Šiaulių apygardos teismo nutartis

2018-01-22 · Civilinė byla Nr. e2S-77-267/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-01-22
Bylos Nr.
e2S-77-267/2018
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Danutė Burbulienė
Atsakovas
V. S., V. T.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-77-267/2018Teisminio proceso Nr. 2-47-3-02307-2017-8Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.3.;3.3.2.5.; (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. sausio 22 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Burbulienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios kredito unijos Žemaitijos iždas atskirąjį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2017 m. lapkričio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-3115-1037/2017 išsprendus ieškovės bankrutavusios kredito unijos „Žemaitijos iždas“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios kredito unijos „Žemaitijos iždas“ ieškinį atsakovėms V. S., V. T. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė teismo prašė priteisti iš atsakovių V. S. ir V. T. 3029,03 Eur skolą, 5 proc. procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos teisme iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – viso atsakovių nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, įskaitant atsakovėms priklausančias esamas ir būsimas pinigines lėšas atsakovių ir trečiųjų asmenų sąskaitose, taip pat turtinių teisių areštą. Nurodė, kad ieškinio suma fiziniams asmenims yra didelė, atsakovės V. S. nekilnojamasis turtas yra įkeistas ir areštuotas, o atsakovei V. T. priklausančio nekilnojamojo turto vertė yra nežymiai didesnė nei ieškinio suma.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Telšių apylinkės teismas Telšių rūmai 2017 m. lapkričio 20 d. nutartimi atmetė ieškovės bankrutavusios kredito unijos „Žemaitijos iždas“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

3. Nagrinėjamu atveju ieškovė nenurodė jokių ypatingų aplinkybių ir nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog abiejų atsakovių turtinė padėtis yra sunki, kad jos yra nesąžiningos ir imasi priemonių siekdamos išvengti prievolinių įsipareigojimų. Nesant duomenų, kad kyla reali grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, laikinųjų apsaugos priemonių teismas netaikė.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

4. Atskiruoju skundu ieškovė bankrutavusi kredito unija „Žemaitijos iždas“ prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2017 m. lapkričio 20 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovių atžvilgiu taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

4.1. Apeliantė teigia, kad teismas nenagrinėjo ir visiškai nepasisakė dėl pirmosios sąlygos – ieškinio pagrįstumo, egzistavimo. Priešingai nei nurodyta nutartyje, byloje nurodyti ir pateikti sunkią atsakovių padėtį pagrindžiantys faktai. Ieškinio suma atsakovėms individualiai yra neabejotinai didelė. Apeliantės nuomone, yra akivaizdi rizika galimai palankaus teismo sprendimo ieškovės atžvilgiu įvykdymui. Išsiųstas reikalavimas įvykdyti prievoles ir kartu įspėjimas dėl paskolos sutarties nutraukimo ir į juos nesureagavimas pagrindžia atsakovių vengimą vykdyti prievoles. Tai tik patvirtina, kad atsakovės gali imtis veiksmų vengti vykdyti ir teismo sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

5. Byloje kilo ginčas dėl teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstumo ir teisėtumo.

6. CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.

7. Pagal civiliniame procese taikomą rungimosi principą ir bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, pareigą įrodyti abi minėtas sąlygas turi ta šalis, kuri prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 str., 178 str.).

8. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė abiejų atsakovių turtinės padėties sunkumo, jų nesąžiningumo, ar siekimo išvengti prievolinių įsipareigojimų vykdymo, tai yra neįrodė egzistuojančios grėsmės, jog ieškovei palankus teismo sprendimas gali būti neįvykdytas, todėl atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

9. Byloje nustatyta, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atlikęs preliminarų vertinimą, sprendė, kad abejonių dėl ieškinio pagrįstumo šioje proceso stadijoje nekilo ir pasisakė tik dėl galimai kreditorei palankaus teismo sprendimo įvykdymo galimo pasunkėjimo arba tapimo nebeįmanomu. Laikinosios apsaugos priemonės galėtų būti taikomos esant duomenų apie atsakovių nesąžiningumą, pavyzdžiui, ketinimą perleisti įsigytas reikalavimo teises sąžiningiems tretiesiems asmenims (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2-448-407/2016). Apeliantė nuodo, kad atsakovės gali bandyti turtą parduoti arba paslėpti, tačiau nepateikė teismui duomenų, leidžiančių spręsti dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui buvimo, skolininkių nesąžiningumo neįrodinėjo ir bent tikėtinų duomenų, kad skolininkė ir laiduotoja turi ketinimų turimą turtą perleisti, slėpti ar imtis kitokių nesąžiningų veiksmų, siekdamos sukliudyti teismo sprendimo vykdymą, neteikė (CPK 178 str.).

10. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Laikinosios apsaugos priemonės galėtų būti taikomos esant duomenų apie atsakovės nesąžiningumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2-448-407/2016). Byloje nustatyta, kad 2015-07-03 sudaryta vartojimo paskolos sutartis, kuria skolininkei V. S. suteikta 3500 Eur dydžio paskola. Iš paskolos kylantys įsipareigojimai buvo užtikrinti V. T. laidavimu. 2017-09-30 skolininkės negrąžinta paskolos suma yra 2736,60 Eur, priskaičiuotos palūkanos – 244,06 Eur, delspinigiai – 48,37 Eur. Teismas vertina tai, kad paskolos grąžinimo terminas sutartyje numatytas 2020-07-03. Aplinkybė, jog skolininkė nevykdo vartojimo paskolos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, nesudaro pagrindo vienareikšmei išvadai apie skolininkės nesąžiningumą. Vien tik deklaratyvūs ieškovės teiginiai, kad atsakovės finansinė padėtis yra sunki, negali būti pagrindas taikyti laikinąsias apaugos priemones. Apeliantė nurodo, kad atsakovė vengia padengti įsiskolinimą, nors pagal pateiktus dokumentus matyti, kad ieškovė į atsakovę kreipėsi tik vieną kartą. Jokių kitų akivaizdžių aplinkybių, patvirtinančių galimą atsakovių nesąžiningumą, apeliantė neįrodinėjo. Vien ieškinio pareiškimas, ieškovei nepateikus įrodymų, jog atsakovės vengs vykdyti teismo sprendimą arba atliks veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, nesudaro pagrindo varžyti atsakovo teisių, taikant laikinąsias apaugos priemones.

11. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą apeliantė iš esmės grindžia, jos nuomone, egzistuojančia prezumpcija, kad didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti teismo sprendimo neįvykdymo riziką, ir tuo, jog palankaus jai sprendimo įvykdymas gali pasunkėti. Su tokia apeliantės dėstoma pozicija apeliacinės instancijos nesutinka.

12. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, jog nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2-43-186/2016; 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-24-407/2016). Prezumpcija, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti galimo palankaus ieškovui teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas privalo vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ieškovo reikalavimo suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, įsipareigojimais kreditoriams ir pan., yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-879/2014ir kt.).

13. Atskirajame skunde nurodoma, kad atsakovei V. S. priklausantis nuosavybės teise nekilnojamasis turtas yra įkeistas hipoteka bei areštuotas, tačiau teismas vertina, kad laiduotojai nuosavybės teise priklausančio turto vidutinė rinkos vertė yra 4026 Eur. Nagrinėjamu atveju apeliantės pateikti įrodymai atsakovių turtinės padėties aspektu nepatvirtina grėsmės galimo teismo sprendimo tinkamam įvykdymui (CPK 185 str.).

14. Atskirai teismas pastebi, kad taikant tokias varžančias procesines priemones, kaip turto areštas, visuomet egzistuoja poreikis nepažeisti proceso šalių interesų pusiausvyros ir proporcingumo principo. Proporcingumas yra vienas iš bendrųjų teisės principų. Šio principo taikymas, sprendžiant laikinųjų psaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienai iš šalių nesuteikti nepagrįsto pranašumo. Pripažinus, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, jog jų nesiėmus galėtų kilti pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, to iš esmės nagrinėjamoje byloje ir siekia ieškovė, būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinės procesinės priemonės, esmė, pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių galėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje, kurioje pareikšti piniginiai reikalavimai.

15. Nustačius tokias aplinkybes ir atsižvelgus į nurodytą teisinį reglamentavimą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo teismų praktikos, tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias, laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2017 m. lapkričio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Danutė Burbulienė