Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Linos namai“ direktorės L. D. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 19 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti restruktūrizavimo bylą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Linos namai“, civilinėje byloje Nr. B2-563-440/2014 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Linos namai“ direktorės L. D. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Linos namai“ dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo; tretieji asmenys: akcinė bendrovė „Citadele“ bankas, akcinė bendrovė DNB bankas, akcinė bendrovė DNB lizingas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjamas restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimas. Atskiruoju skundu keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Tretieji asmenys kreditoriai AB „Citadele“ bankas, AB DNB bankas ir AB DNB lizingas iki pareiškimo nagrinėjimo iš esmės įstoję į civilinę bylą nesutiko, kad atsakovui būtų keliama restruktūrizavimo byla, motyvuojant iš esmės analogiškais motyvais, t. y. nurodant, jog atsakovui jau buvo iškelta restruktūrizavimo byla Nr. B2-357-357/2013, tačiau Šiaulių apygardos teismo 2013-10-21 nutartimi nutraukta, kadangi nustatytais terminais nebuvo teismui pateiktas tvirtinti restruktūrizavimo planas, nes planui nepritarė kreditoriai, o dabar pateiktuose metmenyse yra iš esmės dėstomos tos pačios faktinės aplinkybės ir įmonės restruktūrizavimo priemonės, kurios jau buvo numatytos ir bendrovei jų įgyvendinti nepavyko per 1,5 metų laikotarpį, byloje nepateikti jokie įrodymai, kad bendrovei pavyks parduoti turtą nurodytomis kainomis, nes turto kainos nepagrįstos jokiais įrodymais, nustatytos remiantis bendrovės valdymo organų nuomone. Mano, kad nurodomos priemonės yra ekonomiškai nepagrįstos ir nebus galima pasiekti restruktūrizavimo tikslo. Jų nuomone, bendrovės direktorė piktnaudžiauja teise, nes Lietuvos apeliacinis teismas 2013-12-09 nutartimi paliko galioti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria buvo nutraukta restruktūrizavimo byla, o jokių naujų ir esminių objektyvių aplinkybių nepaaiškėjo. Bendrovės numatytas atsiskaitymas su kreditoriais ne iš veiklos gautinų pajamų, o iš turto pardavimo, kreditorių manymu, atitinka bankroto modelį, o nemokiai įmonei kelti restruktūrizavimo bylą nėra pagrindo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Taip pat, apeliantės nuomone, nutartis prieštarauja proporcingumo ir ekonomiškumo principams, nes siekiant tikslo atsiskaityti su kreditoriais, jo turi būti siekiama neribojant atsakovui teisių ir teisėtų interesų pasinaudoti restruktūrizavimo procesu esant duomenims, kad atsakovas turi realias galimybes įvykdyti savo prievoles kreditoriams restruktūrizavimo metu, o ne nepalankių bankroto padarinių. Be to, kreditoriams bendradarbiaujant ir veikiant kuo ekonomiškiau, atsakovas atkurtų finansinį stabilumą ir kreditoriai patenkintų savo reikalavimus. Taip pat, teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas yra nemokus, nes tretiesiems asmenims už atsakovo prievoles yra laidavusi L. D. ir jos tėvai, atsakovo akcininkai. Be to, pažymėtina, kad, ieškovės nuomone, bankų siekiai yra už kuo mažesnę kainą perimti atsakovo gamybinį turtą ir dėl DNB banko veiksmų yra pradėtos teisinės procedūros. Mano, kad šis bankas, nors yra visą skolą pasidengęs per DNB lizingą perimtu turtu bei iš L. D. ir jos tėvų gautu atsiskaitymu, tačiau nesąžiningai netikslina savo reikalavimo atsakovui. Iš atsakovo turimo turto ir įsipareigojimų balanso matyti, kad atsakovas restruktūrizavimo eigoje realizavęs savo turimą turtą taptų pajėgus atsiskaityti su visais savo kreditoriais, kartu ir su pateiktais reikalavimais kitų asmenų prievolių įvykdymui užtikrinti.

Taip pat nepagrįstas teismo nutartyje teiginys, kad atsakovas yra nutraukęs vykdomą ekonominę veiklą. Atsakovas užsiima turto valdymu, turto nuoma, atsakovas yra išsaugojęs didžiąją savo turto dalį, todėl gali atsiskaityti su kreditoriais parduodamas turimą turtą bei vykdydamas turto projektų plėtrą, įskaitant ir turimų kultūros paveldo vertybių renovaciją bei plėtrą. Kartu ieškovė pažymi, kad kreditorių pritarimas ar nepritarimas restruktūrizavimo bylos iškėlimui šiuo atveju nėra susijęs su ekonomine logika, kreditoriai nėra pateikę nė vieno argumento, kodėl atsakovas su kreditoriais negalėtų atsiskaityti per restruktūrizavimo procesą, todėl, jos nuomone, restruktūrizavimo bylos iškėlimas šiuo atveju geriausiai užtikrina kreditorių ir atsakovo teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą, viešojo intereso apsaugą.

Tačiau nenutraukus apeliacinio proceso, pirmosios instancijos teismo nutartis turi būti palikta galioti, nes atskirojo skundo argumentai yra nepagrįsti. Atsakovas jau ilgą laiką neatsiskaito ne tik su didžiausiais kreditoriais, bet nemoka privalomų mokėjimų Valstybinei mokesčių inspekcijai ir Sodrai, šios įstaigos taip pat 2013-05-22 kreditorių susirinkime balsavo prieš restruktūrizavimo plano tvirtinimą, t. y. kreditorių susirinkime absoliučia 91,37 proc. balsų dauguma buvo balsuota prieš atsakovo restruktūrizavimo plano tvirtinimą. Pirmosios instancijos teismas itin išsamiai įvertino atsakovo finansinės atskaitomybės dokumentus, turimo turto ir skolų struktūrą, turto likvidumą ir nustatė, jog atsakovas ilgą laiką veikia nuostolingai, pradelsti įsipareigojimai (7 183 972,84 Lt) žymiai viršija į balansą įrašyto turto vertę (6 886 607 Lt), todėl atsakovui keltina bankroto, o ne restruktūrizavimo byla. AB „Citadele“ bankas yra kreipęsis dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 1 straipsnyje yra numatyta, kad restruktūrizavimo bylos yra nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Įmonių restruktūrizavimo įstatyme (ĮRĮ) reglamentuojamos procedūros, kuriomis siekiama sudaryti sąlygas juridiniams asmenims, turintiems finansinių sunkumų ir nenutraukusiems ūkinės komercinės veiklos, išsaugoti ir plėtoti šią veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto (ĮRĮ 1 str. 2 d.). Įmonės restruktūrizavimas – visuma šio įstatymo nustatytų procedūrų, kuriomis siekiama išsaugoti ir plėtoti įmonės veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto, gaunant įmonės kreditorių pagalbą, taikant ekonomines, technines, organizacines ir kitas priemones (ĮRĮ 2 str. 3 d.). ĮRĮ nustatytos tam tikros sąlygos įmonės restruktūrizavimo procesui taikyti ir restruktūrizavimo bylai iškelti. Restruktūrizavimas gali būti pradėtas, jeigu įmonė: 1) turi finansinių sunkumų arba yra reali tikimybė, kad jų turės per artimiausius 3 mėnesius; 2) nėra nutraukusi veiklos; 3) nėra bankrutuojanti ar bankrutavusi; 4) įsteigta ne mažiau kaip prieš 3 metus iki pareiškimo teismui dėl įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo pateikimo dienos; 5) nuo teismo sprendimo baigti įmonės restruktūrizavimo bylą arba nutarties nutraukti bylą ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytais pagrindais įsiteisėjimo dienos praėjo ne mažiau kaip 5 metai (ĮRĮ 4 str.). Įmonės, atitinkančios ĮRĮ 4 straipsnio nuostatas ir siekiančios, kad būtų pradėtas jos restruktūrizavimas, vienasmenis ar kolegialus valdymo organas turi parengti įmonės restruktūrizavimo plano metmenis (ĮRĮ 5 str. 1 d.).

Pažymėtina, kad įmonės restruktūrizavimo tikslų pasiekimą, be kita ko, lemia laiku pradėtas restruktūrizavimo procesas. Įmonė ir jos kreditoriai, siekdami savo interesų apsaugos, turi veikti sąžiningai ir bendradarbiauti, tiek sprendžiant dėl įmonės restruktūrizavimo proceso inicijavimo, tiek vykstant šiam procesui. Įmonės restruktūrizavimu siekiami tikslai – išsaugoti konkrečios įmonės veiklą, joje sukurtas darbo vietas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad esminę reikšmę teismui sprendžiant dėl ieškinio pareiškimo iškelti bendrovei restruktūrizavimo bylą faktinio ir teisinio pagrįstumo turi ne tik įmonės materialinės padėties, turto ir skolų santykio, struktūros nustatymas, bet ir pateiktų restruktūrizavimo plano metmenų išsamus įvertinimas, siekiant atsakyti į esminį klausimą – ar įmonė turi realių perspektyvų sėkmingai pasiekti restruktūrizavimu siekiamus tikslus, t. y. atkurti mokumą, normalią ūkinę komercinę veiklą ir šios veiklos perspektyvas. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog teismas, spręsdamas dėl bylos iškėlimo, patikrina ne vien tai, kaip metmenyse nurodytos priemonės atitinka ĮRĮ nustatytus bendrovės mokumo, veiklos atkūrimo ir atsiskaitymo su kreditoriais tikslus, tačiau įvertina, ar numatomos priemonės yra realios, galinčios bendrovės ūkinės veiklos srityje ir verslo konkurencinėje aplinkoje atkurti bendrovės mokumą, normalią veiklą ir tiek sumažinti įsiskolinimus, tiek išsaugoti bendrovės konkurencingumą. Tik ekonomiškai pagrįstų priemonių visuma (kompleksas) ir jų įgyvendinimo realumas gali įtikinti dėl restruktūrizavimo tikslų pasiekimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2010).

ĮRĮ reglamentuoja ir atvejus, kada restruktūrizavimo byla negali būti iškelta. Teismas priima nutartį atsisakyti kelti įmonės restruktūrizavimo bylą, jeigu: 1) nagrinėdamas pareiškimą teismas padaro pagrįstą išvadą, kad įmonė neatitinka bent vienos ĮRĮ 4 straipsnyje išdėstytų sąlygų; 2) buvo pažeisti ĮRĮ 5 straipsnyje ir 6 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyti reikalavimai; 3) nagrinėdamas pareiškimą teismas padaro pagrįstą išvadą, kad įmonė yra nemoki (ĮRĮ 7 str. 5 d.). Tai reiškia, kad spręsdamas restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimą, teismas kompleksiškai vertina pateiktus dokumentus ir įmonės finansinę būklę bei restruktūrizavimo plano metmenis, tačiau nustatęs, kad egzistuoja viena iš ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų sąlygų, kurioms esant turi būti atsisakyta iškelti restruktūrizavimo bylą, teismas neprivalo nustatinėti ir įsitikinti, kad įmonė neatitinka kiekvienos iš ĮRĮ 4 straipsnyje nurodytų sąlygų. Kitaip tariant, įmonei gali būti atsisakyta iškelti restruktūrizavimo bylą nepaisant to, kad įmonė atitinka ĮRĮ 4 straipsnyje nustatytas vieną ar kelias sąlygas (ĮRĮ 7 str. 5 d. 1 p.).

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti atsakovui UAB „Linos namai“ restruktūrizavimo bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Apeliantė atskiruoju skundu ginčija pirmosios instancijos teismo nutartį nurodydamas, kad teismas priėmė nutartį, prieštaraujančią ĮRĮ tikslams, proporcingumo ir ekonomiškumo principams siekiant tikslo atsiskaityti su kreditoriais, neteisingai įvertino atsakovo restruktūrizavimo plano metmenis, konstatuojant, kad verslo plane nurodytos priemonės yra deklaratyvios ir paremtos tik spėlionėmis, bei kad atsakovo finansiniai sunkumai yra ne laikino, o nuolatinio pobūdžio, be to, atsakovas yra nemokus ir neturės galimybių atsiskaityti su kreditoriais.

Dėl apeliacijos nutraukimo pagrindo

Tretieji asmenys atsiliepimuose išdėstytais motyvais prašo nutraukti apeliacinį procesą, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliacijos proceso nėra pagrindo nutraukti, nes atsižvelgus į byloje aptariamus laikotarpius ir nurodomas faktines aplinkybes, matyti, kad ginčo aplinkybės iš dalies nėra tapačios, todėl civilinės bylos, kartu ir apeliacijos nėra pagrindo nutraukti (CPK 185 str.).

Apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliantės atskirajame skunde nurodytus argumentus, kaip nepagrįstus.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir itin išsamiai tyrė bylos aplinkybes, nepažeisdamas įrodinėjimo taisyklių vertino byloje surinktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė ĮRĮ teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, jos naikinti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 185 str.).

Kaip jau buvo anksčiau minėta, ĮRĮ tikslas yra sudaryti sąlygas juridiniams asmenims, turintiems finansinių sunkumų ir nenutraukusiems ūkinės komercinės veiklos, išsaugoti ir plėtoti šią veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto. Apeliacinės instancijos vertinimu, apeliantės atskirajame skunde nurodyti argumentai, kad skundžiama teismo nutartis prieštarauja ĮBĮ tikslams bei proporcingumo ir ekonomiškumo principams, nes riboja asmens teises ir teisėtus interesus labiau negu būtina pasiekti tikslą – atsiskaitymą su atsakovo kreditoriais, yra nepagrįsti ir atmestini. Kaip jau buvo minėta, įmonių restruktūrizavimo proceso teisės normos (įstatymas) nustato tikslą – sudaryti sąlygas juridiniams asmenims, turintiems finansinių sunkumų, iš esmės išsaugoti veiklą ir išvengti bankroto, tačiau pagrindinės minėto įstatymo normos aiškiai deklaruoja, kad finansinių sunkumų turinti įmonė ir jos restruktūrizavimas iš esmės įmanomas tik su įmonės kreditorių pagalba (ĮRĮ 2 str. 1 d., 3 d.). Vadinasi įmonė, pati pripažindama, jog turi finansinių sunkumų, todėl negali vykdyti prievolių ir sumažinti nuostolių, o kreditoriams nesuteikus pagalbos, būtų priversta nutraukti veiklą ir bankrutuoti, inicijuodama įmonės restruktūrizavimo procesą, turi atsižvelgti į visus ĮRĮ nustatytus reikalavimus ir nors formaliai gauti įmonės kreditorių sutikimą dėl pagalbos suteikimo ateityje. Šiuo atveju pripažintina, kad įmonės pareiga yra tinkamai atskleisti savo turtinę finansinę situaciją bei kokiomis priemonėmis (ekonominėmis, techninėmis, organizacinėmis ir kt.) bus siekiama išsaugoti įmonės veiklą ir vykdyti pradelstas bei einamąsias prievoles kreditoriams ir tai pirmiausia nurodyti teismui ir kreditoriams pateikiamo restruktūrizavimo metmenų verslo plano dalyje (ĮRĮ 12 str. 2 d.), kad būtų galima bent preliminariai įvertinti, ar yra tikimybė, kad įmonė pasieks restruktūrizavimo tikslą, kartu atsižvelgiant ir įmonės bei kreditorių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes vertino detaliai aptardamas duomenis atsakovo pateiktų restruktūrizavimo metmenų verslo plane bei atsakovo finansinę turtinę padėtį pagal pateiktus finansinės atskaitomybės dokumentus, todėl padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovas yra faktiškai nemokus, todėl nėra pagrindo jam kelti restruktūrizavimo bylos, ir su tokia išvada apeliacinės instancijos teismas sutinka. Pažymėtina, kad ieškovė, kreipdamasi į teismą dėl šios civilinės bylos iškėlimo, pareiškime teismui iš viso nenurodė, jog jau buvo atsakovui inicijuota restruktūrizavimo byla ir nutraukta teismui nepateikus nustatytu laiku ir tvarka įmonės kreditorių patvirtinto restruktūrizavimo plano. Tai iš tikrųjų rodo ieškovės nesąžiningumą ir leidžia suprasti trečiųjų asmenų neigiamą poziciją dėl naujai paduoto pareiškimo iškelti atsakovui restruktūrizavimo bylą. Tačiau šiuo atveju tikslinga vertinti trečiųjų asmenų poziciją kaip besitęsiantį esminį pagrindinių kreditorių nesutikimą suteikti atsakovui pagalbą dėl atsakovo veiklos išsaugojimo. Apeliacinės instancijos vertinimu, trečiųjų asmenų pozicija yra iš esmės pagrįsta, nes vertinant atsakovo ir jo kreditorių interesų gynimo pusiausvyrą, pripažintina, kad prioritetiškai turi būti ginami kreditorių teisės ir teisėti interesai, nes faktinės aplinkybės, kad atsakovas ilgą laiką nevykdo prievolių net sudarius galimybę pasinaudoti restruktūrizavimo procesu, patvirtina, kad atsakovas nėra pajėgus ir neturi galimybių įvykdyti prievolių kreditoriams. Atsakovo finansiniai sunkumai yra nuolatinio pobūdžio, veikla iš esmės nuostolinga, atsakovas neturi realių apyvartinių lėšų veiklai tęsti ir mažinti nuostolius, be kreditorių pagalbos veiklos neišsaugos, restruktūrizavimo metmenų verslo plane nurodyta iš esmės vienintelė restruktūrizavimo priemonė – turto pardavimas – nesudaro pagrindo padaryti išvados, kad iš turto, kurio realios vertės pagrindimo įrodymų nėra pateikta, pardavimo bus atsiskaityta su kreditoriais, nes tokio turto pardavimo galimybė yra ir neiškėlus atsakovui restruktūrizavimo bylos.

Esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad restruktūrizavimo bylą atsakovui UAB „Linos namai“ atsisakyta iškelti pagrįstai, atskirasis skundas netenkintinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p., 185 str.).

Dėl baudos ieškovui skyrimo

Atsiliepimuose į atskirąjį skundą tretieji asmenys prašo ieškovei – UAB „Linos namai“ direktorei L. D. skirti baudą už piktnaudžiavimą procesu, t. y. pateikus nepagrįstą pakartotinį pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos atsakovui iškėlimo bei nepagrįstą atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria atsisakyta atsakovui iškelti restruktūrizavimo bylą.

Prašymas netenkintinas. Kaip ir buvo nurodęs pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, jo L. D. sąmoningai pareiškė nepagrįstą pareiškimą, piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, nors ir dalies faktinių aplinkybių pareiškime apie buvusią restruktūrizavimo bylą ir nenurodė, todėl nėra pagrindo skirti baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis (CPK 95 str.2 d, 185 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-339 straipsniais,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartį palikti nepakeistą.