- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-11-29
- Bylos Nr.
- e2A-1147-823/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01705-2014-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Romualda Janovičienė, Goda Ambrasaitė-Balynienė
- Ieškovas
- Muzikos autorių teisių asociacijos NATA ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės, „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“, Muzikos autorių teisių asociacijos NATA
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“
- Trečiasis asmuo
- asociacija LATGA, uždaroji akcinė bendrovė „Be tabu“, Ko, uždaroji akcinė bendrovė „Elitaz grupė“
- Kategorijos
- 2.7.1Autorių ir gretutinės teisės
- 2.5.10.2.3Kaltė
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Gasiūnienės ir Romualdos Janovičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Muzikos autorių teisių asociacijos NATA ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Muzikos autorių teisių asociacijos NATA ieškinį atsakovei UAB ,,Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ dėl kompensacijos priteisimo už neteisėtą muzikos kūrinių panaudojimą; tretieji asmenys – asociacija LATGA, uždaroji akcinė bendrovė „Be tabu“ ir Ko, uždaroji akcinė bendrovė „Elitaz grupė“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė muzikos autorių teisių asociacija NATA (toliau – ieškovė arba Asociacija NATA) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė:priteisti iš atsakovės 37 650 EUR kompensaciją už neteisėtą kūrinių naudojimą televizijos kanale „LNK“ transliacijų metu 2012-2013 metų laikotarpiu; priteisti iš atsakovės 21 721 EUR kompensaciją už neteisėtą kūrinių panaudojimą „BTV“ kanalo transliacijų metu 2012-2013 metų laikotarpiu;priteisti iš atsakovės 21 721 EUR kompensaciją už neteisėtą kūrinių panaudojimą „LNK Go“ kanalo transliacijų metu 2012-2013 metų laikotarpiu.Ieškovė nurodė, kad atsakovė, nemokėdama jokio atlyginimo bei neturėdama ieškovės sutikimo 2012 - 2013 metų laikotarpiu neteisėtai naudojo jos administruojamų autorių kūrinius TV kanalų ir internetinės televizijos „LNK GO“ transliacijų metu, pažeidimo nenutraukė ir po ieškovės 2012 m. liepos 23 d. pretenzijos. Ieškovės teigimu, kiekvienas atsakovės valdomas TV kanalas laikytinas atskiru kūrinių naudotoju. Atsakovė UAB ,,Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ne tik sąmoningai nenaudoja Muzikos autorių teisių asociacijos NATA repertuarui priklausančių kūrinių, tačiau imasi aktyvių veiksmų ir visų jos valioje esančių prevencinių priemonių, jog nebūtų pažeistos autorių teisės, kurias administruoja ieškovė. Gavusi ieškovės draudimą naudoti jos administruojamus autorių teisių objektus – muzikos kūrinius, atsakovė iš karto deramai sureagavo. Ieškovei buvo pateiktas atsakymas raštu, kuriame išsamiai motyvuotas prašymas pateikti konkretų kūrinių repertuarą, į kurį autorių teises administruoja naujai įsikūrusi kolektyvinio administravimo asociacija, tačiau ieškovė savo administruojamo autorių teisių objektų repertuaro atsakovei nepateikė. Esant tokiai situacijai, atsakovė būtent dėl ieškovės nesąžiningų veiksmų neturėjo galimybių tiksliai žinoti, kokie muzikos kūriniai yra administruojami ieškovės. Neturėdama šios informacijos, atsakovė net negalėjo svarstyti, ar jai verta pirkti licenciją iš ieškovės už siūlomas kainas, nes ieškovė neidentifikavo, ką apskritai parduoda.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir ieškovei priteisė 15 000 EUR kompensaciją.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė įregistruota 2012 m. kovo 5 d. Pagal ieškovės įstatus (toliau – Įstatai) – tai muzikos kūrinių autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacija, turinti tikslą administruoti Lietuvos ir užsienio autorių ir /arba jų teisių turėtojų – Asociacijos narių, turtines teises pagal Lietuvos Respublikios autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymą (toliau – ir ATGTĮ) ir pasirašytas narystės sutartis.Ieškovės atstovas 2012 m. liepos 23 d. pranešė atsakovei apie jos administruojamų autorių kūrinių panaudojimo neteisėtumą ir pasiūlė sudaryti licencinę sutartį. Atsakovė, atsakydama į siūlymą, 2012 m. rugsėjo 3 d. raštu Nr. 12/212S nurodė, kad didelė dalis ieškovės nariais nurodytų autorių nėra autorių teisių į savo anksčiau sukurtus kūrinius subjektai, taip pat ieškovės buvo paprašyta pateikti autorių teisių objektų sąrašą – repertuarą, nes nežino, į kokius konkrečiai autorių teisių objektus siūloma įsigyti licenciją. Atsakovė ir trečiasis asmuo UAB „ELITAZ Grupė“ nurodė, kad ieškovės internetinė svetainė tam tkrais laikotarpiais buvo išjungta, todėl nebuvo galimybės pasitikrinti duomenis apie ieškovės administruojamus autorių kūrinius. Licencinė sutartis nebuvo sudaryta.Antstolė G. A. 2014 m. gegužės 4 d., 2014 m. gegužės 17 d., 2015 m. sausio 14 d., 2015 m. sausio 15 d., 2015 m. sausio 16 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokoluose užfiksavo, kad atsakovė 2012-2015 m. naudojo ieškovės administruojamų autorių kūrinius TV kanalų ir internetinės televizijos „LNK GO“ transliacijų metu, laidų įrašai prieinami internete. Teismas konstatavo, kad byloje esantys įrodymai leidžia daryti išvadą, jog atsakovė neteisėtai naudojo sprendime išvardintus ieškovės administruojamus kūrinius tiek ieškovės nurodomu 2012-2013 metų laikotarpiu, tiek ir vėlesniu laiku, kai ginčas jau buvo nagrinėjamas teisme. Atsakovė, būdama profesionali kūrinių naudotoja, privalėjo įsitikinti kūrinių naudojimo teisėtumu ir dar prieš naudojant kūrinius kreiptis šiuo atveju į Asociaciją NATA dėl licencinės sutarties sudarymo, kad neatliktų neteisėtų veiksmų licencijos neturėjimo atveju. Todėl, teismo vertinimu, ieškovė įgijo teisę reikalauti kompensacijos.Spręsdamas dėl kompensacijos dydžio teismas pažymėjo, kad neteisėti kūrinių panaudojimo atvejai atsirado be tiesioginės atsakovės tyčios. Atsakovė, kaip televizijos transliuotoja, bet ne programų gamintoja, gaudama iki galo pagamintas programas ir žinodama, kad neturi sutarties su ieškove, nuosekliai siekė nenaudoti ieškovės administruojamo repertuaro gaminamose programose, programų gamintojams sutartyse nurodė, kad gaminamose programose nebūtų įtraukti ieškovės administruojami kūriniai. Be to, ieškovės atstovaujamų autorių autorystė nurodoma pseudonimais, o ne tikrais vardais, kurie viešai skelbiami kaip ieškovės nariai, pseudonimai kartais sutampa su kitų Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros LATGA atstovaujamų autorių pseudonimais, viešai skelbiamas ieškovės atstovaujamų autorių sąrašas nebūna nuolat aktualus, ieškovės administruojami kūriniai nėra pakankamai aiškiai identifikuoti, todėl atsakovei teikiama informacija apie teisių turėtoją kartais būna klaidinanti.Įvertinęs saugomų teisių pažeidimų mastą, pažeidimų trukmę, kūrinių panaudojimą atskiruose kanaluose, tų kanalų populiarumą ir atitinkamą sklaidą žiūrovui, teismas sprendė, kad ieškovei iš atsakovės priteistina 15 000 EUR kompensacija.
Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 12 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovės 81 092 EUR kompensaciją bei bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:Teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus nusprendęs, kad atsakovė, įpareigodama programų gamintojus nenaudoti ieškovės administruojamo repertuaro, nuosekliai siekė nenaudoti ieškovės administruojamo repertuaro gaminamose programose. Ši teismo išvada prieštarauja ATGTĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatai, kadangi už eteryje rodomas programas atsako naudotojas, nepaisant to, kokius susitarimus jis turi su programų gamintojais. Įstatymas nenumato atsakomybės perleidimo kitoms šalims, todėl minėtas susitarimas neturi reikšmės ginčo esmei, nelengvina atsakovės atsakomybės ir nedaro jos netyčine.Teismas, spręsdamas dėl atsakovės kaltės formos, pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles ir tuo aspektu, jog neįvertino įrodymų visumos, susijusios su ieškovės atstovaujamų autorių pseudonimais, o ne tikrais vardais, kurie viešai skelbiami kaip ieškovės nariai. Teismas vadovavosi tik dviem ieškovės pateiktais įrodymais, kurie susiję su pseudonimais (A. C. ir M. T. K.), tačiau neįvertino kitų įrodymų, kai neteisėtai panaudotų kūrinių autoriai atsakovui gerai žinomi bei nenaudojo pseudonimų. Teismo prielaida, kad atsakovės kaltė mažintina, kadangi ieškovės administruojami kūriniai nėra pakankamai aiškiai identifikuoti dėl naudojamų pseudonimų, prieštarauja ATGTĮ 14 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatai, kuri įtvirtina autoriaus teisę būti identifikuotam pagal pseudonimą, faktinei aplinkybei, jog įstatymas neįpareigoja turėti viešai prieinamos duomenų bazės apie visų autorių sukurtus autorių teisių objektus ar tokį sąrašą teikti interesantams, taip pat pasaulinei praktikai dėl tikrųjų autorių vardų ir pseudonimų naudojimo ir atskleidimo. Nepaisant kūrinio autoriaus prisistatymo vardu ar pseudonimu, jo teisės turi būti ginamos.Teismas nevertino tos faktinės aplinkybės, kad viso bylos nagrinėjimo metu atsakovė nė karto nesikreipė į ieškovę sužinoti dėl ginamų autorių teisių objektų ir tęsė pažeidimus. Tai, kad atsakovė nežino ir negali rasti kokio nors kūrinio, kurį administruoja ieškovė, nereiškia, kad atsakovė gali pradėti naudoti tą kūrinį. Tuo tarpu atsakovė būtent taip ir elgėsi, kas patvirtina, kad atsakovė žinojo, jog bus panaudoti kūriniai, į kuriuos ji neturi įgijusi licencijos. Tai laikytina tyčiniais iš anksto numatytais neteisėtais veiksmais.Ieškovė pateikė paskaičiavimus, kokia būtų mažiausia licencijų kaina, jei atsakovė būtų jas pirkusi. Priteisiant gerokai mažesnę kompensaciją, sukuriamas precedentas, pagal kurį naudotojui apsimoka nepirkti licencijų, o pažeisti autorių teises ir sumokėti žymiai mažesnę teismo priteisiamą kompensaciją. Teismas, priteisdamas kompensaciją, neatsižvelgė į šias aplinkybes, taip pat neįvertino atsakovės finansinių galimybių sumokėti maksimalią kompensacijos sumą, netinkamai vertino pažeidimo mastą ir tęstinumą iki šiol kūrinius neteisėtai naudojant internetinėje televizijoje „LNK GO“.Paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškinio suma buvo sumažinta nuo 162 187,20 EUR iki 81 092 EUR. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo apeliacinio skundo netenkinti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi tokie atsikirtimai:Ieškovė ne iki galo įsigilino ir dėl to nesuprato skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, kadangi, priešingai nei teigia ieškovė, teismas neneigė autorių teisės vadintis pseudonimais ir neteigė, kad civilinė atsakomybė kyla kažkam kitam, o ne atsakovei. Aplinkybę, kad atsakovė pati negamina programų, teismas vertino tik tiek, kiek buvo sprendžiamas atsakovės kaltės formos klausimas. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad neturi pareigos pateikti (atskleisti) potencialiems naudotojams ir (ar) kitiems asmenims savo administruojamą autorių teisių objektų repertuarą. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, kuri yra autorių teisių ir gretutinių teisių srityje Vyriausybės įgaliota institucija (ATGTĮ 71 straipsnis), taip pat institucija, įgaliota vykdyti Lietuvos Respublikoje veikiančių kolektyvinio administravimo organizacijų priežiūrą (ATGTĮ 71(1) straipsnis), 2015 m. birželio 5 d. rašte Nr. S2-15-32 vienareikšmiškai nurodė, kad ieškovė tokią pareigą turi. Priešingai nei teigia ieškovė, ATGTĮ 38 straipsnio 3 dalis nustato, kad negali būti perduodamos teisės į visus būsimus arba aiškiai neidentifikuotus autoriaus kūrinius. Aiškus kūrinių indentifikavimas autorių teisėje yra svarbus, nes autorių teisių objektai nėra niekur privalomai registruojami, kaip ir jų autoriai ir (ar) autorių teisių subjektai. Tai, kad ieškovės pateikta informacija apie atstovaujamus kūrėjus yra klaidinanti, patvirtina pateikti duomenys apie tai, kad ieškovė nurodo jos nariais esant asmenis, kurie neturi nieko bendro su ieškove.Ieškovė klaidina teismą teigdama, kad teismas neįvertino pateiktų įrodymų apie tai, jog pasaulinėje praktikoje ir Lietuvos praktikoje neegzistuoja jokios duomenų bazės ir sąrašai apie kolektyvinių administravimo organizacijų administruojamą repertuarą, kadangi ieškovė tokių įrodymų neteikė. Be to, byloje pateikti įrodymai teigia priešingai. Visos kitos Lietuvoje veikiančios kolektyvinio administravimo asociacijos nurodė, kad ieškovė turi atskleisti savo administruojamų kūrinių repertuarą (Lietuvos gretutinių teisių asociacijos 2015 m. vasario 24 d. raštas Nr. 2-023/15, Asociacijos LATGA 2015 m. vasario 26 d. raštas Nr. 811M-L, Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacijos AVAKA 2015 m. vasario 18 d. raštas Nr. 15.08).Apeliacinio skundo teiginiai apie „masinius“ neteisėtus naudojimus kiekvieną dieną yra teisiškai nereikšmingi ir nepagrįsti byloje esančiais įrodymais. Be to, ieškovė pati nustato licencijų kainas, todėl, kaip suinteresuotos proceso baigtimi šalies, licencijų kaina teisminio proceso metu galėjo būti vienašališkai nustatyta nepagrįstai didesnė, kuri, be to, neatitinka rinkos kainų.Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:Teismas nepagrįstai besąlygiškai vadovavosi antstolio surašytais faktinių aplinkybių konstatavimo protokolais, kadangi visi be išimties pažeidimai televizijos programų transliacijose nesuprantama ir neidentifikuota metodika antstolio yra konstatuojami atbuline data. Nors nurodoma, kad antstolė fiksavo aplinkybes, remdamasi interneto svetainėje „LNK GO“ patalpintais įrašais, programa (šou) „Lietuvos balsas“, dėl kurios keliama didelė dalis ieškinio reikalavimų, nėra talpinama ir nebuvo talpinama interneto svetainėje „LNK GO“. Be to, interneto svetainėje „LNK GO“ yra talpinami ne tie patys įrašai, kurie buvo transliuoti televizijos eteryje, todėl iš internete talpinamos medžiagos neįmanoma techniškai objektyviai identifikuoti, kas buvo transliuota televizijos eteryje.Teismas nepagrįstai nustatė buvus atsakovės kaltę (tegu tik neatsargumo forma). Apdairus transliuotojas, veikiantis Lietuvoje, gali remtis tik sutartinėmis nuostatomis, „įsigydamas teises“ sutarčių pagrindų iš TV produkcijos gamintojų transliuoti filmus, laidas ir (ar) kitas programas, tačiau net ir apdairiausias transliuotojas neturi objektyvių galimybių ar sąlygų patikrinti, ar programų gamintojas nepažeidė nei vieno iš audiovizualinio kūrinio bendraautorių ar anksčiau sukurtų kūrinių (įtrauktų į audiovizualinį kūrinį) autorių ir (ar) autorių teisių perėmėjų (subjektų) teisių. Vadovaujantis skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, bet koks autorių teisių pažeidimas televizijos eteryje suponuotų transliuotojo civilinės atsakomybės kilimą, kas jau laikytina griežta civiline atsakomybe, kai tuo tarpu civilinė atsakomybė už autorių teisių pažeidimus nėra griežta, t. y. kylanti be kaltės.Pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė priteistinos kompensacijos dydį, teismui netinkamai vertinus įrodymus, kuriais buvo grindžiami autorių teisių pažeidimai (jų mastas), taip pat netinkamai įvertinus įrodymus dėl atsakovės kaltės, nepakankamai įvertinus ieškovės veiksmus, kuriais ji prisidėjo prie pažeidimo bei žalos atsiradimo, jos padidėjimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat aplinkybių, sudarančių pagrindą peržengti apeliacinių skundų ribas, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertina pagal apeliaciniuose skunduose ir atsiliepime į apeliacinį skundą šalių nurodytus teisinius ir faktinius argumentus. Nagrinėjamoje byloje su ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka tiek atsakovė, mananti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jai taikė griežtą civilinę atsakomybę, t. y. atsakomybę be kaltės, tiek ieškovė, nesutinkanti su pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovės kaltės formos (neatsargumo). Abi šalys taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovei priteistos kompensacijos dydžiu.
Dėl įrodymų vertinimo sprendžiant dėl atsakovės neteisėtų veiksmų
Atsakovė nurodo, kad byloje esantys įrodymai – antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai, nėra tinkamas ir pakankamas įrodymas konstatuojant atsakovės neteisėtus veiksmus. Pasak atsakovės, pirmosios instancijos teismas, remdamasis šiais protokolais, neįvertino, kad iš internete talpinamos medžiagos neįmanoma techniškai objektyviai identifikuoti, kas buvo transliuota televizijos eteryje. Atsakovė taip pat teigia, kad, byloje nesant tinkamų įrodymų, kokie konkrečiai kūriniai ir kada buvo neteisėtai naudojami, nagrinėjant bylą teisme jai buvo apsunkintos galimybės atsikirsti į ieškovės teiginius, kadangi pagal Visuomenės informavimo įstatymą ji ištransliuotą medžiagą privalo saugoti vienerius metus, todėl dėl objektyvių aplinkybių neturi galimybės patikrinti senesnį kaip metų televizijos turinį ir patvirtinti ar paneigti konkrečių kūrinių faktinį transliavimą.ATGTĮ 70 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kūrinių naudotojai privalo sudaryti sąlygas kolektyvinio administravimo asociacijų atstovams gauti informaciją, būtiną kolektyvinio teisių administravimo funkcijoms atlikti, bei teikti kolektyvinio administravimo asociacijoms informaciją apie kūrinių ar gretutinių teisių objektų naudojimo teisėtumą, taip pat informaciją, būtiną atlyginimui surinkti ir paskirstyti. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šios nuostatos palengvina įrodinėjimą autorių teisių bylose ir suteikia teisę autorių teisių subjektui, kurio teisės pažeistos, reikalauti (tiesiogiai ar per teismą) pateikti atitinkamą informaciją. Atsakovui nepateikus (ar pateikus nepakankamai) duomenų, kokių konkrečių autorių kūriniai buvo atliekami jo organizuotuose koncertuose, teismas šias aplinkybes nustato remdamasis ieškovo pateiktais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2012).Nors antstolė, kaip nurodo atsakovė, faktines aplinkybes apie transliacijas, vykusias 2012-2013 m., konstatavo 2014 m., atsakovė neneigia paties fakto, jog tokios transliacijos vyko. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovė dėl atsakovės neteisėtų veiksmų į ją kreipėsi dar 2012 m., įspėdama ir apie ketinimą kreiptis į teismą, taigi, atsakovė tuo metu turėjo visas galimybę surinkti įrodymus, kad jos transliuojamose laidose kūriniai naudojami teisėtai. Tai, kad atsakovė turi įstatyme numatytą pareigą teikti ieškovei informaciją apie kūrinių ar gretutinių teisių objektų naudojimo teisėtumą, patvirtina ATGTĮ 70 straipsnio 2 dalis. Ieškovė pateiktose pretenzijose rodė iniciatyvą susitikti bei aptarti susidariusią situaciją, nurodė, kad atsakovė reikalingą informaciją dėl atitinkamų kūrinių priklausymo/nepriklausymo ieškovės atstovaujamų autorių repertuarui gali gauti kreipusis tiesiogiai į ieškovę. Atsakovė, gavusi šią pretenziją, ne tik galėjo kreiptis dėl jai reikalingos informacijos į ieškovę ir asmenis, iš kurių ji perka programas, tačiau privalėjo tą padaryti siekiant įsitikinti, ar neatliekami neteisėti veiksmai pažeidžiant autorių teises. Taigi, atsakovė nepagrįstai teigia, kad jos teisės įrodinėti savo veiksmų teisėtumą buvo apribotos dėl ištransliuotos medžiagos saugojimo laikotarpio ribotos trukmės. Kadangi atsakovė nepateikė jokių duomenų, paneigiančių ieškovės pateiktuose antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokoluose nurodytus duomenis, o tik iškėlė įrodymais neparemtas abejones dėl ieškovės pateiktų įrodymų įrodomosios vertės, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ieškovės pateiktais įrodymais konstatuodamas autorių teisių pažeidimo faktą.
Dėl atsakovės kaltės
Sprendžiant dėl autorių teisių pažeidimo, autorių teisių objekto naudojimas be autoriaus teisių subjekto leidimo, taip pat viršijant suteiktas naudojimo teises, yra neteisėtas veiksmas, pažeidžiantis autoriaus teises (išskyrus įstatymo nustatytus atvejus, kai toks leidimas nereikalingas). Jis visada ex facto reiškia žalos padarymą, nes dėl kiekvieno neteisėto kūrinio panaudojimo teisių subjektas praranda pajamas, gali būti pakenkiama jo reputacijai, vardui, o teisių pažeidėjas pasipelno iš to, kad nemoka teisių turėtojui nustatyto licencinio atlyginimo už įgyjamas kūrinio naudojimo teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2012). Atsakovė nurodo, kad atsakomybė už autorių teisių pažeidimus nėra griežtoji atsakomybė (atsakomybė be kaltės). Kolegija su tokiu atsakovės vertinimu sutinka ir kartu pažymi, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu nesprendė, kad atsakomybė atsakovei kyla be kaltės. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu konstatavo, kad atsakovės kaltė pasireiškė neatsargia forma. Neatsargiu laikomas toks elgesys, kai asmuo atitinkamomis aplinkybėmis elgiasi nepakankamai apdairiai, rūpestingai, atidžiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2007). Atsakovė neneigia, kad, remiantis kasacinio teismo praktika, jai, kaip visuomenės informavimo priemonei ir transliuotojai, taikytini didesni atidumo, apdairumo, rūpestingumo reikalavimai dėl autorių teisės saugomų objektų naudojimo teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2009). Tai reiškia, kad atsakovė turėjo žinoti, jog teisėtam kūrinių naudojimui ji turėjo sudaryti sutartį, nes tik toks dokumentas suteiktų jai teisę teisėtai naudoti kūrinius.Atsakovė nurodo, kad net ir apdairiausias transliuotojas neturi objektyvių galimybių ar sąlygų patikrinti, ar programų gamintojas nepažeidė nei vieno iš audiovizualinio kūrinio bendraautorių ar anksčiau sukurtų kūrinių (įtrauktų į audiovizualinį kūrinį) autorių ir (ar) autorių teisių perėmėjų (subjektų) teisių. Kolegija su tokiu atsakovės vertinimu nesutinka. Kaip pagrįstai pažymi ieškovė, būtent atsakovei, kaip kūrinių ir gretutinių teisių objektų naudotojai, pagal AGTĮ tenka pareiga užtikrinti kūrinių naudojimo teisėtumą, o to nepadarius – pareiga sumokėti atitinkamą kompensaciją. Šios pareigos nepašalina atsakovės su programų gamintojais sudarytų sutarčių nuostatos, reikalaujančios užtikrinti kūrinių naudojimo teisėtumą. Priešingai, atsakovė, manydama, kad programų gamintojai savo sutartinius įsipareigojimus jos atžvilgiu vykdė netinkamai, gali reikšti programų gamintojams atitinkamus reikalavimus remdamasi sutartinės atsakomybės taisyklėmis. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė buvus atsakovės kaltę dėl ieškovės administruojamų autorių teisių pažeidimų. Ieškovė, kaip jau minėta, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovės kaltė pasireiškė neatsargia forma ir teigia, kad padaryti pažeidimai buvo tyčiniai. Atsižvelgdama į tai, kad šie ieškovės argumentai iš esmės siejami su pirmosios instancijos teismo priteistos kompensacijos dydžiu, kolegija dėl šių ieškovės argumentų pasisakys vertindama su tuo susijusius šalių argumentus.
Dėl kompensacijos dydžio
Kompensacijos instituto paskirtis – apginti autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektų pažeistas teises, teisingai jiems atlyginant jų patirtus materialinio ir nematerialinio pobūdžio praradimus ir taip užtikrinant teisingą autorių ir gretutinių teisių subjektų pažeistų teisių gynimą, kai dėl autorių ir gretutinių teisių pažeidimo neįmanoma nustatyti padarytos žalos. Įstatyme nustatytas kompensacijos dydžio ribų intervalas, o kompensacijos, priteistinos konkrečioje situacijoje, dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes. Kadangi konkretaus kompensacijos dydžio nustatymas paliktas teismo diskrecijai, šalis, nesutinkanti su priteistos kompensacijos dydžiu, turi motyvuotai pagrįsti, kad teismas jam suteikta diskrecijos teise naudojosi netinkamai, t. y. neatsižvelgė ar nepakankamai atsižvelgė į įstatyme įtvirtintus kriterijus, reikšmingus kompensacijos dydžiui nustatyti. Pagal ATGTĮ 83 straipsnio 4 dalies 1 punktą teismas, nustatydamas kompensacijos dydį, atsižvelgia į pažeidėjo kaltę, jo turtinę padėtį, neteisėtų veiksmų priežastis ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Sprendžiant dėl konkrečios priteistinos kompensacijos sumos būtina vadovautis ir civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis Civilinio kodekso normomis.Nors taikant kompensacinį teisių gynimo būdą teisių turėtojas neturi įrodinėti padarytos žalos dydžio, teisės doktrinoje pripažįstama, kad „kitomis bylai reikšmės turinčiomis aplinkybėmis“ pagal ATGTĮ 83 straipsnio 4 dalies 1 punktą gali būti pripažįstamas teisių turėtojo patirtų nuostolių dydis ar pažeidėjo gauta nauda (žr. Ramūnas Birštonas ir kt., Intelektinės nuosavybės teisė, Registrų centras, Vilnius 2010, P. 297). Tai paaiškinama tuo, kad nustatant kompensacijos dydį turi būti užtikrinamas principas, kad iš neteisėtų veiksmų asmuo neturėtų naudos.Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo priteistu kompensacijos dydžiu, pažymi, kad priteista kompensacija yra mažesnė, nei atsakovei būtų kainavusios licencijos naudoti ginčo kūrinius, todėl ginčijamu sprendimu sukuriamas precedentas, pagal kurį naudotojui apsimoka nepirkti licencijų, o pažeisti autorių teises ir sumokėti teismo priteisiamą kompensaciją. Iš esmės sutikdama su ieškovės argumentu, kad teismo priteista kompensacija neturėtų būti mažesnė nei teisėto kūrinio naudojimo mokestis, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovės bylos nagrinėjimo metu nurodyti licencijų tarifai reikšmingai skiriasi nuo tam pačiam tikslui Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros (LATGA) suteikiamų licencijų tarifų, todėl galima sutikti su atsakovės abejonėmis dėl ieškovės nurodomo licencinio mokesčio atitikties realioms rinkos kainoms. Tuo pačiu vien ieškovės pateikti paskaičiavimai neįrodo, jog pirmosios instancijos teismo priteista kompensacijos suma yra neproporcingai maža. Vienu iš kriterijų nustatant kompensacijos dydį, gali būti kreditoriaus veiksmai, kurie susiję su pažeidimu ir jo padariniais. Kolegijos vertinimu, spręsdamas dėl priteistinos kompensacijos dydžio, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atsižvelgė ir į pačios ieškovės veiksmus, t. y. į tai, kad ieškovės administruojami kūriniai nėra pakankamai aiškiai identifikuoti. Kaip nurodė Lietuvos gretutinių teisių asociacija (AGATA) 2015 m. vasario 24 d. rašte, kiekviena veikianti kolektyvinio administravimo asociacija turi konkretų savo atstovaujamą repertuarą, kurį sudaro jos narių repertuaras ir repertuaras, atstovaujamas tarpusavio sutarčių su užsienio šalių organizacijomis pagrindu. Nors konkrečios kolektyvinio administravimo asociacijos atstovaujamas repertuaras neprivalo būti viešai skelbiamas, įgyvendinant naudotojų teisę gauti informaciją, už kokio repertuaro panaudojimą numatomas jų per kolektyvinio administravimo asociaciją teisių turėtojams mokamas atlyginimas, muzikos ar kitų autorių teisių bei gretutinių teisių objektų naudotojai turi teisę susipažinti su konkrečios organizacijos atstovaujamu repertuaru. Apeliacinio teismo vertinimu, tokia AGATA išdėstyta pozicija atitinka rūpestingo ir sąžiningo asmens elgesį, kurio įstatymas reikalauja iš kiekvieno civilinių santykių subjekto. Ieškovė teigdama, kad repertuaro pateikti negali dėl jo didelės apimties, jog reikėtų kūrinius kažkaip aprašyti, kurti duomenų bazę ir joje registruoti kūrinius, prieštarauja pačios įstatuose patvirtintiems uždaviniams prižiūrėti, ar nepažeidžiamos asociacijos narių turtinės teisės, užtikrinti kuo platesnį ir autoriams naudingesnį kūrinių panaudojimą ir autorinio atlyginimo už jį surinkimą. Kaip matyti iš kitų kolektyvinio administravimo asociacijų pateiktų rašytinių paaiškinimų, jos turi duomenų bazes, kuriose registruojamas administruojamas repertuaras, ir su kuriuo, esant poreikiui, autorių teisių objektų naudotojai gali susipažinti. Ieškovės argumentai, kad įstatymas neįpareigoja jos turėti viešai prieinamos duomenų bazės apie visų autorių sukurtus autorių teisių objektus ar tokį sąrašą teikti interesantams, nepaneigia bendrosios ieškovės pareigos bendradarbiauti su kitais civilinių teisinių santykių dalyviais. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors ieškovė akcentuoja tęstinį, bylos nagrinėjimo metu besitęsusį, autorių teisių pažeidimą iš atsakovės pusės ir tuo remdamasi atsakovės veiksmus vertina kaip tyčinius, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. kovo 17 d. nutartimi grąžindama šią bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui pažymėjo, kad, ieškinį grįsdama autorių teisių pažeidimu, ieškovė ieškinyje nenurodė, kokių autorių teisės, jos nuomone, buvo pažeistos, t. y. dėl kokių kūrinių neteisėto panaudojimo buvo pareikštas ieškinys, dalis autorių teisių subjektų, kurių teisių pažeidimu buvo grindžiami ieškinio reikalavimai, ieškinio pateikimo metu ir/ar civilinės bylos nagrinėjimo metu buvo nutraukę narystę su ieškove. Ši aplinkybė, kolegijos vertinimu, papildomai patvirtina, kad aiškiai neatskleisdama savo administruojamų kūrinių repertuaro ieškovė pati iš dalies prisidėjo prie pažeidimo trukmės ir tai pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo įvertinta kaip aplinkybė, svarbi sprendžiant dėl priteistinos kompensacijos dydžio. Kolegija sutinka su ieškovės argumentu, kad už eteryje rodomas programas atsako naudotojas, nepaisant to, kokius susitarimus jis turi su programų gamintojais. Dėl šios priežasties, kaip jau minėta šioje nutartyje, atitinkamų sutarčių su programų gamintojais turėjimas nereiškia, kad atsakovės veiksmuose nėra kaltės. Tačiau, priešingai nei teigia ieškovė, atsakovės pastangos užtikrinti kūrinių naudojimo teisėtumą, inter alia sudarant atitinkamas sutartis su programų gamintojais, gali būti ir pagrįstai buvo pirmosios instancijos teismo įvertintos, sprendžiant dėl atsakovės kaltės formos, reikšmingos kompensacijos dydžiui nustatyti. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovės kaltės forma yra neatsargi, t. y. atsakovė, nors ir ėmėsi priemonių kūrinių naudojimo teisėtumui užtikrinti, nebuvo pakankamai apdairi ir rūpestinga, kiek tai yra būtina pagal jai, kaip visuomenės informavimo priemonei ir transliuotojai, taikytiną atidumo standartą. Pažeidėjo turtinė padėtis, kaip kompensacijos dydį lemiantis kriterijus, reikšminga tuo aspektu, kad kompensacija negali būti tokia maža, jog nepadengtų kreditoriaus minimalių nuostolių arba iš esmės reikštų asmens atleidimą nuo žalos atlyginimo, arba pernelyg didelė, kad būtų asmeniui finansiškai nepakeliama ir iš viso neįgyvendinama iš jo turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2011). Nors ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino atsakovės finansinių galimybių, kolegija neturi pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismo priteista kompensacijos suma yra akivaizdžiai per maža atsižvelgiant į atsakovės turtinę padėtį. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl nėra pagrindo apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais šio sprendimo panaikinti ar jį pakeisti dalyje dėl materialinių ieškinio reikalavimų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Ieškovė taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas, ieškinį tenkindamas iš dalies, suklydo skaičiuodamas patenkintų ieškinio reikalavimų dalį ir dėl to netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Šią aplinkybę ieškovė grindžia tuo, jog patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų dalį pirmosios instancijos teismas skaičiavo nuo pradinio, o ne patikslinto, ieškinio sumos. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, ieškovui sumažinus savo reikalavimus, bylos dalis dėl atsisakytų reikalavimų turi būti nutraukiama (CPK 293 straipsnio 4 punktas). Bylos ar jos dalies nutraukimas yra bylos (jos dalies) užbaigimas nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, kai byla (jos dalis) baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, reglamentuojamas CPK 94 straipsnio 1 dalyje. Tokiu atveju teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (CPK 294 straipsnio 2 dalis), todėl pareikštų reikalavimų sumažinimas savo esme prilygsta bylos dalies, kurioje reikalavimai sumažinti, išsprendimui atsakovo naudai, nes jam neteks atsakyti pagal pareikštus reikalavimus, kurių ieškovas nebepalaiko. Taikant CPK 94 straipsnio 1 dalį, įvertinamos ieškinio pareiškimo ir vėlesnio jo atsisakymo priežastys: ieškovas dalies ieškinio atsisakė (sumažino savo reikalavimus) dėl svarbių priežasčių, nenurodydamas priežasčių ar dėl to, kad atsakovas ieškovo reikalavimus patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013).Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė pradinio ieškinio reikalavimus sumažino tikslindama ieškinį po to, kai byla Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 17 d. nutartimi buvo grąžinta nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Ieškinio reikalavimų sumažinimą lėmė ne tai, kad atsakovė būtų geruoju patenkinusi ieškinio reikalavimus, o Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 17 d. nutartimi įvardyti pradinio ieškinio trūkumai. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vertindamas patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų dalį, rėmėsi pradinio, o ne patikslinto ieškinio suma. Atsižvelgiant į tai, kad abiejų šalių apeliaciniai skundai netenkinami, šalims apeliacinėje instancijoje turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos, tačiau ieškovė įpareigojama sumokėti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi atidėtą žyminio mokesčio dalį – 499 EUR.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės Muzikos autorių teisių asociacijos NATA (juridinio asmens kodas 302737878) į valstybės biudžetą 499 eurus bylinėjimosi išlaidų.