- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-01-31
- Bylos Nr.
- I-503-789/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02684-2018-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- Andrejaus Jarmolovičiaus
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
rašytinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Andrejaus Jarmolovičiaus (Andrej Jarmolovič) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 13 d. teismui padavė skundą, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos (toliau – ir VST), 70 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 5 d. iki 2018 m. balandžio 12 d. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K kameroje Nr. 274 nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, naktinė dirbtinė apšvieta, ventiliacija, kameroje buvo šalta ir drėgna, kameros sienos buvo padengtos pelėsiu ir grybeliu. Paaiškino, kad dėl kameroje esamos drėgmės buvo drėgni pareiškėjo rūbai ir čiužinys. Pažymėjo, kad kameros negalėjo tinkamai vėdinti, nes langai buvo atitverti grotomis. Nurodė, kad Lukiškių TI-K kameroje Nr. 274 sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo kameros, todėl neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, jį galėjo stebėti pareigūnai. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad 2018 m. balandžio 12 d. 7 val. pareigūnas pareiškėjui pranešė, jog jis turi susidėti daiktus, nes bus pervežamas į Alytaus pataisos namus (toliau – ir Alytaus PN). Nurodė, kad pareiškėjas dėl blogos savijautos atsisakė persikelti į Alytaus PN, todėl prieš jį buvo naudojama jėga. Nurodė, kad pareigūnai sudaužė pareiškėjo laikrodį (b. l. 1–5).
Atsiliepimas
Pareiškėjas 2018 m. spalio 3 d. pateikė teismui papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad nesutinka su atsakovės atstovų atsiliepimais. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo gyvenamųjų patalpų. Taip pat patikslino aplinkybes dėl jo sužalojimo 2018 m. balandžio 12 d. (b. l. 64–65).
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerų tipo patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame yra šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato. Taip pat atkreipia dėmesį, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, nenumatyti kamerose esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Esant tokiems atitvėrimams, atsakovo atstovo tvirtinimu, priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės kontrolės jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
Atsakovo atstovas taip pat nurodė, kad, vadovaujantis HN 134:2015 reikalavimais, Lukiškių TI-K kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 str. atlyginami tik tie nuostoliai, kurie kyla dėl neteisėtų veiksmų. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai. Būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Šiuo atveju pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais (b. l. 20–28).
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas VST atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (48–52). Pažymėjo, kad konvojavimas yra tik ginkluotas lydėjimas ir pristatymas į paskirties punktus, užtikrinant apsaugą, vykdant kompetentingų įstaigų priimtą sprendimą dėl asmens pristatymo į paskirties punktą. Apie priimtą sprendimą dėl asmens konvojavimo fakto ir konvojavimo vykdymo aplinkybes (sąlygas) sprendimą priėmęs subjektas tik informuoja Viešojo saugumo tarnybą, kad jį privalu vykdyti nurodytomis sąlygomis. Pažymėjo, kad VST neturi teisės kvestionuoti kompetentingo subjekto priimtą sprendimą konvojuoti asmenį nustatytu laiku, būdu ir į nurodytą paskirties punktą. Pažymėjo, kad pareiškėjas, manydamas, kad jo konvojavimas vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, pareiškėjo teises, jausdamas sukeliamą neigiamą poveikį savo fizinei ar psichinei sveikatai, konvojaus metu galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ar raštu. Po konvojavimo pareiškėjas galėjo raštu kreiptis į Viešojo saugumo tarnybą su skundu, nurodydamas konkrečius galimai padarytus pažeidimus. Pareiškėjas nesikreipė į Viešojo saugumo tarnybą dėl galimų jo teisių pažeidimų. Nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų pasinaudojęs savo teise ginti galimai pažeistas jo teises. Pažymėjo, kad pareiškėjo skunde nurodyti patirti nepatogumai, fizinis ir/ar psichologinis diskomfortas, pažeminimas, išgyvenimai galimai yra sąlygoti ne jo teisių pažeidimo, o baudžiamojo persekiojimo bei laisvės atėmimo bausmės vykdymo specifikos, yra taikomų apribojimų pasekmė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad neturtinė žala kilo dėl netinkamų jo laikymo Lukiškių TI-K ir konvojavimo sąlygų laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 5 d. iki 2018 m. balandžio 12 d.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnį kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį, teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).
LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Taisyklių 11¹.2 p. nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 m².
EŽTT praktikoje (2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) konstatuota, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti konkretaus kvadratinių metrų skaičiaus, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau 3 m² daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 str. galimą pažeidimą. Atsižvelgęs į EŽTT pateiktą išaiškinimą, teismas pažymi, kad, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neįskaičiuotini į bendrą kameros plotą. Iš Lukiškių TI-K atsiliepimo matyti, kad sanitariniai įrenginiai Lukiškių TI-K kamerose užima 0,56 m² (b. l. 22).
Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal nacionalinės teisės reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3,6 m². Pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal Konvencijos reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3 m², neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto, t. y. 0,56 m². Iš atsakovės atstovės pateiktų duomenų matyti, kad laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 5 d. iki 2018 m. balandžio 12 d. pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose atitiko nacionalinės teisės ir Konvencijos reikalavimus.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kameros yra apstatytos baldais, todėl laisvo ploto kamerose jam teko dar mažiau. Pažymėtina, kad teisės aktai nenustato reikalavimo, apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, eliminuoti kameroje laikomų baldų užimamą plotą (LVAT 2014 m spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1884/2014). Todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama.
Pareiškėjas žalos atsiradimą, be kita ko, kildina iš to, kad Lukiškių TI-K sanitariniai mazgai nebuvo atitverti nuo likusio kameros ploto, netinkamai vėdinami, kameros duryse buvo stebėjimo akutės, todėl buvo pažeistas jo privatumas naudojantis tualetu. Ginčo laikotarpiu tardymo izoliatoriaus-kalėjimo gyvenamųjų patalpų, tame tarpe ir sanitarinio mazgo, įrengimo reikalavimai nustatyti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), kurių 14.5 punkte nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Nuo 2015-11-01 įsigaliojusi HN 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimo tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje nereglamentuoja, tačiau jos 3 punkte įtvirtinta, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiuo atveju Lukiškių TI-K yra veikianti laisvės atėmimo įstaiga, o sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą.
Pažymėtina, kad nustatytos aplinkybės dėl sanitarinio mazgo įrengimo neatleidžia Lukiškių TI-K nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas. Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra pasisakęs, kad, Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT) nuomone, sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo, kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07), 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02), 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08)). Į šią EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017 ir kt.).
Atsakovė neneigia aplinkybės, kad kamerose sanitarinis mazgas buvo atitvertas 1,5 m aukščio sienele. Esant šioms aplinkybėms, yra pagrindas konstatuoti, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinių mazgų patalpos nebuvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Šiuo atveju atsakovo atstovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Vadovaujantis minėta teismų praktika bei atsakovo atstovo pateikta informacija, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju sanitarinio mazgo atitvėrimas tik iš dalies neužtikrino pareiškėjo teisės į minimalų privatumą, naudojantis tualetu ir pažeidė jo orumą.
Pareiškėjas žalos atsiradimą kildina ir dėl to, kad Lukiškių TI-K kameros buvo netinkamai vėdinamos, jose buvo šalta, drėgna, nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, naktinė dirbtinė apšvieta, kameros sienos buvo padengtos pelėsiu ir grybeliu. Higienos normoje 134:2015 nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (16 p.). Higienos normoje 134:2015 nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.). Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 109 ir 274. Pažymėtina, kad pareiškėjas nurodytose kamerose buvo itin trumpą laiką, t. y. 7 dienas. Pareiškėjas skunde nenurodė, ar kreipėsi į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų kamerose Nr. 109 ir 274. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų, t. y. apšvietos, kondicionavimo ir temperatūros kamerose Nr. 109 ir 274. Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose buvo šalta. Teismas pažymi, kad LVAT praktikoje konstatuota, kad, kai pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kurias objektyviai galima įrodyti, jis privalo pateikti atitinkamus įrodymus, leidžiančius teismui teisingai įvertinti patirtą neturtinę žalą, arba nurodyti reikšmingas aplinkybes, kodėl to padaryti negali. Šiuo aspektu LVAT nuosekliai laikosi pozicijos, kad asmuo, teigiantis, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė konkrečių sveikatos sutrikimų, šias aplinkybes privalo pagrįsti (LVAT 2013-08-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1290/2013). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nenurodė, ar jam kilo sveikatos sutrikimai dėl kamerose buvusios temperatūros. Teismas vertina, kad pareiškėjas, siekdamas pagrįsti jam padarytą neturtinę žalą, turėjo aktyviai dalyvauti renkant byloje reikšmingus įrodymus ir pateikti teismui medicininius duomenis, kurie patvirtintų pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes. Byloje nėra duomenų, jog dėl pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K jam kilo tam tikrų sveikatos problemų. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas minėtose kamerose buvo laikomas itin trumpą laiko tarpą, bei į tai, kad pareiškėjas neteikė skundų Lukiškių TI-K administracijai ar Vilniaus visuomenės sveikatos centrui, teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė, jog buvo laikomas netinkamomis sąlygomis šiuo aspektu.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose langai buvo atitverti grotomis, todėl pareiškėjas negalėjo tinkamai vėdinti kameros. Pažymėtina, kad Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 p. nustatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą, lango angoje įstatomos metalinės grotos, lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės apie lango įrengimą atitinka nurodytų teisės aktų reikalavimus. Todėl šiuo atžvilgiu Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai nenustatyti.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad 2018 m. balandžio 12 d. 7 val. pareigūnas pareiškėjui pranešė, jog jis turi susidėti daiktus, nes bus pervežamas į Alytaus pataisos namus (toliau – ir Alytaus PN). Nurodė, kad pareiškėjas dėl blogos savijautos atsisakė persikelti į Alytaus PN, todėl prieš jį buvo naudojama jėga. Nurodė, kad pareigūnai sudaužė pareiškėjo laikrodį.
Konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų asmenų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus, šaunamųjų ginklų, fizinės ir kitokios prievartos panaudojimą vykdant minėtų asmenų konvojavimą pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus ir užtikrinant ginkluotą jų apsaugą nustato teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintos Konvojavimo taisyklės (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). Pagal Konvojavimo taisyklių 95 punktą, pagrindas konvojui priimti konvojuojamuosius yra: 1) konvojuojamojo asmens byla užantspauduotame pakete su asmens bylos pažyma; 2) konvojuojamųjų sąrašas; 3) konvojavimo paraiška. Vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 11 punktu, Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos ne vėliau kaip prieš 2 paras iki konvojaus išvykimo pateikia rašytinę paraišką skirti konvojų ir pristatyti konvojuojamuosius į paskirties punktus. Konvojavimo paraiškoje turi būti nurodyta: planiniam konvojui – konvojuojamųjų skaičius, jų charakteristikos (lytis, kategorija (sulaikytasis, suimtasis, nuteistasis, liudytojas, nukentėjusysis) ir kiti duomenys, jei asmenis būtina konvojuoti laikantis šių taisyklių 103 punkte nurodytų reikalavimų (Konvojavimo taisyklių 15 punktas). Planinis konvojus – tai konvojus, kuris konvojuoja konvojuojamuosius iš anksto nustatytu maršrutu ir laiku (Konvojavimo taisyklių 4 punktas). Pagal nurodytą teisinį reglamentavimą sprendimus, susijusius su asmenų konvojavimu, perdavimo planiniam konvojui pagal kompetenciją priima Departamentui pavaldžios įstaigos, policijos teritorinės įstaigos ar teismai, o pati VST tokių funkcijų nevykdo. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo nurodyti argumentai dėl to, kad VST pareiškėją konvojavo į Alytaus PN be teisinio pagrindo, yra atmetami.
Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas 2018 m. birželio 12 d. buvo etapuojamas iš Lukiškių TI-K į Alytaus PN (b. l. 53–54). Byloje pateikta 2018 m. birželio 12 d. sužaloto asmens pažyma Nr. 95-57, iš kurios turinio matyti, kad pareiškėjui nustatytas dešinės kaklo pusės ir dešinio žasto-dilbio vidinės dalies nežymus odos nubrozdinimas ir paraudimas (b. l. 56). Atlikus tarnybinį tyrimą dėl pareiškėjo sužalojimo, 2018 m. gegužės 11 d. tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. 26-60 nustatyta, kad pareiškėjas susižalojo iš savanaudiškų paskatų tikėdamasis, jog jis nebus etapuotas į Alytaus PN. Analogiška išvada padaryta ir Lukiškių TI-K 2018 m. gegužės 7 d. rašte Nr. 96-1813 (b. l. 34–35), kuriuo buvo atsakyta į pareiškėjo 2018-04-19 skundą, kuriame jis nurodė, kad patyrė fizinį smurtą, kurį sukėlė pareigūnai (b. l. 36). Teismas neturi pagrindo vertinti Lukiškių TI-K 2018 m. gegužės 7 d. rašto Nr. 96-1813 rašto ir 2018 m. gegužės 11 d. tarnybinio tyrimo išvados Nr. 26-60 teisėtumo ir pagrįstumo, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pareiškėjas teismui neskundžia minėtų administracinių aktų. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų apie galimai sugadintą jo asmeninį turtą.
Teismas pažymi, kad bylos duomenys patvirtina aplinkybę, jog 2018 m. birželio 12 d. pareiškėjas buvo konvojuotas planiniu konvojumi į Alytaus PN. VST pareigūnai pareiškėją į konvojų priėmė remdamiesi užpildytais dokumentais, kuriuose buvo nurodytas paskirties punktas – Alytaus PN (b. l. 55). Duomenų, kad pareiškėjas dėl savo sveikatos būklės negalėjo būti konvojuotas planiniu konvojumi, byloje nėra. Pareiškėjo nurodyti sužalojimai buvo įvertinti prieš konvojų, taip pat minėtų sužalojimų aplinkybės buvo ištirtos ir nenustatyti neteisėti Lukiškių TI-K ar VST pareigūnų veiksmai. Teismas pažymi, kad reikalavimai paklusti laisvės atėmimo įstaigoje nustatytai vidaus tvarkai ir vykdyti jos administracijos reikalavimus LVAT aiškinami vienareikšmiškai – šios normos laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims yra imperatyvios. LVAT praktikoje pažymėta, kad nuteistasis privalo įvykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimą, o po to, jei abejoja dėl jo teisėtumo, gali jį apskųsti nustatyta tvarka (LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-273/2012).
Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad, gavę tinkamai užpildytus konvojavimo dokumentus ir neturėdami sveikatos priežiūros specialisto išvados, kad pareiškėjas dėl sveikatos būklės negali būti konvojuojamas planine tvarka, VST pareigūnai neturėjo teisės atsisakyti konvojuoti pareiškėją. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl netinkamo konvojavimo būtų teikęs skundus VST pareigūnams (b. l. 54). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti, kad Lukiškių TI-K ar VST prieš konvojavimą ar jo metu pažeidė pareiškėjo teises.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas dėl to, jog jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Vertinant, koks žalos atlyginimo dydis turėtų būti priteistas pareiškėjui, atsižvelgtina į tai, kad ginčui aktualiu metu pareiškėjas nė karto nesikreipė į Lukiškių TI-K direktorių su prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų. Pažeidimas nebuvo nepertraukiamo pobūdžio, tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas buvo išvykęs į kitas kardomojo kalinimo įstaigas. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui netinkamos jo laikymo sąlygos sukėlė sveikatos negalavimus. Įvertinęs aukščiau nustatytas aplinkybes, tai yra, pažeidimo trukmę, atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgdamas į naujausią LVAT praktiką (žr., pvz., LVAT 2018 m. kovo 14 d. nutartį a. b. Nr. A-1251-85/2018, 2018 m. kovo 28 d. nutartį a. b. Nr. A-888-858/2018) teismas konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 50 Eur suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma 5 070 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo Andrejaus Jarmolovičiaus skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui Andrejui Jarmolovičiui (a. k. (38109020157) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 50 (penkiasdešimt) eurų neturtinės žalos.
Kitą skundo dalį atmesti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.