimų pažeidimų vertinimą. Teismo atliekamas vertinimas negali būti išplečiamas į naujus faktus, naujas aplinkybes, kurios nebuvo nurodytos pareiškėjo skunde.
18. Pareiškėjas savo skundą pirmosios instancijos teismui grindė argumentais dėl Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. birželio 21 d. ir 2018 m. liepos 2 d. nutarimų neteisėtumo iš esmės, nes pareiškėjo teisės varžomos vadovaujantis ne įstatymu, o žemesnės teisinės galios aktu (Aprašu), tačiau pataisos įstaigos veiksmų neteisėtumo ir iš to kildinamos neturtinės žalos nesiejo su paskirtų poveikio priemonių neproporcingumu, pareiškėjo teisės apsiginti, teikti paaiškinimus dėl nustatyto pažeidimo galimu neužtikrinimu. Atsižvelgiant į išdėstytą, nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva turėjo vertinti ginčo situaciją plačiau, nei pareiškėjas buvo nurodęs skunde.
19. Už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems gali būti skiriamos BVK (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1818 redakcija) 142 straipsnyje nurodytos nuobaudos, iš kurių viena yra draudimas iki vieno mėnesio apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes) (1 d. 3 p.). Pataisos įstaigų režimą ir pagrindinius jo reikalavimus reglamentuojančio BVK 112 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog nuteistiesiems, išskyrus šio kodekso 91 ir 152 straipsniuose numatytus atvejus, leidžiama su savimi turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kurių sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. BVK 96 straipsnyje nustatyta, kad nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis ar perkeltus į kamerų tipo patalpas nuteistuosius, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar perduotais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais elektros prietaisais ir kitais daiktais (1 d.). Nuteistiesiems leidžiamų naudotis elektros prietaisų techninius parametrus, įsigijimo, perdavimo ir naudojimosi jais tvarką, taip pat šių prietaisų elektros energijos sąnaudų ir išlaidų už sunaudotą elektros energiją apskaičiavimo ir apmokėjimo taisykles nustato Kalėjimų departamento direktorius (2 d.). LVAT ne kartą konstatavęs, kad nuteistųjų teisė naudotis asmeniniu kompiuteriu nėra absoliuti (žr., pvz., 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-309/2013).
20. Vadovaudamasis BVK 96 straipsnio 2 dalimi, Kalėjimų departamento direktorius 2016 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. V-125 patvirtino Elektros prietaisų įsigijimo, perdavimo ir naudojimosi laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašą. Aprašas nustato Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme ir BVK numatytų elektros prietaisų (toliau – elektros prietaisai) techninius parametrus, elektros prietaisų įsigijimo, perdavimo ir naudojimosi laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarką (1 punktas). Aprašo 8 punkte nustatyta, kad kompiuteriuose ir informacijos laikmenose neturi būti užkoduotų ir kitaip paslėptų ar laisvai neprieinamų duomenų, taip pat programinės įrangos, skirtos ištrintai ar kitaip paslėptai skaitmeninei informacijai atkurti, bei programinės įrangos, skirtos naikinti kompiuterio darbo istoriją.
21. Byloje nustatyta, kad pareiškėjui Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. birželio 21 d. nutarimu nuobauda skirta už BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Aprašo 8 punkto reikalavimų pažeidimą. BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta imperatyvi pareiga laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos. Pažymėtina, kad nuteistųjų teisė pataisos įstaigoje turėti kompiuterį, juo naudotis, kaip ir šios teisės suvaržymo pagrindai, įtvirtinti įstatyme, t. y. BVK 96 straipsnyje, šio straipsnio 2 dalimi įstatymų leidėjas suteikė įgaliojimus Kalėjimų departamento direktoriui nustatyti šios teisės įgyvendinimo tvarką, kuri patvirtinta priėmus Aprašą. Tai reiškia, kad pareiškėjas BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punktu įpareigotas laikytis Aprašo, taikomo visiems BVK nustatytiems elektros prietaisams, reikalavimų, todėl nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad jo teisės suvaržytos ne įstatymu, o žemesnės teisinės galios norminiu aktu. BVK 96 straipsnio nuostatas įgyvendinantys poįstatyminiai norminiai teisės aktai priimti kompetentingų subjektų, jiems įgyvendinant įstatymų leidėjo pavestas funkcijas, todėl negali būti vertinami kaip neteisėti veiksmai.
22. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo kompiuterio duomenys buvo apsaugoti slaptažodžiu ir jame buvo įdiegta programinė įranga, skirta slėpti kompiuterio darbo istoriją, prisijungimo prie interneto faktą. Pateiktame paaiškinime šių aplinkybių pareiškėjas iš esmės neneigė. Taigi, pareiškėjo turimas elektros prietaisas neatitiko jam keliamų reikalavimų, todėl juo naudodamasis pareiškėjas padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą ir šiuo atveju buvo pagrindas skirti pareiškėjui BVK 142 straipsnio 1 dalyje numatytą nuobaudą. Visiškai nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad Vilniaus PN administracija neturėjo teisės terminuotai paimti iš pareiškėjo kompiuterį, nes tokia poveikio priemonė įtvirtinta BVK 96 straipsnio 3 dalyje.
23. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, susijusius su Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. birželio 21 d. ir 2018 m. liepos 2 d. nutarimų neteisėtumu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad šie Vilniaus PN aktai yra teisėti ir pagrįsti byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei konkrečiomis teisės aktų normomis. Pirmosios instancijos teismas byloje surinktų įrodymų visumą įvertino nepažeisdamas ABTĮ 56 straipsnio reikalavimų. Tai, kad teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais bei nagrinėjamą ginčą reglamentuojančiomis teisės normomis nepagrįstą išvadą.
24. Teisėjų kolegijos vertinimu pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai teismo šališkumo, neteisėto baudimo du kartus už tą patį pažeidimą, taip pat dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio trūkumų yra deklaratyvūs, abstraktūs, nepagrįsti jokiais faktais ir teisės aktų normomis, todėl atmestini kaip nepagrįsti. Pareiškėjo skunde nurodyti, jo teigimu, neteisėti Vilniaus PN veiksmai (neveikimas), kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nenustatyti. Reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Kadangi atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas) nenustatyti, todėl tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo taip pat nebuvo pagrindo.
25. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo P. R. (P. R.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.