- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-09-06
- Bylos Nr.
- A-854-602/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Dalia Višinskienė, Veslava Ruskan (pran.)
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Edarva“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 12.12.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Edarva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Edarva“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Šiaulių AVMI, Inspekcija) patikrino uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Edarva“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) 2012 m. gegužės mėn., 2013 m. sausio ir balandžio mėn. pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) apskaičiavimą, deklaravimą bei sumokėjimą į biudžetą ir surašė 2015 m. sausio 28 d. patikrinimo aktą Nr. (41.2)FR0680-43 (toliau – ir Aktas), kuriame Bendrovei papildomai apskaičiavo 21 315 Eur (73 596 Lt) PVM. Akte konstatuota, kad Bendrovė pažeidė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) (2010 m. lapkričio 30 d. įstatymo Nr. XI-1187 redakcija) 56 straipsnio 1 dalies nuostatą, pagal kurią „PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą pagal šio įstatymo 41 straipsnį, privalo turėti dokumentus, įrodančius, kad prekės išgabentos iš Europos Sąjungos teritorijos“, nes, neįsitikinusi, kad automobiliai, kurių pardavimas įformintas pagal 2012 m. gegužės 4 d. bendrąjį dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini) – 103 584 Lt sumai; 2013 m. sausio 22 d. bendrąjį dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini) – 39 707 Lt sumai; 2013 m. balandžio 12 d. bendrąjį dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini) – 103 584 Lt sumai; 2013 m. balandžio 13 d. bendrąjį dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini) – 103 584 Lt sumai, išgabenti iš Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teritorijos, jų pardavimus (iš viso už 350 459 Lt) apmokestino 0 proc. PVM tarifu.
Žemesnės instancijos teismas
Inspekcija 2015 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. (12/2015)FR0682-223 dėl patikrinimo akto tvirtinimo minėtąjį Aktą patvirtino, nurodydama Bendrovei į biudžetą sumokėti 21 314,87 Eur (73 596 Lt) PVM bei Akto tvirtinimo metu apskaičiuotus 4 653,35 Eur (16 067 Lt) PVM delspinigius ir skirtą 2 131 Eur (7 360 Lt) PVM baudą.
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2015 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. 69-68 patvirtino Inspekcijos sprendimą.
Pareiškėjo skundą išnagrinėjusi Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija, MGK) 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimu Nr. S-158 (7-150/2015) patvirtino minėtą VMI sprendimą.
II.
Pareiškėjas UAB „Edarva“ skundu (b. l. 23–29) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Komisijos 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimą Nr. S-158 (7-150/2015), Valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. 69-68 ir 2005 m. kovo 27 d. Šiaulių AVMI sprendimą Nr. (12/2015) FR0682-223.
Pareiškėjas su skundžiamais sprendimais nesutiko, manė, kad 21 314,87 Eur PVM priskaičiuotas nepagrįstai, išsamiai ir pilnai neištyrus visų faktinių aplinkybių dėl automobilių pardavimo trečiųjų šalių piliečiams ir eksporto procedūros į Baltarusiją ir Kirgiziją, todėl priimti sprendimai turi būti panaikinti, o mokesčių administratorius įpareigotas atlikti mokestinį patikrinimą, kuris būtų pagrįstas įrodymais, o ne prielaidomis.
UAB „Edarva“ papildomas PVM apskaičiuotas pagal keturias muitinės dokumentais įformintų automobilių pardavimo eksporto procedūras: 1) pagal 2012 m. gegužės 4 d. dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo parduotas (eksportui) automobilis BMW 525, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), pirkėjui V. R. gyv. (duomenys neskelbtini), Baltarusijoje; 2) pagal 2013 m. sausio 22 d. dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo parduotas (eksportui) automobilis TOYOTA HILUX, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), pirkėjui B. E., gyv. (duomenys neskelbtini), Kirgizija; 3) pagal 2013 m. balandžio 12 d. dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo parduotas (eksportui) automobilis BMW X5, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), pirkėjui A. S., gyv. (duomenys neskelbtini), Baltarusijoje; 4) 2013 m. balandžio 13 d. dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo parduotas (eksportui) automobilis BMW X6, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), pirkėjui A. S. (duomenys neskelbtini), Baltarusijoje.
Paaiškino, kad visas automobilių pardavimo procedūras įformino per muitinės tarpininką UAB „Rikusta“, kuris atsako už teisingą eksporto dokumentų įforminimą. Automobilių pardavimo sandoriai buvo realūs, todėl pareiškėjas turėjo teisę pasinaudoti 0 proc. PVM tarifu, taikomu prekėms, kurios eksportuojamos iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjo teigimu, Bendrovė nepažeidė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 40 straipsnyje įtvirtintos mokesčių mokėtojo pareigos teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaujantis mokesčių įstatymais ir PVM apskaičiavo pagal PVMĮ 41 straipsnyje numatytus reikalavimus, nes automobiliai buvo parduoti Baltarusijoje ir Kirgizijoje gyvenantiems asmenims, kurie, įforminus bendruosius muitinės dokumentus, juose nurodytus automobilius išvežė iš Lietuvos Respublikos. Pagal PVMĮ 41 straipsnio 1 dalies nuostatas vienintelė 0 proc. PVM tarifo taikymui sąlyga – prekė turi būti išgabenama iš ES teritorijos į kitą valstybę. PVMĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte prekių tiekimas apibrėžtas kaip „prekių perdavimas kitam asmeniui, kai pagal sandorio sąlygas šis asmuo arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti tomis prekėmis kaip jų savininkas <...>. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2006 m. vasario 21 d. sprendime Halifax plc, byloje Nr. C-255/02, pažymėjo, kad prekių tiekimu laikomas toks tiekimas, kuriuo perduodama teisė disponuoti materialiuoju turtu kaip savininkui. Kaip įrodymus, kad prekės pateiktos išgabenimui iš Europos Sąjungos teritorijos, pareiškėjas patikrinimo metu pateikė pasirašytas su automobilių pirkėjais pirkimo–pardavimo sutartis, iš kurių matyti, kad užsienio šalies pirkėjai minėtas transporto priemones iš tikro yra įsigiję, juose yra nurodyti visi reikalingi duomenys, iš kurių galima nustatyti pirkėjo tapatybę ir jo gyvenamąją vietą, o taip pat, kad už perkamas transporto priemones atsiskaityta. Pateikti pinigų priėmimo kvitai patvirtina, kad pirkėjai tikrai atsiskaitė už perkamas transporto priemones. Iš šių dokumentų matyti, kad jie įgijo teisę nusipirktais automobiliais disponuoti kaip savininkai. Be to, jie deklaravo šių transporto priemonių išvežimą iš ES teritorijos.
Rėmėsi PVMĮ 56 straipsnio 5 dalimi ir pažymėjo, kad, pareiškėjo nuomone, tyrimas atliktas nepilnai ir nevisapusiškai. Inspekcija privalėjo kreiptis į kitų šalių institucijas teiraudamasi dėl pareiškėjo parduotų automobilių išgabenimo ir nepriimti galutinio sprendimo šių dokumentų negavusi. Prie Akto pridėtoje Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) 2014 m. balandžio 10 d. rašto Nr. (41.2) S-3965 kopijoje teigiama, kad vykstant per Lietuvos Respublikos pasienio punktus, asmenys bei jų vairuojamos transporto priemonės netikrinamos VSAT, todėl duomenų apie vykimus per valstybės sieną neišlieka. Taigi VSAT neveda apskaitos, ar transporto priemonės buvo išgabentos per Lietuvos valstybės sieną. Pareiškėjas abejojo Inspekcijos naudojamų Baltarusijos muitinės duomenų apie automobilių importą teisingumu. Teigė, kad Inspekcija nepateikė jokių duomenų, kokie duomenys šiame internetiniame puslapyje buvo tikrinami ir koks atsakymas pagal kiekvieną dokumentą ar transporto priemonę yra gautas. Taip pat abejojo, ar Baltarusijos internetinio puslapio duomenimis galima pasikliauti, kad jame teikiama informacija yra išsami ir teisinga, t. y. ar tie duomenys yra objektyvūs tam, kad galima būtų konstatuoti mokesčių įstatymo pažeidimą. Nors yra pateikti visi automobilius pirkusių asmenų duomenys, tačiau jie nebuvo apklausti, nepateikta užklausa ir Baltarusijos muitinei ar Baltarusijos pasienio tarnybai apie minėtų transporto priemonių įvažiavimą į Baltarusijos teritoriją, taip pat Kirgizijos muitinei.
Bendrovė, siekdama surinkti visą informaciją, kreipėsi į prokuratūrą, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tyrimo eigoje buvo gauta informacija, kad automobiliai BMW 525 (duomenys neskelbtini), BMW X5, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), BMW X6, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), šiuo metu yra perparduoti. Mokesčių administratorius turėjo išsiaiškinti, kaip ir kokiu būdu Baltarusijos piliečiai šiuos automobilius pardavė ir išsireikalauti pardavimo dokumentus. Ikiteisminio tyrimo metu nėra nustatyta, kad automobilis Toyota Hilux (duomenys neskelbtini) likęs Lietuvoje ar kitoje ES valstybėje.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI atsiliepime (b. l. 46–51) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad pagal PVMĮ 56 straipsnio 1 dalį (2004 m. sausio 15 d. įstatymas Nr. IX-1960) PVM mokėtojas, pritaikęs 0 proc. PVM tarifą pagal šio Įstatymo 41 straipsnį, privalo turėti dokumentus, įrodančius, kad prekės išgabentos iš ES teritorijos. Todėl pagrindinė sąlyga lengvatiniam nulinio PVM tarifo taikymui – realus konkretaus prekių kiekio eksportas, t. y. prekių išgabenimas iš ES teritorijos. Pagal ES teisės, PVMĮ nuostatas bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT, Teisingumo Teismas) praktiką, pareiga įrodyti, jog prekės buvo išgabentos iš ES teritorijos, tenka Bendrovei.
Pagrindinė Bendrovės vykdoma veikla – kitų variklinių transporto priemonių pardavimas. Norėdama įsitikinti, ar automobilis, kurio pardavimas (eksportas) įformintas 2013 m. sausio 22 d. bendruoju muitinės dokumentu Nr. (duomenys neskelbtini), automobilio kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) (pirkėjas – B. E., (duomenys neskelbtini), Kirgizija), kirto valstybės sieną, Inspekcija 2014 m. kovo 21 d. kreipėsi į VSAT, kuri 2014 m. balandžio 10 d. raštu Nr. (21)-9-35 informavo, kad nuo 2013 m. sausio mėn. duomenų apie automobilio, kurio kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), valstybės sienos kirtimus nėra.
Baltarusijos muitinės duomenimis (internetinis psl. – http://k.gov.by/ru/transp), duomenų apie automobilių importą, kurių pardavimas Baltarusijos piliečiams įformintas bendraisiais muitinės dokumentais: Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), nenustatyta. Duomenų bazėje „LR sienos kirtimai“ informacijos apie minėtų automobilių sienos kirtimus taip pat nėra.
Akte pažymėta, kad Bendrovei buvo suteikta galimybė (Bendrovės 2014 m kovo 28 d. prašymu pratęstas papildomų dokumentų pateikimo terminas 3 mėnesiams) papildomai pateikti dokumentus, įrodančius eksporto procedūrų užbaigimą, tačiau Bendrovė jokių papildomų dokumentų ir įrodymų nepateikė.
Posėdžio Komisijoje metu Bendrovė pateikė Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2015 m. liepos 10 d. rašto Nr. 40-1-60876 kopiją, kurioje nurodyta, jog tiriant Bendrovės pareiškimą, gautą 2015 m. liepos 8 d., nustatyta, jog automobilis BMW 525 (VIN Nr. (duomenys neskelbtini)) nuo 2012 m. rugsėjo 24 d. registruotas Slovakijoje, automobilis BMW X6 (VIN Nr. (duomenys neskelbtini)) nuo 2013 m. gegužės 16 d. registruotas Prancūzijoje, automobilis BMW X5 (VIN Nr. (duomenys neskelbtini)) nuo 2013 m. liepos 22 d. registruotas Vokietijoje; duomenų apie automobilio Toyota Hilux (VIN Nr. (duomenys neskelbtini)) registraciją nėra. Bendrovė nepateikė dokumentų, patvirtinančių jos 2012 m. gegužės ir 2013 m. sausio bei balandžio mėnesiais eksportuotų prekių išvežimą iš ES teritorijos, todėl jai pagrįstai nebuvo pripažinta teisė taikyti 0 proc. PVM tarifą.
III.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 29 d. sprendimu atmetė pareiškėjo UAB „Edarva“ skundą kaip nepagrįstą.
Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju mokestinis ginčas iš esmės kilęs dėl Bendrovės teisės taikyti 0 proc. PVM tarifą prekėms (automobiliams), kurių tiekimas Baltarusijos ir Kirgizijos fiziniams asmenims įformintas vadovaujantis PVMĮ 41 straipsnio nuostatomis.
Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas 2012 m. gegužės 3 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 0388, kuria lengvąjį automobilį BMW (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)) už 30 000 Eur (103 584 Lt) pardavė V. R., Baltarusija (MGK byla, b. l. 53). Minėto automobilio pardavimas (eksportas) įformintas 2012 m. gegužės 4 d. bendruoju muitinės dokumentu Nr. (duomenys neskelbtini) (MGK byla b. l. 39). Pagal 2012 m. gegužės 3 d. Pinigų priėmimo kvitą BLB Nr. 351879 už parduotą automobilį gauti 30 000 Eur (MGK byla, b. l. 54).
Pareiškėjas 2013 m. balandžio 2 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 00588, kuria lengvąjį automobilį BMW X6 (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)) pardavė A. S., gyv. Baltarusijoje, už 30 000 Eur (103 584 Lt) (MGK byla, b. l. 57). Automobilio eksportas įformintas 2013 m. balandžio 13 d. bendruoju muitinės dokumentu Nr. (duomenys neskelbtini) (MGK byla, b. l. 42). Už parduotą automobilį gauti 30 000 Eur patvirtinti 2013 m. balandžio 2 d. Pinigų priėmimo kvitu ACC Nr. 192501 (MGK byla, b. l. 58).
2013 m. balandžio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 00587 pareiškėjas įformino lengvojo automobilio BMW X5 (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)) pardavimą A. S., Baltarusija, 30 000 Eur (103 584 Lt) sumai (MGK byla, b. l. 57). Automobilio eksportas buvo įformintas 2013 m. balandžio 12 d. bendruoju muitinės dokumentu Nr. (duomenys neskelbtini) (MGK byla, b. l. 41). Pagal 2013 m. balandžio 3 d. Pinigų priėmimo kvitą EDA Nr. 811 už automobilį gauti 30 000 Eur (MGK byla, b. l. 60).
Pareiškėjas 2013 m. sausio 22 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 0439, kuria B. E., Kirgizija, už 11 500 Eur (39 707 Lt) parduotas automobilis Toyota Hilux (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)) (MGK byla, b. l. 55) Šio automobilio eksportas įformintas bendruoju muitinės dokumentu Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal 2013 m. sausio 22 d. Pinigų priėmimo kvitą DAL Nr. 508476 už parduotą automobilį gauti 11 500 Eur (MGK byla, b. l. 56).
Parduodamas automobilius, pareiškėjas taikė 0 proc. PVM tarifą pagal PVMĮ 41 straipsnio 1 dalies nuostatas. Minėtų automobilių eksportui buvo parengtos muitinės deklaracijos su muitinės procedūros kodu 1 000 (eksportas), tačiau Šiaulių AVMI pareiškėjo mokestinio patikrinimo metu nustatė, kad šių transporto priemonių muitinės procedūros nebuvo užbaigtos, duomenų apie ginčo automobilių išgabenimą iš ES nėra (MGK byla, b. l. 29–34, 62, 65, 71, 74–75).
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjo Baltarusijos ir Kirgizijos fiziniams asmenims tiektos prekės (automobiliai) buvo apmokestintos nuliniu PVM tarifu pagal PVMĮ 41 straipsnio 1 dalį (arba pagal 2006 m. lapkričio 28 d. Europos Tarybos direktyvos 2006/112/EB (toliau – ir Direktyva 2006/112/EB) 146 straipsnio 1 dalį), todėl šios bylos ginčo dalykas yra būtent 0 proc. PVM tarifo taikymas pagal PVMĮ 41 straipsnio 1 dalį.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas rėmėsi PVMĮ 41 straipsnio 1 ir 2 dalimis, PVMĮ 56 straipsnio 1, 4 ir 5 dalimis ir pažymėjo, kad įstatymas įpareigoja būtent mokesčių mokėtoją, o ne mokesčių administratorių pateikti įrodymus, kad prekės yra išgabentos iš šalies teritorijos kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui. PVMĮ nėra nustatyta, kokius konkrečiai dokumentus turi turėti PVM mokėtojas išgabenant prekes iš ES teritorijos, svarbu, kad pagal tokius dokumentus galima būtų nustatyti išgabenimo iš ES teritorijos faktą.
Norėdamas patvirtinti prekių išgabenimo iš ES faktą, PVM mokėtojas gali pateikti: prekių gabenimo dokumentus, PVM sąskaitas faktūras, prekių pirkimo–pardavimo sutartis, pirkėjo apmokėjimo dokumentus ir pirkėjo patvirtinimus, kad prekės gautos, o taip pat ir kitus papildomus dokumentus. Pabrėžtina, kad nėra privaloma turėti visus išvardintus dokumentus, svarbu, tai, kad PVM mokėtojo turimi dokumentai aiškiai įrodytų, kad prekės buvo išgabentos į iš ES. PVM mokėtojo turimi dokumentai turi užtikrinti, ne tik prekių pardavimo faktą, bet ir tai, kad jos buvo išgabentos iš ES.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, tai, kad prekės buvo pateiktos išgabenimui iš ES teritorijos, patvirtina jo pateiktos su automobilių pirkėjais sudarytos pirkimo–pardavimo sutartys, patvirtinančios, kad pirkėjai transporto priemones iš tikro yra įsigiję, juose yra visi reikalingi duomenys apie pirkėjus, taip pat tai, kad už transporto priemones yra atsiskaityta. Be to, pirkėjai deklaravo šių transporto priemonių išvežimą iš ES teritorijos. Su šiais pareiškėjo argumentais teismas nesutiko. Pareiškėjo pateiktos automobilių pirkimo–pardavimo sutartys bei pinigų už parduotas transporto priemones priėmimo kvitai patvirtina tik transporto priemonių pardavimą ir apmokėjimą už jas. Pareiškėjo nurodomi bendrieji muitinės dokumentai Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) yra be muitinės spaudų, kas leidžia spręsti apie tai, jog muitinės deklaracijos nepatvirtina apie automobilių išgabenimą iš ES muitų teritorijos. Teismas pažymėjo, jog mokesčių administratorius surinko papildomus įrodymus, kurie taip pat leidžia padaryti išvadą, jog ginčo automobiliai nebuvo išgabenti į Baltarusiją ir Kirgiziją. Siekdamas įsitikinti, ar automobilis, įformintas bendruoju muitinės dokumentu Nr. (duomenys neskelbtini), kirto valstybės sieną, mokesčių administratorius kreipėsi į VSAT, kuri nurodė, jog duomenų apie šio automobilio sienos kirtimus nuo 2013 m. sausio mėn. nėra (2014 m. balandžio 10 d. raštas Nr. 21(21)-19-35, MGK byla, b. l. 52). Baltarusijos muitinės internetinio puslapio (http://gtk.gov.by/ru/transp) išrašai patvirtina, kad automobiliai, kuriems buvo įforminti muitinės dokumentai Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), būtų įvežti į Baltarusiją (MGK byla, b. l. 77–86). Teismas nematė pagrindo abejoti pareiškėjo naudotais Baltarusijos muitinės internetinio puslapio duomenimis, taip pat ir atliktos paieškos objektyvumu. Kaip matyti iš pridedamų išrašų, atsakovas automobilių paiešką atliko įvesdamas konkrečius automobilius identifikuojančius duomenis, t. y. kėbulų numerius (Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)) pagal kuriuos buvo gauta informacija, jog „pagal Jūsų užklausą nieko nerasta“ (MGK byla, b. l. 77, 79, 81).
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2015 m. liepos 10 d. rašte Nr. 40-1-60876 (MGK byla, b. l. 88) nurodoma, jog automobilis BMW 525 (VIN Nr. (duomenys neskelbtini)) nuo 2012 m. rugsėjo 24 d. yra registruotas Slovakijoje, automobilis BMW X6 (VIN Nr. (duomenys neskelbtini)) nuo 2013 m. gegužės 16 d. yra registruotas Prancūzijoje, automobilis BMW X5 (VIN Nr. (duomenys neskelbtini)) nuo 2013 m. liepos 22 d. yra registruotas Vokietijoje; duomenų apie automobilio Toyota Hilux (VIN Nr. (duomenys neskelbtini)) registraciją nėra. Šis raštas taip pat nepatvirtina pareiškėjo teiginių, jog minėti automobiliai buvo išgabenti iš ES teritorijos.
Teismas pažymėjo, jog atsakovas neturėjo pagrindo šioje byloje rinkti papildomus įrodymus, kadangi PVMĮ 56 straipsnio 5 dalis numato mokesčio administratoriaus teisę savo iniciatyva pačiam ar per tam įgaliotas teisėsaugos institucijas surinkti papildomus įrodymus 0 proc. PVM tarifo pritaikymo pagrįstumui įvertinti. Būtent pareiškėjas turi pareigą įrodyti, jog prekės buvo išgabentos iš Europos Sąjungos teritorijos, nes pagal mokesčio įrodinėjimo našta tenka tam, kuris prašo leisti naudotis tokia teise (Teisingumo Teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Twoh International BV, C-184/05, 26 p.).
Taip pat pažymėjo, jog apie mokestinio patikrinimo pradžią pareiškėjas buvo informuotas 2014 m. gruodžio 10 d. pranešimu (MGK byla, b. l. 27), t. y. daugiau nei prieš metus. PVMĮ 56 straipsnio 1 dalis pareiškėją įpareigoja turėti įrodymus, kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos. Tai reiškia, kad pareiškėjas duomenis turi turėti, o ne pradėti juos rinkti iškilus reikalui. Be to, patikrinimo akto duomenimis, mokesčių administratorius 2014 m. kovo 21 d. raštu Nr.(41.2)S-4327 pareiškėjui išsiuntė Šiaulių AVMI pranešimą apie atliktą mokestinį tyrimą Nr. FR0687-368, kuriuo tenkindama pareiškėjo prašymą, papildomų dokumentų terminą pratęsė iki 2014 m. gegužės 21 d. (MGK byla, b. l. 31, 48, 50–51). Pareiškėjas, siekdamas pasinaudoti 0 PVM tarifu, privalėjo imtis papildomų priemonių, kad įsitikintų, jog prekės buvo išgabentos į Baltarusiją ir Kirgiziją. Tačiau nei per šį papildomą terminą, nei vėliau pareiškėjas nepateikė dokumentų, įrodančių automobilių išvežimą iš ES muitų teritorijos.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad UAB „Edarva“ netenkino sąlygų, reikalingų tam, kad tiekimui būtų taikomas 0 proc. PVM tarifas, be to, pareiškėjas buvo ir nepakankamai rūpestingas minėtuose sandoriuose su Baltarusijos ir Kirgizijos fiziniais asmenimis, pasikliovė tik muitinės tarpininko užpildytomis eksporto deklaracijomis, tačiau mokestinio ginčo metu neįrodė, jog tiektos prekės (automobiliai) realiai buvo išvežtos iš ES muitų teritorijos ir pasiekė pirkėjus Baltarusijoje ir Kirgizijoje, todėl mokesčių administratorius teisingai konstatavo, kad pareiškėjas 0 proc. PVM tarifą pritaikė nepagrįstai ir todėl papildomai priskaičiavo UAB „Edarva“ 21 315 Eur (73 596 Lt) PVM.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas rėmėsi PVMĮ 123 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir pažymėjo, kad pareiškėjui skirta minimali 10 proc. PVM bauda. Teismo vertinimu, byloje nustatytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad pareiškėjui PVM delspinigiai ir PVM bauda paskirti pagrįstai.
IV.
Pareiškėjas UAB „Edarva“ su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
2. Teismas neatsižvelgė, jog visas procedūras pareiškėjas įformino ne pats, bet per muitinės tarpininką UAB „Rikusta“, kuris atsako už teisingą eksporto dokumentų įforminimą ir kad prekės būtų pateiktos muitinei.
3. Mano, jog MAĮ 40 straipsnyje nustatytos pareigos nepažeidė, PVM apskaičiavo pagal PVMĮ 41 straipsnio reikalavimus. Pareiškėjas kaip įrodymą pateikė pasirašytas pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurias pirkėjai įgijo nuosavybės teisę į perduotus automobilius, o iš muitinės deklaracijų galima nustatyti kiekvieno pirkėjo tapatybę, jo gyvenamąją vietą ir kad už prekes atsiskaityta grynaisiais pinigais. Taigi užsienio šalies piliečiai įgijo teisę nupirktais automobiliais disponuoti kaip savininkai, be to, jie deklaravo šių transporto priemonių išvežimą iš ES teritorijos.
4. Pagal PVMĮ 56 straipsnio 5 dalį mokesčių administratorius turi teisę savo iniciatyva ar per įgaliotas institucijas surinkti papildomus įrodymus 0 proc. PVM tarifo pritaikymo pagrįstumui įvertinti. Taigi pareiga surinkti minėtus įrodymus tenka ne tik mokesčių mokėtojui, bet ir mokesčių administratoriui. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju surinktų įrodymų tyrimas buvo atliktas nepilnai ir nevisapusiškai.
5. Prie Akto buvo pridėti duomenys iš VSAT, kad minėtos transporto priemonės nekirto Lietuvos Respublikos sienos. Tačiau VSAT 2014 m. balandžio 10 d. rašte nurodė, kad duomenų apie asmenų vykimus per valstybės sieną neišlieka. Neturėdamas informacijos, mokesčių administratorius savo sprendimuose negalėjo teigti, kad transporto priemonės neišvyko, nes VSAT tokios informacijos neturi. Nors Akte yra remiamasi Baltarusijos muitinės duomenimis, bet į bylą nepateikti jokie duomenys, kad mokesčių administratorius būtų tikrinęs internetinį puslapį ir koks atsakymas buvo gautas.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepime pažymi, kad nulinis PVM tarifas yra išimtis, todėl įstatyme nustatyta mokesčių mokėtojo pareiga įrodyti, jog jam turi būti taikoma išimtis. Šiuo atveju būtent pareiškėjui kilo pareiga įrodyti, jog 0 Proc. PVM tarifą taikė pagrįstai, t. y. surinkti įrodymus, pagrindžiančius prekių išgabenimo iš ES teritorijos faktą. Šiuo atveju pareiškėjas pateikė automobilių pirkimo–pardavimo sutartis ir bendruosius muitinės dokumentus. Tačiau mokesčių administratorius nustatė, kad, Baltarusijos muitinės duomenimis, duomenų apie automobilių importą nenustatyta. Duomenų bazėje „Lietuvos Respublikos sienos kirtimai“ informacijos apie automobilių sienos kirtimus nebuvo. Nors pareiškėjui buvo suteikta galimybė papildomai pateikti dokumentus, įrodančius eksporto procedūrų užbaigimą, tačiau jokių dokumentų nebuvo pateikta. Pažymi, kad pareiškėjo pateikti dokumentai patvirtina tik vieną prekių judėjimo etapą – prekių pardavimą, tačiau neįrodo, jog automobiliai buvo išvežti iš ES teritorijos ir pasiekė užsienio pirkėjus. Pareiškėjo pateikti papildomi duomenys MGK patvirtina tik aplinkybę, kad ginčo prekės nebuvo išgabentos iš ES teritorijos į trečiąsias šalis. PVMĮ 56 straipsnio 5 dalis įtvirtina mokesčių administratoriaus teisę, bet ne pareigą savo iniciatyva rinkti papildomus įrodymus 0 proc. PVM tarifo pritaikymui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl apmokestinimo PVM nepateikus įrodymų, patvirtinančių prekių išgabenimo iš Europos Sąjungos teritorijos faktą, būtent buvo sprendžiama, ar pareiškėjas pagrįstai taikė 0 procentų PVM tarifą prekių tiekimo eksportui, t. y. lengvatą, nustatytą PVMĮ 41 straipsnyje.
Pagal PVMĮ 41 straipsnio (2010 m. lapkričio 30 d. įstatymo Nr. XI-1187 redakcija) 1 dalį, jeigu šiame skyriuje nenustatyta kitaip, tiekiamos prekės apmokestinamos taikant 0 procentų PVM tarifą, jeigu jas tiekėjas ar jo užsakymu kitas asmuo išgabena iš Europos Sąjungos teritorijos.
PVMĮ 41 straipsnio (2010 m. lapkričio 30 d. įstatymo Nr. XI-1187 redakcija) 2 dalyje numatyta, kad jeigu šiame skyriuje nenustatyta kitaip, tiekiamos prekės apmokestinamos taikant 0 procentų PVM tarifą, jeigu jas pirkėjas, įsikūręs už šalies teritorijos ribų ir neturintis šalies teritorijoje padalinio, ar jo užsakymu kitas asmuo išgabena iš Europos Sąjungos teritorijos, išskyrus atvejus, kai pirkėjas išgabena įrangą, atsargines dalis ar atsargas, skirtas asmeniniams poreikiams naudojamiems laivams, orlaiviams ar kitoms transporto priemonėms. Kai prekės išgabenamos asmeniniame keleivio bagaže, 0 procentų PVM tarifas taikomas šio Įstatymo 42 straipsnyje nustatyta tvarka.
PVMĮ 41 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas 0 procentų PVM tarifas prekių tiekimo eksportui, tačiau ši lengvata reglamentuoja du skirtingus atvejus, atitinkančius 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 146 straipsnio 1 dalies a ir b punktus. Pagal PVMĮ 41 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytą reglamentavimą 0 procentų PVM tarifas taikomas, kai įvyksta prekių tiekimas, prekės išgabenamos iš Europos Sąjungos teritorijos, tačiau priklausomai nuo to, kas išgabena prekes – tiekėjas (ar jo užsakymu kitas asmuo) ar pirkėjas (įsikūręs už šalies teritorijos ribų ir neturintis šalies teritorijoje padalinio, ar jo užsakymu kitas asmuo) – taikoma PVMĮ 41 straipsnio 1 arba 2 dalis, nustatanti skirtingas prekių eksporto rūšis (tiesioginį ir netiesioginį).
PVMĮ 41 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatant skirtingas prekių eksporto rūšis, priklausomai nuo to, kas organizuoja prekių transportavimą, įrodinėjimas dėl to, ar mokesčių mokėtojas turėjo teisę pasinaudoti šia lengvata, negali būti identiškas. Todėl mokesčių administratorius, priimdamas sprendimą dėl mokesčio paskaičiavimo tuo atveju, kai yra paneigiama mokesčio mokėtojo teisė taikyti 0 procentų PVM tarifą prekių tiekimo eksportui, privalo aiškiai nustatyti ir nurodyti prekių tiekimo eksporto rūšį (PVMĮ 41 straipsnio 1 ar 2 dalį), ir atsižvelgdamas į tai, kuri prekių tiekimo eksporto rūšis (tiesioginis ar netiesioginis) nustatyta, reikalauti pateikti iš mokesčių mokėtojo atitinkamus įrodymus.
PVMĮ 56 straipsnio 1 dalyje (2010 m. lapkričio 30 d. įstatymo Nr. XI-1187 redakcija), be kita ko, numatyta, kad PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą pagal šio Įstatymo 41 straipsnį, privalo turėti dokumentus, įrodančius, kad prekės išgabentos iš Europos Sąjungos teritorijos.
MAĮ (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija) 67 straipsnio 1 dalis nustato, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį (2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-1317 redakcija) individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos.
Taigi MAĮ 67 straipsnis įpareigoja mokesčių administratorių pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių administratoriaus priimamas sprendimas yra individualus teisės aktas, kuriam taikomi ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nustatyti reikalavimai. Priimto sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinoma ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, dėl kurio yra priimamas sprendimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-1624/2006, 2012 m. gegužės 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1345/2012).
Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, priimdamas 2015 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. (12/2015)FR0682-223 dėl patikrinimo akto tvirtinimo, nenurodė, kuria PVMĮ 41 straipsnio dalimi remdamasis vertino pareiškėjo pareigą pateikti atitinkamus įrodymus, pagrindžiančius prekių išgabenimą iš Europos Sąjungos teritorijos. Centrinis mokesčių administratorius rėmėsi tiek pirma, tiek antra aptariamo PVMĮ straipsnio dalimis. MGK rėmėsi PVMĮ 41 straipsnio 1 dalimi. Tuo tarpu, pagal aptartas PVMĮ nuostatas, matyti, jog PVMĮ 41 straipsnio 1 dalis taikoma, kai prekes iš Europos Sąjungos teritorijos išgabena tiekėjas ar jo užsakymu kitas asmuo, o PVMĮ 41 straipsnio 2 dalis – kai prekes iš Europos Sąjungos teritorijos išgabena pirkėjas, įsikūręs už šalies teritorijos ribų ir neturintis šalies teritorijoje padalinio, ar jo užsakymu kitas asmuo. Taigi nuo to, kuri minėto straipsnio dalis taikoma, priklauso ir tai, kaip bus vertinama, kokius įrodymus, pagrindžiančius prekių išgabenimą iš Europos Sąjungos teritorijos, turėjo pateikti pareiškėjas, kadangi PVMĮ nėra konkrečiai nustatyta, kokius įrodymus apmokestinamieji asmenys privalo pateikti, kad galėtų pasinaudoti 0 procentų PVM tarifu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1477-438/2017).
Šiuo atveju vietiniam mokesčių administratoriui nenurodžius, kuria PVMĮ 41 straipsnio dalimi remiantis priimtas sprendimas, centriniam mokesčių administratoriui taip pat neįvardijus konkrečios normos, o MGK nurodžius PVMĮ 41 straipsnio 1 dalį, tačiau neįvardijus, kodėl taikoma būtent minėta dalis, nors, pagal byloje esančius duomenis, matyti, jog prekių nuosavybės teisė buvo perduota pirkėjams pasirašius pirkimo–pardavimo sutartis ir tiekėjas (pareiškėjas) nesirūpino minėtų prekių gabenimu, lieka neaišku, kaip buvo vertinama įrodinėjimo našta, tenkanti pareiškėjui. Mokesčių administratorius turėjo atsižvelgti, ar už prekių gabenimą buvo atsakingas pats pareiškėjas, ar prekes įsigiję pirkėjai. To neįvertinęs, mokesčių administratorius negalėjo tinkamai įvertinti ir pareiškėjo pateiktų įrodymų pakankamumo apmokestinimo PVM kontekste.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, netinkamai patikrino viešojo administravimo subjekto ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų priimtų sprendimų teisėtumą, neteisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų (ABTĮ 143 str.), todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas (ABTĮ 140 str. 1 d. 2 p.).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skundžiami mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimai naikintini kaip neatitinkantys MAĮ 67 straipsnio 1 dalies ir VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų tinkamai pagrįsti ir motyvuoti individualų administracinį aktą, o pareiškėjo skundas perduotinas iš naujo nagrinėti centriniam mokesčių administratoriui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Edarva“ apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Edarva“ skundą tenkinti.
Panaikinti Komisijos 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimą Nr. S-158 (7-150/2015), Valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. 69-68 ir Šiaulių AVMI 2005 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. (12/2015) FR0682-223 ir ginčą grąžinti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos spręsti iš naujo.
Sprendimas neskundžiamas.