Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-10-30 · Administracinė byla Nr. I-5039-596/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-10-30
Bylos Nr.
I-5039-596/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02930-2017-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jolita Rasiukevičienė
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „M1“
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-5039-596/2017Proceso Nr. 3-61-3-02930-2017-7Procesinio sprendimo kategorijos: 12.6.1.; 55.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. spalio 30 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „M1“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja UAB „M1“ kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė teismo panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI arba atsakovė) 2017 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. (23.24-08)-327-5558 „Atidėti / išdėstyti mokestinės nepriemokos / baudos už administracinį nusižengimą sumokėjimą“ (toliau – ir Sprendimas) ir perduoti klausimą dėl 41 034,40 Eur mokestinės nepriemokos atidėjimo atsakovei nagrinėti iš naujo.

Manė, kad ginčijamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų. Pažymėjo, jog 2017 m. gegužės 25 d. pareiškėja buvo pateikusi prašymą mokesčių administratoriui atidėti mokestinę nepriemoką, susidariusią per 2017 m. balandžio mėn. 2017 m. birželio 9 d. pareiškėja su atsakove sudarė mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-4016. Pareiškėjos teigimu, priežastys, lėmusios šios sutarties sudarymą, iš esmės yra tos pačios, kaip ir nurodytos pareiškėjos prašyme, dėl kurio priimtas Sprendimas. Pareiškėjai šiuo metu trūksta apyvartinių lėšų veiklai, nes pareiškėja atliko darbo organizavimo pakeitimus, optimizuoja veiklą, dėl ko atsisakė nepelningai dirbančių mažmeninės prekybos taškų, didina gamybos pajėgumus, dėl ko sumažėjo pirkimai iš tiekėjų, teko atleisti dalį darbuotojų, išmokėti su darbo santykiais susijusias išmokas, sumažėjo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) atskaita, padidėjo PVM mokėtina suma. Šie finansiniai sunkumai yra laikini, nes pareiškėjos pajamos iš gamybinės veiklos yra stabilios ir, padengus išlaidas, susijusias su nurodytu pareiškėjos veiklos reorganizavimu, pajamų ir išlaidų balansas stabilizuosis ir pareiškėja galės mokėti privalomus mokėjimus teisės aktų nustatyta tvarka. Kadangi dėl padidėjusių išlaidų apyvartinių lėšų trūkumo negalima pašalinti iš karto ar per itin trumpą laiką, pareiškėja naudojasi galimybe mokesčio nepriemoką atidėti ir taip sureguliuoti savo finansinius srautus, nenutraukti gamybos ir toliau vykdyti veiklą. Atsižvelgiant į tai, jog nors finansiniai sunkumai ir laikini, jie negali būti pašalinti per vieną mėnesį, tam reikalingas ilgesnis laikas. Todėl, neišnykus priežastims, dėl kurių buvo atidėta mokestinė nepriemoka, susidariusi per 2017 m. balandžio mėn., pareiškėja turėjo pagrindą tų pačių aplinkybių pagrindu prašyti atidėti ir mokesčių nepriemokos, susidariusios už 2017 m. gegužės mėn., mokėjimą.

Nurodė, jog išvadoje, kurios pagrindu priimtas Sprendimas, VMI nenurodė jokių argumentų, teisinių pagrindų, kurie susietų VMI išvadoje nurodomas aplinkybes (pareiškėjos pajamos per 2017 m. birželio mėn. yra 28 989 Eur; sudaryta mokestinės paskolos sutartis su pareiškėja) su pareiškėjos finansinės būklės įvertinimu, iš tokių išvadų nėra aišku, kodėl pareiškėja gali nedelsdama sumokėti mokestinę nepriemoką, kai dar 2017 m. gegužės mėn. to objektyviai padaryti negalėjo. Neanalizuota, kokios yra mokestinės nepriemokos susidarymo prielaidos ir ar jos pasibaigė mokestinės paskolos sutarties sudarymu, ar valstybės pagalba, sudarant mokestinės paskolos sutartį, yra pakankama ir pareiškėja, ją gavusi, gali užtikrinti savo veiklos tęstinumą. Pareiškėja turi sumokėti ne tik mokesčius, bet ir užtikrinti galimybę vykdyti veiklą – duonos ir pyrago gaminių gamybą, įsigyti tam reikalingus produktus, mokėti darbo užmokestį darbuotojams ir pan., tačiau pareiškėjos išlaidos konkrečiu laikotarpiu nėra vertintos. Atsakovė nevertino pareiškėjos veiklos perspektyvų, jos galimybės ateityje, per išdėstymo laikotarpį, sumokėti tiek mokestinę nepriemoką, tiek einamuosius mokesčius, pareiškėjos pelningumo ir kitų aplinkybių, kurios yra svarbios, nustatant mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ar išdėstymo sąlygas. Taip pat nevertino mokestinės nepriemokos susidarymo sąlygų.

Paaiškino, kad pareiškėjos apyvarta, lyginant ją su praėjusių metų laikotarpiu, sumažėjo per pusę, dėl to ženkliai sumažėjo ir gaunamos pajamos. Nors pajamos sumažėjo, tačiau veiklos sąnaudos iš esmės nepakito, dėl to pareiškėjai 2017 m. balandžio ir gegužės mėnesiai buvo nuostolingi. Dėl pareiškėjos reorganizacijos šiais mėnesiais buvo patirtos didelės išlaidos: išmokėtos kompensacijos už nepanaudotas atostogas, išeitinės pašalpos dėl darbuotojų atleidimo (gegužės mėn. atleista 19 darbuotojų, iš kurių 6 iš mažmeninės prekybos veiklos), sąnaudos iš viso sudarė apie 12 tūkst. Eur, tai lėmė apyvartinių lėšų trūkumą. Pažymėjo, jog šiuo metu pareiškėjos kepyklos vykdoma veikla uždirba pelną, kadangi uždirbamų pajamų santykis su savikaina po pareiškėjos reorganizacijos yra kur kas geresnis, negu kai buvo vykdoma mažmeninės prekybos veikla. Pašalinus nuostolingas veiklas, optimizuojant gamybą, darbuotojų skaičių bei kitas sąnaudas, uždirbamas pelnas leis užtikrinti pareiškėjos veiklos tęstinumą.

Manė, kad mokesčių administratorius, pagal pateiktus dokumentus įvertinęs pareiškėjos mokestinės nepriemokos dydį ir finansinę padėtį, neteisingai konstatavo, jog pareiškėjos finansinė padėtis netaptų kritiška, jeigu būtų mokestinė nepriemoka sumokėta nedelsiant, pareiškėja pateikė pakankamai dokumentų, įrodančių, kad jos padėtis taptų kritiška, bet ji turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo laikotarpį (b. l. 2–6).

Atsiliepimas

Pateiktame atsiliepime atsakovė VMI su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad VMI, priimdama Sprendimą, išnagrinėjo tiek pareiškėjos prašymą ir su juo pateiktus dokumentus, tiek surinktą papildomą informaciją. Nagrinėjant pareiškėjos prašymą buvo atsižvelgta ir į tai, kad pareiškėjai valstybės pagalba jau buvo teikta, t. y. tarp pareiškėjos ir VMI 2017 m. birželio 9 d. buvo pasirašyta mokestinės paskolos sutartis Nr. (23.24-08)-327-4016, išdėstant 55 937,55 Eur PVM mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminus šešerių mėnesių laikotarpiui. VMI išvadoje, kurios pagrindu priimtas Sprendimas, pažymėta ir tai, kad pareiškėja, turėdama mokestinę nepriemoką valstybės (savivaldybės) biudžetui, vykdė atsiskaitymus su kreditoriais, nesilaikydama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.930¹ straipsnyje nurodytų atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo.

Nurodė, jog pagal pareiškėjos pateiktą vienos dienos piniginių lėšų apyvartą, gautos piniginės lėšos 2017 m. birželio 22 d. sudarė 28 989,29 Eur, išlaidos – 38 087,07 Eur, iš kurių į valstybės biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą mokesčių / įmokų pareiškėja nemokėjo. Pažymėjo, jog atsiskaitant su kreditoriais, kada mokesčių mokėtojas neturi pakankamai lėšų visoms turimoms skoloms sumokėti, privaloma atsiskaitymus vykdyti CK 6.930¹ straipsnyje „Atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas“ nustatyta tvarka. Pareiškėja deklaravo mokėtinas mokesčių sumas, todėl privalėjo vykdyti MAĮ 40 straipsnio 1 punkte įvirtintą mokesčių mokėtojo pareigą laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę. Atkreipė dėmesį į tai, kad jei pareiškėja būtų vykdžiusi CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintą pareigą, mokestinė nepriemoka būtų sumokėta. Darė išvadą, jog pati pareiškėja nesiekė tinkamai ir per kuo trumpesnį laiką vykdyti mokesčių prievolių.

Šalies argumentai

Akcentavo, jog pareiškėjai 2017 m. birželio mėn. jau buvo suteikta galimybė stabilizuoti savo finansinę būklę, tačiau ji, siekdama atsiskaitinėti su kitais kreditoriais bei turėdama skolą valstybės biudžetui, ir toliau pateikinėjo prašymus dėl mokestinės nepriemokos terminų išdėstymo, t. y. pateikė 2017 m. liepos 27 d. prašymą dėl 59 295 Eur mokestinės nepriemokos išdėstymo 6 mėn. laikotarpiui, 2017 m. rugpjūčio 17 d. papildomą prašymą dėl 100 000 Eur mokestinės nepriemokos išdėstymo, 2017 m. rugpjūčio 28 d. prašymą dėl 213 668 Eur mokestinės nepriemokos išdėstymo 12 mėn. laikotarpiui. VMI teigimu, pareiškėja, nuolat teikdama prašymus dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo, vengia laiku mokėti mokesčius, nes, pateikus prašymą, mokesčių administratorius nevykdo išieškojimo veiksmų. Pažymėjo, jog pareiškėjos skola valstybės biudžetui išaugo ir 2017 m. rugsėjo 12 d. sudarė 213 667,92 Eur. Darė išvadą, jog pareiškėja akivaizdžiai nesiekia savo mokestines pareigas vykdyti per įstatyme nustatytą kuo trumpesnį laiką, todėl VMI pagrįstai atsisakė išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą.

Teigė, jog pareiškėjos teiginiai, kad finansinė padėtis šiuo metu yra sudėtinga ir ji neturi pakankamai lėšų sumokėti PVM mokestinę nepriemoką, deklaruotą už 2017 m. gegužės mėn., nepaneigia pareiškėjos pareigos sumokėti mokestinę nepriemoką per kuo trumpesnį laiką. Pareiškėjai jau buvo suteikta galimybė stabilizuoti savo finansinę būklę, tačiau, suėjus naujam mokestiniam terminui, ji vėl siekia atidėti privalomų sumokėti mokesčių terminus. Vien tai, kad kartą valstybės pagalba jau buvo suteikta, nėra pagrindas pagrįstai tikėtis, kad ji bus suteikinėjama nuolat. Pareiškėja veiklą vykdo, gauna pastovias pajamas, apie prievolę mokėti mokesčius žinojo ir galėjo (turėjo) planuoti savo finansinius srautus, todėl yra pagrindo manyti, kad pareiškėja nesiekia įvykdyti mokestinių prievolių per įstatymo nustatytą kuo trumpesnį terminą, o teikdama vis naujus prašymus mokesčių administratoriui, išvengia priverstinių mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmų (b. l. 17–21).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovės 2017 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. (23.24-08)-327-5558 „Atidėti / išdėstyti mokestinės nepriemokos / baudos už administracinį nusižengimą sumokėjimą“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad VMI, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 88 straipsniu ir 14 straipsnio 7 dalimi, Mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį nusižengimą mokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 „Dėl Mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį nusižengimą mokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklių patvirtinimo“, (toliau – ir Taisyklės), remdamasi VMI 2017 m. liepos 20 d. išvada Nr. (23.31-08)-326-4874, 2017 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. (23.24-08)-327-5558 nusprendė pareiškėjai neatidėti 41 034,40 Eur PVM mokestinės nepriemokos, susidariusios už laikotarpį nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. gegužės 31 d., sumokėjimo (b. l. 22).

VMI 2017 m. liepos 20 d. išvadoje Nr. (23.31-08)-326-4874 (toliau – ir Išvada), atsižvelgusi į tai, kad VMI su pareiškėja pagal pastarosios prašymą dėl 55 937,55 Eur PVM mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminų atidėjimo šešių mėnesių laikotarpiui 2017 m birželio 9 d. sudarė mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-4016; įvertinusi pareiškėjos turtinę padėtį (turimą turto registruose registruotą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą); palyginusi balanso duomenis 2016 m. gruodžio 31 d. ir 2017 m. kovo 31 d., remiantis kuriais nustatyta, kad 2016 m. pareiškėjos per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 24,8 proc. pareiškėjos turto, o 2017 m. kovo 31 d. – 25 proc. pareiškėjos turto; palyginusi pelno (nuostolio) ataskaitos duomenis 2016 m. gruodžio 31 d. ir 2017 m. kovo 31 d., pagal kuriuos pareiškėjos bendrasis pelnas už 2016 m. sudarė 28,0 proc., už 2017 m. I ketvirtį – 27,1 proc.; įvertinusi piniginių lėšų apyvartą 2016 m. birželio 22 d. (pajamos per kasą sudarė 13 803,63 Eur ir per bankų sąskaitas – 15 185,66 Eur), darė išvadą, jog pareiškėja yra pajėgi atsiskaityti su valstybės (savivaldybės) biudžetu, netaikant mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo, ir šios mokestinės nepriemokos sumokėjimas nesukels tokių pasekmių, kad jos finansinė būklė taptų kritiška. Todėl siūlė 2017 m. birželio 23 d. prašymo netenkinti ir neatidėti pareiškėjos 41 034,40 Eur mokestinės nepriemokos sumokėjimą penkių mėnesių laikotarpiui (b. l. 23–26).

Pareiškėja, nesutikdama su VMI Sprendimu ir jo motyvuojamąja dalimi laikytina Išvada, skunde teismui teigė, jog neatidėjus 41 034,40 Eur mokestinės nepriemokos sumokėjimo penkių mėnesių laikotarpiui ir priverčiant ją sumokėti nedelsiant, pareiškėjos finansinė padėtis taptų kritiška. Pažymėjo, kad pareiškėja turi realių galimybių atsiskaityti su biudžetu per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo laikotarpį.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja MAĮ 88 straipsnis, kurio 1 dalyje (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1159 redakcija) numatyta, kad mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą finansų ministro nustatyta tvarka mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti. Mokestinės nepriemokos mokėjimas atidedamas arba išdėstomas mokesčių administratoriaus sprendimu. Šio sprendimo pagrindu sudaroma mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus mokestinės paskolos sutartis. Vadovaujantis MAĮ 88 straipsnio 2 dalimi (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija), sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik nustačius, kad nedelsiant ją sumokėjus mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau.

Taigi sprendimas dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ar išdėstymo gali būti priimtas esant dviem kumuliatyvioms sąlygoms, t. y., kai nustatoma, jog nedelsiant sumokėjus mokesčio nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba jis turėtų didelių sunkumų, vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, taip pat nustatoma, jog mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiks mokesčių mokėtojui galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Toks MAĮ 88 straipsnio 2 dalies aiškinimas pateikiamas ir nuosekliai formuojamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, pavyzdžiui 2011 m. gruodžio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-575-3585/2011, 2014 m. vasario 24 d. nutartyje administracinėje byloje A602-220/2014, 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1918-575/2015 ir kt. Pažymėtina, kad minėtų abiejų sąlygų buvimą turi pagrįsti pats mokesčių mokėtojas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje A-1250-442/2017).

Aptariamus visuomeninius santykius reglamentuoja ne tik MAĮ, bet ir poįstatyminiai teisės aktai, tame tarpe ir Taisyklės (2016 m. liepos 21 d. įsakymo Nr. 1K-293 redakcija). Taisyklių 7 punkte nurodyta, jog, priimant sprendimą atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą, vertinama mokesčių mokėtojo finansinė būklė pagal Mokesčių mokėtojo finansinės būklės vertinimo rekomendacijas, nustatytas centrinio mokesčių administratoriaus. Pagal Taisyklių 19 punktą, mokesčių mokėtojas prie prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą turi pridėti centrinio mokesčių administratoriaus nustatytus dokumentus, kuriais apibūdinama mokesčių mokėtojo finansinė būklė ir kuriais pagrindžiami prašyme nurodyti duomenys ir aplinkybės.

Taigi nurodytas teisinis reguliavimas yra pakankamai aiškus: mokesčių administratorius gali priimti sprendimą dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ar išdėstymo tik tuo atveju, kai yra įsitikinęs, jog nedelsiant sumokėjus mokestinę nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinė padėtis taps kritine, taip pat yra įsitikinęs mokesčių mokėtojo galimybe mokestinę nepriemoką sumokėti, bet sumokėti ne iš karto, o tą įsitikinimą pagrindžia esantys rašytiniai įrodymai (dokumentai).

Įvertinus rašytinę bylos medžiagą, konstatuotina, kad pareiškėja nepateikė dokumentų, pagrindžiančių, jog ji atitinka MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, t. y. nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad nedelsiant sumokėjus 41 034,40 Eur mokestinę nepriemoką, jos finansinė būklė taptų kritine. Tuo tarpu mokesčių administratorius, palyginęs balanso duomenis 2016 m. gruodžio 31 d. ir 2017 m. kovo 31 d., nustatė, kad 2016 m. pareiškėjos per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 24,8 proc. pareiškėjos turto, o 2017 m. kovo 31 d. – 25 proc. pareiškėjos turto (b l. 110–111, 107–108). Palyginęs pelno (nuostolio) ataskaitos duomenis 2016 m. gruodžio 31 d. ir 2017 m. kovo 31 d., nustatė, jog pareiškėjos bendrasis pelnas už 2016 m. sudarė 28,0 proc., už 2017 m. I ketvirtį – 27,1 proc. (b. l. 112, 109). Pagal pareiškėjos pateiktą vienos dienos piniginių lėšų apyvartą nustatyta, kad 2016 m. birželio 22 d. pareiškėjos gautos piniginės lėšos sudarė 28 989,29 Eur (13 803,63 Eur pajamos per kasą ir 15 185,66 Eur per bankų sąskaitas), išlaidos – 38 087,07 Eur (13 516,39 Eur per kasą ir 24 570,68 Eur per bankų sąskaitas) (b. l. 95–106). Tačiau pareiškėja, nesilaikydama CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintos atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo tvarkos, į valstybės biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą mokesčių nemokėjo (b. l. 129).

Nagrinėjamo ginčo aspektu svarbu pažymėti, jog mokesčių administratorius 2017 m. birželio 9 d. mokestinės paskolos sutartimi Nr. (23.24-08)-327-4016 išdėstė pareiškėjai 55 937,55 Eur PVM mokestinės nepriemokos, susidariusios per 2017 m. balandžio mėn., sumokėjimo terminą iki 2017 m. lapkričio 25 d., tokiu būdu suteikęs galimybę pareiškėjai stabilizuoti savo finansinę būklę. Tačiau pareiškėja deklaruoto PVM už sekančius mokestinius laikotarpius (už 2017 m. gegužės–liepos mėn.) vis tiek nemokėjo, dėl ko jos skola valstybės biudžetui 2017 m. rugsėjo 12 d. sudarė 213 667,92 Eur (b. l. 127–128).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje pabrėžia, kad mokesčių surinkimas yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes taip yra gaunama lėšų visos visuomenės poreikiams tenkinti. Mokesčių teisės prasme, subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo, elgiasi nesąžiningai, nemokant mokesčių yra pažeidžiamas viešasis interesas. Taip yra pažeidžiami ir mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principai, nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys (Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-2255/2011; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-220-14; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1918-575/2015).

Įvertinus nustatytas aplinkybes, taip pat nustačius, kad pareiškėja veiklą vykdo, gauna pajamas, spręstina, jog viešojo administravimo institucija, įgyvendinanti viešąjį interesą mokesčių surinkimo srityje, tinkamai atliko savo funkcijas. Mokesčių administratorius turi teisę priimti sprendimą, leidžiantį taikyti mokesčių mokėtojo atžvilgiu tam tikrą išimtį, tik įstatyme nustatytais atvejais ir tokiu būdu, kad nebūtų pažeidžiamas valstybės fiskalinis interesas. Nagrinėjamu atveju VMI, atsisakydama išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, siekė užtikrinti tiek viešojo intereso surinkti mokesčius, tiek pareiškėjos intereso stabilizuoti finansinę padėtį tinkamą balansą, inter alia (lot. be kita ko), garantuojantį visuotinio privalomumo ir mokesčių mokėtojų lygybės principų (MAĮ 7, 8 str.) realų įgyvendinimą.

Apibendrinant konstatuotina, kad mokesčių administratorius, įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo, nepažeidė bendrųjų teisės (draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą) ir gero administravimo (objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia), apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo (mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo ir visuotinio privalomumo) principų, todėl tinkamai išnagrinėjo pareiškėjos pateiktus dokumentus ir paties mokesčių administratoriaus surinktus duomenis ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėja neįrodė MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos pirmos imperatyvios sąlygos, t. y. kad pareiškėjai nedelsiant sumokėjus 41 034,40 Eur mokestinę nepriemoką, jos finansinė būklė taptų kritine.

Aplinkybė, kad VMI su pareiškėja pasirašė 2017 m. birželio 9 d. mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-4016 dėl PVM nepriemokos išdėstymo, besąlygiškai nelemia naujo pareiškėjos prašymo išdėstyti PVM mokestinės nepriemokos sumokėjimą tenkinimo. Pareiškėja privalėjo įrodyti, jog yra MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos jos mokestinei nepriemokai išdėstyti. Tačiau nagrinėjamoje byloje konstatuota, jog vienos iš minėtų sąlygų šiuo konkrečiu atveju pareiškėja neįrodė.

Dėl viešojo administravimo subjekto sprendimo negaliojimo VAĮ 8 straipsnio pagrindu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje pasisakyta ne kartą. Šiuo pagrindu viešojo administravimo sistemos subjekto (tame tarpe ir mokesčių administratoriaus) sprendimas (bendrine prasme) yra naikinamas, kada toks sprendimas yra visiškai nemotyvuotas, teisės akto adresatas negali suvokti, kodėl jo atžvilgiu yra priimtas toks sprendimas ir tinkamai dėl to apsiginti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1398-556/2017). Šiuo konkrečiu atveju, tokių aplinkybių nenustatyta, kas eliminuoja ir šį skundo argumentą.

Įvertinus nustatytas aplinkybes, pripažintina, kad ginčijamas VMI sprendimas (priimtas remiantis Išvada, kuri yra sudėtinė minėto sprendimo dalis) yra pagrįstas objektyviais duomenimis, motyvuotas, dėl to atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytus reikalavimus. Ginčijamas atsakovės sprendimas savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, jį priėmė kompetentingas viešojo administravimo subjektas, šį sprendimą priimant pagrindinės procedūros nebuvo pažeistos, dėl to naikinti pareiškėjos ginčijamą administracinį aktą nėra pagrindo.

Atmetus pareiškėjos skundą, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio pareiškėjos reikalavimo įpareigoti atsakovę iš naujo nagrinėti klausimą dėl 41 034,40 Eur mokestinės nepriemokos atidėjimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „M1“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jolita Rasiukevičienė