- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-11-25
- Bylos Nr.
- Ik-2302-171/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01461-2010-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rūta Miliuvienė, Henrikas Sadauskas, Irena Paulauskienė
- Trečiasis asmuo
- L. A.
- Pareiškėjas
- UAB „Maxima LT“
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariatui
SPRENDIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2010 m. lapkričio 25 d.
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Miliuvienės ir Henriko Sadausko, sekretoriaujant Jūratei Domarkaitei, dalyvaujant pareiškėjos atstovui A. F. (A. F.), atsakovų atstovui Andžejui Grudinskiui (Andžej Grudinskij) ir trečiajam suinteresuotam asmeniui L. A.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Maxima LT“ skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariatui (toliau – Vilniaus AVPK Elektrėnų PK) dėl nutarimo panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo L. A.).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5), kuriame prašo panaikinti Vilniaus AVPK Elektrėnų PK 2010-04-13 nutarimą Nr. H 234493.
Pareiškėja paaiškino, kad pagal Alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – Įstatymas) 34 str. 11 d. baudas už šio įstatymo 18 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų nesilaikymą skiria Tarnyba ir policija. Policijos vardu skirti baudas turi teisę policijos įstaigų vadovai ar jų įgalioti asmenys. Teigia, kad skundžiamą nutarimą priėmė Vilniaus AVPK struktūrinio padalinio Elektrėnų policijos komisariato, kuris neturi juridinio asmens ir „įstaigos“ statuso, viršininkas Andžejus Grudinskis, kuris nėra policijos įstaigos vadovas, tačiau administracinio teisės pažeidimo byloje nėra dokumentų, patvirtinančių šio asmens įgaliojimus priimti nutarimus bylose dėl Įstatymo pažeidimų. Teigia, kad protokolą surašė Vilniaus AVPK Elektrėnų PK Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio specialistė D. B., tačiau byloje nėra dokumentų, patvirtinančių šio asmens įgaliojimus surašyti bylose administracinio teisės pažeidimo protokolus dėl Įstatymo pažeidimų.
Pareiškėja mano, kad atsakovas pažeidė LR ATPK 260 str. reikalavimus, kadangi protokolas yra surašytas pareiškėjai nedalyvaujant ir jos tinkamai neinformavus apie protokolo surašymo vietą ir laiką. Pareiškėja surašytą protokolą gavo tik 2010 m. balandžio 9 d. kartu su pranešimu apie bylos nagrinėjimą, t. y. praėjus 3 dienoms nuo jo surašymo. Be to protokolas nėra pareiškėjos pasirašytas, jame nėra įrašytas pareiškėjos paaiškinimas. Taip pat nei protokole, nei 2010-04-06 atsakovo pranešime Nr. 10-28-S-3207, nei nutarime nėra pažymėta apie teisių ir pareigų, numatytų ATPK 272 str., išaiškinimą pareiškėjai.
Pareiškėja paaiškino, kad pagal LR ATPK 256 str. įrodymus renka, prireikus ekspertą ar specialistą skiria pareigūnai, turintys teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, taip pat administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjantis organas (pareigūnas). Protokolą surašė Vilniaus AVPK Elektrėnų PK Viešiosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio specialistė D. B., o nutarimą priėmė Vilniaus AVPK Elektrėnų PK viršininkas A. Grudinskis, tačiau kai kuriuos įrodymus, kuriais protokole grindžiamas kaltinimas pareiškėjai, surinko ne šie asmenys. Teigia, kad byloje nėra įrodymų, kad D. P. turi įgaliojimus atsakovo vardu surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą arba nagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą bei rinkti įrodymus.
Pareiškėja taip pat nurodo, kad protokole nėra tinkamai aprašyta, kas sudaro „UAB Maxima LT“ filmuotą medžiagą, t. y. nenurodyta laikmena, jų skaičius bei unikalūs identifikaciniai numeriai, nenurodyta, kokiomis aplinkybėmis ji yra užfiksuota ir kokiomis aplinkybėmis yra gauta, todėl, pareiškėjos manymu, nėra aišku, ar byloje esantis vaizdo įrašas yra tas vaizdo įrašas, kuris yra nurodytas protokole kaip „UAB „Maxima LT“ filmuota medžiaga“. Pareiškėja daro išvadą, kad protokolas buvo surašytas nesiremiant 2010-03-19 poėmio protokolu, jis nėra įrodymas šioje byloje, atitinkamai, negalėjo būti remiamasi pagal jį gautu vaizdo įrašu. Teigia, kad 2010-03-19 specialistės D. P. surašytas protokolas dėl dokumentų ir daiktų paėmimo yra neišsamus ir neturi jokios įrodomosios reikšmės, nes jame nenurodyti: konkreti šio protokolo surašymo vieta, tikslus šio protokolo surašymo laikas, konkreti paimama laikmena, jos unikalūs identifikaciniai numeriai, vaizdo stebėjimo ir fiksavimo įranga, kuria padarytas vaizdo įrašas. Dėl visų nurodytų aplinkybių, pareiškėja mano, kad byloje esantis vaizdo įrašas nėra leistina įrodinėjimo priemonė.
Pareiškėja pažymėjo, kad iš liudytojų M. R., A. R., V. J. apklausos protokolų matyti, jog jie buvo apklausti nedalyvaujant pareiškėjai, taigi jai buvo atimta galimybė užduoti klausimus ir adekvačiai gintis nuo pareikšto kaltinimo.
Mano, kad protokole nurodyti ir byloje esantys įrodymai neginčijamai nepatvirtina Įstatymo 18 str. 4 d. 3 p. pažeidimo sudėties, kadangi, visų pirma, byloje nėra kasos kvito, patvirtinančio nurodytų alkoholinių gėrimų pardavimo nepilnametei faktą. Antra, pareiškėjos teigimu, byloje nėra jokių duomenų apie parduotus alkoholinius gėrimus, protokole minimi 2 buteliai 1,5 litro talpos alkoholinio koktelio „Jamaica“ nėra konfiskuoti ir prijungti prie bylos ar bent nufotografuoti, nei protokole, nei jokiame kitame byloje esančiame dokumente nėra nurodytas tikslus alkoholinio gėrimo pavadinimas, alk. koncentracija, gamintojas, partijos numeris ar kitoks identifikacinis numeris. Pastebėjo, kad vienose nutarimo vietose tariamai M. R. pirkti alkoholiniai gėrimai vadinami „sidru“, o kitur – „alkoholiniais kokteiliais“.
Pareiškėja teigia, kad byloje esantis vaizdo įrašas nepatvirtina fakto, kad jame nurodytas asmuo perka alkoholinius kokteilius „Jamaica“, nes to dėl vaizdo įrašo kokybės tiesiog nesimato.
Mano, jog kritiškai yra vertintinas darbuotojos L. A. 2010-04-01 paaiškinimas, nes yra sunkiai įsivaizduojama ir logiškai paaiškinama, kad kasininkė-pardavėja per dieną aptarnaujanti kelis šimtus pirkėjų ir skanuojanti kelis tūkstančius prekių, praėjus daugiau kaip 2 savaitėms po tariamo pažeidimo gali minučių tikslumu atsiminti pardavimo laiką, konkrečias prekes (net nurodyti, kad jos yra skirtingo skonio), prisiminti asmenį, pirkusį tas prekes. Paaiškinime nėra užfiksuota, kad L. A. būtų buvęs parodytas vaizdo įrašas ar M. R. nuotrauka, ar kitokie duomenis, pagal kuriuos L. A. būtų galėjusi atpažinti M. R. Pareiškėja daro pagrįsta prielaidą, kad apklausos metu L. A. galimai buvo daromas spaudimas pripažinti savo kaltę.
Pareiškėja taip pat mano, kad byloje esantis vaizdo įrašas nepatvirtina fakto, kad jame nurodyti asmenys yra M. R .ir L. A., nes įrašas yra prastos kokybės. Mano, kad byloje esantys nepilnamečių M. R., A. R., V. J. paaiškinimai yra vertintini kritiškai. Tiek A. R., tiek V. J. nurodo, kad pardavėja M. R. amžiaus neklausė, nors jie patys nurodo, kad apsipirkime nedalyvavo ir stovėjo atokiau, taigi abejotina, ar jie apskritai ką nors galėjo girdėti. Be to, V. J. nurodo, kad jis su A. R.„stovėjo toliau“, tačiau A. R. teigia, kad su V. J. „nuėjo laukti ant suoliuko“. Pastebėtina ir tai, kad nepilnamečių M. R., A. R., V. J. paaiškinimai paimti praėjus 9 ir 15 dienų nuo tariamo apsipirkimo, tačiau visi šie asmenys, praėjus tokiam laiko tarpui, savo paaiškinimuose pateikia stebėtinai vienodas detales.
Pareiškėja teigia, kad atsakovas paties tariamo pažeidimo nematė ir neužfiksavo, o bando jį atkurti pasinaudodamas ne pirminiais, o išvestiniais, neteisėtai surinktais ir/ar nenuosekliais ir nelogiškais įrodymais. Be to, byloje yra daug neaiškumų, o sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.
Teismo posėdžiuose pareiškėjos atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti. Akcentavo tai, kad tiesioginių įrodymų, jog buvo pažeidimas, nėra, o pagal aplinkybių visumą to teigti negalima. (b. l. 81–82, 89–91).
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus AVPK Elektrėnų PK su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jo netenkinti. Atsiliepime (b. l. 26–29) nurodė, kad turėjo Įstatymo numatytas teises (įgaliojimą) nagrinėti bylą, kurioje buvo kaltinama pareiškėja, nes Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2009 m. lapkričio 5 d. įsakymo Nr. IO-V-752 „Dėl įgaliojimų taikyti ekonomines sankcijas už alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus suteikimo“ 9 p. tokia teisė (įgaliojimas) atsakovui buvo suteikta.
Paaiškino, kad administracinio teisės pažeidimo protokolą pareiškėjai šioje byloje surašė institucijos Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio (toliau – VTS PP) specialistė D. B., kuriai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2009 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. 10-V-209 „Dėl pareigybių ir darbo (pareigų) aprašymų pakeitimo“ 1.1.23 p. patvirtintos pareigybės aprašymo 7.7. punktu tokia teisė (įgaliojimas) buvo suteikta. Be to, tokią teisę jai suteikia Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 5-V-893 patvirtintos Viešosios policijos Prevencijos padalinio specialisto (nepilnamečių reikalų policijos pareigūno) tarnybinės veiklos aprašo 8.5.3; 8.7 punktų normos.
Atsakovas nurodo, kad užtikrino pareiškėjos teises, numatytas LR ATPK 260, 272 str., nes surašius administracinio teisės pažeidimo protokolą, jo kopija buvo išsiųsta pareiškėjai registruotu paštu. Minėtas protokolas yra Lietuvos policijos generalinio komisaro teisės aktais patvirtintos formos ir jo kitoje pusėje yra atspausdintos teisės, numatytos ATPK 272 str., be to, minėtas protokolas buvo siunčiamas su lydraščiu (byloje yra jo kopija), kuriame buvo papildomai išaiškintos pagrindinės teisės, numatytos Įstatymo 36, 37, 38 str. Mano, kad yra neįtikėtina, jog pareiškėja jų nežinojo, nesuprato, be to, kaip rodo bylos aplinkybės, turėjo galimybę ir jomis pasinaudojo.
Atsakovas pažymėjo, kad pagal Įstatymo 37 str. institucija privalėjo pranešti apie įstatymo pažeidimus raštu, nurodyti bylos nagrinėjimo laiką ir vietą, todėl institucija atitinkamu raštu įvykdė šią pareigą ir išsiuntė administracinio teisės pažeidimo protokolo kopiją pareiškėjai.
Pažymėjo, kad 2010 m. balandžio 6 d. surašius minėtą protokolą byloje ir išsiuntus jį pareiškėjai, jau 2010 m. balandžio 8 d. apie 13 val. į instituciją atvyko UAB „Maxima LT“ Apsaugos departamento direktorius V. K., kuris domėjosi nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, bendravo apie tai su komisariato viršininku ir kitais padalinių vadovais, taigi aplinkybės rodo, jog pareiškėjai ne tik buvo sudaryta galimybė pasinaudoti savo teisėmis, tačiau ji jas žinojo ir naudojosi jomis.
Atsakovas teigia, kad VTS PP specialistė D. P. turėjo teisę rinkti įrodymus nagrinėjamoje byloje, nes tokią teisę jai suteikia ATPK 256 str., taip pat Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2009 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. 10-V-209 „Dėl pareigybių ir darbo (pareigų) aprašymų pakeitimo“ 1.1.23 p. patvirtinto pareigybės aprašymo 7.6. punkto norma bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 5-V-893 patvirtintas Viešosios policijos Prevencijos padalinio specialisto (nepilnamečių reikalų policijos pareigūno) tarnybinės veiklos aprašo 8.5.3; 8.7 punktų nuostatos.
Teigia, kad vaizdo įrašo autentiškumas ir jo, kaip vieno iš įrodymų šaltinio, teisėtumas nekelia byloje jokių abejonių, nes įrašas buvo padarytas pačių pareiškėjos darbuotojų, ir teisės aktų nustatyta tvarka perduotas (apsaugos darbuotojo G. B.) institucijos atstovams, surašant protokolą dėl daiktų ir dokumentų paėmimo.
Teigia, kad aplinkybė, jog protokolas dėl daiktų ir dokumentų paėmimo nepaminėtas pačiame administraciniame teisės pažeidimo protokole, nedaro šio įrodymų šaltinio nereikšmingu ar neteisėtu byloje. Institucijos priimtame nutarime aiškiai nurodyta, kad minėtas įrodymų šaltinis buvo vertinamas sprendžiant bylą.
Teigia, kad byloje esančių kitų įrodymų rinkimo teisėtumas taip pat nekelia abejonių, liudytojų paaiškinimai užfiksuoti tinkamai, o bendrovės atstovų paaiškinime nurodyti teiginiai, jog apklausiant liudytojus buvo pažeistos LR ABTĮ nuostatos, nes bendrovės atstovai negalėjo jiems užduoti klausimų, yra deklaratyvūs, kadangi teisės aktai tokio reikalavimo, institucijai renkant paaiškinimus byloje iš kitų asmenų, nenumato.
Atsakovas teigia, kad byloje surinkti įrodymai nekelia jokių abejonių dėl pareiškėjai pateikto kaltinimo ir paties alkoholinio gėrimo pardavimo fakto nepilnamečiams. Paaiškino, kad alkoholiniai gėrimai nebuvo konfiskuoti, kadangi tokios teisės institucijai nenumato teisės aktai. Nurodo, kad pareiškėja nepateikė jokių svarių argumentų, kodėl institucija neturėjo tikėti jos pačios perskaityto, trijose vietose pasirašytu paaiškinimu.
Nurodo, kad pareiškėjos teiginys, jog pardavėjai buvo galimai daromas spaudimas, paremtas tik prielaidomis, todėl nesvarstytinas, be to, institucija nebuvo priešiškai nusistačiusi pareiškėjos atžvilgiu ir nesuinteresuota bylos baigtimi.
Teismo posėdžiuose atsakovų atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė teismo ginčijamo nutarimo nenaikinti (b. l. 81–82, 89–91).
Trečiasis suinteresuotas asmuo L. A. su skundu sutiko. Atsiliepime (b. l. 23) nurodė, kad 2010-04-01 buvo iškviesta į Elektrėnų PK dėl alkoholio pardavimo nepilnametei. Teigia, kad pareigūnė parodė vaizdo įrašą, kuriame ji atpažino save ir nepažįstamą merginą, perkančią gėrimus plastikiniuose buteliuose. Kokie buvo gėrimai, vaizdo įraše nesimatė dėl blogos įrašo kokybės. L. A. paaiškino, kad policijos pareigūnė patarė jai prisipažinti, o ji sutriko, pasimetė, todėl pasirašė pareigūnės surašytą paaiškinimą.
Teismo posėdyje L. A. nurodė, kad pareigūnė žodžiu skaitė, ką parašė, o ji pasirašė. Nurodė, kad tais atvejais, jeigu kyla abejonių dėl amžiaus, visada prašo pateikti asmens dokumentą. Teigė, kad neprisimena, jog pardavė nepilnamečiams alkoholinius gėrimus, tačiau vaizdo įraše save atpažįsta. Pareigūnė paaiškinimą surašė po to, kai pažiūrėjo vaizdo įrašą. Paaiškinimą pasirašė, kadangi atpažino save vaizdo įraše ir pareigūnė parodė mergaičių ir berniuko paaiškinimus, kuriuose buvo nurodyta, kad jie pirko alkoholinius gėrimus. Iš vaizdo įrašo nesimatė, kad tai buvo alkoholiniai gėrimai. Teigė, kad pareigūnė spaudimo jai nenaudojo. Pažymėjo, kad įmonėje dirba iki šiol. Neprisiminė, ar išdavė kvitą už prekes (b.l. 90).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Remdamasis byloje esančiais įrodymais teismas nustatė, kad 2010-04-06 Vilniaus AVPK Elektrėnų PK VTS PP specialistė D. B. surašė UAB „Maxima LT“ administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. R 296575 (b. l. 40), kuriame nurodyta, kad UAB „Maxima LT“ darbuotoja L. A. 2010 m. kovo 15 d. apie 13.20 val. pareiškėjai priklausančioje parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Elektrėnai, pardavė M. R., gim. 1996 m., t. y. jaunesnei kaip 18 m., 2 butelius po 1,5 litro talpos alkoholinio koktelio „Jamaica“ ir tokiais veiksmais UAB „Maxima LT“ pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 4 d. 3 p. ir Vyriausybės 2004-05-20 nutarimu Nr. 618 patvirtintų Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių ir mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse taisyklių 9.2 punktą.
Išnagrinėjęs bylą Vilniaus AVPK Elektrėnų PK pareigūnas 2010-04-13 priėmė nutarimą Nr. H 234493, kuriuo pareiškėjai už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 4 d. 3 p. pažeidimą skyrė 1 500 Lt ekonominę sankciją.
Ginčas kilo dėl to, ar Vilniaus AVPK Elektrėnų PK 2010-04-13 nutarimas, kuriame konstatuota, kad pareiškėja pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 4 d. 3 p., yra teisėtas ir pagrįstas.
Alkoholio kontrolės įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2010-01-01 iki 2010-06-30) 18 str. 4 d. 3 p. numato, kad Lietuvos Respublikoje draudžiama parduoti alkoholinius gėrimus asmenims, jaunesniems kaip 18 metų. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 „Dėl didmenines ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių ir mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse taisyklių patvirtinimo“ 9.2 p. taip pat numatytas analogiškas draudimas
Įstatymo 34 str. 4 d. numatyta, kad už šio Įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimo nesilaikymą įmonės baudžiamos nuo vieno tūkstančio litų iki trijų tūkstančių litų bauda.
Teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, atmeta pareiškėjos argumentus, kad D P. neturėjo teisės rinkti įrodymus, t. y. surašyti liudytojų paaiškinimus. Į bylą pateiktas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2009 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. 10-V-209 patvirtinto pareigybės aprašymo 7.6. punktas jai suteikia teisę rengti administracinio teisės pažeidimo bylas (b. l. 31–32). Be to, tokia teisė pareigūnei suteikta ir LR ATPK 256 str.3 d.
Pareiškėjos argumentai, kad Elektrėnų PK viršininkas Andžejus Grudinskis neturėjo teisės surašyti ginčijamą nutarimą, o D. B. neįgaliota surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, teismo vertinimu, nepagrįsti. Į bylą pateikto Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2009 m. lapkričio 5 d. įsakymo Nr. IO-V-752 „Dėl įgaliojimų taikyti ekonomines sankcijas už alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus suteikimo“ 9 p. numato, kad skirti baudas už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus turi teisę Elektrėnų PK viršininkas, o D. B. teisė surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolus suteikta Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2009 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. 10-V-209 patvirtintas pareigybės aprašymas. Be to, tokią teisę jai suteikia Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 5-V-893 patvirtintos Viešosios policijos Prevencijos padalinio specialisto (nepilnamečių reikalų policijos pareigūno) tarnybinės veiklos aprašo 8.5.3; 8.7 punktų normos.
Pareiškėjos argumentas, kad jai nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti surašant protokolą ir neišaiškintos jos teisės, nelaikytinas esminiu procesiniu pažeidimu, kadangi ne kiekvienas procesinis pažeidimas gali būti pagrindu panaikinti skundžiamą nutarimą, o tik toks, kuris sąlygojo iš esmės neteisingo sprendimo priėmimą. Pažymėtina, kad įstatymas protokolui suteikia specifines funkcijas, dėl kurių jis įgyja bent dvejopą reikšmę: pirma, procesinio dokumento, kuriame formuluojamas kaltinimas; antra, dokumento, kuriame fiksuojami nustatyti įrodymai bei kitos aplinkybės ir žinios, reikšmingos nagrinėjant bylą (LR ATPK 256 str. 2 d.) (2006 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N3-444/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Administracinių teismų praktika Nr. 9, p. 31–40). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjos dalyvavimas priimant ginčijamą nutarimą bei nagrinėjant bylą teisme leidžia pašalinti visas klaidas, kurios buvo padarytos surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjos atstovė 2010-04-13 susipažinusi su protokolu ir visa bylos medžiaga pateikė paaiškinimus ir pastabas (b.l. 43, 53). Iš nutarimo turinio matyti, kad pateikti paaiškinimai buvo įvertinti (b.l. 8 ). Kadangi pareiškėjos atstovas dalyvavo teismo posėdžiuose, todėl turėjo galimybę pasinaudoti įstatymo suteiktomis procesinėmis teisėmis ir pašalinti klaidas, kurios buvo padarytos, surašant protokolą.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos nedalyvavimo surašant protokolą nelaiko esminiu pažeidimu, dėl kurio skundžiamas nutarimas turėtų būti panaikintas.
Teismo posėdyje apklaustas liudytojas G. B. parodė, kad pas jį atėjo policijos pareigūnės, parodė savo pažymėjimus, paprašė filmuotos medžiagos, nurodė tikslią datą, valandą, kasos numerį. Pareigūnės parašė prašymą dėl filmuotos medžiagos, tačiau jis neišliko. Filmuotą medžiagą įrašė į kaupiklį. Nurodė, kad įrašą davė jomis pasitikėdamas. Kada prieš tą įvykį buvo filmavimo įrangos patikrinimas, neprisiminė. Peržiūrėjęs vaizdo įrašą, liudytojas parodė, kad jam nekyla abejonių, jog tai tos parduotuvės salė, pardavėją atpažįsta, įrašas tas, kurį perrašė į kaupiklį ir atidavė pareigūnėms (b. l. 81).
Teismo posėdyje apklaustas liudytojas E. B. parodė, kad gavo pranešimą, jog (duomenys neskelbtini) namo 5 aukšto virtuvėje nepilnamečiai vartoja alkoholinius gėrimus, nuvyko į nurodytą vietą ir užfiksavo dvi merginas ir vaikiną vartojančius alkoholinius gėrimus. Tai buvo dieną apie 14 val. Matė vieną plastmasinį sidro butelį su užrašu „Jamaika“, kuriame gėrimo likutis buvo apie 300 g Iš išvaizdos matėsi, jog jie nepilnamečiai, nuo jų sklido alkoholio kvapas. Jaunuoliai nurodė, jog gėrimą įsigijo „Maxima“ parduotuvėje, kuri Elektrėnuose yra viena. Aplinkybių, kaip įsigijo, neklausė. Jaunuoliai virtuvėje netriukšmavo, tik kalbėjosi. Liudytojas parodė, kad matė vieną sidro butelį, tačiau skysčio neragavo, pauostęs suprato, kad tai sidras. Butelio spalvos neprisiminė (b. l. 82).
Teismo posėdyje apklaustas liudytojas A. T. paaiškino, kad gavo pranešimą, jog bendro naudojimo virtuvėje jaunuoliai vartoja alkoholinius gėrimus. Nuvykę nurodytu adresu, užfiksavo 2 merginas ir 1 vaikiną vartojančius alkoholinį gėrimą „Jamaika“. Butelyje buvo likę apie 300 g gėrimo. Paaiškino, jog pagal išorinius požymius matėsi, kad jaunuoliai nepilnamečiai. Jie nurodė, kad gėrimą įsigijo „Maxima“ parduotuvėje. Parodė, kad tai buvo alkoholinis kokteilis ar sidras, kurio rasta 1 butelis. Teigė, kad gėrimą išpylė, o butelį išmetė, tačiau tiksliai neprisimenė (b. l. 82).
Liudytoja D. B. parodė, kad ji apklausė pardavėją ir surašė protokolą. Nurodė, kad pardavėjos paaiškinimą surašė ji, o pardavėja sėdėjo šalia. Surašytą paaiškinimą perskaitė, o L. A. pasirašė. Teigė, kad L. A. įvykį prisiminė parodžius filmuotą medžiagą, sakė, kad pardavė alkoholį manydama, jog mergina pilnametė. Paaiškino, kad kvietė Elektrėnų „Maxima“ atstovą, kuris atvykęs nurodė, jog nėra įgaliotas atstovas (b. l. 82).
Teismo posėdyje apklausta liudytoja M. R. parodė, kad alkoholinį gėrimą „Jamaica“ pirko parduotuvėje „Maxima“. Nurodė, kad pardavėją prisimena, ji šiuo metu sėdi posėdžių salėje. Teigė, kad gėrimą pirko viena, o to, ar pardavėja išdavė pirkimo kvitą, neprisimena. Nurodė, kad tą dieną buvo su V. J. ir A. R., pirko vieną arba du butelius alkoholinio gėrimo, po to nuėjo pas draugę į bendrabutį. Atvykę pareigūnai paprašė dokumentų, kadangi jų neturėjo, nuvežė į policijos komisariatą. Teigė, kad ji atrodė vyriausia, todėl ji ir pirko gėrimus. Pardavėja į ją net nepasižiūrėjo. Vaizdo įraše save atpažino, pripažino, kad įraše matosi, jog perka du butelius. Patvirtino, kad viskas buvo taip, kaip vaizdo įraše.
M. R. nurodė, kad draugai tuo metu, kai ji pirko gėrimus, stovėjo prie suoliuko netoli kasos. Teigė, kad vaizdo įrašo pareigūnė nerodė.
Teismo posėdyje apklausta liudytoja A. R. parodė, kad įvykį, kai pirko alkoholinius gėrimus, prisimena. Paaiškino, kad nuėjo į parduotuvę „Maxima“, pirko du butelius sidro „Jamaica“. Juos pirko M. R.. Paaiškino, kad „Jamaika“ yra alkoholinis gėrimas. Nurodė, kad buvo trise: ji, M. R. ir V. J. M. mokėjo pinigus kasoje moteriai, kuri šiuo metu sėdi posėdžių salėje. Butelio talpa buvo 1,5 l. Patvirtino, kad viskas buvo taip, kaip vaizdo įraše. Parodė, kad pareigūnai butelį, kurio viso nespėjo išgerti, pasiėmė. Kai ji kalbėjo, pareigūnė rašė paaiškinimą, buvo matyti sustabdytas vaizdo įrašas, kur jie stovi trise ir laiko butelius. Tikslaus laiko, kada pirko gėrimus, neprisiminė, pareigūnei sakė apytikslį gėrimų pirkimo laiką.
Teismas, įvertinęs teismo posėdyje apklaustų liudytojų parodymus, konstatuoja, kad jie nuoseklūs ir neprieštarauja byloje esančiai rašytinei medžiagai.
Liudytojų A. T. ir E. B. parodymai teismo posėdyje atitinka jų paaiškinimus, nurodytus tarnybiniuose pranešimuose (b. l. 41, 42).
Trečiojo suinteresuoto asmens L. A. paaiškinime (b. l. 44) nurodyta, jog ji pardavė 2 butelius alkoholinio kokteilio „Jamaika“ po 1, 5 litro talpos. Paaiškino, kad gėrimus pardavė merginai, todėl, kad ji atrodė vyresnė, t. y. jau pilnametė, dėl tos pačios priežasties ir nepaprašė dokumento. Per teismo posėdį ji teigė, kad neprisimena, jog pardavė nepilnamečiams alkoholinius gėrimus, tačiau vaizdo įraše save atpažįsta.
Įstatymo 18 str. 5 d. numatyta, kad alkoholinių gėrimų pardavėjai turi teisę, o kai kyla abejonių, kad asmuo yra jaunesnis negu 18 metų, privalo iš perkančio alkoholinius gėrimus asmens reikalauti pateikti asmens amžių liudijantį dokumentą. Jeigu toks asmuo nepateikia amžių liudijančio dokumento, alkoholinių gėrimų pardavėjai privalo atsisakyti parduoti jam alkoholinius gėrimus. Aiškindamas šią teisės normą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad ji yra skirta užtikrinti Įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 3 punkte nustatyto draudimo vykdymą. Toks užtikrinimas yra išreikštas imperatyviai nustatyto, pardavėjui privalomo laikytis elgesio modelio pateikimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad pagal analizuojamos normos esmę ir minėtą paskirtį bei taikant protingumo kriterijus darytina išvada, kad pirkėjo jaunatviška išvaizda savaime gali preziumuoti minėtų abejonių atsiradimą, todėl darytina išvada, kad įrodinėti, jog minėtos abejonės negalėjo atsirasti, privalo alkoholinių prekių pardavėjas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-325/2005, 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1647/2008, 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1270/2010).
Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad alkoholinių gėrimų pirkėjai buvo 14 metų. Iš vaizdo įrašo matyti, kad mergina, perkanti alkoholinius gėrimus yra jaunatviškos išvaizdos. Taigi pagal LVAT suformuotą praktiką ši išvaizda savaime preziumuoja abejonių atsiradimą. Pareiškėja nepateikė įrodymų apie kokius nors ypatingus pirkėjos išvaizdos požymius, kurie tokias abejones pašalintų. Priešingai, iš byloje esančio pardavėjos paaiškinimo administracinio teisės pažeidimo byloje matyti, kad ji pirkėjos amžiaus neklausė, dokumentų pateikti neprašė. Pirkėja nurodė, kad pardavėja į ją nepasižiūrėjo. Tai patvirtina ir vaizdo medžiaga, iš kurios matyti, kad pardavėja nuskenuoja prekes, o į pirkėjos išvaizdą nekreipia dėmesio. Darytina išvada, kad šiuo atveju pardavėja nesielgė taip, kaip turėjo elgtis pagal įstatymą.
Teismas atmeta pareiškėjos argumentą, kad pareigūnė, surašiusi pardavėjos paaiškinimą, galėjo daryti jai psichologinį spaudimą, jog ji prisipažintų pardavusi alkoholinius gėrimus, kadangi šis argumentas nėra pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis. Be to, pati L. A. teismo posėdyje nurodė, kad pareigūnė spaudimo jai nenaudojo (b. l. 90).
Teismas, įvertinęs liudytojų M. R. ir A. R. parodymus, daro išvadą, kad jie nuoseklūs ir atitinka pirminius paaiškinimus, duotus policijos pareigūnei (b. l. 45, 46), todėl teismas neturi jokio objektyvaus ir pagrįsto pagrindo jais nesivadovauti. Liudytojos patvirtino, kad pirko alkoholinius gėrimus iš moters, kuri sėdi posėdžių salėje (b. l. 90). Teismas neturi jokių objektyvių duomenų, kad liudytojos anksčiau būtų konfliktavusios su pardavėja, todėl turėtų tikslą ją neteisingai apkaltinti. Teismas pažymi, kad apklausiant nepilnametes liudytojas tiek policijoje, tiek teismo posėdyje dalyvavo pedagogės, todėl nėra pagrindo netikėti duotais parodymais, manant, kad nepilnametėms galėjo būti daromas koks nors psichologinis spaudimas.
Faktą, kad 2010-03-15 apie 13:30 val. parduotuvėje „Maxima“, esančioje Elektrėnuose, M. R. pirko du butelius sidro „Jamaica“, patvirtino ir V. J. savo rašytiniame paaiškinime (b. l. 47). Jis taip pat nurodė, kad pardavėja M. dokumentų neprašė ir amžiaus neklausė. Teismas neturi pagrindo netikėti V. J. duotais parodymais, jį apklausiant dalyvavo tėvas, taigi prielaida dėl galimai daryto spaudimo atmestina.
Teismas atmeta pareiškėjos argumentus, kad vaizdo įrašas negali būti laikomas leistinu įrodymu byloje, kadangi vaizdo įraše užfiksuotas aplinkybes patvirtino ir apklausti liudytojai. Liudytojas G. B., teismo posėdyje pažiūrėjęs vaizdo įrašą, parodė, kad jam nekyla abejonių, jog tai tos parduotuvės salė, pardavėją atpažino, patvirtino, kad įrašas tas, kurį perrašė į kaupiklį ir atidavė pareigūnėms (b. l. 81). Šie liudytojo parodymai paneigia pareiškėjos abejones dėl to, ar tai buvo tas pats įrašas, kurio paėmimas užfiksuotas protokole dėl daiktų ir dokumentų paėmimo (b. l. 51).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 6 d. nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtos teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.
Teismas, visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyręs bylos aplinkybių visetą, konstatuoja, kad faktas, jog UAB „Maxima LT“ dirbanti pardavėja L. A. pardavė alkoholinio gėrimo „Jamaika“ nepilnametei M. R., yra įrodytas, pareiškėja pagrįstai patraukta atsakomybėn už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 4 d. 3 p. pažeidimą, taigi Vilniaus AVPK Elektrėnų PK 2010-04-13 nutarimas Nr. H 234493 yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, todėl pareiškėjos skundas atmestinas.
Pareiškėjai, įvertinus atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą Alkoholio kontrolės įstatymo 34 str. 8 d., už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 4 d. 3 p. pažeidimą paskirta mažesnė nei numatytos baudos vidurkis – 1 500 Lt bauda. Teismas daro išvadą, kad nuobauda paskirta laikantis teisės aktų nuostatų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str., teismas
nusprendžia:
pareiškėjos UAB „Maxima LT“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.