Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. I. (J. I.) skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

VMI teigimu, ginčijamą sprendimą priimdamas mokesčių administratorius, vertino mokesčių mokėtojo prašymą išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, pateiktus dokumentus bei paties mokesčių administratoriaus surinktą papildomą informaciją. Pareiškėjas, žinodamas apie pareigą laiku ir tiksliai vykdyti mokestines prievoles, į banko sąskaitas padėjo indėlius (26 900 Eur ir 16 513,65 Eur) ir taip pažeidė Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnio nuostatas, t. y. turėdamas lėšų ir būdamas VMI skolingas 8 538,79 Eur sumą, jas įnešė į savo banko sąskaitas, tačiau neatsiskaitė su VMI. Todėl, pareiškėjui turint lėšų ir vengiant sumokėti mokesčius, 2015 m. lapkričio 19 d. buvo pripažinta, kad jis nesilaikė Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnio nuostatų. Šiuo pagrindu buvo priimtas skundžiamas 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimas Nr. (23.24-08)-327-9012.

II.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius Išvadoje apsiribojo pareiškėjo turto išvardinimu, tačiau visiškai neanalizavo turimos pareiškėjo finansinės būklės ir nevertino, ar pareiškėjas atitinka Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 88 straipsnio 2 dalies sąlygas. Išvadoje taip pat nebuvo vertinami pareiškėjo fizinių asmenų anketoje nurodyti duomenys apie pareiškėjo turimas akcijas ir vertybinius popierius. Teismas pabrėžė, kad net ir tuo atveju, jeigu pareiškėjas nepateikė visų turimų banko sąskaitų išrašų, pateikė netikslius duomenis fizinių asmenų anketoje apie gautas pajamas, padėjo indėlius į savo banko sąskaitas, mokesčių administratorius privalėjo į šias aplinkybes atsižvelgti ir jas atitinkamai įvertinti taip, kaip tai nustatyta MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje, nes tai daryti įpareigoja Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 patvirtintų Mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį tesės pažeidimą mokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklių (2015 m. birželio 23 d. įsakymo Nr. 1K-216 redakcija) (toliau – Taisyklės) 24 punkto nuostatos, numatančios, kad, gavus prašymą išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą, prieš priimant sprendimą, surenkama papildoma informacija apie mokesčių mokėtoją. Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas nepateikė tam tikros informacijos, kurią turi mokesčių administratorius, ir tai, kad mokesčių mokėtojas nesilaikė Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnio nuostatų, negali būti pagrindas netenkinti pareiškėjo prašymo išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimo terminus. Atsižvelgęs tai, teismas konstatavo, kad Išvada neatitinka MAĮ 88 straipsnio 2 dalies reikalavimų, todėl negali būti pagrindu netenkinti pareiškėjo prašymo. Kadangi ginčijamas sprendimas, kuriame nuspręsta neišdėstyti pareiškėjo mokestinės nepriemokos, priimtas remiantis Išvada, teismas konstatavo, kad minėtas sprendimas taip pat neatitinka nei MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje, nei Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje individualiam administraciniam aktui nustatytų reikalavimų, pagal kuriuos individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

III.

VMI teigia, kad pareiškėjas nepateikė visų gautų pajamų ir išlaidų tikslingumą, patvirtinančių reikalingų duomenų (bankų išrašų už laikotarpį nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki dokumentų pateikimo dienos), nurodė netikslius duomenis apie gautas pajamas (per 2014 m. pareiškėjas gavo 6 769 Eur pajamų, susijusių su darbo santykiais, o VMI turimais duomenis be nurodytų pajamų gautos ir 698,85 Eur indėlių palūkanos). Mokesčių mokėtojas, žinodamas apie pareigą laiku ir tiksliai vykdyti mokestines prievoles, turėdamas lėšų, į banko sąskaitas padėjo indėlius (26 900 Eur ir 16 513,65 Eur) ir taip pažeidė Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnio nuostatas, t. y. turėdamas lėšų ir būdamas VMI skolingas 8 538,79 Eur sumą, jas įnešė į savo banko sąskaitas, tačiau neatsiskaitė su VMI. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad, neturint visų duomenų, nėra įmanoma nustatyti, ar, pareiškėjui sumokėjus 7 416,87 Eur mokestinę nepriemoką, jo finansinė padėtis iš tikrųjų taptų kritinė. Taip pat nenustatyta, kad mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas savo finansinius įsipareigojimus. Todėl, įvertinusi pareiškėjo turimos mokestinės nepriemokos dydį (8 538,79 Eur), jo finansinę padėtį, t. y. tai, kad pareiškėjas turėjo piniginių lėšų ir indėlių, VMI priėmė pagrįstą Išvadą ir konstatavo, jog nėra pagrindo, kad, pareiškėjui sumokėjus nurodytą mokestinę nepriemoką, jo finansinė padėtis taptų kritinė arba jis turėtų sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tai, jog mokesčių mokėtojas nesilaikė Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnio nuostatų, negali būti priežastimi netenkinti pareiškėjo prašymo išdėstyti mokestinę nepriemokos mokėjimą. Apibendrindamas savo argumentus atsakovas teigia, kad VMI, nagrinėdama pareiškėjo prašymą išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, tinkamai taikė šiuos teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, įvertino su prašymu pateiktą medžiagą, surinktą papildomą informaciją ir atsižvelgdama į Išvadą, pagrįstai nusprendė neatidėti ir neišdėstyti 7 416,87 Eur mokestinės nepriemokos sumokėjimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal proceso normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. (23.24-08)-327-9012 (b. l. 7) teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjas 2015 m spalio 22 d. pateikė VMI prašymą (b. l. 122–123) išdėstyti 7 416,87 Eur mokestinės nepriemokos sumokėjimą ir dokumentus prašymo nagrinėjimui. Atsakovas išnagrinėjo pareiškėjo prašymą išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, įvertino su prašymu pateiktą medžiagą, surinktą papildomą informaciją ir, atsižvelgdamas į 2015 m. lapkričio 19 d. išvadą Nr. (23.31-08)-326-5912 (b. l. 8–9), 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. (23.24-08)-327-9012 nusprendė neatidėti ir neišdėstyti pareiškėjo 7 416,87 Eur mokestinės nepriemokos sumokėjimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo pateiktą skundą, kuriuo reikalauta panaikinti VMI sprendimą neišdėstyti mokestinės nepriemokos, tenkino ir minėtą sprendimą panaikino. Teismas konstatavo, kad atsakovas Išvadoje apsiribojo pareiškėjo turto išvardinimu, tačiau visiškai neanalizavo turimos pareiškėjo finansinės būklės ir nevertino, ar jis atitinka Mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnio 2 dalies sąlygas.

VMI paduotu apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir tvirtina, kad, nagrinėdama pareiškėjo prašymą išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, tinkamai taikė šiuos teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, įvertino su prašymu pateiktą medžiagą, surinktą papildomą informaciją ir atsižvelgdama į Išvadą, pagrįstai nusprendė neatidėti ir neišdėstyti 7 416,87 Eur mokestinės nepriemokos sumokėjimo.

Pareigą mokesčių mokėtojui įrodyti MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų buvimą, nustato ir Taisyklių nuostatos. Taisyklių 20 punkte numatyta, kad mokesčių mokėtojas prie prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą turi pridėti dokumentus, kuriais apibūdinama mokesčių mokėtojo finansinė būklė. Dokumentus, kuriuos turi pateikti mokesčių mokėtojas, nustato centrinis mokesčių administratorius, atsižvelgdamas į konkretaus mokesčių mokėtojo veiklos apimtis ir pobūdį, mokestinės nepriemokos, kurios mokėjimą prašoma atidėti, dydį. Individualios įmonės savininkas, ūkinės bendrijos narys, ūkininkas, taip pat mokėtojas – fizinis asmuo (įskaitant asmenį, kuriam paskirta bauda už administracinį teisės pažeidimą) – kartu su prašymu pateikia centrinio mokesčių administratoriaus nustatytos formos užpildytą anketą, kurioje pateikiami duomenys apie mokėtojo finansinę būklę. Anketos duomenys, jeigu mokesčių administratorius neturi apie juos informacijos, turi būti patvirtinti atitinkamais dokumentais (Taisyklių 21 punktas). Taisyklių 22 punkte taip pat numatyta, kad iš mokėtojo gali būti pareikalauta papildomų duomenų (dokumentų), kurių reikia sprendimui atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį teisės pažeidimą mokėjimą priimti.

Pažymėtina, kad, išanalizavusi pareiškėjo pateiktą prašymą išdėstyti mokestinę nepriemoką ir nustačiusi, kad nėra pateikti duomenys (dokumentai), reikalingi minėto prašymo išnagrinėjimui, VMI 2015 m. spalio 28 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-39155 (b. l. 146–148) įpareigojo pareiškėją pateikti papildomus duomenis (dokumentus). Tik gavęs papildomus duomenis iš pareiškėjo atsakovas priėmė sprendimą neišdėstyti mokestinės nepriemokos. Teisėjų kolegijos vertinimu, VMI nagrinėjamu atveju savo diskreciją išreikalauti reikšmingus duomenis iš mokesčių mokėtojo įgyvendino tinkamai ir surinko pakankamai duomenų sprendimui dėl pareiškėjo pateikto prašymo priimti.

VMI Išvadoje dėl pareiškėjo prašymo išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, kuria remiantis ir priimtas ginčijamas atsakovo sprendimas, nustatyta, kad pareiškėjui priklauso žemės sklypas (duomenys neskelbtini), žemės sklypas (duomenys neskelbtini), butas/patalpos (duomenys neskelbtini), butas/patalpos (duomenys neskelbtini), automobilis (Honda Accord, pagaminimo metai – 2004), automobilis, deklaruotas pardavimui (BMW 325, pagaminimo metai – 1993). Pareiškėjas šių Išvadoje nurodytų duomenų pagrįstumo neginčija.

Taip pat Išvadoje pažymėta, kad: 1) pareiškėjas pateikė ne visų turimų bankų sąskaitų išrašus už laikotarpį nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki dokumentų pateikimo dienos, todėl nėra galima tiksliai įvertinti mokesčių mokėtojo galimybių, gautų pajamų ir išlaidų panaudojimo tikslingumo; 2) pareiškėjas fizinių asmenų anketoje nurodė netikslius duomenis apie 2014 m. gautas pajamas, t. y. nurodė gavęs 6 769 Eur su darbo santykiais susijusių pajamų, tačiau atsakovo turimais duomenimis pareiškėjas gavo 6 769 Eur su darbo santykiais susijusių pajamų ir 698,85 Eur indėlių palūkanų; 3) pareiškėjas, žinodamas apie pareigą laiku ir tiksliai vykdyti mokestines prievoles, į Šiaulių banko Vilniaus filialo sąskaitas padėjo indėlius (2015 m. spalio 1 d. į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) – 26 900 Eur, o 2015 m. spalio 2 d. į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) – 16 513,65 Eur), todėl prieita prie išvados, kad pareiškėjas nesilaikė Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnyje numatyto atsiskaitymų grynaisiais pinigais eiliškumo reikalavimų.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl minėtų Išvadoje nurodytų aplinkybių, pirmiausia pažymi, kad nors pareiškėjas atsakovo buvo įpareigotas pateikti visus 2015 m. spalio 28 d. rašte Nr. (23.1-08)-RNA-39155 išdėstytus bankų sąskaitų išrašus nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki dokumentų pateikimo dienos, tačiau visų jų nepateikė, paaiškinęs, kad kai kurių bankų sąskaitos jau yra uždarytos. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas, įpareigotas pateikti mokesčių administratoriaus reikalaujamus dokumentus, turėjo nurodyti detalesnius duomenis, patvirtinančius, kad jis neturi objektyvios galimybės pateikti visų atsakovo reikalautų banko sąskaitų išrašų, tačiau to nepadarė.

Pabrėžtina, kad pareiškėjas neginčija aplinkybės, jog 2015 m. spalio 1 d. į banko sąskaitą padėjo 26 900 Eur indėlį, o 2015 m. spalio 2 d. – 16 513,65 Eur indėlį. Pareiškėjo teigimu, minėtos sumos, padėtos kaip indėliai banke, priklauso ne jam, bet A. R. ir J. Ž.. Byloje yra pateiktos pasaugos sutarčių kopijos (b. l. 25–99), kuriose numatyta, kad pareiškėjas iš tam tikrų asmenų priima pinigų sumas, kurias įsipareigoja saugoti (arba saugoti banke) ir grąžinti pareikalavus kartu su indėlių palūkanomis. Minėtas pasaugos sutartis pareiškėjas yra sudaręs ir su A. R. bei J. Ž., tačiau pasaugos sutartys su minėtais asmenimis sudarytos dar 2007–2013 metais, t. y. bent 2 metais ankščiau negu padėti minėti indėliai. Pareiškėjas nenurodė detalesnių aplinkybių, patvirtinančių tai, kad minėti indėliai buvo padėti gavus pinigų sumas pagal jo pateiktas pasaugos sutartis. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys neįrodo, kad 2015 m. spalio 1 ir 2 dienomis padėtos kaip indėliai sumos priklauso ne pareiškėjui, o kitiems asmenims. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad VMI pagrįstai padėtas indėlių sumas vertino kaip priklausančias pareiškėjui.

Pareiškėjas taip pat nepaneigė Išvadoje nurodytos aplinkybės, jog 2014 m. jis gavo ne tik 6 769 Eur pajamų, bet ir 698,85 Eur indėlių palūkanų. Minėta Išvadoje nurodyta aplinkybe teisėjų kolegija abejoti neturi pagrindo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nepaisant to, kad nustatyta, jog pareiškėjas turėjo 35 000 Eur paskolą, kurios grąžinimo terminas 2017 m. sausio 1 d., tačiau Išvadoje išdėstyti duomenys apie pareiškėjo turimą turtą ir pajamas nesudaro pagrindo konstatuoti, kad, jam sumokėjus mokestinę nepriemoką į valstybės biudžetą, jo finansinė padėtis taptų kritine arba jis turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus. Minėtą išvadą pagrindžia ir tai, kad fizinių asmenų anketoje, užpildytoje 2015 m. spalio 22 d., (b. l. 124–129) pareiškėjas nurodė turintis UAB „Folium“ 2 500 Lt vertės akcijų, UAB „Magneta ir Transportas“ 233 630 Lt vertės akcijų, UAB „Vermont“ 10 000 Lt vertės akcijų ir UAB „Transporto kryptys“ 10 000 Lt vertės akcijų, o taip pat 2 500 Eur lėšų banko sąskaitose. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjas neįrodė, jog yra MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos jo mokestinei nepriemokai išdėstyti. Priešingai, tiek pareiškėjo pateikti, tiek mokesčių administratoriaus nustatyti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas pajėgus sumokėti iš karto visą mokestinę nepriemoką valstybei.

Įvertinus nustatytas aplinkybes, pripažintina, kad ginčijamas VMI sprendimas (priimtas remiantis Išvada, kuri yra sudėtinė minėto sprendimo dalis), priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, yra pagrįstas objektyviais duomenimis, motyvuotas, dėl to atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytus reikalavimus. Ginčijamas atsakovo sprendimas savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, jį priėmė kompetentingas viešojo administravimo subjektas, šį sprendimą priimant pagrindinės procedūros nebuvo pažeistos, dėl to naikinti pareiškėjo ginčijamą administracinį aktą nėra pagrindo.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą sprendimą, pripažinęs, kad ginčijamas VMI sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo J. I. (J. I.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.