Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Danutė Švitinienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi R. Š. atstovo P. M. ( toliau – Pareiškėjas) skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. balandžio 11 d. nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2017-10-26 pareiškimu R. Š. kreipėsi į Panevėžio apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą dėl E. T. ir kitų asmenų nusikalstamų veikų padarymo R. Š. atžvilgiu.2017-11-03 nutarimu Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto ir rajono policijos komisariato veiklos skyriaus vyresnysis tyrėjas nutarė atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.2017-11-24 nutarimu Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotas R. V. nutarė netenkinti R. Š. 2017-11-16 skundo dėl 2017-11-03 nutarimo.2017-12-21 nutartimi Panevėžio miesto apylinkės teismas nutarė atmesti R. Š. 2017-12-08 skundą dėl prokuroro pavaduotojo R. V. nutarimo.2018-01-26 nutartimi Panevėžio apygardos teismas tenkino R. Š. atstovo skundą dėl 2017-12-21 nutarties ir ją panaikino; taip pat panaikino 2017-11-24 ir 2017-11-03 nutarimus.2018-02-12 nutarimu Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto ir rajono policijos komisariato veiklos skyriaus vyresnysis tyrėjas (antrą kartą) atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą.2018-03-06 nutarimu Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotas R. V. (antrą kartą) atsisakė patenkinti R. Š. 2018-02-23 skundą dėl 2018-02-12 nutarimo.2018-04-11 nutartimi Panevėžio apylinkės teismas atmetė R. Š. atstovo pateiktą skundą dėl 2018-03-06 nutarimo.Pareiškėjas nesutikdamas su Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. balandžio 11 d. nutartimi, pateikė apeliacinį skundą. Prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. balandžio 11 d. nutartį, kuria atmestas R. Š. atstovo skundas dėl Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduoto R. V. 2018-03-06 nutarimo atsisakyti tenkinti skundą dėl Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto ir rajono policijos komisariato veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo T. K. 2018-02-12 nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą panaikinimo.Pareiškėjas teigia, kad nei tyrėjas, nei prokuroras savo sprendimuose neatsakė į pareiškėjo teisinius argumentus. Nurodo, kad sprendimuose akivaizdžiai painiojami du nusikalstamos veikos sudėties subjektyvieji požymiai - kaltė (tiesioginė tyčia) ir tikslai, motyvai. 2018-04-11 nutartyje ši teisės aiškinimo ir taikymo klaida taip pat neištaisyta. Teigia, kad konstatuoti tiesioginę tyčią pagal BK 146 straipsnio 1 dalį pakanka nustatyti, kad asmuo suvokia, jog kitam žmogui atima laisvę be jokio įstatyminio pagrindo, o tikslai ir motyvai nėra BK 146 straipsnyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties požymiai, todėl neturi reikšmės veikos kvalifikavimui (2K-231-648/2016). Nurodo, kad aplinkybės, jog E. T. suvokė, jog atima laisvę R. Š., patvirtina jo paties parodymai.Skunde teigia, kad 2018-03-06 nutarimu bandoma sukurti precedentą, kad sprendžiant civilinius teisinius santykius, kreditoriai ar kiti asmenys, manantys turį teisę reikalauti iš kito asmens atitinkamai elgtis, gali sulaikinėti asmenis ir tokiu būdu atimti jiems laisvę, iki kol jie patenkins reikalaujančio asmens įgeidžius. Nurodo, kad teismų praktikoje vienareikšmiškai laikomasi pozicijos, kad laisvės atėmimas nėra tinkamas tarp asmenų kilusio konflikto sprendimo būdas ir nepateisina (nedekriminalizuoja) BK 146 straipsnyje nustatyto nusikaltimo darymo (2K-231-648/2016).Teigia, kad Panevėžio apylinkės teismo aiškinimas, jog E. T. veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios, yra akivaizdžiai nepagrįstas. Pažymi, kad tai, jog apsaugos darbuotojai buvo iškviesti būtent norint apriboti R. Š. laisvę, o ne atgauti automobilio raktelius, patvirtina ir tai, kad apsaugos darbuotojai nesiėmė jokių veiksmų, jog iš R. Š. atimtų raktelius.Skunde teigia, kad teismas nepasisakė ir dėl BK 146 straipsnio 1 dalies sudėties objektyviojo požymio - laisvės atėmimo be jokio įstatyminio pagrindo, t. y. neteisėtai. Nurodo, kad 2018-04-11 nutartyje nenurodomas joks norminis aktas, kurio pagrindu E. T. turėjo teisę sulaikyti R. Š.. Nors nutartyje akcentuojama E. T. teisė reikalauti perduoti automobilio raktelius, tačiau civilinė reikalavimo teisė (net jeigu ir yra pagrįsta) savaime nereiškia įstatyminio (teisėto) pagrindo sulaikyti asmenį.Teigia, kad nutartyje neatsakyta ir į pareiškėjo skundo argumentus dėl nusikaltimo, numatyto BK 148 straipsnio 1 dalyje, sudėties buvimo E. T. veikoje. Nurodo, kad iš R. Š. reikalaujant atlikti veiksmus (perduoti automobilio raktelius), neabejotinai buvo panaudota psichinė prievarta, kuri pasireiškė R. Š. laisvės atėmimu ir tokiu būdu bauginimu, E. T. siekiant įgyvendinti savo reikalavimus. Todėl mano, kad nepagrįstai nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir pagal BK 148 straipsnio 1 dalį. Atsiliepimų į skundą negauta.Skundas atmetamas.Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs pateiktą medžiagą Nr. (duomenys neskelbtini) pagal kurią buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, pareiškėjo skundo argumentus, skundžiamą teismo nutartį bei prokuroro ir tyrėjo nutarimus, konstatuoja, kad ikiteisminis tyrimas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių buvo nepradėtas visiškai pagrįstai. Tiek prokuroro, tiek tyrėjo ir skundžiamo teismo procesiniuose dokumentuose išdėstyti bei išanalizuoti bylos duomenys, jų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje ir teismų praktikoje suformuotus duomenų vertinimo kriterijus, o išvados atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą yra pagrįstos, nes negauta objektyvių duomenų, kad būtų padaryta kokia nors nusikalstama veika, t. y., kad E. T. neteisėtai atėmė R. Š. laisvę, reikalavo iš R. Š. atlikti neteisėtus veiksmus ar susilaikyti nuo teisėtų veiksmų atlikimo, ar kitaip elgtis pagal kaltininko nurodymą panaudojant psichinę prievartą R. Š..Pareiškėjas siekia, kad E. T. būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, už tai, kad neleido R. Š. išeiti iš patalpos ir reikalavo atiduoti įmonei priklausančio automobilio raktelius, todėl mano, kad jo veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 straipsnio 1 dalyje, 148 straipsnio 1 dalyje požymių. Pagal BK 146 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai atėmė žmogui laisvę, jeigu nebuvo žmogaus pagrobimo kaip įkaito požymių. Šis nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia, jog kitam žmogui laisvę atima be jokio įstatyminio pagrindo, t. y. neteisėtai, ir to nori. Iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad 2017-10-25 E. T. įteikė R. Š. įsakymą dėl atleidimo iš darbo ir pareikalavo grąžinti jam priskirtas darbo priemones: automobilį BMW X3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir mobilaus ryšio telefoną Samsung. Jam atsisakius tai padaryti, buvo iškviesti apsaugos įmonės (duomenys neskelbtini) darbuotojai, siekiant išvengti fizinio susistumdymo su R. Š., kadangi jų santykiai buvo įtempti. Atvykus darbuotojams E. T. dar kartą pareikalavo grąžinti minėtas darbo priemones, R. Š. atsisakė tai padaryti ir bandė pasišalinti iš patalpos antrame aukšte. Apsaugos darbuotojai stovėjo prie laiptų, vedančių į pirmą aukštą, o R. Š. pečiais norėjo pro juos prasibrauti, tačiau darbuotojai suglaudė pečius ir jis atsitraukė. Jokių duomenų, kad R. Š. būtų uždarytas, užrakintas patalpoje ir, kad jam nebūtų galimybės laisvai judėti, byloje nėra. Nors pareiškėjas teigia, kad E. T. iškviesdamas apsaugos darbuotojus suprato, kad atėjus apsaugos darbuotojams bus apribota R. Š. judėjimo laisvė ir tokių padarinių siekė, tačiau aukštesnysis teismas nesutinka su šiais argumentais. Kaip matyti iš liudytojų R. B., ir L. B. parodymų, įmonės direktorius iškvietė juos siekiant užtikrinti viešąją tvarką. Liudytojas R. B. parodė, kad vadybininkas (R. Š.) pareiškė nesutinkantis su atleidimu iš darbo ir pasakė, kad negrąžins jokio turto, ko pasekoje tarp abiejų vyriškių įvyko žodinis konfliktas ir įmonės direktorius paprašė R. B. iškviesti policiją. Liudytojas R. B. per radijo stotį paprašė (duomenys neskelbtini) centrinio pulto iškviesti policiją. Liudytojas L. B. parodė, kad direktorius pateikė vadybininkui kažkokį dokumentą ir prašė pasirašyti, tačiau vadybininkas atsisakė. Direktorius E. T. paprašė vadybininko raktelių, tačiau šis atsisakė juos grąžinti. Tuomet direktorius paprašė iškvieti policiją. R. B. iškvietė policiją. Liudytojas L. B. parodė, kad vadybininkas pasakė einantis namo ir atsistojęs priėjo prie jo ir R. B., tačiau jokio fizinio kontakto nebuvo. L. B. pasakė vadybininkui, kad būtų malonus ir palauktų, kol atvyks policija. Visos šios aptartos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad E. T. siekė diplomatiškai susitarti su R. Š. dėl jo atleidimo iš darbo ir įmonės turto perdavimo, o nepavykus to padaryti, buvo iškviesti apsaugos darbuotojai, kurie turėjo užtikrinti viešąją tvarką. Tai, kad būtent E. T. prašymu buvo iškviesti policijos pareigūnai, tik patvirtina aplinkybę, jog E. T. veiksmai nebuvo nukreipti į R. Š. laisvės suvaržymą, E. T. buvo įsitikinęs, kad R. Š. yra įstatymų pažeidėjas, t.y. neteisėtai negrąžina įmonei priklausantį turtą. Teigti, kad E. T. tyčia siekė suvaržyti R. Š. laisvę nėra pagrindo. Pareiškėjo teiginiai, jog apsaugos darbuotojai buvo iškviesti būtent apriboti R. Š. laisvę, o ne atgauti iš R. Š. raktelius yra nepagrįsti. Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatymo 7 straipsnyje numatyta, kad apsaugos darbuotojas turėdamas duomenų, leidžiančių įtarti, kad saugomame objekte rengiamas, daromas ar padarytas administracinis teisės pažeidimas ar nusikalstama veika, pareikalauti iš įtariamo teisės pažeidėjo parodyti su savimi turimus daiktus ir juos, gavus jo žodinį ar rašytinį sutikimą, apžiūrėti. Jei yra įtariamo teisės pažeidėjo rašytinis sutikimas, galima apžiūrėti ir patį asmenį. Be reikalaujamo sutikimo apsaugos darbuotojas neturi teisės apžiūrėti šiame punkte nurodytus daiktus ir asmenį. Analizuojant šio įstatymo normas, akivaizdu, kad imtis fizinės prievartos ar mėginti atgauti iš R. Š. reikalaujamus raktelius, apsaugos darbuotojai neturėjo teisės.Pareiškėjas teigia, kad skundžiama nutartimi siekiama sukurti precedentą ir cituoja teismų praktiką. Nurodo, kad teismų praktikoje vienareikšmiškai laikomasi pozicijos, kad laisvės atėmimas nėra tinkamas tarp asmenų kilusio konflikto sprendimo būdas ir nepateisina (nedekriminalizuoja) BK 146 straipsnyje nustatyto nusikaltimo darymo (2K-231-648/2016). Aukštesnysis teismas sutinka su pareiškėjo argumentais, kad laisvės atėmimas nėra tinkamas tarp asmenų kilusio konflikto sprendimo būdas, tačiau pažymi, kad cituojamos bylos aplinkybės nėra tapačios nagrinėjamu atveju. Pareiškėjo minimoje byloje nustatyta, kad kaltinamasis neteisėtai atėmė laisvę nukentėjusiajai, užrakindamas ją namo laiptinėje ir neišleisdamas jos iki atvyko policijos pareigūnai. Šiuo nagrinėjamu atveju R. Š. užrakintas nebuvo. Priešingai, ikiteisminio tyrimo medžiaga patvirtina, kad R. Š. galėjo naudotis mobiliojo ryšio telefonu, laisvai judėti visame įmonės pastate, t.y. buvo nuėjęs į pirmajame aukšte esantį tualetą, vėliau vėl užlipo į antrą aukštą, jokia jėga ar specialios priemonės jo atžvilgiu naudojamos nebuvo.Skunde teigia, kad skundžiamoje nutartyje nėra nurodytas norminis aktas, kurio pagrindu E. T. turėjo teisę sulaikyti R. Š.. Nepaisant to, kad nėra nurodytas norminis aktas, apygardos teismas pritaria ikiteisminio tyrimo teisėjo argumentams, kad E. T. kaip bendrovės direktorius ir už įmonės turtą materialiai atsakingas asmuo turėjo teisėtą pagrindą reikalauti iš R. Š. kaip jam pavaldaus iš darbo atleidžiamo įmonės darbuotojo grąžinti įmonei priklausantį turtą. Atsižvelgiant į tai, kad konfliktui išspręsti buvo iškviesti policijos pareigūnai, laukimo laiką sudarė 30-40 min, o tuo laiku R. Š. galėjo laisvai judėti visame įmonės pastate, naudotis mobiliuoju telefonu ir jo atžvilgiu nebuvo naudojamos jokios prievartos priemonės, apygardos teismas sprendžia, kad E. T. veiksmai sąlyginai apribojant R. Š. galimybę pasišalinti iš įmonės patalpų šiam nevykdant teisėtų įmonės direktoriaus reikalavimų dėl įmonei priklausančio turto grąžinimo nebuvo pasiekę tokio pavojingumo laipsnio, kad juose būtų galima nustatyti nusikalstamos veikos požymius bei pradėti E. T. atžvilgiu baudžiamąjį persekiojimą.Pareiškėjas taip pat mano, kad E. T. veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 148 straipsnio 1 dalyje sudėties požymių. Nurodo, kad iš R. Š. reikalaujant atlikti veiksmus (perduoti automobilio raktelius), neabejotinai buvo panaudota psichinė prievarta, kuri pasireiškė R. Š. laisvės atėmimu ir tokiu būdu bauginimu, E. T. siekiant įgyvendinti savo reikalavimus.Pagal BK 148 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas reikalavo iš žmogaus atlikti neteisėtus veiksmus ar susilaikyti nuo teisėtų veiksmų atlikimo, ar kitaip elgtis pagal kaltininko nurodymą panaudodamas psichinę prievartą nukentėjusiam asmeniui ar jo artimiesiems. Šio nusikaltimo objektu laikytina žmogaus valios laisvė. Reikalavimo, kaip veikos, požymis suprantamas kaip tam tikras poveikis kitam asmeniui, siekiant kad šis pasielgtų prieš savo valią taip, kaip nori kaltininkas. Vis tik baudžiamoji atsakomybė yra numatyta už pavojingas veikas, todėl patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenį pagal BK 148 straipsnio 1 dalį galima ne už bet kokį reikalavimą elgtis pagal kaltininko nurodymą, o tik tada, kai toks reikalavimas yra neteisėtas, t. y. nesusijęs su kaltininko teisių įgyvendinimu. Šiuo atveju, E. T. reikalavimas, kad jo vadovaujamos įmonės darbuotojas R. Š. po atleidimo iš darbo grąžintų įmonei priklausantį turtą, negali būti laikomas neteisėtu. Kita vertus, psichinė prievarta yra apibrėžiama kaip pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti (bauginant), kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Tai, kad E. T. iškvietė apsaugos darbuotojus viešajai tvarkai užtikrinti, negali būti laikoma psichinės prievartos panaudojimu, kitaip tariant, vien apsaugos darbuotojų buvimas, nenaudojant jokių grasinančio ar bauginančio poveikio priemonių neleidžia teigti, kad apsaugos darbuotojų buvimas sudarė R. Š. pagrindą bijoti ir elgtis taip, kaip nori kaltininkas. Pažymėtina, kad R. Š. įmonei priklausančio turto negrąžino.Atsižvelgus į aukščiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo padarytai išvadai, jog turimi duomenys nesuteikia jokio pagrindo manyti, kad E. T. veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymių, todėl skundą nagrinėjantis aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, jog šiuo atveju tyrėjas motyvuotai atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal R. Š. pareiškimą, o prokuroras ir žemesnės instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą procesinį sprendimą, atmetę R. Š. atstovo skundą tuo pačiu klausimu, kadangi šiuo atveju visiškai pagrįstai konstatuota, kad nepadaryta nusikalstama veika, numatyta BK 146 straipsnio 1 dalyje, BK 148 straipsnio 1 dalyje, todėl naikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų nutartį nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, teismas,

nutarė:

R. Š. atstovo P. M. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. balandžio 11 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.