- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-13
- Bylos Nr.
- 2A-395-123/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-06949-2012-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aušra Maškevičienė, Rimvida Zubernienė, Virginija Nijolė
- Pareiškėjas
- UAB „Resota“
- Suinteresuotas asmuo
- AB „Lietuvos geležinkeliai“, Klaipėdos miesto savivaldybė, Lietuvos Respublikos Vyriausybė
- Kategorijos
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 29.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja V. N. Griškevičienė Civilinė byla Nr. 2A-395-123/2013
2013 m. gegužės 13 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Virginija Nijolė Griškevičienė, kolegijos teisėjai Aušra Maškevičienė, Rimvida Zubernienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos UAB „Resota“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos UAB „Resota“ pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys AB „Lietuvos geležinkeliai“, Klaipėdos miesto savivaldybė, Lietuvos Respublikos Vyriausybė,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja prašo nustatyti faktą, kad UAB „Resota“ įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į privažiuojamojo geležinkelio kelio Nr. 107 dalį – (267 metrus) nuo UAB „Resota“ žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ribos iki geležinkelio kelio Nr. 107 pabaigos – atramos. 2001-08-03 UAB „Resota“ pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. MV7-17210 įsigijo 7576/8561 dalį geležinkelio vagonų svarstyklių 8530(760DC-22.500) pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su inžineriniais įrenginiais, t. y. svarstyklėmis, kurios įmontuotos privažiuojamojo geležinkelio kelio Nr. 107 dalyje. 2002-08-13 Turto pardavimo be varžytinių aktu Nr. l įsigijo likusią dalį geležinkelio vagonų svarstyklių pastato su inžineriniais įrenginiais. Mano, jog įsigiję visą geležinkelio vagonų svarstyklių pastatą su elektroninėmis vagonų svarstyklėmis pagal CK 6.394 str. l d. įgijo teisę į žemės sklypo dalį, kurią užima pastatui–svarstyklėms eksploatuoti būtina esminė dalis, t. y. inžinerinis įrenginys – elektroninių vagonų svarstyklių privažiuojamasis kelias Nr. 107 nuo UAB „Resota“ sklypo ribos iki privažiuojamojo kelio Nr. 107 pabaigos – atramos. 2005-06-14 sutartimi Lietuvos Respublika pardavė UAB „Resota“ žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, sudarančią 1,1728 ha, esančio (duomenys neskelbtini). Elektroninių geležinkelio vagonų svarstyklių 8530(760DC-22.500) pastatas negalėtų būti naudojamas pagal tiesioginę savo paskirti be svarstyklių kelio. Prašo teismo nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, kadangi yra visos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012-10-17 sprendimu pareiškimą atmetė, laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-06-15 nutartimi, paliko galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Nustatė, kad niekas nėra įregistravęs nuosavybės teisių į privažiuojamojo kelio Nr. 107 dalį nuo UAB „Resota“ sklypo ribos iki atramos (kelio pabaigos). 2005-06-14 sutartimi valstybė pardavė UAB „Resota“ ne visą žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), o tik žemės sklypo dalį, sudarančią 1,1728 ha, likusi žemės sklypo dalis nuosavybės teise priklauso valstybei. Ginčo objektas – privažiuojamojo geležinkelio kelio Nr. 107 dalis – (267 metrai) nuo UAB „Resota“ žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ribos iki geležinkelio kelio Nr. 107 pabaigos (atramos) – yra pastatytas ant valstybei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, todėl teismas konstatavo, jog ginčo objektas priklauso valstybei. Ginčo objektas – privažiuojamojo geležinkelio kelio Nr. 107 dalis – yra sukurta kaip valstybės nuosavybės teisės objektas, teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduota privačių asmenų nuosavybėn ir tebepriklauso valstybei, todėl teismas konstatavo, jog minėtas turtas negali būti įgyjamas įgyjamąja senatimi, ir pareiškimą atmetė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu pareiškėja UAB „Resota“ prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-10-17 sprendimą pakeisti ir UAB „Resota“ pareiškimą tenkinti iš dalies – nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, kad UAB „Resota“ įgijo nuosavybės teisę į privažiuojamojo geležinkelio kelio Nr. 107 dalį (136,71 m), esančią UAB „Resota“ žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalyje (ribose). Teismas nepagrįstai pripažino, kad ginčo objektas – privažiuojamojo geležinkelio kelio Nr. 107 visa dalis (267 m) nuo UAB „Resota“ žemės sklypo ribos iki geležinkelio kelio Nr. 107 pabaigos (atramos) – yra pastatytas ant valstybei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, todėl nepagrįstai taikė CK 4.40 straipsnio 1 dalies ir 4.69 straipsnio 3 dalies nuostatas. Nurodo, kad 136,71 m geležinkelio kelio dalis yra išsidėsčiusi ant UAB „Resota“ priklausančio žemės sklypo, o likusi dalis – 130,29 m – yra išsidėsčiusi valstybei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Mano, kad valstybė turi nuosavybės teisę tik į jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype esančią geležinkelio kelio dalį (130,29 m), o ne į visą kelio dalį, esančią ir ant UAB „Resota“ nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo. Valstybė jokių pretenzijų dėl geležinkelio kelio dalies, esančios UAB „Resota“ žemės sklypo dalyje, nekėlė, todėl UAB „Resota“ šią kelio dalį valdo teisėtai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Klaipėdos miesto savivaldybė prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-10-17 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ginčo objektas – privažiuojamojo geležinkelio kelio Nr. 107 dalis (267 m) nuo UAB „Resota“ žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ribos iki geležinkelio kelio Nr. 107 pabaigos (atramos) – yra sukurtas kaip valstybės nuosavybės teisės objektas, kuris teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduotas privačių asmenų nuosavybėn ir tebepriklauso valstybei, todėl pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį šios kelio dalies privatizuoti negalima.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Valstybinės geležinkelio inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos, prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad privažiuojamasis geležinkelio kelias Nr. 107 buvo pastatytas Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos laikais. Valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip nei specialiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje kilo ginčas dėl teismo sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjos pareiškimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo.
Pareiškėja pirmosios instancijos teismo prašė nustatyti faktą, kad UAB „Resota“ įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į privažiuojamojo geležinkelio kelio Nr. 107 dalį (267 metrus) nuo UAB „Resota“ žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ribos iki geležinkelio kelio Nr. 107 pabaigos – atramos. Apeliacinės instancijos teismo prašo skundžiamą sprendimą pakeisti ir nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, kad UAB „Resota“ įgijo nuosavybės teisę į privažiuojamojo geležinkelio kelio Nr. 107 dalį (136,71 m), esančią UAB „Resota“ žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalyje (ribose).
CK 4.69 straipsnio 3 dalis nustato, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus. Draudimas įgyti įgyjamąja senatimi valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su specifine po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo susidariusia situacija, kai dėl vykstančių nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesų, valstybė pereinamuoju laikotarpiu tinkamai neapskaitė savo turto ir nepriėmė sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn, taigi yra susijęs su viešuoju interesu.
2005-06-14 sutartimi Lietuvos Respublika pardavė UAB „Resota“ žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalį, sudarančią 1,1728 ha (b. l. 23–24), tačiau nuosavybės teisės į geležinkelio kelio Nr. 107 dalį perleidimo klausimas šioje sutartyje aptartas nebuvo. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad, sisteminiu būdu aiškinant specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011; 2011-02-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Civilinėje byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad nuosavybės teisė į geležinkelio kelio Nr. 107 (136,71 m) dalį buvo perduota privačiam fiziniam ar juridiniam asmeniui kaip privatizavimo objektas specialiųjų teisės aktų nustatyta tvarka, todėl šis turtas yra valstybės nuosavybė ir negali būti įgytas įgyjamąja senatimi.
Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad geležinkelio kelio Nr. 107 dalį (136,71 m) valdo teisėtai, nes teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 str. 2 d., 4.47 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2008). Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teisės objektus reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo.
Apelianto nurodyta aplinkybė, kad valstybė jokių pretenzijų dėl geležinkelio kelio dalies, esančios UAB „Resota“ žemės sklypo dalyje, nekėlė daugiau nei 10 metų, neturi teisinės reikšmės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu įgyjamajai senačiai taikyti. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog niekas nėra įregistravęs nuosavybės teisių į privažiuojamojo kelio Nr. 107 dalį nuo UAB „Resota“ sklypo ribos iki atramos (kelio pabaigos). Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-11-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008).
Esant nurodytoms aplinkybėms, apelianto nurodytas faktas, kad 136,71 m geležinkelio kelio dalis yra išsidėsčiusi ant UAB „Resota“ priklausančio žemės sklypo, nesudaro pagrindo tenkinti pareiškėjos pareiškimo ir nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 str.), kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo. Dėl šių aplinkybių Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-10-17 sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.