Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Eugenijus Antanauskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjos A. O. M. skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjo 2023 m. liepos 10 d. nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Vilniaus apygardos prokuratūrai persiųstas nagrinėti Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje gautas A. O. M. 2023 m. birželio 5 d. pareiškimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėjų atžvilgiu. Skunde nurodyta, jog teisėjai, nagrinėdami bylą pagal pareiškėjos ieškinį dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo įvykdė piktnaudžiavimą, kad bylą išnagrinėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja G. Ž., priėmusi 2023 m. vasario 13 d. sprendimą, ir Vilniaus apygardos teismo teisėjai K. L., A. P. ir A. V., priėmę 2023 m. balandžio 18 d. nutartį. Pareiškėja pažymėjo, kad nagrinėdami jos ieškinį dėl daikto (jos mirusio tėvo M. M. 15 ha žemės) išreikalavimo iš svetimo neteisėto valstybės valdymo, teisėjai tyčia padarė nusikalstamus veiksmus atmesdami jos ieškinį ir meluodami: A. O. M. nepaneigė prezumpcijos, kad valstybė teisėtai valdo jos tėvo žemę; neįrodė, kad valstybė nėra jos tėvo žemės savininkė; nepateikė jokių įrodymų, o rėmėsi tik samprotavimais ir deklaratyviais teiginiais. Pareiškėjos teigimu, visi šie teisėjų nurodyti argumentai yra melagingi, todėl nusikalstami. Pareiškėja skunde nurodė, kad ji pateikė neginčytinus dokumentinius įrodymus, kad valstybė nėra jos tėvo M. M. žemės savininkė ir žemę valdo neteisėtai. Pažymėjo, jog valdžios pareigūnai tyčia nevykdė 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. spalio 24 d. nutarimo Nr. 1379. Neapsvarstę 1991 m. spalio 28 d. prašymo dėl M. M. žemės grąžinimo, Kauno apskrities viršininko administracijos pareigūnai savavališkai, būk tai kaip valstybei priklausančią bevardę žemę, apgaulės būdu įtraukė M. M. 15 ha žemę į valstybinės žemės 215,76 ha plotą ir 2001 m. birželio 18 d. Valstybinės žemės panaudos sutartimi Nr. P 52/ 2001 - 0009, perdavė šią žemę neterminuotai naudotis Lietuvos veterinarijos akademijai. Minėta sutartis esą įrodo, kad buvo įvykdytas nusikaltimas – M. M. žemė buvo užgrobta. Apie tai teisėjai privalėjo pranešti prokurorui. Tačiau daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo byloje teisėjai įžūliai meluoja, kad valstybė teisėtai valdo jos tėvo žemę dėl to, kad priimtas Kauno apskrities viršininko administracijos 2006 m. spalio 26 d. sprendimas Nr. 52/11965. A. O. M. teigia, kad Kauno apskrities viršininko administracijos 2006 m. spalio 26 d. sprendimas Nr. 52/11965 išpirkti žemę yra niekinis nusikalstamas apgaulės aktas. Faktiškai tuo administracijos sprendimu nuspręsta žemę išpirkti ne iš jos brolio, bet iš valstybės, nes M. M. žemė Registrų centre apgaulės būdu 2001 m. jau buvo įregistruota kaip valstybės nuosavybė. Tai reiškia, kad valstybė išperka jo žemę iš valstybės. Pareiškėja nurodė, kad išpirkti žemę galima tik iš žemės savininko, o jos brolis J. V. M. niekada nebuvo tapęs tėvo žemės savininku, nuosavybės teisės į tėvo žemę nebuvo atstatytos, nes žemė nebuvo grąžinta. Pareiškime nurodyta, jog byloje teismas rėmėsi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu, kuris priimtas jos brolio byloje, taikydamas res judicata principą. Pareiškėja nurodo, kad brolio ir jos bylose teisėjai nebaudžiami įžūliai meluoja, kad į tėvo žemę pilna apimtimi atkurtos nuosavybės teisės jos broliui. Teisėjas E. R., net „nustatė“, kad jos broliui išmokėtas atlyginimas už negrąžintą žemę. Teisėja R. P. teismo sprendime nustatė, kad už M. M. žemę nuspręsta atlyginti „žemės ekvivalentu – pinigais“. Pažymėjo, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimu teisėja G. Ž. buvo atsisakiusi priimti jos ieškinį dėl daikto išreikalavimo. Nutartį atsisakyti priimti ieškinį panaikino Vilniaus apygardos teismas 2022 m. liepos 21 d. nutartimi byloje Nr. e2S-1569-560/2022. Brolis ir ji toje byloje kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, kad remiantis Kauno apskrities viršininko administracijos 2006 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 52/11965, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į M. M. žemę, Registrų centras būtų įpareigotas atkurtas nuosavybės teises į M. M. žemę įregistruoti viešame registre. Byloje dalyvavęs Registrų centro atstovas nurodė teismui, kad Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimu į M. M. žemę nuosavybės teisės neatstatytos, teismas su tokiu tvirtinimu sutiko ir atmetė skundą. Tačiau teismo sprendime vis tiek tvirtino priešingai, kad į M. M. žemę jos broliui nuosavybės teisės atkurtos. Nurodė, kad jos brolis pats kaltas, jog nesutiko priimti atlyginimą už žemės išpirkimą. Skunde pažymėta, kad teisėjai, žinodami apie įstatymo nuostatas dėl nuosavybės teisės į žemę atstatymo tik grąžinant žemę ir faktą, jog žemė negrąžinta, o 2001 m. apgaulės būdu kaip bevardė įtraukta į valstybinės žemės plotą, vis tiek melagingai tvirtino, kad 2006 m. priimtu administraciniu sprendimu į M. M. žemę atstatytos (atkurtos) nuosavybės teisės. Kadangi teisėjai G. Ž., K. L., A. P. ir A. V. atmetė jos ieškinį tuo pagrindu, kad yra įsiteisėję teismo sprendimai, kuriais nustatyta, kad jos broliui atkurtos nuosavybės teisės į tėvo žemę, todėl patys teisėjai įrodo, jog valstybė valdo žemę neteisėtai ir žemė privalo būti išreikalauta iš neteisėto valstybės valdymo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.95 straipsniu, neteisėtai valdoma žemė privalėjo būti išreikalauta iš atsakovės Lietuvos valstybės. Teismas pats įrodė ir pripažino jos ieškinio teisėtumą ir pagrįstumą, nustatęs, kad M. M. žemę valstybė valdo neteisėtai. Kadangi nagrinėdami jos bylą dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo teisėjai padarė šiame skunde nurodytus nusikalstamus veiksmus, prašo atlikti ikiteisminį tyrimą dėl teisėjų G. Ž., K. L., N. P. ir A. V. piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi.

2. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras 2023 m. birželio 21 d. priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal A. O. M. 2023 m. birželio 5 d. pareiškimą dėl teisėjų piktnaudžiavimo tarnyba. Nutarime prokuroras nurodo, jog pareiškėja teisėjų G. Ž., K. L., A. P. ir A. V. atliekamas tarnybines pareigas vertina kaip nusikalstamos veikos (piktnaudžiavimo) faktą. Prokuroras nurodo, jog pareiškėjos pareiškime išdėstyti teiginiai yra deklaratyvūs, pagrįsti ne objektyviais duomenimis, o subjektyvia pareiškėjos nuomone dėl jos netenkinančių procesinių sprendimų priėmusių teisėjų. Tai, kad teisėjai, nagrinėdami pareiškėjos ir jos brolio iškeltas civilines bylas priėmė jai nepalankius sprendimus, neleidžia teigti, kad jie padarė kurią nors iš Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekso (toliau – BK) numatytų nusikalstamų veikų, įskaitant ir nurodytą nagrinėjamame skunde. Pareiškėja jokių faktinių duomenų, kurie galėtų būti pagrindu pradėti ikiteisminį tyrimą, nenurodė. Vien tas faktas, kad priimtas procesinis sprendimas pareiškėjos netenkina ar asmuo, subjektyviai vertindamas medžiagoje esančius duomenis, laikosi kitokios pozicijos dėl procesinio sprendimo pobūdžio ir argumentų, savaime nereiškia, kad priimtas procesinis sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucija, tiek Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (toliau – BPK), tiek Teismų įstatymas bei kiti teisės aktai reglamentuoja, kad teisiniai procesiniai sprendimai yra priimami, remiantis įstatymu, išnagrinėjus byloje esančias reikšmingas aplinkybes. Teisėjų veiklą reglamentuojantys teisės aktai įpareigoja nagrinėjant ginčą remtis tik galiojančiais Lietuvos Respublikos įstatymais. Prokuroras nurodė, jog pareiškėjos pateiktame pareiškime nesama duomenų, kad aukščiau nurodyti teisėjai veikė nesilaikydami įstatymų nustatytų reikalavimų, peržengė savo kompetencijos ribas ir dėl to priėmė neteisėtą sprendimą. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, prokuroras konstatavo, kad nėra objektyvių ir pagrįstų duomenų, leidžiančių teigti, kad minėtų teisėjų veiksmais būtų padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Prokuroro nutarime daroma išvada, kad pareiškėjos argumentai dėl nurodytų teisėjų galimai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, vertinami kaip akivaizdžiai neteisingi, todėl atsisakytina pradėti ikiteisminį tyrimą BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Šį nutarimą pareiškėja A. O. M. apskundė Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmams.

3. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjas 2023 m. liepos 10 d. nutartimi A. O. M. skundą atmetė. Teismas nutartyje nurodė, jog pritaria prokuroro nutarime pateiktam teisiniam vertinimui, kad pareiškėjos išdėstyti teiginiai apie teisėjų galimai padarytas nusikalstamas veikas yra pagrįsti ne objektyviais duomenimis, o subjektyvia pareiškėjos nuomone dėl jos netenkinančių teismų sprendimų. Tai, kad teisėjai, nagrinėdami pareiškėjos ir jos brolio iškeltas civilines bylas, priėmė jai nepalankius sprendimus, neleidžia teigti, kad jie galimai padarė kurią nors iš BK numatytų nusikalstamų veikų, įskaitant ir nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio l dalyje. Vien tas faktas, kad priimtas procesinis sprendimas netenkina pareiškėjos ar ji, subjektyviai vertindama bylos medžiagoje esančius duomenis, laikosi kitokios pozicijos dėl priimto teismo sprendimo ir jame išdėstytų faktinių aplinkybių ar jų teisinio vertinimo, savaime nereiškia, jog priimtas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjos pateiktame pareiškime nėra duomenų, kad teisėjai G. Ž., K. L., A. P. ir A. V. vykdė teisingumą nesilaikydami įstatymų nustatytų reikalavimų, peržengė savo įgaliojimų ribas ir dėl to priėmė neteisėtą sprendimą. Teismas pažymėjo, kad galimybė teisėjams taikyti kokias nors neigiamus padarinius turinčias priemones už jų priimtus konkrečius sprendimus (juose išdėstytą faktų vertinimą ir teisės aiškinimą) paneigtų teismų instancinės sistemos esmę, sudarytų prielaidas pažeisti teisėjo procesinį savarankiškumą sprendžiant visus su nagrinėjama byla susijusius klausimus, kištis į teisėjo ar teismo veiksmus vykdant teisingumą, taigi pažeistų konstitucinį teisėjo ir teismų nepriklausomumo principą. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjos skunde nėra objektyvių ir pagrįstų duomenų, leidžiančių teigti, kad teisėjų G. Ž., K. L., A. P. ir A. V. veiksmais būtų padaryta veika, turinti nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio l dalyje, požymių.

Motyvuojamoji dalis

5. Skundas atmestinas.

6. Baudžiamasis procesas turi prasmę tik tuomet, kai jį inicijuojant ir tęsiant yra manoma, kad bus išaiškinta nusikalstama veika ir ją padariusiam asmeniui bus pritaikyta baudžiamajame įstatyme numatyta sankcija, o proceso pradėjimas nesant tam pagrindo gali būti vertinamas kaip neleistinas žmogaus teisių varžymas. Todėl nustačius, kad yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, priimamas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.

7. Apygardos teismas, susipažinęs su pateiktais medžiagos Nr. 1S-95-526/2023 duomenimis, pareiškėjos A. O. M. skundo argumentais ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų nutarties motyvais, daro išvadą, jog skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o pareiškėjos A. O. M. skundo argumentai nesudaro pagrindo ją naikinti ar keisti.

8. Apygardos teismas, įvertinęs ir išanalizavęs prokuroro nutarimą, ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį bei pareiškėjos A. O. M. skundą daro išvadą, jog buvo įvertintos visos aplinkybės, turinčios reikšmės teisiniam pareiškėjo skunde nurodytų faktų dėl galimai padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 straipsnyje, vertinimui, todėl prokuroro ir ikiteisminio tyrimo teisėjo padarytos išvados dėl ikiteisminio tyrimo nepradėjimo vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalimi, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, yra pagrįstos.​

9. Aukštesnysis teismas pritaria Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjo padarytai išvadai, kad šiuo atveju yra aiški aplinkybė, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Aukštesnysis teismas taip pat pritaria ikiteisminio tyrimo teisėjo nuomonei, jog pareiškėjos nurodytos aplinkybės vertintinos kaip prielaidos, nepagrįstos jokiais konkrečiais faktiniais duomenimis. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimas remiantis vien tik prielaidomis, neturint jokių konkrečių duomenų apie galimai daromas nusikalstamas veikas, yra nesuderinamas su baudžiamojo proceso tikslais ir paskirtimi, nes sudarytų sąlygas pradėti ikiteisminį tyrimą ir tirti bet kokio asmens veiklą neturint tam objektyvaus pagrindo.

10. Pažymėtina, jog ikiteisminis tyrimas gali būti pradėtas tik nustačius konkrečius nusikalstamos veikos požymius, o ikiteisminio tyrimo pradėjimas negali būti grindžiamas abejonių išsklaidymo, prielaidų, spėjimų patvirtinimo ar paneigimo pagrindu. Pritartina ikiteisminio tyrimo teisėjo nuomonei, jog pareiškėjos išdėstyti teiginiai apie teisėjų galimai padarytas nusikalstamas veikas yra pagrįsti ne objektyviais duomenimis, o subjektyvia pareiškėjos nuomone dėl jos netenkinančių teismų sprendimų. Tai, kad teisėjai, nagrinėdami pareiškėjos ir jos brolio iškeltas civilines bylas, priėmė jai nepalankius sprendimus, neleidžia teigti, kad jie galimai padarė kurią nors iš BK numatytų nusikalstamų veikų, įskaitant ir nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio l dalyje. Vien tas faktas, kad priimtas procesinis sprendimas netenkina pareiškėjos ar ji, subjektyviai vertindama bylos medžiagoje esančius duomenis, laikosi kitokios pozicijos dėl priimto teismo sprendimo ir jame išdėstytų faktinių aplinkybių ar jų teisinio vertinimo, savaime nereiškia, jog priimtas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjos pateiktame pareiškime nėra duomenų, kad teisėjai G. Ž., K. L., A. P. ir A. V. vykdė teisingumą nesilaikydami įstatymų nustatytų reikalavimų, peržengė savo įgaliojimų ribas ir dėl to priėmė neteisėtą sprendimą. Apygardos teismas pritaria ikiteisminio tyrimo teisėjo nuomonei, jog galimybė teisėjams taikyti kokias nors neigiamus padarinius turinčias priemones už jų priimtus konkrečius sprendimus (juose išdėstytą faktų vertinimą ir teisės aiškinimą) paneigtų teismų instancinės sistemos esmę, sudarytų prielaidas pažeisti teisėjo procesinį savarankiškumą sprendžiant visus su nagrinėjama byla susijusius klausimus, kištis į teisėjo ar teismo veiksmus vykdant teisingumą, taigi pažeistų konstitucinį teisėjo ir teismų nepriklausomumo principą.

11. Aukštesnysis teismas kaip ir Apylinkės teismas pritaria nutarime nurodytam argumentui, kad vien tai, kad pareiškėja nesutinka su priimtu sprendimu, priimtas sprendimas neatitinka pareiškėjos interesų, neturint jokių objektyvių duomenų dėl pareiškėjos nurodytų aplinkybių pagrindimo, savaime negalima daryti išvados, kad teisėjai G. Ž., K. L., A. P. ir A. V., priimdami sprendimą sąmoningai ir tyčia netinkamai atliko pavestas pareigas ar viršijo įgaliojimus. Taigi pareiškėjos noras inicijuoti baudžiamąjį procesą, pradedant baudžiamąjį persekiojimą, ginant jos teises bei teisėtus interesus, yra nepagrįstas.

12. Pažymėtina, jog skųsdama priimtus procesinius sprendimus dėl ikiteisminio tyrimo nepradėjimo, pareiškėja A. O. M. skunde nurodo iš esmės analogiškus argumentus, o dėl jų jau pasisakyta skundžiamuose procesiniuose dokumentuose. Į visus skundo argumentus, taip pat ir dėl prokuroro nutarimo, atsakyta ir skundžiamoje Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjo 2023 m. liepos 10 d. nutartyje, kuri, apygardos teismo nuomone, tinkamai argumentuota, joje padaryta teisinga išvada, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos A. O. M. skundo. Apygardos teismas taip pat pritaria ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties motyvams, jog prokuroro nutarime yra išsamiai išdėstyti ikiteisminio tyrimo nepradėjimo motyvai, kurie nėra nepagrįsti ar neteisingi, o vien tai, kad pareiškėja su šiomis išvadomis nesutinka ir reikalauja pradėti ikiteisminį tyrimą, nereiškia, kad tai turi būti besąlygiškai vykdoma ikiteisminio tyrimo institucijų.

13. Skundą nagrinėjantis Apygardos teismas daro išvadą, kad šiuo atveju tyrėja pagrįstai nepradėjo ikiteisminio tyrimo, o prokuroras ir ikiteisminio tyrimo teisėjas priėmė teisingus ir pagrįstus procesinius sprendimus, atmetę pareiškėjos A. O. M. skundą, todėl naikinti juos nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti pareiškėjos A. O. M. skundą ir palikti galioti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjo 2023 m. liepos 10 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.