Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Auruškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Veniulytės - Jankūnienės, Tatjanos Žukauskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. K. ieškinį atsakovei V. K. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir kitų su santuokos nutraukimu susijusių reikalavimų, ir atsakovės V. K. priešieškinį atsakovui J. K. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir kitų su santuokos nutraukimu susijusių reikalavimų, valstybės institucija išvadai duoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas ginčas, susijęs su santuokos nutraukimu, santuokoje įgyto turto padalinimu, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymu, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimu, skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.

Apeliantė (atsakovė) nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje dėl išlaikymo, išlaikymo įsiskolinimo, santuokoje įgyto turto padalijimo ir ieškovo bendravimo tvarkos su vaikais nustatymo, prašant priimti naują sprendimą, todėl kolegija atskirai pasisako dėl skundžiamo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo apeliacinio skundo ribose.

Dėl išlaikymo ir jo įsiskolinimo priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas ieškovo ir atsakovės nepilnamečių vaikų Jurgio D. K. ir Urtės M. K. gyvenamąją vietą nustatė su motina V. K. ir priteisė iš tėvo J. K. išlaikymą, mokamą kiekvienam vaikui po 500 Lt kas mėnesį periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo dienos (2009-10-01) iki vaikų pilnametystės, o taip pat priteisė 3000 Lt išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2009-04-01 iki 2009-10-01. Apeliantė teigia, kad vaikų išlaikymui iš tėvo turėjo būti priteista po 600Lt , kadangi kiekvienam iš jų per mėnesį vidutiniškai reikia išleisti 1095 Lt. Be to, sūnui J. D. kas mėnesį papildomai reikia išleisti mažiausiai 100 Lt vaistams, abiems vaikams reikia nupirkti naujus akinius (250 Lt). Vaikai taip pat nori lankyti keramikos būrelį, kurio mėnesinė kaina yra 60 Lt. Kasmet papildomai kiekvienam vaikui mokymosi reikmėms vidutiniškai reikia išleisti apie 250 Lt, o ieškovas yra materialiai pajėgus teikti savo vaikams prašomą priteisti išlaikymą. Tačiau kolegija šiuos apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

CK 3.192 straipsnis reglamentuoja tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus. CK 3.198 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, priteisdamas išlaikymą, turi nustatyti tokį išlaikymo dydį, kuris būtų pakankamas tenkinti bent minimalius vaikų poreikius. Būtinoms vaiko vystymosi sąlygoms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Teismas, spręsdamas klausimą dėl vaikų išlaikymo dydžio, turi nustatyti šiuos teisiškai reikšmingus faktus: konkretaus vaiko poreikius ir abiejų tėvų turtinę padėtį. CK 3.192 straipsnio 2 dalis numato, jog išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinantis būtinas vaikui vystytis sąlygas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką nepilnamečių vaikų išlaikymo srityje, ne kartą yra pažymėjęs, kad CK 3.192 straipsnyje įtvirtintas proporcingumo principas tarp vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties reiškia, kad vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties, t. y. teismas negali priteisti vaiko išlaikymui daugiau, negu tai objektyviai leidžia jo tėvų turtinė padėtis. Dėl to, nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo, teismas privalo nustatyti tėvo (motinos) turtinę padėtį - visas jų gaunamas pajamas, turtą, būtinas išlaidas ir vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje R. B. v. V. M., bylos Nr. 3K-3-294/2010; 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje R. P. v. E. J., bylos Nr. 3K-3-37/2010; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje B. D. v. R. D., bylos Nr. 3K-3-101/2010; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje S. S. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-569/2008; kt.). Tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti.

Kasacinis teismas taip pat yra nurodę, kad sprendžiant išlaikymo dydžio nustatymo klausimą, turi būti atsižvelgiama į prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principą, reiškiantį, kad teismas, priimdamas sprendimą, visų pirma turi tai įvertinti vaiko teisių ir interesų atžvilgiu, t. y. prioritetiškai į juos atsižvelgti, užtikrinti jų apsaugą (CK 3.3 straipsnis). Visos abejonės dėl išlaikymo dydžio nustatymo turi būti vertinamos vaiko interesų naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje E. D. v. L. D., bylos Nr.3K-3-1017/2003, 2004 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje B. M. v. Z. M., bylos Nr.3K-3-5/2004; 2004 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje A. P. v. S. P., bylos Nr. 3K-3-231/2004). Tai reiškia, kad tuo atveju, jei yra pagrįstų abejonių dėl tikrosios tėvų turtinės padėties, jų gaunamų pajamų ir pan., teismas ją turi vertinti vaiko interesų naudai, t. y. laikyti, kad padėtis leidžia priteisti vaiko poreikius atitinkantį išlaikymo dydį, atsižvelgiant į jo gebėjimus ir norus, sudarant sąlygas dalyvauti įvairiuose papildomuose užsiėmimuose, sporto, kultūros renginiuose, lankyti teatrus, koncertus, vaikų atostogų stovyklas, įgyti vaikui reikiamų priemonių jo gabumams lavinti, taip pat žaidimams ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje D. K. v. T. K., bylos Nr. 3K-3-286/2004, 2005 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje G. V. v. D. V., bylos Nr. 3K-3-620/2005).).

Pagal kasacinio teismo nustatytą orientacinį išlaikymo kriterijų – vieno vaiko išlaikymui per mėnesį reikalingos lėšos atitinka vieną minimalią mėnesio algą, kuri šiuo metu yra 800Lt, tačiau šis kriterijus nėra imperatyvus, jis taikytinas priklausomai nuo konkrečios situacijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m, sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. I. v. R. I., bylos Nr. 3K-3-32/2010). Teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo teisminėje praktikoje yra taip pat nurodęs, kad jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis (CK 3.192 straipsnio 2 dalis), jei ne – tai išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. S. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-495/2009). Tai rodo, kad būtent vaiko interesų patenkinimo prioritetas bei tėvų turtinė padėtis yra tie kriterijai, kurie leidžia nukrypti nuo orientacinio vienos minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymo.

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas faktiškai sprendė, kad kiekvieno vaiko išlaikymui reikia 800Lt, o ieškovui iš šios sumos tenka mokėti 500Lt, nevertinant papildomų poreikių ir byloje esančių įrodymų dėl abiejų tėvų turtinės padėties. Kolegija nesutinka su apeliantės argumentais, kad be papildomų išlaidų kiekvieno paauglio išlaikymui reikia 1095Lt, nes ji faktiškai nepateikė įrodymų, kad turėjo lėšų tokioms išlaidoms ir realiai jos buvo (CPK 178str.). Kolegija sprendžia, kad šiuo atveju protingos ir būtinos išlaidos vieno vaiko poreikių tenkinimui yra 800Lt. Be to, iš šios sumos faktiškai turėtų būti tenkinami ir vaikų mokymosi reikmenų įsigijimas, o taip pat bent vieno būrelio lankymas, nepriskiriant šių išlaidų prie papildomų. Prie papildomų būtinų išlaidų kolegija priskiria akinių įsigijimą, kadangi abu vaikai juos nešioja, išauga ir reikia keisti. Todėl kolegija sprendžia, kad šios išlaidos per metus negali viršyti 250Lt vienam vaikų. Tuo tarpu, kad vaikai turi specialių poreikių, serga ir jiems yra reikalingas nuolatinis gydymas, pastovus vaistų vartojimas, įrodymų byloje nėra. Tokiu būdu kolegija sprendžia, kad vieno vaiko išlaikymui reikalinga būtina lėšų suma per mėnesį sudaro ne daugiau kaip 850Lt, laikant šią sumą pagrįsta ir protinga, kuri turi būti paskirstyta tarp abiejų tėvų ir naudojama lygiomis dalimis pagal paskirtį (CK 3.192, 3.198str.).

Apeliantė teigia, kad ieškovo turtinė padėtis yra gera, nes jis dirba pagal verslo liudijimą ir gauna nemažas pajamas, o jos pajamos šiuo metu sudaro tik 300Lt per mėnesį, 2009 metais buvo išmokėta 2948,43Lt nedarbo draudimo išmokų.

Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad ieškovas yra stalius, dirbo pagal verslo liudijimą ir 2006-2008 metais gavo nemažas pajamas (b.l.154-161), tačiau pajamos ženkliai sumažėjo 2009-2010metais (b.l.162-164,236-238), o 2010-12-29 ieškovas buvo registruotas darbo biržoje, kaip ieškantis darbo asmuo. Ieškovas nurodo, kad jam pragyventi padeda draugė ir šią aplinkybę patvirtina banko pažymą (b.l.289), iš kurios matyti pervestos pinigų sumos. Iš sodros gautų pažymų matyti, kad ieškovo pajamos dar labiau sumažėjo, o atsakovė dirba ir gauna 351Lt darbinių pajamų per mėnesį. Tačiau abu tėvai yra darbingi, sveikti, todėl faktiškai turi galimybę dirbti ir užsidirbti daugiau bei privalo pagal įstatymą išlaikyti savo vaikus. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, kolegija sprendžia, kad sprendimo priėmimo metu ir dabar esama tėvų turtinė padėtis neleidžia pagrindo teigti, jog nepilnamečių vaikų poreikiai gali būti tenkinami daugiau nei būtini, o ieškovui tektų didesnė išlaikymo dalis nei 500Lt vienam vaikui. Todėl apeliantės skundas dėl priteisto iš tėvo teiktino išlaikymo dydžio padidinimo iki 600Lt atmestinas.

Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl priteisto iš tėvo 3000Lt išlaikymo vaikams įsiskolinimo, kadangi pati atsakovė pripažino, jog ieškovas tam tikrą išlaikymą teikdavo ir iki kreipimosi į teismą dienos. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovės pajamos 2009 ir ankstesniais metais sudarė 300-400Lt, o ieškovo buvo žymiai didesnės ir tik jis faktiškai apmokėdavo komunalines paslaugas ir kitas buto išlaikymo išlaidas. Atsakovė taip pat nepateikė įrodymų iš banko, kad tėvas realiai turėjo ir skolino dukrai pinigus, o ji gavo nurodytas sumas ir jas išleido vaikų išlaikymui, mokėjo dalį mokesčių ar kitaip panaudojo šeimos poreikių tenkinimui. Pažymėtina ir tai, kad mažesnio amžiaus vaikų poreikiai buvo mažesni, todėl kolegija sprendžia rodo, kad panaikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą išlaikymo įsiskolinimo priteisimo dalyje pagrindo nėra.

Dėl turto padalijimo.

Kolegija pažymi, kad turtas paprastai padalijamas lygiomis dalimis, išskyrus atvejus, kai įstatyme leidžiama nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo (CK 3.117, 3.123 straipsniai). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, taikant CK 3.123 straipsnio 1 dalies normas, reglamentuojančias nukrypimą nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas yra būtinas, siekiant apsaugoti sutuoktinio, vaiko interesus; vadinasi, turi būti pakankamai aiškūs kriterijai, nustatant sutuoktiniams tenkančias turto dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje A. L. v. R. L., bylos Nr. 3K-3-251/2006; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje R. D. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-479/2009). Tai reiškia, kad teismas privalo argumentuotai pagrįsti, kodėl parenka vienokį ar kitokį nukrypimo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių mastą. Teismas, nustatęs dalijamą sutuoktinių turtą ir jo vertę (CK 3.118, 3.119 straipsniai) bei sutuoktiniams tenkančias turto dalis (CK 3.117, 3.123 straipsniai), padalija turtą natūra, t. y. kiekvienam sutuoktiniui perduoda aiškiai apibrėžtą turtą (CK 3.127 straipsnio 3 dalis). Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalinti negalima arba vienam iš sutuoktinių tenka didesnės vertės turtas, kitam sutuoktiniui priteisiama piniginė kompensacija.

Be to, teismas, spręsdamas dėl santuokinio turto padalijimo būdo, vadovaujasi CK ir CPK nuostatomis, remiasi byloje nustatytomis aplinkybėmis ir kitais faktiniais jos duomenimis, atsižvelgia į sutuoktinių išdėstytus pageidavimus, tačiau nėra jų griežtai saistomas ir įvertinęs visas konkrečiu atveju reikšmingomis pripažintas (nurodytas CK 3.123 straipsnio 1 dalyje, 3.127 straipsnio 3 dalyje, taip pat kitas svarbias) aplinkybes, parenka santuokinio turto padalijimo būdą. Teismui parenkant turto padalijimo būdą, taip pat dalijant turtą natūra, atsižvelgiama į objektyvius sutuoktinių poreikius, nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes (CK 1.123 straipsnio 1 dalis, 3.127 straipsnio 3 dalis.

Nustatyta, kad ieškovui ir atsakovei jungtinės nuosavybės teisėmis priklauso 3 kambarių butas, esantis Gedvydžių g. 27-49, Vilniuje, unikalus Nr. 1099-0016-2016:0044, turintis 66,89kv.m. bendro ploto, 114000Lt vertės, negyvenamosios patalpos (stalių dirbtuvės), esančios Utenos g. 41A, Vilniuje, unikalus Nr. 1097-8013-7212:0006, 33906Lt vertės ir du automobiliai BMW 524, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vertė -300Ltir BMW 524, valst. Nr. LVS 76, kurio vertė-1500Lt. Taigi viso dalintino turto vertė yra 149706L ir dėl šios aplinkybės ginčo nėra.

Atsižvelgiant, kad nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su motina, pirmosios instancijos teismas CK 3.123str.1d. pagrindu nukrypo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo (CK 3.11str.) ir apeliantei priteisė 2/3 buto bei ½ negyvenamųjų patalpų, t.y. turto už 92953Lt(114000Lt:3x2_33906Lt:2), o ieškovui paliko turto už 56753Lt (149706Lt-92953Lt).

Apeliantė skunde reikalauja, kad jai būtų priteistas visas butas, o ieškovui atitektų stalių dirbtuvės ir automobiliai, kadangi su ja lieka gyventi skirtingų lyčių vaikai, o butą padalijus natūra, ieškovas ir atsakovė būtų priversti derinti interesus, susitarti dėl apmokėjimo už komunalinius patarnavimus, sunaudotą šilumos energiją, vandenį, elektrą, taip pat derinti naudojimosi bendromis patalpomis laiką. Apeliantė mano, kad tokiu būdu būtų sudarytos sąlygos naujam atsakovės ir ieškovo ginčui kilti ateityje, o vaikams nebūtų sudarytos tinkamos gyvenimo sąlygos.

Kolegija iš esmės sutinka šioje dalyje su apeliacinio skundo argumentais, todėl siekiant užtikrinti nepilnamečiams vaikams normalias gyvenimo sąlygas, o taip pat apsaugoti juos nuo galimų neigiamų pasekmių abiems tėvams gyvenant viename bute, sprendžia, jog yra pagrindas visą butą palikti atsakovės nuosavybėn, o ieškovui palikti natūra automobilius ir dirbtuves, kuriose toliau gali būti vykdoma veiklą pagal patentą, o taip pat patalpos nuomojamos ar kitaip jomis disponuojama savo nuožiūra, neprašant buvusios sutuoktinės sutikimo. Tačiau kolegija mano, kad nukrypti dar daugiau nuo nelygių turto padalijimo dalių pagrindo nėra, todėl ieškovui priteistina piniginė 11047Lt (56753Lt-45706Lt) kompensacija iš atsakovės, kadangi jam turto natūra tenka tik už 45706LtŲ33906Lt-1800Lt), o faktiškai turėtų tekti už 56753Lt(CK3.127str.3d.). Pažymėtina, kad priteista kompensacijos suma nėra didelė, todėl jos išmokėjimas apeliantės ir nepilnamečių vaikų interesų nepažeis. kadangi ieškovas taip pat lieka skolingas atsakovei vaikų išlaikymo įsiskolinimą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, skundžiamas sprendimas turto padalijimo dalyje keičiamas.

Dėl bendravimo su vaikais tvarkos.

Kolegija pažymi, kad CK 3.161 straipsnio 3 dalyje, apibrėžiančioje vaikų teises, įtvirtintas Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos preambulėje suformuluotas principas, kad visapusiška ir darni vaiko raida galima augant šeimoje, jaučiant meilę ir supratimą: šios konvencijos 7 straipsnio 2 dalyje nurodyta vaiko teisė būti globojamam tėvų; 9 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas išskirti vaiką su jo tėvais, išskyrus atvejus, kai tai reikalinga vaiko interesais; 9 straipsnio 3 dalyje nurodyta teisė nuolat bendrauti su išskirtais tėvais, išskyrus atvejus, kai tai nesuderinama su vaiko interesais. Šiame straipsnyje taip pat detalizuojama Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta vaiko teisė į šeimos ryšius bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio nuostatos dėl valstybės pagarbos šeimos gyvenimui. Visos išvardytos vaiko teisės gali būti ribojamos tik tada, jeigu kenkia paties vaiko interesams. Kad tėvai turi lygias teises ir lygias pareigas savo vaikams, nesvarbu, ar tėvų santuoka yra nutraukta, yra numatyta CK 3.156 straipsnyje. Taigi, tėvas ar motina, negyvenantis kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant, o kai tėvai nesutaria dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo, bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką nustato teismas (CK 3.170 straipsnio 1, 4 dalys). Teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką; minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams (CK 3.175 straipsnio 2 dalis).

Apeliantė teigia, kad teismas nustatė maksimalią tėvo bendravimo su vaikais tvarką, tačiau visiškai nesiaiškino ar tokia tvarka atitinka jų interesus, kadangi vaikai teismo posėdžio metu išreiškė baimę ir nenorą bendrauti su tėvu. Teismas nevertino, kad vaikai tėvo bijo, nenori be mamos būti su juo, važiuoti į kaimą ir pan. Teismas taip pat nevertino, kad sūnus serga epilepsija, kad abu vaikai yra padidinto jautrumo, kad ieškovas jau yra padaręs didelę žalą nepilnamečių psichikai. Dabartiniu metu vaikų interesus geriausiai atitiktų minimalus bendravimas su tėvu.

Kolegija šiuos apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus, nes nustatyta bendravimo tvarka negali būti priskinama prie maksimaliai galimos. Be to, vaikai yra jau paaugę ir numatytas net kelių mėnesių laikotarpis, kai tėvo bendravimas su vaikais yra galimas tik dalyvaujant motinai, nepaimant jų iš nepilnamečių gyvenamosios vietos, apsaugos juos nuo neigiamų emocijų ir padės labiau suartėti su tėvu. Byloje taip pat nėra įrodymų, kad vaikai turi rimtų sveiktos problemų, reikalaujančių ypatingos jų priežiūros, taip pat nėra įrodymų, kad tėvas vaikų atžvilgiu buvo agresyvus, vartojo smurtą ir tai gali pasikartoti pasiėmus vaikus pas save. Kartu kolegija pažymi, kad santykiai dėl bendravimo su vaikais ir auklėjimo tvarkos yra tęstinio pobūdžio. Todėl pasikeitus faktinėms aplinkybėms, tėvo bendravimo su vaiku būdui ar sąlygoms, kurios neatitiktų vaiko interesų, kiekvienas iš tėvų turi teisę kreiptis į teismą dėl nustatytos bendravimo su vaikais tvarkos pakeitimo.

Kiti apeliacinio skundo argumentai reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, todėl kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino, taikė įstatymą ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą, todėl jis keistinas turto padalijimo dalyje (CPK 326str.1d.3p.).

Kadangi patenkintų reikalavimų apimtis pinigine išraiška nepasikeitė, bylinėjimosi išlaidos pirmoje teismo instancijoje neperskirstomos (CPK 88, 93, 96, 98 str.).

Dėl tos pačios aplinkybė apeliantei neatlyginamos ir turėtos žyminio mokesčio išlaidos, nuo kurio mokėjimo ji buvo neatleista (b.l. 272, 275). Tuo tarpu apie kitas apeliacinėje teismo instancijoje turėtas bylinėjimosi išlaidas duomenų byloje nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 26 d. sprendimą civilinėje byloje Nr.N2-136-131/2010 pakeisti turto padalijimo dalyje ir ją išdėstyti taip:

„Priteisti ieškovui J. K. asmeninėn nuosavybėn negyvenamąsias patalpas, esančias Utenos g. 41A, Vilniuje, unikalus Nr. 1097-8013-7212:0006, 33906Lt vertės ir du automobilius: BMW 524, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vertė -300Lt ir BMW 524, valst. Nr. LVS 76, kurio vertė-1500Lt, t.y. priteisti jam turto natūra už 45706,0Lt.

Priteisti atsakovei V. K. asmeninėn nuosavybėn 3 kambarių butą, esantį Gedvydžių g. 27-49, Vilniuje, unikalus Nr. 1099-0016-2016:0044, bendro 66,89kv.m., 114000Lt vertės.

Priteisti iš atsakovės V. K. 11047,00Lt J. K. piniginės kompensacijos už jai tenkančią didesnę turto dalį natūra“

Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.