Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Edarva“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas UAB „Edarva“ (toliau - ir pareiškėjas arba įmonė) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (MGK) 2018-08-13 sprendimą Nr. S-133(7-98/2018) (toliau – MGK sprendimas), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (VMI) 2018-05-22 sprendimą Nr. 69-60 (toliau – VMI sprendimas) ir Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (Šiaulių AVMI) 2018-03-28 sprendimą Nr. (44.1)FR0682-91 (toliau – Šiaulių AVMI sprendimas).

Pareiškėjas nurodo, kad 2017-09-06 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo (VAAT) 2016-02-29 sprendimą, MGK 2015-09-03 sprendimą, VMI 2015-06-10 sprendimą ir Šiaulių AVMI 2015-03-27 sprendimą ir grąžino Šiaulių AVMI atlikti pakartotinį patikrinimą.

Šiaulių AVMI 2018-03-27, neatsižvelgusi į LVAT sprendime pateiktą išaiškinimą dėl Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (PVMĮ) 41 straipsnio l dalies ir 2 dalies taikymo, priėmė naują tapatų sprendimą ir nusprendė patvirtinti patikrinimo aktą Nr. FR0680-45, kuriuo vėl į valstybės biudžetą nurodė sumokėti - 21 317,87 Eur PVM, 4 653,35 Eur PVM delspinigių ir 2 131,00 Eur PVM baudą.

VMI 2018-05-22 sprendimu Nr. 69-60 patvirtino Šiaulių AVMI 2018 03 27 sprendimą Nr. (44.1) FR0682-91, o MGK 2018-08-13 sprendimu Nr.S-133(7- 98/2018) patvirtino VMI sprendimą.

Pareiškėjas nurodo užsiimantis prekyba naudotais automobiliais ir laikotarpyje nuo 2012-05-04 iki 2013-04-13 bendraisiais muitinės eksporto dokumentais įformino 4 automobilių pardavimą Baltarusijos ir Kirgizijos piliečiams su „0“ PVM tarifu pagal PVMĮ 41 straipsnio 2 dalį, dėl kurio taikymo pagrįstumo ir yra kilęs šis mokestinis ginčas, o būtent: 2012-05-04 pagal muitinės bendrąjį dokumentą Nr.l2LTSR100EK014490, pirkimo – pardavimo sutartį serija DAE Nr.0388, 2013-05-03 grynų pinigų priėmimo kvitą Nr. BLB 3518179 už 30 000,00 Eur parduotas (eksportui) automobilis (duomenys neskelbtini), kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) pirkėjui V. R. gyvenančiam (duomenys neskelbtini); 2013-01-22 pagal muitinės bendrąjį dokumentą Nr. 13LTKR2000EK006B77, pirkimo – pardavimo sutartį Nr. DAE Nr.0439, 2013 01 22 grynų pinigų priėmimo kvitą DAL Nr. 508476 už 11 500,00 Eur buvo parduotas (eksportui) automobilis TOYOTA HILUX, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) pirkėjui B. E., gyvenančiam (duomenys neskelbtini); 2013-04-12 pagal muitinės bendrąjį dokumentą Nr.l3LTSR100EK013F10, pirkimo – pardavimo sutartį, serija DAE Nr.00588, 2013 04 03 grynų pinigų priėmimo kvitą ESĄ Nr. 811 už 30 000,00 Eur buvo parduotas (eksportui) automobilis BMW X5, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) pirkėjui A. S., gyvenančiam (duomenys neskelbtini); 2013-04-13 pagal muitinės bendrąjį dokumentą Nr.13 LTSR1000EK0142F20, pirkimo – pardavimo sutartį, serija DAE Nr. 00588, 201304 02 grynų pinigų priėmimo kvitą ACC Nr. 192501 už 30 000,00 Eur buvo parduotas (eksportui) automobilis BMW X6, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) pirkėjui A. S. gyvenančiam (duomenys neskelbtini). Pardavimo sutartyse nurodyta, kad PVM skaičiuojamas nuo maržos pagal Direktyvos 2006/112 EB 326/327, o priėmimas - pardavimas po sutarties pasirašymo ir apmokėjimo transporto priemonė be papildomų garantijų perduodama pirkėjui ir nuo pasirašymo momento pirkėjui pereina pilna turto nuosavybė ir atsakomybė už jo saugojimą.

Bendrieji muitinės eksperto dokumentai buvo užpildyti Šiaulių teritorinėje muitinėje. Juos užpildė muitinės įgalioti asmenys - muitinės tarpininkai UAB „Rekusta“ ir UAB „Litoralė“, veikiantys pagal finansų ministro 2004 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 1K-405 patvirtintas „Muitinės tarpininkų registravimo ir veiklos taisykles“. Automobilių pirkėjai automobilius pasiėmė ir išvažiavo, visi automobilių pardavimo dokumentai buvo įforminti pagal tuo metu galiojusius įstatymų reikalavimus. Mokesčių administratorius atlikęs patikrinimą pažeidimų dėl automobilių pardavimo užsienio piliečiams dokumentų įforminimo tvarkos nenustatė, o automobilių su „0“ PVM tarifu buvo parduota tikrai nemažai.

Kadangi šias 4 parduotas transporto priemones nupirko trečiųjų šalių piliečiai ((duomenys neskelbtini)), kurių deklaruota gyvenamoji vietą buvo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), šių asmenų prašymu, nes jie šias transporto priemonės pageidavo išsivežti iš Lietuvos, jos buvo išmuitintos Šiaulių teritorinėje muitinėje, tarpininkaujant muitinės tarpininkams UAB „Rikusta“ ir UAB „Ritoralė“ buvo užpildytos eksporto deklaracijos, šias transporto priemones realiai pirkėjai nusipirko, už jas atsiskaitė, jas pasiėmė, ir jomis realiai išvyko. Nuosavybės teisę pirkėjai įgijo nuo pinigų sumokėjimo momento, sandoriai dėl transporto priemonių įsigijimo realiai yra įvykę, todėl, vadovaujantis PVMĮ 41 straipsnio 2 dalimi, šioms parduotoms transporto priemonėms buvo pritaikytas „0“ proc. PVM tarifas.

Mokesčių administratorius, atlikęs pakartotinį patikrinimą, konstatavo, kad įmonė nepagrįstai pritaikė PVMĮ 41 straipsnio l dalies nuostatą, ir šiems 4 sandoriams taikė „0“ PVM tarifą, nes nepateikė įrodymų, kad transporto priemonių pirkėjai Baltarusijos ir Kirgizijos piliečiai šias transporto priemones išvežė iš Lietuvos Respublikos teritorijos. MGK savo sprendime nurodė, kad nepriklausomai nuo to, pagal kokią PVMĮ 41 straipsnio dalį (1 ar 2) yra pritaikytas „0“ PVM tarifas, pardavėjui tenka pareiga įrodyti, kad transporto priemones pirkėjas (-ai) išsivežė iš Lietuvos ar ES teritorijos.

Pareiškėjo teigimu, mokesčių administratorius pareigą įrodyti transporto priemonių išgabenimą už Lietuvos teritorijos ribų negrįstai perkelia pardavėjui, o ne pirkėjui, ir kad mokesčių administratorius neturi pareigos aiškintis ir tirti pačio išvežimo fakto, kai transporto priemones išveža ne pardavėjas, bet pirkėjas.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad mokesčių administratoriaus ir MGK priimti sprendimai turi atitikti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus bendruosius individualaus administracinio akto turinio reikalavimus ir turi būti pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Pažymi tai, kad mokesčių administratorius sprendimą dėl „0“ taikymo pagrįstumo priėmė remiantis PVMĮ 41 straipsnio l dalimi, o ne 2 dalimi. Mokesčių administratorius šiuo atveju pritaikė ne tą teisės normą, nes kaip nurodė LVAT ginče tarp tų pačių šalių ir dėl to paties dalyko, „kad iš byloje esančių dokumentų matyti, kad prekių nuosavybės teisė perduota pirkėjams pasirašius pirkimo- pardavimo sutartis ir teikėjas nesirūpino minėtų prekių gabenimu“, o tai reiškia, kad mokesčių administratorius šiuo atveju priimdamas sprendimą, turėjo remtis ne būtent PVMĮ o 41 straipsnio 2 dalimi, kad nulemia ir įrodinėjimo naštos pasiskirstymą tarp šalių.

Šiuo atveju mokesčių administratorius nepateikė pakankamai duomenų, kad UAB „Edarva“ netinkamai paskaičiavo „0“ PVM tarifą, nes byloje nėra objektyvių duomenų, kad UAB „Edarva“ parduotos transporto priemonės nebūtų išvykusios iš šalies, t. y. tik mokesčių administratoriaus prielaida. Priešingai byloje yra duomenys, kad transporto priemonės yra išvykusios iš Lietuvos. O tai, kad šias transporto priemonės yra dar kartą parduotos jau Europos sąjungos piliečiams Vokietijoje ir pan., nepaneigia to fakto, kad pirkėjai šių transporto priemonių nebūtų išsivežę iš Lietuvos. Niekas netyrė ir nesiaiškino, kaip ir kokiu teisiniu pagrindu šias transporto priemones pardavė Baltarusijos ir Kirgizijos piliečiai. Kadangi transporto priemones turėjo išvežti pirkėjai ir jie jas išsivežė, tai šio atveju „0“ PVM tarifas buvo įformintas pagal PVMĮ 41 straipsnio 2 dalį, o ne pagal l dalį, kaip teigia mokesčių administratorius, ir tai atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes. Tai reiškia, kad pareiga įrodyti, kad prekės nebuvo išvežtos iš Lietuvos teritorijos tenka mokesčių administratoriui.

Mokesčių administratorius šiuo atveju neapklausė automobilių pirkėjų ar jie nusipirktas transporto priemones išsivežė iš Lietuvos. Mokesčių administratorius, nesutikdamas su mokesčio mokėtojo deklaracijoje deklaruotais duomenimis, turi teisę Mokesčių administravimo įstatymo (MAĮ) tvarka atlikti mokestinį tyrimą bei mokestinį patikrinimą, kurių metu mokesčių administratoriui nustatyta teisė rinkti įrodymus, paneigiančius mokesčių mokėtojo deklaracijoje nurodytus duomenis bei teisė priimti sprendimus dėl mokesčių perskaičiavimo, kurie turi būti pagrįsti surinktais įrodymais ir teisės aktų reikalavimais. Be to, ir pagal PVMĮ 56 straipsnio 5 dalį mokesčio administratorius turi teisę savo iniciatyva pats ar per tam įgaliotas teisėsaugos institucijas surinkti papildomus įrodymus „0“ procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumui įvertinti, kad šiuo atveju nebuvo atlikta ir nepaneigta, kad pirkėjai transporto priemones išvežė.

Mokesčių administratorius, iš naujo atlikdamas mokestinį patikrinimą, neištyrė visų faktinių aplinkybių dėl nurodytų transporto priemonių išvežimo iš Lietuvos, nebuvo išsiųsti užklausimai kitų valstybių ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) mokesčių administratoriams, neapklausti automobilius pirkę asmenys, o taip pat neišsireikalauti dokumentai apie pirktų transporto priemonių - BMW 525, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), įregistravimo teisinio pagrindo (duomenys neskelbtini), BMW X5, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), įregistravimą (duomenys neskelbtini). Taip pat niekas nenustatė, kad automobilis Toyota Hilus, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), būtų buvęs neišvežtas Lietuvos ar ES. Kadangi šiuo atveju buvo netinkamai paskirstyta įrodinėjimo pareiga ir mokesčių administratorius nesurinko įrodymų, kad įmonė netinkamai pritaikė PVMĮ 41 straipsnio 2 dalį, tai mokesčių administratoriaus ir mokestinių ginčų komisijos priimti sprendimai turi būti panaikinti.

Atsakovas VMI su skundu nesutinka. Atsiliepime nurodo, kad Šiaulių AVMI patikrino pareiškėjo 2012 m. gegužės mėnesio, 2013 m. sausio ir balandžio mėnesių PVM apskaičiavimą, deklaravimą bei sumokėjimą į biudžetą ir surašė 2015-01-28 patikrinimo aktą Nr. (41.2)FR0680-43 (toliau – ir 2015-01-28 patikrinimo aktas), kuriame pareiškėjui papildomai apskaičiavo 21 315 Eur (73596 Lt) PVM.

2015-01-28 patikrinimo akte buvo konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė PVMĮ 56 straipsnio 1 dalies nuostatą, pagal kurią PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą pagal šio įstatymo 41 straipsnį, privalo turėti dokumentus, įrodančius, kad prekės išgabentos iš Europos Sąjungos teritorijos, nes neįsitikinęs, kad automobiliai, kurių pardavimas: (1) V. R. (gyv. (duomenys neskelbtini)) įformintas pagal 2012-05-04 bendrąjį muitinės dokumentą Nr. 12LTSR1000EK014490 - 30000 Eur (103584 Lt) sumai; (2) B. E. (gyv. (duomenys neskelbtini)) įformintas pagal 2013-01-22 bendrąjį muitinės dokumentą Nr. 13LTKR2000EK006B77 - 11500 Eur (39707 Lt) sumai; (3) A. S. (gyv. (duomenys neskelbtini)) įformintas pagal 2013-04-12 bendrąjį muitinės dokumentą Nr. 13LTSR1000EK013F10 - 30000 Eur (103584 Lt) sumai; (4) A. S. (gyv. (duomenys neskelbtini)) įformintas pagal 2013-04-13 bendrąjį muitinės dokumentą Nr. 13LTSR1000EK0142F0 - 30000 Eur (103584 Lt) sumai, išgabenti iš Europos Sąjungos teritorijos, jų pardavimus (iš viso už 101500 Eur (350459 Lt)) apmokestino 0 procentų PVM tarifu.

Šiaulių AVMI 2015-03-27 sprendimu Nr. (12/2015)FR0682-223 2015-01-28 patikrinimo aktą patvirtino, nurodydama pareiškėjui į biudžetą sumokėti 21314,87 Eur (73596 Lt) PVM bei minėto patikrinimo akto tvirtinimo metu apskaičiuotus 4653,35 Eur (16067 Lt) PVM delspinigius ir skirtą 2131 Eur (7360 Lt) PVM baudą. VMI šį sprendimą patvirtino 2015-06-10 sprendimu Nr. 69-68.

LVAT 2017-09-06 sprendimu administracinėje byloje Nr. A-854-602/2017 panaikino MGK 2015-09-03 sprendimą Nr. S-158 (7-150/2015), VMI 2015-06-10 sprendimą Nr. 69-68 bei Šiaulių AVMI 2015-03-27 sprendimą Nr. (12/2015) FR0682-223 ir grąžino ginčą VMI spręsti iš naujo.

VMI, vykdydama LVAT sprendimą, iš naujo išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl Šiaulių AVMI 2015-03-27 sprendimo, 2017-10-05 sprendimu Nr. 69-100 panaikino Šiaulių AVMI 2015-03-27 sprendimą ir pavedė Šiaulių AVMI atlikti pakartotinį patikrinimą bei priimti naują sprendimą.

Šiaulių AVMI, vykdydama VMI 2017-10-05 sprendimą ir 2017-11-12 pavedimą tikrinti Nr. (41.2) FR0773-2273, atliko pakartotinį pareiškėjo PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo į biudžetą teisingumo patikrinimą už laikotarpius nuo 2012-05-01 iki 2012-05-31, nuo 2013-01-01 iki 2013-01-31, ir nuo 2013-04-01 iki 2013-04-30 bei surašė 2018-02-02 patikrinimo aktą Nr. FR0680-45 (toliau - patikrinimo aktas), kuriame pareiškėjui papildomai apskaičiuota 21 315 Eur PVM.

Šiaulių AVMI, išnagrinėjusi patikrinimo aktą bei pareiškėjo pateiktas pastabas, 2018-03-27 sprendimu patikrinimo aktą patvirtino. Šį Šiaulių AVMI sprendimą patvirtino ir VMI sprendimu. Centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą patvirtino MGK.

Patikrinimo metu mokestis papildomai apskaičiuotas nustačius, kad pareiškėjas nepagrįstai pritaikė 0 procentų PVM tarifą, kadangi tikrinamuoju laikotarpiu pardavęs keturis lengvuosius automobilius užsienio piliečiams, nepateikė įrodymų, jog automobiliai buvo išgabenti iš Europos Sąjungos teritorijos. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjas pardavė keturis toliau nurodytus automobilius, kuriems neužbaigtos eksporto procedūros, tačiau šių automobilių tiekimui pritaikė lengvatinį 0 procentų PVM tarifą: 1) lengvąjį automobilį, kurio markė BMW 525, automobilio kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), pirkėjas V. R. (adresas: (duomenys neskelbtini)), pardavimas įformintas dokumentais: 2012-05-05 pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 0388, už parduotą automobilį gauti pinigai 30000 Eur bendrovės buhalterinėje apskaitoje atvaizduoti pagal 2012-05-03 pinigų priėmimo kvitą serija BLB Nr. 3518179, pradėta eksporto procedūra, įforminta muitinės eksporto deklaracija - 2012-05-04 bendrasis dokumentas Nr. 12LTSR1000EK014490 103584 Lt sumai (30000 Eur); 2) lengvąjį automobilį, kurio markė Toyota Hilux, automobilio kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), pirkėjas B. E. (adresas: (duomenys neskelbtini)), pardavimas įformintas dokumentais: 2013-01-22 pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 0439, už parduotą automobilį gauti pinigai 11500 Eur bendrovės buhalterinėje apskaitoje atvaizduoti pagal 2013-01-22 pinigų priėmimo kvitą serija DAL Nr. 508476, pradėta eksporto procedūra įforminta muitinės eksporto deklaracija - 2013-01-22 bendrasis dokumentas Nr. 13LTR2000EK006B77 39707 Lt sumai (11500 Eur); 3) lengvąjį automobilį, kurio markė BMW X5, automobilio kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), pirkėjas - A. S. (adresas: (duomenys neskelbtini)), pardavimas įformintas dokumentais: 2013-04-03 pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 00587, už parduotą automobilį gauti pinigai 30000 Eur bendrovės buhalterinėje apskaitoje atvaizduoti pagal 2013-04-03 pinigų priėmimo kvitą serija EDA Nr. 811, pradėta eksporto procedūra įforminta muitinės eksporto deklaracija - 2013-04-12 bendrasis dokumentas Nr. 13LTSR1000EK013F10103584 Lt sumai (30000 Eur); 4) lengvąjį automobilį, kurio markė BMW X6, automobilio kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), pirkėjas - A. S. (adresas: (duomenys neskelbtini)), pardavimas įformintas dokumentais: 2013-04-02 pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 00588, už parduotą automobilį gauti pinigai 30000 Eur bendrovės buhalterinėje apskaitoje atvaizduoti pagal 2013-04-02 pinigų priėmimo kvitą serija ACC Nr. 192501, pradėta eksporto procedūra įforminta muitinės eksporto deklaracija - 2013-04-13 bendrasis dokumentas Nr. 13LTSR1000EK0142F0 103584 Lt sumai (30000 Eur).

Nustatyta, kad pareiškėjas, vykdydamas veiklą dėl eksporto procedūrų forminimo, kreipdavosi į muitinės tarpininko paslaugas teikiančius subjektus: UAB „Rikusta“ ir UAB „Litoralė“, su kuriais buvo sudarytos muitinės tarpininko paslaugų teikimo sutartys ir su kuriais pareiškėjas atsiskaito už muitinės tarpininko paslaugų teikimą.

Be to, nustatyta, kad pareiškėjas neužbaigė eksporto procedūrų pagal toliau nurodytus muitinės bendruosius dokumentus: 2012-05-04 bendrąjį dokumentą Nr. 12LTSR1000EK014490 103584 Lt sumai (30000 Eur); 2013-01-22 bendrąjį dokumentą Nr. 13LTR2000EK006B77 39707 Lt sumai (11500 Eur); 2013-04-12 bendrąjį dokumentą Nr. 13LTSR1000EK013F10 103584 Lt sumai (30000 Eur); 2013-04-13 bendrąjį dokumentą Nr. 13LTSR1000EK0142F0 103584 Lt sumai (30000 Eur). Bendra prekių, kurioms nebuvo užbaigtos eksporto procedūros, vertė 101500 Eur.

Vadovaujantis duomenų bazės „LR sienos kirtimai“ duomenimis ir Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos raštu 2014-04-10 Nr. (21)-19-35, informacijos apie automobilių, kurių pardavimas (eksportas) įformintas bendraisiais muitinės dokumentais, sienos kirtimų nerasta: (1) pagal 2012-05-04 bendrąjį dokumentą Nr. 12LTSR1000EK014490 103584 Lt (30000 Eur) sumai, automobilio kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) (pirkėjas (duomenys neskelbtini)); (2) pagal 2013-01-22 bendrąjį dokumentą Nr. 13LTR2000EK006B77 39707 Lt (11500 Eur) sumai, automobilio kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) (pirkėjas B. E., (duomenys neskelbtini)); (3) pagal 2013-04-12 bendrąjį dokumentą Nr. 13LTSR1000EK013F10 103584 Lt (30000 Eur) sumai, automobilio kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) (pirkėjas - A. S., (duomenys neskelbtini)); 4) pagal 2013-04-13 bendrąjį dokumentą Nr. 13LTSR1000EK0142F0 103584 Lt (30000 Eur) sumai, automobilio kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) (pirkėjas - A. S., (duomenys neskelbtini)).

Šiaulių AVMI, pagal Baltarusijos muitinės duomenis nenustatė, jog automobiliai, parduoti Baltarusijos Respublikos piliečiams, būtų importuoti į Baltarusiją (internetinis puslapis - http://gtk.gov.by/ru/mcttransp). Kirgizijos muitinės duomenų Lietuvos mokesčių administratorius neturi.

Šiaulių apskrities Vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdyba 2015-07-10 raštu Nr.40-S-60876 pranešė, jog pagal pareiškėjo 2015-07-08 gautą pareiškimą Nr. 40-G-67057 nustatyta, kad: „automobilis BMW 525, automobilio kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2012-09-24 yra registruotas Slovakijoje; automobilis BMW X6, automobilio kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2013-05-16 yra registruotas Prancūzijoje; automobilis BMW X5, automobilio kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2013-07-22 yra registruotas Vokietijoje. <...> Duomenų apie automobilio Toyota Hilux, automobilio kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) registraciją, neturima.“

Pakartotinio patikrinimo metu mokesčių administratorius apklausė pareiškėjo darbuotojus: vadovą - E. S., vadybininką M. J., vadybininką V. S., pagal kurių paaiškinimus, nustatė, kad pareiškėjas neorganizavo prekių – automobilių išgabenimo iš Europos Sąjungos teritorijos, o tik savo vardu pradėjo eksporto procedūrą, t. y. atidarė per muitinės tarpininkus eksporto deklaracijas. Nustatyta, kad pirkėjai automobilius perėmė Lietuvoje ir išvažiavo iš pareiškėjo (trys automobiliai fiziškai perduoti pareiškėjo automobilių pardavimo salone adresu (duomenys neskelbtini); vienas automobilis parduotas Kauno automobilių turgaus aikštelėje). Pagal pateiktus paaiškinimus taip pat nustatyta, kad pareiškėjas neįpareigojo pirkėjų pateikti prekių išgabenimo iš Europos Sąjungos teritorijos dokumentų/eksporto įvykdymo įrodymo fakto, nors pirkėjai, kaip nurodyta paaiškinimuose, buvo „atsitiktiniai“, su jais pareiškėjo darbuotojai nebeplanavo susitikti. Nustatyta, kad pareiškėjas su pirkėjais neaptarė atsakomybės klausimo dėl eksporto procedūros užbaigimo, nesudarė sutarties ir niekur nenurodė prekių pristatymo INCOTERM sąlygų, neužsakė ir neįpareigojo jokiais dokumentais pirkėjų išgabenti (eksportuoti) iš šalies teritorijos jiems parduotus automobilius, neįformino jų pardavimų PVM sąskaita faktūra, kaip to reikalaujama PVMĮ 79 straipsnio 3 dalyje ir 80 straipsnio 11 ir 13 dalyse. Pareiškėjas automobilių pardavimą apmokestino lengvatiniu 0 procentų PVM tarifu, atsižvelgdamas vien tik į aplinkybę, jog automobiliai buvo parduoti užsienio piliečiams.

Pareiga įrodyti, jog prekės buvo išgabentos iš Europos Sąjungos teritorijos, tiek pagal PVMĮ, tiek pagal LVAT suformuotas taisykles tenka pareiškėjui.

Nagrinėjamu atveju šią privalomą sąlygą – prekių realų išgabenimą iš Lietuvos Respublikos – patvirtinančių aplinkybių nenustatyta, t. y. automobiliai nei pareiškėjo (tiekėjo), nei pirkėjų užsakymu nebuvo išgabenti iš Europos Sąjungos teritorijos. Nors pareiškėjas prekių išgabenimo iš šalies teritorijos faktą grindė automobilių pirkimo – pardavimo sutartimis, pasirašytomis su Baltarusijoje ir Kirgizijoje gyvenančiais asmenimis, pinigų apmokėjimo dokumentais, šie dokumentai iš esmės pagrindžia tik prekių pardavimo faktą ir negali būti vertinami kaip vienareikšmiškai įrodantys, jog prekės (automobiliai) buvo fiziškai (realiai) išgabentos iš tiekėjo valstybės narės teritorijos. Dėl pareiškėjo pateiktų bendrųjų muitinės dokumentų Nr. 12LTSR1000EK014490 (2012-05-04), Nr. 13LTR2000EK006B77 (2013-01-22), Nr. 13LTSR1000EK013F10 (2013-04-12), Nr. 13LTSR1000EK0142F0 (2013-04-13), nagrinėjamu atveju nustatyta, kad eksporto procedūros pagal šias deklaracijas nebuvo užbaigtos. Taigi pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad prekės buvo išgabentos iš Europos Sąjungos teritorijos.

Pareiškėjo pozicija, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius sprendimą dėl 0 procentų PVM tarifo taikymo pagrįstumo priėmė remiantis PVMĮ 41 straipsnio 1 dalimi, o ne 2 dalimi, yra akivaizdžiai nepagrįsta bei klaidinanti, nes kaip matyti iš VMI sprendimo turinio, centrinis mokesčių administratoriaus, nustatęs, kad už automobilių išgabenimą buvo atsakingi jų savininkai, t. y. pirkėjai, vadovaujantis MAĮ 154 straipsnio 4 dalimi, Šiaulių AVMĮ sprendime išdėstytą motyvaciją pakeitė nurodant, kad nagrinėjamu atveju susiklosčiusiems teisiniams santykiams kvalifikuoti taikytina PVMĮ 41 straipsnio 2 dalis.

PVMĮ 56 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog būtent PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą pagal šio įstatymo 41 straipsnį, privalo turėti dokumentus, įrodančius, kad prekės išgabentos iš Europos Sąjungos teritorijos. Taigi sisteminė, loginė ir lingvistinė PVMĮ 56 straipsnio 1 dalies ir 41 straipsnio nuostatų analizė suponuoja išvadą, jog tiek tuo atveju, kai taikoma PVMĮ 41 straipsnio 1 dalis, tiek tuo atveju, kai taikoma PVMĮ 41 straipsnio 2 dalis, pareiga pragrįsti, kad prekės buvo išgabentos iš Europos Sąjungos teritorijos, tenka pareiškėjui, siekiančiam pasinaudoti lengvatiniu 0 procentų PVM tarifu. Tuo tarpu mokesčių administratorius, vadovaujantis PVMĮ 56 straipsnio 5 dalimi, surinkti papildomus įrodymus 0 procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumui įvertinti turi tik kai kyla abejonės dėl mokesčių mokėtojo pateiktų dokumentų patikimumo, bet ne kai tokie dokumentai mokesčių mokėtojo iš viso nėra pateikiami. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų dėl eksporto procedūrų, įformintų pagal bendruosius muitinės dokumentus Nr. 12LTSR1000EK014490 (2012-05-04), Nr. 13LTR2000EK006B77 (2013-01-22), Nr. 13LTSR1000EK013F10 (2013-04-12), Nr. 13LTSR1000EK0142F0 (2013-04-13) užbaigimo, nėra pagrindo teigti, kad mokesčių administratorius savo iniciatyva privalo rinkti papildomus dokumentus ir įrodymus dėl 0 procentų PVM tarifo taikymo pagrįstumo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

2014-04-16 raštu Nr. (21)-19-35 (MGK bylos medžiagos b.l. 61) Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informavo Šiaulių AVMI apie tai, kad duomenų apie automobilio, kurio kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) (Toyota Hilux, MGK bylos medžiagos b.l. 41), nuo 2013 m. sausio mėnesio valstybės sienos kirtimus nėra.

Šiaulių apskrities VPK Kriminalinės policijos Nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdyba 2015-07-10 rašte Nr. 40-1-60876 (MGK bylos medžiagos b.l. 62) pažymima, kad automobilis BMW 525, (duomenys neskelbtini) (MGK bylos medžiagos b.l. 32) nuo 2012-09-24 yra registruotas Slovakijoje, automobilis BMW X6, (duomenys neskelbtini) (MGK bylos medžiagos b.l. 54) nuo 2013-05-16 yra registruotas Prancūzijoje, o automobilis BMW X5, (duomenys neskelbtini) (MGK bylos medžiagos b.l. 48) nuo 2013-07-22 yra registruotas Vokietijoje.

2018-02-02 patikrinimo aktu Nr. FR0680-45 (MGK bylos medžiagos b.l. 24-31) Šiaulių AVMI, vykdydama LVAT 2017-09-06 sprendimą Nr. A-854-602/2017 ir VMI 2017-11-15 pavedimą tikrinti Nr. (41.2)FR0773-2273, atlikusi pakartotinį pareiškėjo mokestinį patikrinimą bei vadovaudamasi PVMĮ 3 straipsnio 1 dalies, 14 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio 1 dalies ir 19 straipsnio 1 dalies nuostatomis papildomai apskaičiavo pareiškėjui sumokėti 21 315 Eur PVM.

2018-03-28 sprendimu Nr. (44.1)FR0682-91 (b.l. 33-40) Šiaulių AVMI patvirtino 2018-02-02 patikrinimo aktą Nr. FR0680-45 ir nurodė pareiškėjui sumokėti 21 314,87 Eur PVM, 4 653,35 Eur PVM delspinigių ir 2 1313 Eur PVM baudą.

2018-05-22 sprendimu Nr. 69-60 (b.l. 26-32) VMI patvirtino Šiaulių AVMI 2018-03-27 sprendimą Nr. (44.1)FR0682-91.

2018-08-13 sprendimu Nr. S-133(7-98/2018) (b.l. 15-24) MGK patvirtino VMI 2018-05-22 sprendimą Nr. 69-60.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro mokesčių administratoriaus sprendimų, kuriais pareiškėjui nurodyta papildomai sumokėti 21 314,87 Eur PVM, 4 653,35 Eur PVM delspinigių ir 2 131 Eur PVM baudą, teisėtumas ir pagrįstumas. Iš esmės ginčas tarp šalių kilęs dėl mokesčių administratoriaus išvados, jog pareiškėjas, pažeisdamas PVMĮ 41 straipsnio 2 dalies ir 56 straipsnio 1 dalies nuostatas, nepagrįstai pritaikė 0 procentų PVM tarifą pagal pirkimo- pardavimo sutartis įformintiems ginčo prekių - automobilių tiekimams trečiųjų šalių ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) piliečiams. Mokesčių administratorius savo sprendimus grindė aplinkybe, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad ginčo prekės buvo išgabentos iš Europos Sąjungos teritorijos. Pareiškėjo vertinimu toks įrodinėjimo naštos paskirstymas yra neteisingas ir įrodyti, jog automobiliai nebuvo išvežti iš Lietuvos, pareigą turi mokesčių administratorius.

Vienas iš pagrindinių pareiškėjo argumentų, jog šiuo atveju mokesčių administratorius nepagrįstai nesivadovavo LVAT sprendimo išaiškinimais dėl PVMĮ 41 straipsnio 1 ir 2 dalių taikymo pagrindų ir skirtumų. Pareiškėjo įsitikinimu, mokesčių administratorius turėjo vadovautis ne PVMĮ 41 straipsnio 1 dalies, bet to paties straipsnio 2 dalies nuostatomis.

Nagrinėjamų aplinkybių kontekste svarbu pažymėti, kad LVAT 2017-09-06 sprendimu Nr. A-854-602/2017 panaikino mokesčių administratoriaus, MGK ir VAAT sprendimus tuo pagrindu, jog mokesčių administratorius, priimdamas 2015-03-27 sprendimą Nr. (12/2015)FR0682-223 dėl patikrinimo akto tvirtinimo, nenurodė, kuria PVMĮ 41 straipsnio dalimi remdamasis vertino pareiškėjo pareigą pateikti atitinkamus įrodymus, pagrindžiančius prekių išgabenimą iš Europos Sąjungos teritorijos. Centrinis mokesčių administratorius pirmuoju atveju rėmėsi tiek pirma, tiek antra aptariamo PVMĮ straipsnio dalimis. MGK rėmėsi PVMĮ 41 straipsnio 1 dalimi, tačiau neįvardijo, kodėl taikoma būtent minėta dalis, nors, pagal byloje esančius duomenis, buvo matyti, jog prekių nuosavybės teisė buvo perduota pirkėjams pasirašius pirkimo–pardavimo sutartis ir tiekėjas (pareiškėjas) nesirūpino minėtų prekių gabenimu. Taigi, LVAT minėtame sprendime nepasisakė dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo konkrečiai pareiškėjo atžvilgiu, o mokesčių administratoriaus sprendimus panaikino dėl jų neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo (VAT) 8 straipsnio reikalavimams.

Kilus ginčui dėl PVMĮ 41 straipsnio taikymo aktualus galiojantis jo reglamentavimas.

Pagal PVMĮ 41 straipsnio 1 dalį, jeigu šiame skyriuje nenustatyta kitaip, tiekiamos prekės apmokestinamos taikant 0 procentų PVM tarifą, jeigu jas tiekėjas ar jo užsakymu kitas asmuo išgabena iš Europos Sąjungos teritorijos.

PVMĮ 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu šiame skyriuje nenustatyta kitaip, tiekiamos prekės apmokestinamos taikant 0 procentų PVM tarifą, jeigu jas pirkėjas, įsikūręs už šalies teritorijos ribų ir neturintis šalies teritorijoje padalinio, ar jo užsakymu kitas asmuo išgabena iš Europos Sąjungos teritorijos, išskyrus atvejus, kai pirkėjas išgabena įrangą, atsargines dalis ar atsargas, skirtas asmeniniams poreikiams naudojamiems laivams, orlaiviams ar kitoms transporto priemonėms. Kai prekės išgabenamos asmeniniame keleivio bagaže, 0 procentų PVM tarifas taikomas šio įstatymo 42 straipsnyje nustatyta tvarka.

PVMĮ 41 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas 0 procentų PVM tarifas prekių tiekimo eksportui, tačiau ši lengvata reglamentuoja du skirtingus atvejus, atitinkančius 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 146 straipsnio 1 dalies a ir b punktus. Pagal PVMĮ 41 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytą reglamentavimą 0 procentų PVM tarifas taikomas, kai įvyksta prekių tiekimas, prekės išgabenamos iš Europos Sąjungos teritorijos, tačiau priklausomai nuo to, kas išgabena prekes – tiekėjas (ar jo užsakymu kitas asmuo) ar pirkėjas (įsikūręs už šalies teritorijos ribų ir neturintis šalies teritorijoje padalinio, ar jo užsakymu kitas asmuo) – taikoma PVMĮ 41 straipsnio 1 arba 2 dalis, nustatanti skirtingas prekių eksporto rūšis (tiesioginį ir netiesioginį).

PVMĮ 56 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta, kad PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą pagal šio įstatymo 41 straipsnį, privalo turėti dokumentus, įrodančius, kad prekės išgabentos iš Europos Sąjungos teritorijos.

Visų pirma ypač svarbu pažymėti, kad šiuo atveju, nors Šiaulių AVMI savo sprendimą grindė pozicija, kad pakartotinio patikrinimo metu nenustatyta aplinkybių, kad būtų galima teigti, jog už prekių – automobilių išgabenimą iš Europos Sąjungos teritorijos būtų atsakingas pirkėjas ar jo užsakymu kitas asmuo ir rėmėsi PVMĮ 41 straipsnio 1 dalimi, tačiau centrinis mokesčių administratorius, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl teritorinio mokesčių administratoriaus sprendimo, teisinius santykius perkvalifikavo pagal PVMĮ 41 straipsnio 2 dalį. Taigi, pareiškėjo argumentas dėl netinkamo ginčo teisinių santykių kvalifikavimo pagal PVMĮ 41 straipsnio 1 dalį, atmestinas, kaip paneigtas byloje esančių įrodymų.

Taigi, toliau spręstinas ginčas dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp mokestinio ginčo šalių taikant PVMĮ 41 straipsnio 2 dalį ir 56 straipsnio 1 dalį.

PVMĮ 56 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą pagal šio įstatymo 41 straipsnį (neišskiriant jo dalies), privalo turėti dokumentus, įrodančius, kad prekės išgabentos iš Europos Sąjungos teritorijos. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog, nepaisant kitų šio straipsnio nuostatų, mokesčio administratorius MAĮ nustatyta tvarka turi teisę pareikalauti pateikti ir kitus papildomus įrodymus 0 proc. PVM tarifo pritaikymo pagrįstumui įvertinti. Kai PVM mokėtojas negali įrodyti, kad prekių tiekimui, prekių įsigijimui iš kitos valstybės narės arba paslaugų teikimui 0 proc. PVM tarifas pritaikytas pagrįstai, toks prekių tiekimas, prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės arba paslaugų teikimas apmokestinamas taikant standartinį PVM tarifą arba lengvatinį PVM tarifą, jeigu jis šioms prekėms arba paslaugoms nustatytas. Pagal PVMĮ 56 straipsnio 5 dalį, nepaisant kitų šio straipsnio nuostatų, mokesčių administratorius turi teisę savo iniciatyva pats ar per tam įgaliotas teisėsaugos institucijas surinkti papildomus įrodymus 0 proc. PVM tarifo pritaikymo pagrįstumui įvertinti. Gavus įrodymų, kad prekių tiekimui, prekių įsigijimui iš kitos valstybės narės ar paslaugų teikimui 0 procentų PVM tarifas pritaikytas nepagrįstai, toks prekių tiekimas, prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės ar paslaugų teikimas apmokestinamas taikant standartinį PVM tarifą arba lengvatinį PVM tarifą, jeigu jis šioms prekėms ar paslaugoms nustatytas.

Aptartas teisinis reglamentavimas leidžia daryti išvadą ir pritarti tiek mokesčių administratoriaus, tiek MGK pozicijai vadovautis principu, pagal kurį teisės naudotis leidimu nukrypti arba atleidimu nuo mokesčio įrodinėjimo našta tenka tam, kuris prašo leisti naudotis tokia teise. Todėl pritartina ir išvadai, kad pareiškėjas, pasinaudojęs PVMĮ numatyta galimybe taikyti 0 proc. PVM tarifą eksportuojamoms iš Lietuvos Respublikos muitų teritorijos prekėms, privalėjo įrodyti, kad 0 proc. PVM tarifą taikė teisėtai ir pagrįstai, t. y. surinkti ir turėti įrodymus, pagrindžiančius prekių išgabenimo iš ES teritorijos faktą (PVMĮ 56 str. 1 d.). Mokesčių administratoriaus pozicija, kad papildomų duomenų rinkimas yra jo teisė sąlygojama pateiktų dokumentų vertinimu, visiškai atitinka PVMĮ 56 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatas. Nagrinėjamu gi atveju pareiškėjas nei mokesčių administratoriui, nei MGK, nei teismui nepateikė absoliučiai jokių dokumentų, įrodančių, kad jo parduoti automobiliai buvo išgabenti iš Europos Sąjungos teritorijos. PVMĮ nėra nuostatų, kad, jeigu už prekių transportavimą atsakingas pirkėjas, pardavėjas, siekiantis taikyti 0 proc. PVM tarifą, yra atleidžiamas nuo pareigos įrodyti faktinį prekių išgabenimą, ar turėti šią aplinkybę patvirtinančius dokumentus (LVAT 2017-06-13 nutartis Nr. A-1466- 575/2017). Remiantis LVAT praktikoje suformuotais kriterijais, mokesčių mokėtojas, siekdamas įrodyti ar prekės tikrai yra išvežamos iš šalies teritorijos, paprastai turėtų pateikti įrodymus, pradedant nuo dokumentų, susijusių su išvežimo procedūra, baigiant patvirtinimu apie rezidentą (tai gali būti prekių gabenimo dokumentai, transporto priemonių rūšių, kuriomis gabentos prekės, įvardinimas bei jų identifikaciniai duomenys, asmenų, kurie išgabeno prekes, identifikaciniai duomenys ir pan.) (LVAT 2014-06-19 nutartis Nr. A602- 1547/2014).

Kaip teisingai konstatuota ginčijamuose sprendimuose, nagrinėjamu atveju automobilių pirkimo ir pardavimo sutartys, apmokėjimo dokumentai (pinigų priėmimo kvitai) ir pareiškėjos darbuotojų E. S., M. J. ir V. S. paaiškinimai (MGK bylos medžiagos b.l. 63, 64, 65, 66) tepatvirtina, jog ginčo automobiliai buvo perduoti pirkimo – pardavimo sutartyse nurodytiems pirkėjams - (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) piliečiams. Taigi, nustatytas faktas, kad šalies teritorijoje (3 automobilių atveju - pareiškėjos automobilių salone Šiauliuose; 1 automobilio atveju - Kauno automobilių turguje) pirkėjams buvo perduota teisė disponuoti prekėmis kaip savo.

Pareiškėjas 0 proc. PVM tarifo taikymą grindžia tuo, kad automobiliai buvo parduoti užsienio šalių piliečiams, kad pagal pirkimo ir pardavimo sutarties sąlygas po sutarties pasirašymo ir apmokėjimo transporto priemonė be papildomų garantijų perduodama pirkėjui ir nuo pasirašymo momento pirkėjui pereina pilna turto nuosavybės teisė ir atsakomybė už jo saugojimą, ir kad ginčo automobiliams po sandorių sudarymo pareiškėjas įformino eksporto deklaracijas. Tačiau pareiškėjas šio mokestinio ginčo metu neįrodė, kad ginčo automobiliai buvo išsiųsti ar išgabenti už ES ribų ir kad išsiuntus ar išgabenus jų fiziškai neliko ES teritorijoje. Kaip pagrįstai pabrėžė MGK, nors pareiškėjas mokestinio ginčo metu 0 proc. PVM tarifo taikymą grindžia PVMĮ 41 straipsnio 2 dalimi, tačiau nei pirkimo-pardavimo sutartyse, nei kituose papildomuose susitarimuose neįpareigojo pirkėjų išgabenti (eksportuoti) iš šalies teritorijos minėtų automobilių. Nustatyta ir tai, kad nagrinėjamu atveju eksporto muitinės procedūros buvo neužbaigtos. Tai patvirtina tiek pareiškėjo pateiktos 4 eksporto deklaracijos, kuriose nėra muitinės žymų apie prekių pateikimą išvykimo muitinės įstaigai, tiek duomenų bazės „Muitinės eksporto faktai“ išrašai apie tai, kad muitinės eksporto procedūros pagal ginčo eksporto deklaracijas nebuvo užbaigtos, bei pareiškėjo paaiškinimai, kad jis nei iš pirkėjų, nei iš muitinės tarpininkų nėra gavęs duomenų (patvirtintų) apie eksporto procedūros užbaigimą. Reikšmingi ir duomenys apie tai, kad po ginčo sandorių sudarymo trys iš keturių ginčo automobilių (BMW 525, X6 ir X5) kitų asmenų vardu buvo įregistruoti atitinkamai Slovakijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje. Apie automobilio TOYOTA HILUX sienos kirtimus nuo 2013 m. sausio mėn. nėra.

Visos nustatytos faktinės aplinkybės bei proceso šalių argumentai leidžia laikyti įrodytu prekių tiekimo pirkėjui, įsikūrusiam už šalies teritorijos ribų ir neturinčiam šalies teritorijoje padalinio šalies teritorijoje, faktą, t. y. kad teisė disponuoti ginčo prekėmis buvo perduota pirkėjams, tačiau byloje esantys duomenys nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nepatvirtina, kad ginčo automobiliai būtų buvę išsiųsti ar išgabenti už Europos Sąjungos ribų ir kad jų fiziškai neliko Sąjungos teritorijoje. Tai reiškia, kad šiuo atveju nėra įgyvendinta viena iš būtinųjų PVMĮ 41 straipsnio 2 dalies taikymui sąlygų. Atitinkamai, pareiškėjui neįvykdžius PVMĮ 56 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos, siekiant pasinaudoti lengvatiniu 0 proc. PVM tarifu, turėti dokumentus, įrodančius, kad prekės išgabentos iš Europos Sąjungos teritorijos, teisėtai ir pagrįstai buvo apskaičiuotas papildomai mokėtinas 21 315 Eur PVM bei su juo susijusios sumos. Dėl matematinės apskaičiuoto PVM išraiškos ginčo nėra.

Remiantis anksčiau šiame sprendime išdėstytais motyvais teismas daro išvadą, kad naikinti mokesčių administratoriaus ir MGK sprendimus nėra teisinio pagrindo (ABTĮ 91 str. 1 d.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132-133 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjo UAB „Edarva“ skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.