Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Ieškovo teisinį statusą ir registravimą VĮ Registrų centras juridinių asmenų registre, bei ieškovą turinčių teisę atstovauti asmenų įgaliojimus patvirtinantys dokumentai - Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro išplėstinis išrašas pridedamas prie šio ieškinio kaip priedas.

Paaiškino, kad atsakovė E. M. gyvena DNSB valdomame (administruojamame) gyvenamajame name, todėl pagal galiojančius teisės aktus ir pirmiausia, Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo (toliau tekste vadinama - Įstatymas) 21 straipsnio 1 dalį „butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų teisės ir pareigos, susijusios su bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų valdymu. naudojimu, priežiūra ir atnaujinimu, yra nustatytos Civiliniame kodekse, šiame ir kituose įstatymuose, teisės aktuose ir bendrijos įstatuose“.

Tokiu būdu, akivaizdu, kad atsakovė E. M. turi Įstatyme ir DNSB įstatuose nustatytas pareigas, kurių sąmoningai ir piktybiškai nevykdo.

Paaiškina, kad atsakovei ne kartą buvo reiškiamos pretenzijos (įskaitant rašytines) ir raginimai tinkamai vykdyti savo pareigas DNSB, tačiau atsakovė ir toliau nesiruošia jų vykdyti ir aiškiai išreiškė savo poziciją, kad savo skolos DNSB savanoriškai ji nemokės.

Dėl šios priežasties DNSB neturi kito pasirinkimo tik kreiptis i teismą su prašymu priteisti iš atsakovės DNSB naudai skolą ir DNSB patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Iš viso 2018-10-04 dienai atsakovė yra skolinga 328,05 (trys šimtai dvidešimt aštuoni eurai ir 5 euro centai) Eur (pagal DNSB pažymą Nr. 7). Pateikia teismui pažymą apie atsakovės skolos DNSB dydį.

Tokiu būdu, atsakovė aiškiai pažeidė ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.38 str. nuostatas, numatančias, kad „Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra - vadovaujantis protingumo kriterijais“.

Dėl šių faktinių aplinkybių ir teisinių argumentų, akivaizdu, kad atsakovės skolos ieškovui suma turi būti priteista visiškai.

Esame įsitikinę, kad atsakovės elgesys ieškovo atžvilgiu ne tik pažeidžia aukščiau minėtas CK normas, bet ir yra nesuderinamas su protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str.).

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnio 1 dalį ,,civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus“ Atsakovė šiuo principus šiurkščiai pažeidė.

Be to, Atsakovė pažeidžia Ieškovo teisėtų lūkesčių principą (CK 1.2 str.).

Vadovaujantis aukščiau išdėstytais argumentais bei teisiniais pagrindais, o taip pat Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 80, 110-114, 135, ir Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymu (įskaitant 21 straipsnio nuostatas), Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.2, 1.5, 6.210, ieškovas teismo prašė ieškinį tenkinti visiškai.

Ieškovas savo reikalavimą atsakovei grindė į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais.

Ieškovas susipažinęs su atsakovės atsiliepimu į ieškinį, pateikė teismui į bylą papildomus paaiškinimus ir nurodė šiuos motyvus.

Nuo 2012 metų su E. M. buvo ne kartą gražiai, mandagiai ir pagarbiai kalbėta apie susidariusią skolą. Buvo pateikti ir išaiškinti įstatymai, kodėl ir už ką gyventojams skaičiuojami komunaliniai mokesčiai ir kodėl juos reikia mokėti. Deja, pilietė E. M., piktybiškai nepripažįsta tik dėl jai žinomų aplinkybių nemokamos skolos. Ne kartą, po eilinio prašymo sumokėti skolą, pirmininkė buvo apšaukta ir iškoneveikta (iškoliota) nemandagiais žodžiais, aplodyta E. M. šuns. Susidaro įspūdis, kad gyv. E. M. užsispyrusiai nepripažįsta skolos ir gražiuoju nenori bendrauti. Kadangi skola kaupiasi, teko kreiptis į teismą.

Vadovaujantis Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administravimo nuostatomis, patvirtintomis LR Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 „Dėl Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administravimo nuostatų patvirtinimo“, 8.4 papunkčiu, E. M. skaičiuojamas tik mokestis už lifto priežiūrą, t. y. objekto išsaugojimo, pagerinimo ir atnaujinimo išlaidos, kurios išdalijamos proporcingai visiems bendraturčiams. Iki 2018 m. liepos mėnesio E. M. šis mokestis buvo 4,60 Eur, o nuo 2018 m. liepos mėnesio (pasikeitus sutarties sąlygoms su lifto priežiūros teikėjais) - 2,45 Eur. Tokį patį lifto priežiūros mokestį moka visi gyventojai, turintys tokio pat ploto butą arba, kitaip sakant, vadovaujantis kaip nustatyta LR civiliniame kodekse, kad buto ir kitų patalpų savininkui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui, taigi ir mokesčiai paskirstomi pagal plotą. Deja, E. M. nuo 2012 metų liepos mėnesio pati sugalvojo ir nusprendė, kad ji šio mokesčio neturi mokėti.

Būdama dabartine šios Bendrijos pirmininke aš A. S. – G. atsakingai pareiškiu, kad jokių neteisėtų ar papildomų lėšų iš V. G. g. 4, Šiauliai, 1 buto savininkės ir gyventojos E. M. nebuvo prašyta ar reikalauta. Gerbiu, jos amžių, bet tenka tik apgailestauti, kad E. M. yra klaidingai įsitikinusi ir nenori pripažinti skolos bei draugiškai sutarti su Daugiabučio namo G. g. 4 savininkų bendrija.

Atsakovė pateikė teismui į bylą atsiliepimą ir nurodė šiuos atsikirtimus.

Bendrijos ieškinyje esu kaltinama, kad gyvendama DNSB administruojamame name, turiu vykdyti bendrijos nario pareigas pagal galiojančius teisės aktus ir, pirmiausiai, Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 21 straipsnio nuostatas, kur nustatytos butų savininkų pareigos, susijusios su bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų valdymu, naudojimu, priežiūra ir atnaujinimu. Tačiau butų savininkai turi ne tik pareigas, bet ir teises, kurios Įstatymo 21 str. 4 dalies 5 punkto nuostata suteikia teisę „reikalauti, kad bendrijos valdymas ir bendrojo naudojimo objektų naudojimas ir priežiūra užtikrintų butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų teisių įgyvendinimą ir atitiktų jų teisėtus interesus“.

Ieškinyje man pateikiami kaltinimai dėl skolos, pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.38 str. nuostatas, numatančias, kad „Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, vadovaujantis protingumo kriterijais“ ir 6.59 str. ,,Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus“.

Atsakingai pareiškiu, kad kas mėnesį į bendrijos sąskaitą moku man proporcingai bendrosios dalinės nuosavybės daliai priskaičiuotus mokesčius ir įmokas už namo bendrojo naudojimo objektų administravimą, namo techninę priežiūrą, namo šildymo ir karšto vandens priežiūrą (eksploatavimą), bendrosioms namo reikmėms sunaudotą elektros energiją, bendrojo naudojimo patalpų valymą, kaupiamąsias įmokas namo ir kitų bendrojo naudojimo objektų atnaujinimui, remontui, privalomųjų statinių naudojimo ir priežiūros darbams, kitas tiesiogiai man teikiamas komunalines paslaugas ir neturiu už jas jokių finansinių įsiskolinimų

Ieškinyje pateikta 328,05 Eur skola yra priskaičiuota dėl Bendrijos priimtų neteisėtų sprendimų už lifto naudojimąsi ir priežiūrą.

Dar 2017-03-01 gavau iš bendrijos pirmininkės Pretenziją sumokėti skolą už suteiktas komunalines ir kitas paslaugas. Atsakomoje Pretenzijoje dėl įsiskolinimo (2017-03-07) dar kartą išaiškinau savo poziciją dėl atleidimo nuo lifto mokesčio. Prašiau išsamiai raštu pateikti už kokį laikotarpį, kokias komunalines paslaugas ir kokias teisės aktais vadovaujantis 2017 m. spalio 11 d. priskaičiuota man 238,73 Eur skola. Deja, bendrijos pirmininkė iki šiol nepateikė argumentuoto atsakymo dėl teikiamų kaltinimų fakto aplinkybių ir jų teisinio pagrindo.

Gyvenu 1- ame namo aukšte. Liftu nesinaudoju. Liftas skirtas užtikrinti daugiabučio namo gyventojų efektyvų naudojimąsi savo būstu (t. y. kelti gyventojus). Ši lifto funkcija ir paslauga man, kaip ir visiems 1-2 namo aukšto gyventojams, neteikiama (liftas sustoja tik 3 aukšte).

Atsakau, kad Ieškinyje nurodytų Civilinio kodekso straipsnių nuostatų nepažeidžiau ir savo prievoles vykdau sąžiningai pagal Lietuvos Respublikos įstatymų nurodymus ir vadovaujantis „protingumo ir teisingumo“ kriterijais, nes Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai dėl lifto naudojimosi 1-2 aukštų gyventojams, kurie paslauga nesinaudoja, turi konkrečius nurodymus: Lietuvos Respublikos vyriausybės Nutarimu (2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 8.5 p. teigiama „...Jeigu namo pirmajame ir antrajame aukštuose esančių patalpų naudotojams lifto paslauga neteikiama, mokestis už liftą jiems neskaičiuojamas“. Šio Lietuvos Respublikos vyriausybės Nutarimo nuostata galiojo iki 2015-12-01. Vėlesnėje Nutarimo redakcijoje, pažymėta, kad „..jeigu namo pirmojo ar antrojo aukšto patalpų savininkai (naudotojai), patekdami į savo patalpas, liftu nesinaudoja, jiems neskaičiuojamas mokėjimas už lifto elektros energiją“ su galimybe, visiškai atleisti nuo lifto mokesčio.

Lietuvos Respublikos Aplinkos ministras, vadovaudamasis Lietuvos daugiabučių gyvenamųjų namų savininkų bendrijų įstatymo 2 str. 3 d. ir Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“, 5.2 punktu, 2012 m. birželio 27 d. Nr. D1-549 įsakymu patvirtino Daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų aprašo tipinę (pavyzdinę) formą, pagal kurią Bendrija privalėjo nustatyti ir pasitvirtinti bendrojo naudojimo objektų aprašą su nurodytų objektų susijusias patalpų savininkų teises ir pareigas bei sudaryti su jais naudojimosi ir priežiūros sutartis. Bendrija nėra parengusi bendrojo naudojimo objektų aprašo, butų savininkų teisių ir pareigų susijusių su bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų valdymu, naudojimu ir priežiūra, priskyrimą ir nėra sudariusi su manimi jokios lifto, kaip bendrojo naudojimo objekto, priežiūros ir naudojimosi sutarties.

Civilinio kodekso 4.83 straipsnio 4 dalis nustato bendrosios taisyklės išimtį, pagal kurią buto savininkas neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymu ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais, kuriais užtikrinamas pastato ir (ar) jo inžinerinių sistemų fizinių ir energetinių savybių atkūrimas. Ta pati nuostata galioja ir Bendrijos įstatų 3 skyriaus 19 punkte.

Nežiūrint minėtų Lietuvos Respublikos vyriausybės įstatymų ir nutarimų dėl taikomų pavyzdinių administravimo nuostatų, Bendrija, vadovaudamasi susirinkimo (protokolas Nr. 03), vykusio 2012-06-15 siūlymu norėjo priimti sprendimą, motyvuodama, kad liftas priskiriamas prie bendrosios pastato inžinerinės įrangos, yra daugiabučio namo gyventojų bendras turtas, kurį privalo išlaikyti ir tvarkyti visi gyventojai ir lifto nuolatinės techninės priežiūros (eksploatavimo) mokestį paskirstė ir I-II aukštų gyventojams. Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo pakeitimo įstatymo (2012-04-12, Nr. XI-1967) 15 skyriaus apraše, bendrosios pastato inžinerinės sistemos naudojimo objektų sąraše lifto nėra įvardinto, kaip visų gyventojų bendro naudojimo objekto, kadangi paslauga teikiama ne visiems gyventojams, o tik jų dalies poreikiams tenkinti, todėl liftas negali būti visų gyventojų bendrojo naudojimo objektas ir yra susijęs su teikiama paslauga konkrečių butų savininkams.

Dėl šio bendrijos narių susirinkimo sprendimo teisėtumo 2012-11-21 kreipiausi į Šiaulių m. savivaldybės administracijos Turto valdymo skyrių, kuris išanalizavęs situaciją, savo rašte (2012-12-31 Nr. SFR-1765) pateikė išvadą, kad 2012-06-15 priimtas sprendimas buvo neteisėtas, pirmiausiai, kad buvo priimtas nesilaikant Bendrijos įstatuose nustatytos susirinkimų šaukimo ir organizavimo tvarkos (susirinkime turėjo dalyvauti 1/4 bendrijos narių, tai yra ne mažiau kaip 27, o dalyvavo 17 iš 108 butų savininkų). Taip pat Turto valdymo skyrius informavo, kad bendrijos narys, nesinaudojantis lifto paslaugomis, turėtų pateikti Bendrijos pirmininkui pareiškimą dėl atsisakymo naudotis liftu, kaip paslauga, prašant neskaičiuoti mokesčių, susijusių su naudojimusi liftu (t. y. su lifto priežiūros sutartyje nustatyta paslaugų kaina ir sunaudotos elektros energijos kiekiu) ir taip išspręsti šį ginčą.

2013-01-07 kreipiausi į bendrijos pirmininką su prašymu, kad remiantis Lietuvos Respublikos vyriausybės 2001-05-23 nutarimu Nr. 603 dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų (suvestinė redakcija nuo 2011-10-19 iki 2015-08-12) 8.5 punktu „..Jeigu namo pirmajame ir antrajame aukštuose esančių patalpų naudotojams lifto paslauga neteikiama, mokestis už liftą jiems neskaičiuojamas“ nuostata ir Šiaulių m. savivaldybės Administracijos Turto Valdymo skyriaus rašto Nr. SFR-1765 išaiškinimu, neskaičiuoti man mokesčių už liftą. Taip pat Statybos ir būsto departamento Būsto skyriaus vyr. specialistės J. K. nuomone „pažymėtina, kad namo butų ir kitų patalpų savininkai Civilinio kodekso 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka gali priimti sprendimą, pagal kurį pirmo ir antro aukšto butų ir kitų patalpų savininkai, nesinaudojantys liftu, būtų atleidžiami nuo lifto naudojimo ir priežiūros mokėjimo. Šio sprendimo pagrindu namo bendrojo naudojimo objektų valdytojas namo bendrojo naudojimo objektų apraše patikslina savininkų teises ir pareigas dėl lifto naudojimo ir priežiūros ir tvirtina šį aprašą“.

Nežiūrint, raštu pateiktų Lietuvos Vyriausybės nutarimų, teisinių aktų nuostatų ir mano pateikto prašymo, Bendrijos pakartotinio susirinkimo metu 2013-04-11 (protokolas Nr. 4) buvo svarstomas nepatvirtinto protokolo Nr. 3, kuris vyko 2012-06-15 sprendimas dėl liftų techninės priežiūros mokesčio I-II aukštų namo gyventojams ir priimtas sprendimas: 1. „Kad liftų techninės priežiūros mokestį reikia paskirstyti I-II aukštų gyventojams“, 2. „Kad liftas kaip ir kitos bendrosios pastato konstrukcijos (stogas, perdangos, išorinės durys, laiptai, fasado detalės ir t. t.), bendrosios pastato inžinerinės sistemos (pastato bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, dujų, šilumos, sanitarinės technikos ir kita įranga) yra daugiabučio namo gyventojų bendras turtas, kurį privalo išlaikyti ir tvarkyti kaip tai numato CK 4.76 straipsnis. Išskyrus už dispečerines paslaugas bei avarinių situacijų likvidavimus“. Taigi, nuspręsta 1-2 namo aukštų gyventojus atleisti nuo lifto (kaip bendro turto) tvarkymo mokesčio dalies už remonto, profilaktikos, atnaujinimo darbus, bet uždėtas ženklus mokestis už kasdienį naudojimąsi (išlaikymą) 1-2 aukšto gyventojams, kurie liftu nesinaudoja. Pavyzdžiui, man, 1 aukšto gyventojai nesinaudojančiai liftu, proporcingai patalpų (3 kambarių) bendrosios nuosavybės daliai priskaičiuotas mėnesinis mokestis už lifto priežiūrą yra 4,60 Eur. Kai tuo tarpu, 6 aukšte tokiame pat 3 kambarių bute gyvenanti 4 asmenų šeima, už lifto paslaugą moka 5,60 Eur. Tai yra vienam asmeniui naudotis lifto paslauga mėnesiui kainuoja ženkliai mažiau, nei man tokia paslauga nesinaudojant.

Šiuo atveju, Bendrija pasirinko nesąžiningą, prieštaraujantį Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimui, įmokų nustatymo tvarką perkamai lifto paslaugai, gaunamą, pagal lifto paslaugos teikimo sutartį, bendrą sumą išdalinant visiems namo butų savininkams proporcingai jų buto plotui, taip uždedama neteisėtą „mokestinę naštą“ namo 1-2 aukšto gyventojams, kuriems ši paslauga neteikiama. Deja, pakartotinis narių susirinkimas (41 dalyvavęs narys iš 108) savanaudiškai ginant savo mokestinius interesus ir pažeisdamas mažumos teises, balsavo už tokį nutarimą, kuris yra ne tik nesąžiningas 1-2 aukštų gyventojų atžvilgiu, bet ir neteisingas bei nusikalstamas, pažeidžiantis žmogaus teises ir laisves, ignoruojantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus.

Gyvenu viena, gaunu mažą pensiją, kurios užtenka tik pagrindiniams poreikiams patenkinti ir tokie neteisingai ir neteisėtai priskaičiuoti lifto priežiūros mokesčiai, neatsižvelgiant į objektyvias faktines aplinkybes, motyvuotą ir loginį prašymą atleisti nuo mokesčio, man būtų didelė finansinė ir moralinė našta. Ieškovo advokatas, Bendrijos vardu, vienašališkai ir įžeidžiančiai atsiliepia apie mano principinę, nukreiptą prieš bendrijos savivaliavimą ir neteisybę, poziciją. Aš manau, kad ieškovo elgesys mano atžvilgiu yra nepagarbus, žeidžiantis ir nesuderinamas su teisingumo, sąžiningumo ir žmogiškosiomis vertybėmis, o nuolatinis grasinimas ir psichologinis spaudimas, ženkliai trikdo ir mano sveikatą.

Nuo 2012 metų ieškau teisingumo dėl 2012-06-15 DNSB G. g. 4 susirinkimo sprendimo panaikinimo įvairiuose institucijose, kreipiausi į Lietuvos Seimo kontrolierių, Šiaulių savivaldybės administracijos Turto valdymo skyrių, kuris 2012-12-31 pateikė atsakymą, jog bendrijos narių susirinkimo 2012-06-15 nutarimas (sprendimas) yra neteisėtas ir pasiūlė kreiptis dėl pirminės teisinės pagalbos į Šiaulių miesto savivaldybę. Tuomet, galvojau, kad bendrija savo neteisėtą sprendimą geranoriškai pakeis ir tikėdama savo veiksmų teisumu, pirmine teisine pagalba nepasinaudojau. Bendrijai nepakeitus savo sprendimo 2016-04-04 pakartotinai kreipiausi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo civilinėje byloje dėl 2012-06-15 DNSB G. g. 4 sprendimo panaikinimo, tačiau 2016-04-28 advokatė G. S., išnagrinėjus mano prašymą ir kitus dokumentus pateikė tarnybai išvadą, kad antrinė teisinė pagalba nebus teikiama, nes praleistas 3 mėnesių ieškinio senaties terminas ir atstovavimas byloje nėra perspektyvus.

Iki šiol tikėjau, kad Bendrija, kaip deklaruoja savo įstatuose, turi ginti kiekvieno savo nario teises ir interesus, o ginčus spręsti susitarimais, vadovautis teisingumo principais, deja, bendrijos viduje galioja „daugumos, paminant mažumos“ interesų principas. Dabar tikiuosi, kad teismas, susipažinęs su visomis bylos faktinėmis aplinkybėmis padės ginti mano ginčijamas teises bei interesus ir priims teisingą, žmogaus interesų ir teisių nepažeidžiantį sprendimą.

Atsakovė prašė atsižvelgti į susidariusias aplinkybes, bendrijos susirinkimų sprendimų (ne) teisėtumą, mano asmens teisių pažeidimą ir ieškinį dėl skolos priteisimo panaikinti.

Savo atsikirtimams pagrįsti ieškovė pateikė teismui rašytinius įrodymus.

Prievolių atsiradimo pagrindai.

Prievolė reiškia teisinį dviejų asmenų ryšį, dėl kurio atsiranda jų tarpusavio teisės ir pareigos. Taigi prievolė yra ne tik teisių, bet ir pareigų atsiradimo pagrindas. Prievolė kartu reiškia tam tikrą asmens laisvės ribojimą - asmuo, esantis prievolinio santykio subjektas, nebegali elgtis taip, kaip jam šauna į galvą. Jis privalo elgtis taip, kaip reikalauja konkrečios prievolės turinys. Būtent dėl šios priežasties, t. y. dėl to, kad prievolė yra vienas iš asmens laisvės ribojimo būdų, ginčo atveju labai svarbu išsiaiškinti prievolių atsiradimo pagrindus. Šiam klausimui daug dėmesio skiria tiek teisės doktrina, tiek pati pozityvioji teisė.

Plačiuoju požiūriu prievolių atsiradimo pagrindai yra juridiniai faktai (arba vadinamoji faktinė sudėtis), su kuriais pozityvioji teisė sieja prievolinių teisinių santykių atsiradimą.

Taigi prievolės pagrindu laikytinas juridinis faktas (arba faktinė sudėtis), sukuriantis teisinį dviejų asmenų - kreditoriaus ir skolininko, santykį. Kitaip tariant, prievolės pagrindas yra jos šaltinis.

Civilinių teisių, taigi ir civilinių teisinių santykių atsiradimo pagrindai nurodyti CK 1.136 straipsnyje. Čia įtvirtinti civilinių teisių atsiradimo pagrindai yra ir prievolių atsiradimo pagrindai. CK 6.2 straipsnyje pakartojama CK 1.136 straipsnio nuostata ir sakoma, kad prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie, pagal galiojančius įstatymus, sukuria prievolinius santykius. Ši norma nepateikia išsamaus prievolių atsiradimo pagrindų, t. y. jų šaltinių, sąrašo. Tačiau sisteminė CK analizė leidžia daryti išvadą esant penkis prievolių atsiradimo pagrindus: tai vienašaliai sandoriai, daugiašaliai sandoriai (sutartys), deliktai, kvazisutartys ir įstatymai.

Nustatyti prievolės atsiradimo pagrindą yra svarbu ir praktiškai. Atsižvelgiant į prievolės atsiradimo pagrindus, įstatyme nustatyti skirtingi ieškinio senaties terminai (pvz., reikalavimams, kylantiems iš deliktinių prievolių, dažniausiai taikomas sutrumpintas trejų metų terminas (CK 1.125 str. 8 d.), o reikalavimams, kylantiems iš sutartinių prievolių - bendras dešimties metų senaties terminas (CK 1.125 str. 1 d.), skirtingi pažeistos teisės gynybos būdai (pvz., netesybos, nuostoliai ir kt.), skirtingai sprendžiamas skolininko kaltės klausimas (pvz., vienu atveju civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės, kitu - tik esant kaltei), skirtingai skaičiuojami nuostoliai ir t.t. Taigi prievolės atsiradimo pagrindas lemia jos pobūdį ir ją individualizuoja. Norint teisingai taikyti prievolių teisės normas, būtina tiksliai nustatyti prievolės atsiradimo pagrindą.

Daugybė prievolių atsiranda tiesiogiai veikiant įstatymui. Šiuo atveju prievolei atsirasti nereikia prievolės šalių valios išraiškos ar kokių nors kitų šalių veiksmų arba papildomų juridinių faktų. Įstatymas tiesiog nustato faktinę sudėtį, kuriai esant tam tikri asmenys įgyja tam tikras tar­pusavio teises ir pareigas, t. y. juos ima sieti įstatyme numatyta prievolė (pvz., CK 4.82 straipsnio trečioje dalyje nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas).

Pažymėtina, kad turtinės prievolės nėra lygiavertės. Vienos turtinės prievolės atsiranda dėl tam tikro daikto, o kitos dėl turto plačiuoju požiūriu. Todėl turtinės prievolės savo ruožtu dar yra skirstomos į dvi rūšis: daiktines turtines prievoles ir asmenines turtines prievoles.

Daiktinė turtinė yra tokia prievolė, kuri susijusi su tam tikra daiktine teise ir yra tam tikras jos priklausinys. Daiktinės turtinės prievolės sieja skolininką ir kreditorių, turintį daiktinę teisę į tam tikrą daiktą. Daiktinė turtinė prievolė gali būti neatsiejamai susijusi su nuosavybės teise ar kitokia daiktine teise. Kaip jau teismas yra nurodęs, atsakovė ne tik įgijo nuosavybės teisę į butą, bet ir į atitinkamą dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, kaip ir kiti namo bendraturčiai.

Taigi ginčo atveju atsakovės prievolės ieškovui atsiradimo pagrindas yra pats įstatymas, kuris sieja prievolių atsiradimą su tam tikra faktine sudėtimi (bendro turto turėjimu ir pan.). Iš paminėto seka, kad atsakovės atsakomybė prieš ieškovą kyla būtent iš įstatymo. Be to nagrinėjamos bylos atveju nėra reikalingas ir atsakovės sutikimas dėl prievolės vykdymo, kaip ir jos naudojimasis liftu. Todėl atmestinas atsakovės atsikirtimo argumentas dėl CK 4. 83 str. 4 dalies taikymo ginčo atvejui.

Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektai.

Bendrojo naudojimo objekto sąvoka, konkrečiau detalizuojama 1995 m. vasario 21 d. priimto Lietuvos Respublikos Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo Nr. 1-798 (Žin., 1995, Nr. 20-449, su vėlesniais pakeitimais) 2 str. 5 dalyje. Pagal šią dalį bendrojo naudojimo patalpomis, kuriomis visi savininkai ar teisėti patalpų valdytojai (pavyzdžiui, nuomininkai) gali naudotis nepažeisdami kitų patalpų savininkų (naudotojų) teisių ir teisėtų interesų, laikomos daugiabučio namo laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, jeigu jos nuosavybės teise nepriklauso atskiriems patalpų savininkams ar tretiesiems asmenims. Be teisės naudotis bendrojo naudojimo objektais, įstatymai savininkams ar teisėtiems naudotojams nustato pareigą juos išlaikyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti.