- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-07-01
- Bylos Nr.
- A-525-2400-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01461-2010-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Maxima LT“
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariatui
- Trečiasis asmuo
- L. A.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Maxima LT“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Maxima LT“ skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui L. A. dėl nutarimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas UAB „Maxima LT“ (toliau – ir Bendrovė) skundu (b.l. 1–5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) Elektrėnų policijos komisariato (toliau – ir Elektrėnų policijos komisariatas) 2010 m. balandžio 13 d. nutarimą Nr. H234493 administracinio teisės pažeidimo byloje (toliau – ir Nutarimas) ir administracinę bylą nutraukti.
Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 34 straipsnio 11 dalį baudas už šio įstatymo 18 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų nesilaikymą skiria Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Tarnyba) ir policija. Policijos vardu skirti baudas turi teisę policijos įstaigų vadovai ar jų įgalioti asmenys. Skundžiamą Nutarimą priėmė Vilniaus AVPK struktūrinio padalinio Elektrėnų policijos komisariato, kuris neturi juridinio asmens ir „įstaigos“ statuso, viršininkas, kuris nėra policijos įstaigos vadovas, tačiau administracinio teisės pažeidimo byloje nėra dokumentų, patvirtinančių šio asmens įgaliojimus priimti nutarimus bylose dėl Įstatymo pažeidimų. Teigė, kad protokolą surašė Elektrėnų policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio specialistė D. B., tačiau byloje nėra dokumentų, patvirtinančių šio asmens įgaliojimus surašyti bylose administracinio teisės pažeidimo protokolus dėl Įstatymo pažeidimų. Nurodė, kad atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 260 straipsnio reikalavimus, kadangi protokolas surašytas pareiškėjui nedalyvaujant ir jo tinkamai neinformavus apie protokolo surašymo vietą ir laiką. Pareiškėjas surašytą protokolą gavo tik 2010 m. balandžio 9 d. kartu su pranešimu apie bylos nagrinėjimą, t. y. praėjus 3 dienoms nuo jo surašymo. Be to, protokolas nėra pareiškėjo pasirašytas, jame nėra įrašytas pareiškėjo paaiškinimas. Taip pat nei protokole, nei 2010 m. balandžio 6 d. atsakovo pranešime Nr. 10-28-S-3207, nei Nutarime nėra pažymėta apie teisių ir pareigų, numatytų ATPK 272 straipsnyje, išaiškinimą pareiškėjui. Nurodė, kad pagal ATPK 256 straipsnį įrodymus renka, prireikus ekspertą ar specialistą skiria pareigūnai, turintys teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, taip pat administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjantis organas (pareigūnas). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju protokolą surašė Elektrėnų policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio specialistė D. B., o Nutarimą priėmė Elektrėnų policijos komisariato viršininkas A. G., tačiau kai kuriuos įrodymus, kuriais protokole grindžiamas kaltinimas pareiškėjui, surinko ne šie asmenys. Teigė, kad byloje nėra įrodymų, kad D. P. turi įgaliojimus atsakovo vardu surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą arba nagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą bei rinkti įrodymus. Be to, protokole nėra tinkamai aprašyta, kas sudaro UAB „Maxima LT“ filmuotą medžiagą, t. y. nenurodyta laikmena, jų skaičius bei unikalūs identifikaciniai numeriai, nenurodyta, kokiomis aplinkybėmis ji yra užfiksuota ir kokiomis aplinkybėmis gauta, todėl nėra aišku, ar byloje esantis vaizdo įrašas yra tas vaizdo įrašas, kuris nurodytas protokole kaip UAB „Maxima LT“ filmuota medžiaga. Padarė išvadą, kad protokolas surašytas, nesiremiant 2010 m. kovo 19 d. poėmio protokolu, jis nėra įrodymas šioje byloje, atitinkamai, negalėjo būti remiamasi pagal jį gautu vaizdo įrašu. Teigė, kad 2010 m. kovo 19 d. specialistės D. P. surašytas protokolas dėl dokumentų ir daiktų paėmimo yra neišsamus ir neturi jokios įrodomosios reikšmės, nes jame nenurodyta konkreti šio protokolo surašymo vieta, tikslus šio protokolo surašymo laikas, konkreti paimama laikmena, jos unikalūs identifikaciniai numeriai, vaizdo stebėjimo ir fiksavimo įranga, kuria padarytas vaizdo įrašas. Padarė išvadą, kad byloje esantis vaizdo įrašas nėra leistina įrodinėjimo priemonė. Tuo tarpu iš liudytojų M. R., A. R., V. J. apklausos protokolų matyti, jog jie buvo apklausti nedalyvaujant pareiškėjui, taigi iš jo buvo atimta galimybė užduoti klausimus ir adekvačiai gintis nuo pareikšto kaltinimo. Pažymėjo, kad protokole nurodyti ir byloje esantys įrodymai neginčijamai nepatvirtina Įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 3 punkto pažeidimo sudėties, kadangi, visų pirma, byloje nėra kasos kvito, patvirtinančio nurodytų alkoholinių gėrimų pardavimo nepilnametei faktą. Byloje taip pat nėra jokių duomenų apie parduotus alkoholinius gėrimus, protokole minimi 2 buteliai 1,5 litro talpos alkoholinio koktelio „Jamaica“ nėra konfiskuoti ir prijungti prie bylos ar bent nufotografuoti, nei protokole, nei jokiame kitame byloje esančiame dokumente nėra nurodytas tikslus alkoholinio gėrimo pavadinimas, alkoholio koncentracija, gamintojas, partijos numeris ar kitoks identifikacinis numeris. Pastebėjo, kad vienose nutarimo vietose tariamai M. R. pirkti alkoholiniai gėrimai vadinami „sidru“, o kitur – „alkoholiniais kokteiliais“. Teigė, kad byloje esantis vaizdo įrašas nepatvirtina fakto, jog jame nurodytas asmuo perka alkoholinius kokteilius „Jamaica“, nes to dėl vaizdo įrašo kokybės tiesiog nesimato. Be to, kritiškai yra vertintinas darbuotojos L. A. 2010 m. balandžio 1 d. paaiškinimas, nes sunkiai įsivaizduojama ir logiškai paaiškinama, kad kasininkė-pardavėja per dieną aptarnaujanti kelis šimtus pirkėjų ir skenuojanti kelis tūkstančius prekių, praėjus daugiau kaip 2 savaitėms po tariamo pažeidimo gali minučių tikslumu atsiminti pardavimo laiką, konkrečias prekes (net nurodyti, kad jos yra skirtingo skonio), prisiminti asmenį, pirkusį tas prekes. Tokiame paaiškinime nėra užfiksuota, kad L. A. būtų buvęs parodytas vaizdo įrašas ar M. R. nuotrauka, ar kitokie duomenis, pagal kuriuos L. A. būtų galėjusi atpažinti M. R. Manė, kad apklausos metu L. A. galimai buvo daromas spaudimas pripažinti savo kaltę. Be to, byloje esantis vaizdo įrašas nepatvirtina fakto, kad jame nurodyti asmenys yra M. R. ir L. A., nes įrašas yra prastos kokybės. Taip pat byloje esantys nepilnamečių M. R., A. R., V. J. paaiškinimai yra vertintini kritiškai, nes tiek A. R., tiek V. J. nurodė, kad pardavėja M. R. amžiaus neklausė, nors jie patys nurodė, kad apsipirkime nedalyvavo ir stovėjo atokiau, todėl abejotina, ar jie apskritai ką nors galėjo girdėti. Be to, V. J. nurodė, kad jis su A. R. „stovėjo toliau“, tačiau A. R. teigia, kad su V. J. „nuėjo laukti ant suoliuko“. Pastebėjo, kad nepilnamečių M. R., A. R., V. J. paaiškinimai paimti praėjus 9 ir 15 dienų nuo tariamo apsipirkimo, tačiau visi šie asmenys, praėjus tokiam laiko tarpui, savo paaiškinimuose pateikė, pareiškėjo nuomone, stebėtinai vienodas detales. Pabrėžė, kad atsakovas paties tariamo pažeidimo nematė ir neužfiksavo, o bandė jį atkurti, pasinaudodamas ne pirminiais, o išvestiniais, neteisėtai surinktais ir/ar nenuosekliais ir nelogiškais įrodymais. Be to, byloje yra daug neaiškumų, o sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.
Atsiliepimas
Atsakovas Elektrėnų policijos komisariatas atsilikimu į skundą (b.l. 26–29) nurodė, jog nėra pagrindo tenkinti skundą.
Pažymėjo, kad turėjo Įstatymo numatytas teises (įgaliojimą) nagrinėti bylą, kurioje buvo kaltinamas pareiškėjas, nes Vilniaus AVPK viršininko 2009 m. lapkričio 5 d. įsakymo Nr. IO-V-752 „Dėl įgaliojimų taikyti ekonomines sankcijas už alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus suteikimo“ 9 punktu tokia teisė (įgaliojimas) atsakovui buvo suteikta. Nurodė, kad administracinio teisės pažeidimo protokolą pareiškėjui šioje byloje surašė institucijos Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio specialistė D. B., kuriai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2009 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. 10-V-209 „Dėl pareigybių ir darbo (pareigų) aprašymų pakeitimo“ 1.1.23 punktu patvirtinto pareigybės aprašymo 7.7. punktu tokia teisė (įgaliojimas) buvo suteikta. Be to, tokią teisę jai suteikė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 5-V-893 patvirtintos Viešosios policijos Prevencijos padalinio specialisto (nepilnamečių reikalų policijos pareigūno) tarnybinės veiklos aprašo 8.5.3, 8.7 punktų normos. Teigė, kad užtikrino pareiškėjo teises, numatytas ATPK 260, 272 straipsniuose, nes surašius administracinio teisės pažeidimo protokolą, jo kopija buvo išsiųsta pareiškėjui registruotu paštu. Toks protokolas yra Lietuvos policijos generalinio komisaro teisės aktais patvirtintos formos ir jo kitoje pusėje yra atspausdintos teisės, numatytos ATPK 272 straipsnyje, be to, minėtas protokolas buvo siunčiamas su lydraščiu, kuriame buvo papildomai išaiškintos pagrindinės teisės, numatytos Įstatymo 36, 37, 38 straipsniuose. Teigė, kad yra neįtikėtina, jog pareiškėjas jų nežinojo, nesuprato, be to, kaip rodo bylos aplinkybės, turėjo galimybę ir jomis pasinaudojo. Pažymėjo, kad pagal Įstatymo 37 straipsnį institucija privalėjo pranešti apie įstatymo pažeidimus raštu, nurodyti bylos nagrinėjimo laiką ir vietą, todėl institucija atitinkamu raštu įvykdė šią pareigą ir išsiuntė administracinio teisės pažeidimo protokolo kopiją pareiškėjui. 2010 m. balandžio 6 d. surašius minėtą protokolą byloje ir išsiuntus jį pareiškėjui, jau 2010 m. balandžio 8 d. apie 13 val. į instituciją atvyko UAB „Maxima LT“ Apsaugos departamento direktorius V. K., kuris domėjosi nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, bendravo apie tai su komisariato viršininku ir kitais padalinių vadovais. Padarė išvadą, jog aplinkybės rodo, kad pareiškėjui ne tik buvo sudaryta galimybė pasinaudoti savo teisėmis, tačiau jis jas žinojo ir naudojosi jomis. Teigė, kad specialistė D. P. turėjo teisę rinkti įrodymus nagrinėjamoje byloje, nes tokią teisę jai suteikia ATPK 256 straipsnis, taip pat Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2009 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. 10-V-209 „Dėl pareigybių ir darbo (pareigų) aprašymų pakeitimo“ 1.1.23 punktu patvirtinto pareigybės aprašymo 7.6 punkto norma bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 5-V-893 patvirtinto Viešosios policijos Prevencijos padalinio specialisto (nepilnamečių reikalų policijos pareigūno) tarnybinės veiklos aprašo 8.5.3, 8.7 punktų nuostatos. Pabrėžė, kad vaizdo įrašo autentiškumas ir jo, kaip vieno iš įrodymų šaltinio, teisėtumas nekelia byloje jokių abejonių, nes įrašas buvo padarytas pačių pareiškėjo darbuotojų ir teisės aktų nustatyta tvarka perduotas (apsaugos darbuotojo G. B.) institucijos atstovams, surašant protokolą dėl daiktų ir dokumentų paėmimo. Tuo tarpu ta aplinkybė, jog protokolas dėl daiktų ir dokumentų paėmimo nepaminėtas pačiame administracinio teisės pažeidimo protokole, nedaro šio įrodymų šaltinio nereikšmingu ar neteisėtu byloje. Institucijos priimtame nutarime aiškiai nurodyta, kad minėtas įrodymų šaltinis buvo vertinamas, sprendžiant bylą. Teigė, kad byloje esančių kitų įrodymų rinkimo teisėtumas taip pat nekelia abejonių, liudytojų paaiškinimai užfiksuoti tinkamai, o Bendrovės atstovų paaiškinime nurodyti teiginiai, jog apklausiant liudytojus buvo pažeistos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos, nes Bendrovės atstovai negalėjo jiems užduoti klausimų, yra deklaratyvūs, kadangi teisės aktai tokio reikalavimo, institucijai renkant paaiškinimus byloje iš kitų asmenų, nenumato. Byloje surinkti įrodymai nekelia jokių abejonių dėl pareiškėjui pateikto kaltinimo ir paties alkoholinio gėrimo pardavimo fakto nepilnamečiams. Paaiškino, kad alkoholiniai gėrimai nebuvo konfiskuoti, kadangi tokios teisės institucijai nenumato teisės aktai. Pareiškėjas nepateikė jokių svarių argumentų, kodėl institucija neturėjo tikėti jo paties perskaitytu, trijose vietose pasirašytu paaiškinimu. Nurodė, kad pareiškėjo teiginys, jog pardavėjai buvo galimai daromas spaudimas, paremtas tik prielaidomis, todėl nesvarstytinas. Be to, institucija nebuvo priešiškai nusistačiusi pareiškėjo atžvilgiu ir nesuinteresuota bylos baigtimi.
Trečiasis suinteresuotas asmuo L. A. atsiliepimu į skundą (b.l. 23) su skundu sutiko.
Nurodė, kad 2010 m. balandžio 1 d. buvo iškviesta į Elektrėnų policijos komisariatą dėl alkoholio pardavimo nepilnametei. Pareigūnė parodė jai vaizdo įrašą, kuriame ji atpažino save ir nepažįstamą merginą, perkančią gėrimus plastikiniuose buteliuose. Pažymėjo, jog kokie buvo gėrimai, vaizdo įraše nesimatė dėl blogos įrašo kokybės. Policijos pareigūnė patarė jai prisipažinti, o ji sutriko, pasimetė, todėl pasirašė pareigūnės surašytą paaiškinimą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 23 d. sprendimu (b.l. 94–101) skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Nustatė, kad 2010 m. balandžio 6 d. Elektrėnų policijos komisariato specialistė D. B. surašė UAB „Maxima LT“ administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. R 296575, kuriame nurodyta, kad UAB „Maxima LT“ darbuotoja L. A. 2010 m. kovo 15 d. apie 13 val. 20 min. pareiškėjui priklausančioje parduotuvėje, esančioje Rungos g. 4, Elektrėnai, pardavė M. R., gimusiai (duomenys neskelbtini) metais, t. y. jaunesnei kaip 18 metų, 2 butelius po 1,5 litro talpos alkoholinio koktelio „Jamaica“ ir tokiais veiksmais UAB „Maxima LT“ pažeidė Įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 3 punktą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 patvirtintų Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių ir mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse taisyklių 9.2 punktą. Išnagrinėjęs bylą, Elektrėnų policijos komisariato pareigūnas 2010 m. balandžio 13 d. priėmė Nutarimą, kuriuo pareiškėjui už Įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 3 punkto pažeidimą skyrė 1 500 Lt ekonominę sankciją.
Atsižvelgė į Įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 3 punktą, 34 straipsnio 4 dalį ir, ištyręs byloje esančius įrodymus, atmetė pareiškėjo argumentus, kad D. P. neturėjo teisės rinkti įrodymus, t. y. surašyti liudytojų paaiškinimus. Nurodė, jog į bylą pateiktas Vilniaus AVPK viršininko 2009 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. 10-V-209 patvirtinto pareigybės aprašymo 7.6 punktas jai suteikė teisę rengti administracinio teisės pažeidimo bylas. Be to, tokia teisė pareigūnei suteikta ir ATPK 256 straipsnio 3 dalimi. Taip pat kaip nepagrįstus atmetė argumentus, kad Elektrėnų policijos komisariato viršininkas A. G. neturėjo teisės surašyti ginčijamą nutarimą, o D. B. neįgaliota surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą. Pabrėžė, jog į bylą pateikto Vilniaus AVPK viršininko 2009 m. lapkričio 5 d. įsakymo Nr. IO-V-752 „Dėl įgaliojimų taikyti ekonomines sankcijas už alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus suteikimo“ 9 punktas numato, kad skirti baudas už Įstatymo pažeidimus turi teisę Elektrėnų policijos komisariato viršininkas, o D. B. teisė surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolus suteikta Vilniaus AVPK 2009 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. 10-V-209 patvirtintu pareigybės aprašymu. Be to, tokią teisę jai suteikia Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 5-V-893 patvirtintos Viešosios policijos Prevencijos padalinio specialisto (nepilnamečių reikalų policijos pareigūno) tarnybinės veiklos aprašo 8.5.3, 8.7 punktų normos. Nurodė, jog pareiškėjo argumentas, kad jam nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti, surašant protokolą, ir neišaiškintos jo teisės, nelaikytinas esminiu procesiniu pažeidimu, kadangi ne kiekvienas procesinis pažeidimas gali būti pagrindu panaikinti skundžiamą nutarimą, o tik toks, kuris sąlygojo iš esmės neteisingo sprendimo priėmimą. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. N3-444/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Administracinių teismų praktika Nr. 9, p. 31–40), pažymėjo, jog pareiškėjo dalyvavimas, priimant ginčijamą Nutarimą bei nagrinėjant bylą teisme, leidžia pašalinti visas klaidas, kurios buvo padarytos surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą. Pareiškėjo atstovė 2010 m. balandžio 13 d. susipažinusi su protokolu ir visa bylos medžiaga pateikė paaiškinimus ir pastabas, o iš Nutarimo turinio matyti, kad pateikti paaiškinimai buvo įvertinti. Kadangi pareiškėjo atstovas dalyvavo teismo posėdžiuose, buvo galimybė pasinaudoti įstatymo suteiktomis procesinėmis teisėmis ir pašalinti klaidas, kurios buvo padarytos, surašant protokolą. Todėl teismas nusprendė pareiškėjo nedalyvavimo, surašant protokolą, nelaikyti esminiu pažeidimu, dėl kurio skundžiamas Nutarimas turėtų būti panaikintas. Teismas, įvertinęs liudytojų G. B., E. B., A. T., D. B., M. R., A. R. parodymus, konstatavo, kad jie nuoseklūs ir neprieštarauja byloje esančiai rašytinei medžiagai. Nurodė, jog liudytojų A. T. ir E. B. parodymai teismo posėdyje atitinka jų paaiškinimus, nurodytus tarnybiniuose pranešimuose. Teismas, įvertinęs L. A. paaiškinime ir teismo posėdžio metu nurodytas aplinkybes, remdamasis Įstatymo 18 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A11-325/2005, A63-1647/2008, A662-1270/2010), aplinkybe, jog pirkėjai buvo 14 metų, įvertinęs pateiktą vaizdo įrašą, pažymėjo, jog iš vaizdo įrašo matyti, kad mergina, perkanti alkoholinius gėrimus yra jaunatviškos išvaizdos, todėl pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką ši išvaizda savaime preziumuoja abejonių atsiradimą. Pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų apie kokius nors ypatingus pirkėjos išvaizdos požymius, kurie tokias abejones pašalintų. Priešingai, iš byloje esančio pardavėjos paaiškinimo administracinio teisės pažeidimo byloje matyti, kad ji pirkėjos amžiaus neklausė, dokumentų pateikti neprašė. Tuo tarpu pirkėja nurodė, kad pardavėja į ją nepasižiūrėjo, o tokias aplinkybes patvirtina ir vaizdo medžiaga, iš kurios matyti, kad pardavėja nuskenuoja prekes, o į pirkėjos išvaizdą nekreipia dėmesio. Padarė išvadą, kad šiuo atveju pardavėja nesielgė taip, kaip turėjo elgtis pagal Įstatymą. Atmetė pareiškėjo argumentą, kad pareigūnė, surašiusi pardavėjos paaiškinimą, galėjo daryti jai psichologinį spaudimą, jog ji prisipažintų pardavusi alkoholinius gėrimus, kadangi toks argumentas nėra pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis. Be to, pati L. A. teismo posėdyje nurodė, kad pareigūnė spaudimo jai nenaudojo. Teismas, įvertinęs liudytojų M. R. ir A. R. parodymus, padarė išvadą, kad jie nuoseklūs ir atitinka pirminius paaiškinimus, duotus policijos pareigūnei, todėl teismas neturi jokio objektyvaus ir pagrįsto pagrindo jais nesivadovauti. Liudytojos patvirtino, kad pirko alkoholinius gėrimus iš moters, kuri sėdi posėdžių salėje. Teismas pažymėjo, jog neturi jokių objektyvių duomenų, kad liudytojos anksčiau būtų konfliktavusios su pardavėja, todėl turėtų tikslą ją neteisingai apkaltinti. Be to, apklausiant nepilnametes liudytojas tiek policijoje, tiek teismo posėdyje dalyvavo pedagogės, todėl nėra pagrindo netikėti duotais parodymais, manant, kad nepilnametėms galėjo būti daromas koks nors psichologinis spaudimas. Nurodė, jog faktą, kad 2010 m. kovo 15 d. apie 13 val. 30 min. parduotuvėje „Maxima“, esančioje Elektrėnuose, M. R. pirko du butelius sidro „Jamaica“, patvirtino ir V. J. savo rašytiniame paaiškinime. Jis taip pat nurodė, kad pardavėja Monikos dokumentų neprašė ir amžiaus neklausė. Pabrėžė, jog neturi pagrindo netikėti V. J. duotais parodymais, jį apklausiant dalyvavo tėvas, todėl prielaida dėl galimai daryto spaudimo atmestina. Taip pat atmetė argumentus, kad vaizdo įrašas negali būti laikomas leistinu įrodymu byloje, kadangi vaizdo įraše užfiksuotas aplinkybes patvirtino ir apklausti liudytojai. Liudytojas G. B., teismo posėdyje pažiūrėjęs vaizdo įrašą, parodė, kad jam nekyla abejonių, jog tai tos parduotuvės salė, pardavėją atpažino, patvirtino, kad įrašas tas, kurį perrašė į kaupiklį ir atidavė pareigūnėms. Pripažino, jog tokie liudytojo parodymai paneigia pareiškėjo abejones dėl to, ar tai buvo tas pats įrašas, kurio paėmimas užfiksuotas protokole dėl daiktų ir dokumentų paėmimo. Konstatavo, kad faktas, jog UAB „Maxima LT“ dirbanti pardavėja L. A. pardavė alkoholinio gėrimo „Jamaika“ nepilnametei M. R., yra įrodytas, pareiškėjas pagrįstai patrauktas atsakomybėn už Įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 3 punkto pažeidimą, todėl Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, o pareiškėjo skundas atmestinas. Pažymėjo, jog pareiškėjui, įvertinus atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą Įstatymo 34 straipsnio 8 dalyje, už 18 straipsnio 4 dalies 3 punkto pažeidimą paskirta mažesnė nei numatytos baudos vidurkis – 1 500 Lt bauda. Padarė išvadą, kad nuobauda paskirta, laikantis teisės aktų nuostatų.
III.
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b.l. 107–110), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimą. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
1. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, objektyviai neatsižvelgė į skunde išdėstytas argumentuotas abejones ne tik dėl įrodymų nuoseklumo, logiškumo, bet ir dėl teisėtumo. Teigia, jog protokolas Bendrovei surašytas, ne tiesiogiai mačius ir užfiksavus administracinį teisės pažeidimą, bet remiantis išvestiniais ir abejonę keliančiais įrodymais. Pabrėžia, jog nepateiktas kasos kvitas, patvirtinantis protokole nurodytų alkoholinių gėrimų pardavimo nepilnametei būtent Bendrovei priklausančioje parduotuvėje faktą, dėl prastos vaizdo įrašo kokybės nematyti, ar nepilnametė M. R. apskritai pirko protokole nurodytus alkoholinius gėrimus, L. A. teismo posėdžio metu nurodė, jog neprisimena, ar pardavė alkoholinius gėrimus M. R., be to, tikėtina, kad, surašant paaiškinimą, L. A. buvo daromas spaudimas.
2. Pažymi, jog liudytojo G. B. parodymai nepaneigia fakto, kad vaizdo įrašai paimti, pažeidžiant tokio paėmimo procedūrą, nustatytą teisės aktais, nes D. P. 2010 m. kovo 19 d. surašytas protokolas dėl dokumentų ir daiktų paėmimo nebuvo nurodytas administracinio teisės pažeidimo protokole. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjo motyvų dėl vaizdo įrašo kaip įrodymo leistinumo nepasisakė.
Atsiliepimas
Atsakovas Elektrėnų policijos komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 115–116) nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimas yra teisėtas, pagrįstas ir nėra pagrindo jį naikinti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme. Papildomai pateikiami tokie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad byloje nėra pirminių, tiesioginių apelianto kaltės įrodymų, nes priimant Nutarimą remtasi ir pažeidimą tiesiogiai mačiusių M. R., A. R., V. J. ir L. A. nuosekliais parodymais, vaizdo medžiaga.
2. Nurodo, jog Bendrovė atsisakė pateikti kontrolinės juostos, saugomos pas pareiškėją, dalį – kasos čekį, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad tokio čekio nėra, vertintinas kaip Bendrovės pasirinkta gynybos taktika.
3. Kadangi L. A. teismo posėdyje nurodė, kad joks neteisėtas poveikis institucijoje jai nebuvo daromas, ir pažymėjo, kad pardavėjams, padariusiems Įstatymo pažeidimus, darbdavys taiko sankcijas, ji galimai nutyli kai kurias reikšmingas aplinkybes. Be to, ji ir toliau dirba Bendrovėje, todėl yra akivaizdžiai suinteresuota duoti pareiškėjui palankius parodymus,
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Byloje ginčas kilo dėl Nutarimo, kuriuo pareiškėjui už Įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 3 punkte įtvirtinto draudimo, t. y. draudimo parduoti alkoholinius gėrimus asmenims, jaunesniems kaip 18 metų, pažeidimą skirta 1 500 Lt bauda.
Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, sutinka su jame pateiktu teisės normų aiškinimu bei padarytomis išvadomis, todėl dėl visų pareiškėjo skunde pateiktų argumentų atskirai nepasisakys.
Kaip matyti iš pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo, pareiškėjas savo nesutikimą su Nutarimu, pagrinde sieja su, jo nuomone, padarytais procedūrinio pobūdžio pažeidimais, taip pat netinkamu įrodymų vertinimu ir teigia, jog byloje nėra pakankamai duomenų, įrodančių Įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 3 punkte numatyto pažeidimo sudėties jo veikoje buvimo faktą.
Pirmiausia, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už įvairius įstatymo pažeidimus juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai bei atstovybės baudžiami bauda, yra išaiškinęs (byla Nr. A15-1056/2004), jog Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnyje nėra taisyklių, kurios būtų priskirtinos bendrajai administracinių teisės pažeidimų teisei, todėl konstatuotina teisės spraga, kuri turi būti užpildyta pagal įstatymo analogiją, taikant ATPK bendrosios dalies normas.
Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (bylos Nr. A15-39/2005, A6-1144/2006), ekonominės sankcijos už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus turi būti siejamos su administracine atsakomybe ir pagal savo prigimtį prilygintinos nuobaudoms už administracinius teisės pažeidimus.
Pažymėtina, jog, kaip matyti iš pateiktų išaiškinimų, ekonominės sankcijos, skiriamos už Įstatymo pažeidimus, tiesiogiai nėra nuobaudos už administracinius teisės pažeidimus. Tokios ekonominės sankcijos tik pagal savo prigimtį gali būti prilygintos minėtoms nuobaudoms, o ATPK gali būti taikomas tada, kai reikia užpildyti nurodytas teisės spragas arba nuoroda į ATPK yra tiesiogiai pateikiama pačiame Įstatyme. Kitais atvejais turi būti vadovaujamasi bendra taisykle, jog būtent Įstatymas yra specialus teisės aktas, reglamentuojantis klausimus, susijusius su ekonominių sankcijų dėl Įstatymo nuostatų pažeidimo taikymu, kurio nuostatos turi būti taikomos visais atvejais, skiriant minėtas ekonomines sankcijas.
Kaip jau minėta, pareiškėjas savo nesutikimą su Nutarimu grindžia vis eile procedūrinių pažeidimų, jo nuomone padarytų, surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą bei priimant Nutarimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tiek protokolas, tiek Nutarimas priimti įgaliotų subjektų, taip pat įgaliotas subjektas rinko įrodymus, todėl atskirai dėl tokio aspekto nepasisako.
Ginčo sprendimui aktualios Įstatymo redakcijos 35 straipsnio 1 dalis nustatė, jog šio Įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nurodytų kontrolės institucijų tam įgalioti darbuotojai (pareigūnai), nustatę, kad šio Įstatymo reikalavimai pažeisti, surašo ATPK nustatyto turinio protokolą. Remiantis ATPK 260 straipsniu, administracinio teisės pažeidimo protokole nurodoma: jo surašymo data ir vieta, protokolą surašiusio asmens pareigybė, pavardė, vardas; žinios apie administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį; administracinio teisės pažeidimo padarymo vieta, laikas ir esmė; šio kodekso straipsnis, straipsnio dalis ar kitas numatantis atsakomybę už šį pažeidimą teisės aktas, kurio reikalavimus pažeidė asmuo; liudytojų ir nukentėjusiųjų, jeigu jų yra, pavardės, adresai; administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens pasiaiškinimas; kitokios žinios, būtinos bylai išspręsti. Protokolą pasirašo jį surašęs asmuo ir administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo; jeigu yra liudytojų ir nukentėjusiųjų, protokolą gali pasirašyti taip pat ir šie asmenys.
Kaip matyti iš 2010 m. balandžio 6 d. administracinio teisės pažeidimo protokolo Nr. R296575 (b.l. 40), jame nurodyti pagrindiniai minėtose ATPK nuostatose įtvirtinti reikalavimai. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas nuostatas, bylos medžiagą, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nenustatyti esminiai pažeidimai, susiję su protokolo surašymu, kurie sudarytų pagrindą atitinkamai naikinti Nutarimą. Visi neaiškumai šiuo atveju galėjo ir buvo tinkamai pašalinti, bylą nagrinėjant teisme, todėl pareiškėjo argumentai dėl esminių pažeidimų, surašant protokolą, atmestini kaip nepagrįsti. Analogiška išvada darytina ir dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su netinkamu jo teisių išaiškinimu, pavėluotu protokolo įteikimu. Pirmosios instancijos teismas taip pat pakankamai išsamiai įvertino tokius pareiškėjo argumentus, todėl dėl jų papildomai nepasisakytina. Kartu sutiktina ir su teismo argumentu, jog pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos užduoti klausimus liudytojams teismo posėdžio metu, todėl šiuo aspektu pareiškėjo teisės taip pat negali būti vertinamos kaip pažeistos. Kiti pareiškėjo nurodyti procedūrinio pobūdžio pažeidimai atitinkamai taip pat nesudaro pagrindo naikinti ginčijamą aktą. Pabrėžtina, jog pareiškėjas pateikė savo paaiškinimus institucijai, priėmusiai Nutarimą, į kuriuos atitinkamai buvo atsižvelgta, priimant ginčijamą Nutarimą.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Byloje esantys 2010 m. balandžio 6 d. administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. R296575 (b.l. 40), pareiškėjo atstovės L. A. paaiškinimas (b.l. 44), M. R. paaiškinimas (b.l. 45), A. R. paaiškinimas (b.l. 46), V. J. paaiškinimas (b.l. 47), pirmosios instancijos teismo posėdžių metu duoti liudytojų D. B. (b.l. 82), M. R., A. R. (b.l. 90), G. B. (b.l. 81) parodymai, prie bylos pridėtas vaizdo įrašas patvirtina administracinio teisės pažeidimo protokole ir Nutarime nurodytas padaryto Įstatymo pažeidimo aplinkybes.
Pareiškėjas, nesutikdamas su tokia išvada, teigia, jog pareiškėjo atstovė L. A. paaiškinimo pati nerašė, ji galimai buvo spaudžiama pasirašyti jau surašytą paaiškinimą. Pabrėžtina, jog byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų tokius pareiškėjo teiginius. Priešingai, L. A. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu aiškiai nurodė, jog spaudimas jai daromas nebuvo (b.l. 90). Tuo tarpu ta aplinkybė, kad paaiškinimus surašė ne pati pareiškėjo atstovė, pati savaime nesudaro pagrindo teigti, jog tokie paaiškinimai neteisingi. Kadangi pardavėjos paaiškinime nurodytas aplinkybes iš esmės patvirtina kiti byloje esantys įrodymai, nėra pagrindo jais nesiremti. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo teiginiu, jog šiuo atveju pareiškėjo teiginiai dėl spaudimo L. A., gali būti susiję su pareiškėjo pasirinkta gynybos taktika. Be to, įvertinus byloje pateiktą medžiagą, nėra pagrindo sutikti su teiginiu, jog liudytojų M. R., A. R., V. J. paaiškinimai vertintini kritiškai, nes jie yra nenuoseklūs. Teisėjų kolegijos vertinimu, šių liudytojų parodymai, kaip ir jų paaiškinimuose nurodytos aplinkybės, iš esmės yra nuoseklūs, patvirtinantys pareiškėjo padarytą Įstatymo reikalavimų pažeidimą.
Pareiškėjas taip pat teigia, jog negali būti remiamasi filmuota medžiaga, kadangi neaišku, kur, kada, kokia įranga tokia medžiaga filmuota, netinkamai įformintas jos paėmimas. Pabrėžtina, jog minėtą filmuotą medžiagą pateikė pats pareiškėjas, o byloje yra pateiktas 2009 m. kovo 19 d. protokolas Dėl dokumentų ir daiktų paėmimo (b.l. 51), pasirašytas pareiškėjo atstovo, kuris pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (b.l. 81) taip pat patvirtino filmuotos vaizdo medžiagos autentiškumą. Tokios aplinkybės, įvertinus visą bylos medžiagą, remiantis teisingumo ir protingumo kriterijais, sudaro teisėjų kolegijai pagrindą sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog minėta filmuota vaizdo medžiaga laikytina tinkamu pareiškėjo padaryto Įstatymo pažeidimo įrodymu šioje byloje.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog padarytas pažeidimas įrodinėjamas išimtinai išvestiniais, nenuosekliais ir neteisėtai surinktais įrodymais. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus, sprendžia, jog jie patvirtina, kad pareiškėjas padarė Nutarime nurodytą Įstatymo nuostatų pažeidimą. Tuo tarpu pareiškėjo teiginiai, kad, byloje nesant pardavimo kvito, patvirtinančio alkoholinių gėrimų pardavimo faktą, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas, įpareigotas pirmosios instancijos teismo, nurodė, jog tokį kvitą pateikti būtų itin sudėtinga (b.l. 89), įvertinus kitus byloje esančius įrodymus, vertintini kaip neturintys įtakos Nutarimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs (byla Nr. A143-1365/2011), jog Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 3 punkte nustatytas draudimas parduoti alkoholinius gėrimus nepilnamečiams yra absoliutus ir adresuotas visiems subjektams, kurie verčiasi alkoholinių gėrimų pardavimu, tarp jų ir juridiniams asmenims, kurie pagal atitinkamą licenciją savo ūkinėje veikloje verčiasi prekyba šiais gėrimais.
Todėl, teismui įvertinus įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, ir nustačius, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas pažeidė tokį absoliutų draudimą, parduodamas alkoholinius gėrimus asmeniui, jaunesniam nei 18 metų, pareiškėjui pagrįstai skirta ekonominė sankcija. Skirtos ekonominė sankcijos dydis atitinka Įstatyme įtvirtintus reikalavimus.
Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, įvertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria
pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Maxima LT“ apeliacinio skundo netenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.