Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-11-02 · Administracinė byla Nr. A-3285-520/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-02-17Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-11-02Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-11-02
Bylos Nr.
A-3285-520/2016
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-02834-2015-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dalia Višinskienė (pran.), Ramūnas Gadliauskas
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisriato
Pareiškėjas
L. Ž.
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-3285-520/2016Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02834-2015-1Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. lapkričio 2 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas L. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Telšių AVPK), 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2012 m. lapkričio mėnesio iki 2014 m. liepos mėnesio po 1–3 paras buvo laikomas Telšių AVPK ilgalaikio sulaikymo patalpose antisanitarinėmis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Pareiškėjas nurodė, kad jis ilgalaikio sulaikymo patalpose buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui turinčio tekti patalpų ploto reikalavimą, nesudarant galimybės pasivaikščioti, turėjo naudotis tualetu kitų asmenų akivaizdoje, patalpose trūko oro, buvo stebimas vaizdo kameromis, nebuvo elektros kištukinių lizdų. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis dėl minėtų pažeidimų patyrė didelį dvasinį ir fizinį skausmą, nežmoniškas kančias, menkinimą, nepilnavertiškumą, stresą, garbės ir orumo pažeminimą.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Telšių AVPK, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas Telšių AVPK ilgalaikio sulaikymo patalpose ginčo laikotarpiu buvo nuo 2012 m. lapkričio 24 d. iki 2012 m. lapkričio 25 d., nuo 2012 m. lapkričio 28 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d., nuo 2013 m. sausio 29 d. iki 2013 m. sausio 31 d., nuo 2013 m. kovo 25 d. iki 2013 m. kovo 27 d., nuo 2013 m. balandžio 22 d. iki 2013 m. balandžio 23 d., 2013 m. balandžio 25 d., 2013 m. balandžio 29 d., nuo 2013 m. birželio 6 d. iki 2013 m. birželio 7 d., 2013 m. birželio 10 d., nuo 2013 m. birželio 11 d. iki 2013 m. birželio 13 d., 2013 m. liepos 22 d., nuo 2013 m. liepos 24 d. iki 2013 m. liepos 26 d., 2014 m. kovo 31 d., nuo 2014 m. balandžio 3 d. iki 2014 m. balandžio 4 d., 2014 m. balandžio 7 d., nuo 2014 m. liepos 16 d. iki 2014 m. liepos 17 d., nuo 2014 m. liepos 21 d. iki 2014 m. liepos 23 d.

Atsakovas pažymėjo, kad 2010 m. vasario 1 d. Telšių AVPK persikėlė į naujas patalpas, kurios įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus. Atsakovo teigimu, ilgalaikio sulaikymo patalpų statusą reglamentuojantys teisės aktai nenustato ilgalaikio sulaikymo patalpose esančių asmenų pasivaikščiojimo gryname ore ir jose laikomiems asmenimis nėra taikomos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymo Nr. 5-V-356 1 punktu patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių nuostatos.

Atsakovas nurodė, kad policijos ir teismo sulaikytiems asmenims laikyti (ne ilgiau kaip 48 valandas) Telšių AVPK pastate įrengtos 3 dvivietės ilgalaikio sulaikymo patalpos, bendruomenės slaugytojo ir vyresniojo postinio kabinetai iki bus pastatyta nauja areštinė. Kiekvienoje patalpoje įrengtos apšildomos grindys, dušas, praustuvas, pritvirtintos individualios spintelės, lovos, taburetės, skaidraus stiklo langai (atsidaro), ventiliacija (veikianti), tualetas atskirtas pertvara nuo bendro patalpos ploto. Teisės aktuose nenustatytas elektros kištukinių lizdų ir pavojaus mygtuko įrengimas ilgalaikio sulaikymo patalpose. Atsakovo teigimu, pareiškėjas Telšių AVPK ilgalaikio sulaikymo patalpose buvo laikomas vadovaujantis teisės aktais, kurie reglamentuoja ilgalaikio sulaikymo patalpų statusą ir laikant jose pareiškėją, jo teisės nebuvo pažeistos. Po atliktų Telšių AVPK ilgalaikio sulaikymo patalpų patikrinimų 2012–2014 metais matyti, kad trūkumų ar pažeidimų neužfiksuota. Pareiškėjo skundų dėl laikymo sąlygų ginčo laikotarpiu Telšių AVPK nebuvo gauta.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad tam tikras asmenų, esančių areštinėje, privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laikymo ilgalaikio sulaikymo patalpose pasekmė, tačiau teigti, kad ilgalaikio sulaikymo patalpose dėl pareiškėjo nurodytų teiginių jis buvo kankinamas, patyrė nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį, dvasinius bei emocinius išgyvenimus ir sunkumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, nėra pagrindo. Atsakovas laikėsi pozicijos, jog byloje nenustatytas atsakovo veiksmų neteisėtumas, kaip viena iš civilinės atsakomybės būtinųjų sąlygų. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo, pažeidusių jo teises. Be to, reikalavimas atlyginti žalą turi būti pagrįstas ir pačios žalos padarymu. Vien pareiškėjo teiginio, kad ilgalaikio sulaikymo patalpos neatitinka higienos normos reikalavimų ir tai turėjo įtakos jo sveikatos pablogėjimui, žalai atlygini nepakanka, nes būtina įrodyti, jog tokie trūkumai tiesiogiai paveikė besiskundžiantį asmenį ir toks poveikis sukėlė jam neigiamas pasekmes ir neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjo L. Ž. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių AVPK, 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Telšių apskrities VPK ilgalaikio sulaikymo patalpose buvo laikomas periodiškai nuo 2012 m. lapkričio 24 d. iki 2014 m. liepos 23 d. patalpose Nr. 1, 2 ir 3. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 5-V-263 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimų (toliau – ir Reikalavimai) 33.1 punktu, pažymėjo, kad ilgalaikio sulaikymo patalpose vienam laikomam asmeniui gyvenamasis plotas negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrąjį gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Nors atsakovas nurodė, kad negali pateikti duomenų, su kuo pareiškėjas buvo laikomas ilgalaikio sulaikymo patalpose nuo 2013 metų, tačiau iš Telšių AVPK pateiktų ilgalaikio sulaikymo patalpų fotonuotraukų bei atsakovo atsiliepimo į skundą teismas nustatė, jog visos ilgalaikio sulaikymo patalpos yra pritaikytos laikyti du asmenis. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nenurodė, jog patalpoje būtų laikoma asmenų daugiau, nei įrengta miegamųjų vietų.

Įvertinęs ilgalaikio sulaikymo patalpų Nr. 1, 2 ir 3 plotus, teismas sprendė, jog pareiškėjui būnant patalpose Nr. 1 ir 2 jam teko daugiau nei 5 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. šiais atvejais nebuvo pažeistas Reikalavimų 33.1 punkto reikalavimas, nustatantis 5 kv. m plotą vienam asmeniui. Teismo vertinimu, patalpoje Nr. 3 nepažeidžiant vienam asmeniui tenkančio patalpos ploto normos galima laikyti tik vieną asmenį. Atsakovo 2015 m. spalio 14 d. pažymoje nurodyta, kad nuo 2012 m. lapkričio 24 d. iki 2012 m. lapkričio 25 d. patalpoje Nr. 3 buvo laikoma nuo 1 iki 2 asmenų, o kitais atvejais nenurodyta, kiek asmenų buvo patalpoje. Atsižvelgęs į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, teismas darė išvadą, kad pareiga įrodyti aplinkybes, kada pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, tenka atsakovui, todėl šias aplinkybes vertino pareiškėjo naudai ir sprendė, jog Telšių AVPK ilgalaikio sulaikymo patalpoje Nr. 3 pareiškėjas buvo laikomas 8 dienas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktuose nustatytą patalpos plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam patalpoje, teko mažiau kaip 5 kv. m ploto. Dėl to teismas pripažino, kad Telšių AVPK administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam patalpoje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m patalpos ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėdamas pareiškėjo argumentus, kad Telšių AVPK ilgalaikio sulaikymo patalpose tualetas yra atviras ir kad įrengta sienelė tualeto neatitveria nuo patalpos gyvenamojo ploto, teismas vadovavosi Reikalavimų 33.6 punktu, kuriame, be kita ko, nurodyta, jog patalpoje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas su 120–130 cm aukščio atskiriamąja pertvara. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais. Teismo vertinimu, valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu. Teismas darė išvadą, kad Telšių AVPK nesilaikė Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 19.3 punkto, nustatančio, kad kaliniai turi turėti greitą priėjimą prie sanitarinių įrenginių, kurie atitinka higienos ir privatumo reikalavimus. Teismas, įvertinęs byloje esančias Telšių AVPK ilgalaikio sulaikymo patalpų nuotraukas, nustatė, kad sanitarinio mazgo erdvė nėra visiškai atitverta, įrengta sienelė atitveria tik dalį sanitarinio mazgo, todėl jis yra matomas kitiems kartu laikomiems asmenims, policijos pareigūnams. Įvertinęs sanitarinio mazgo atitvėrimo konstrukcijas, teismas darė išvadą, jog nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė naudotis privatumą užtikrinančiais sanitariniais įrenginiais.

Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl jo teisių pažeidimo nesudarant galimybės pasivaikščioti gryname ore, taip pat dėl elektros kištukinių lizdų nebuvimo, nes nustatęs, kad teisės aktai nenustato pasivaikščiojimo kiemelių, elektros kištukinių lizdų įrengimo ilgalaikio sulaikymo patalpose, nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų. Teismas nepripažino pagrįstu pareiškėjo argumento dėl oro trūkumo patalpose, nes nustatė, kad kiekvienoje ilgalaikio sulaikymo patalpoje yra skaidraus stiklo langai, kurie atsidaro, ir veikianti ventiliacija.

Teismo vertinimu, dėl nustatytų neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, t. y. pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas vertino pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus, atsižvelgė į kalinimo laikotarpį, rėmėsi teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, taip pat įvertino pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgė į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, ir sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 100 Eur.

III.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Telšių AVPK, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nevertino visų byloje esančių įrodymų, atsakovo argumentų bei faktinių bylos aplinkybių ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas, t. y. skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Tinkamas teisiškai reikšmingų aplinkybių byloje nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl teismui to nepadarius, jo priimti sprendimai negali būti pripažinti teisėtais ir pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas priėmė skundžiamą sprendimą neištyręs visų bylos aplinkybių, neanalizavęs nustatytų faktinių aplinkybių, todėl padarytos išvados negali būti laikomos tinkamai pagrįstomis.

Atsakovas pažymi, kad Telšių AVPK ilgalaikio sulaikymo patalpose sanitarinis mazgas įrengtas taip, kaip nustato Reikalavimų 33.6 punktas, t. y. sanitarinis mazgas atskirtas 120–130 cm aukščio atskiriamąja pertvara, ir jis nėra matomas iš bet kurios ilgalaikio sulaikymo patalpos vietos. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Reikalavimų 33.6 punkte nenustatyta, kad sanitarinis mazgas turi būti atskirtas 120–130 cm aukščio atskiriamąja pertvara iš visų pusių, t. y. tokio reikalavimo nėra. Kadangi Telšių AVPK ilgalaikio sulaikymo patalpose sanitarinis mazgas įrengtas taip, kaip nustato Reikalavimų 33.6 punktas, todėl Telšių AVPK veiksmuose nėra civilinės atsakomybės būtinųjų sąlygų, t. y. nėra neteisėtų veiksmų ir kaltės, ir Telšių AVPK nekyla turtinė prievolė pagal CK 6.271 straipsnį.

Dėl vienam asmeniui tekusio patalpų ploto atsakovas paaiškina, kad kiekvienoje iš 3 Telšių AVPK ilgalaikio sulaikymo patalpų buvo laikoma ne daugiau 2 asmenų, nes kiekvienoje patalpoje yra dvi lovos (dviaukštė lova). Kadangi patalpos Nr. 3 plotas yra 8,79 kv. m, tik joje laikant 2 asmenis, laikomiems patalpoje asmenims tektų mažiau kaip 5 kv. m ploto. Pareiškėjas ilgalaikio sulaikymo patalpoje Nr. 3 buvo nuo 2012 m. lapkričio 24 d. 01.00 val. iki 2012 m. lapkričio 25 d. 10.40 val., nuo 2015 m. kovo 25 d. 16.35 val. iki 2013 m. kovo 27 d. 14.24 val., nuo 2013 m. balandžio 22 d. 15.45 val. iki 2013 m. balandžio 23 d. 14.05 val. ir 2013 m. balandžio 29 d. ir šiuo metu patalpoje galėjo būti nuo 1 iki 2 asmenų (nuo 2013 metų asmenų, laikomų policijos ilgalaikio sulaikymo patalpose, paskirstymo žurnalai nebepildomi ir duomenys, su kuo tuo laikotarpiu pareiškėjas buvo ilgalaikio sulaikymo patalpose, nebuvo fiksuojami). Todėl pareiškėjui tik esant patalpoje Nr. 3 jam teko mažiau kaip 5 kv. m ploto (taikant sąlygą, kad tuo laikotarpiu patalpoje Nr. 3 buvo 2 asmenys).

Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas patalpoje Nr. 3 buvo laikomas periodiškai 4 kartus ilgiausiai iki 2 dienų trunkančiais laikotarpiais, o visą kitą laiką, t. y. kai pareiškėjas buvo laikomas patalpose Nr. 1 ir 2, jam tenkantis patalpos plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgęs į tai, atsakovas laikosi pozicijos, kad šiuo atveju nėra intensyvumo, jog būtų galima konstatuoti, kad intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, kurie žemina žmogiškąjį orumą ir sukelia dvasinis kančias. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką tam tikrais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (2010 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą). Atsakovas nurodo, kad Telšių AVPK nesiekė sąmoningai pažeminti pareiškėjo orumo ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsakovo teigimu, pareiškėjo patirti nepatogumai nelaikytini intensyviais, todėl vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių AVPK, pareiškėjui L. Ž. pagal CK 6.271 straipsnį.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2012 m. lapkričio mėnesio iki 2014 m. liepos mėnesio po 1–3 paras buvo laikomas Telšių AVPK ilgalaikio sulaikymo patalpose antisanitarinėmis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, dėl kurių patyrė 2 000 Eur dydžio neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu ir pareiškėjui trūko ploto, kai jis buvo laikomas patalpoje Nr. 3, tačiau kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų nenustatė, todėl priteisė pareiškėjui iš atsakovo 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo jį panaikinti bei priimti naują sprendimą. Atsakovas teigia, kad visose Telšių AVPK ilgalaikio sulaikymo patalpose sanitarinis mazgas yra įrengtas laikantis Lietuvos Respublikos teisės aktų, todėl nėra atsakovo neteisėtų veiksmų, dėl kurių galėjo atsirasti pareiškėjo nurodoma neturtinė žala. Nors atsakovas pripažįsta, kad pareiškėjui esant patalpoje Nr. 3 jam galėjo tekti mažiau kaip 5 kv. m ploto, jeigu tuo laikotarpiu patalpoje Nr. 3 buvo 2 asmenys, tačiau tvirtina, jog šis pažeidimas nelaikytinas intensyviu, todėl teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė proceso teisės normas, nes neištyrė visų bylos aplinkybių, neanalizavo nustatytų faktinių aplinkybių, ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Taigi iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad atsakovas iš esmės nesutinka su aplinkybe, jog šiuo atveju buvo neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, kaip viena iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, sanitarinių mazgų įrengimo aspektu. Atsakovo nuomone, jis turėjo pareigą įrengti Telšių AVPK ilgalaikio sulaikymo patalpose esančius sanitarinius mazgus laikydamasis Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytų reikalavimų ir šią pareigą yra įvykdęs tinkamai, todėl valstybei civilinė atsakomybė taikyta nepagrįstai. Be to, kaip jau minėta, atsakovas iš esmės pripažįsta ilgalaikio sulaikymo patalpoje Nr. 3 buvusį vienam asmeniui turinčio tekti patalpos ploto pažeidimą, tačiau laikosi pozicijos, kad dėl šio neintensyvaus pažeidimo turėjo būti pasirinktas teisės gynimo būdas pripažinti teisės pažeidimą, o ne priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus dėl ginčo esmės, pirmiausia pažymi, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant 3 sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.). Taigi tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. tiek neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tiek pareiškėjui padaryta žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų 3 viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai yra detalizuoti CK 6.246 straipsnyje, pagal kurio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014).

Dėl pareiškėjo teiginių apie nesudarytas sąlygas privačiai naudotis tualetu teisėjų kolegija akcentuoja, kad byloje nėra ginčo, jog sanitarinis mazgas Telšių AVPK ilgalaikio sulaikymo patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengtas laikantis jo įrengimo techninius aspektus reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, tačiau laisvės atėmimo vietose turi būti stengiamasi sudaryti tokias sąlygas, jog asmuo turėtų galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015; 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2085-662/2015). Pavyzdžiui, EŽTT yra nustatęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau pertvara neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis dėlto galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių (žr., pvz., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą Glotov prieš Rusiją; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą Aleksandr Makarov prieš Rusiją). Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tyrė ir vertino įrodymus, susijusius su aplinkybe, ar Telšių AVPK ilgalaikio sulaikymo patalpose buvo sudarytos sąlygos pareiškėjui privačiai pasinaudoti tualetu.

Nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 str.). ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais.

ABTĮ 57 straipsnio 1–2 dalyse nustatyta, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra; minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais.

Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

Atkreiptinas dėmesys, kad pats atsakovas, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas nevertino visų byloje esančių įrodymų, atsakovo argumentų bei faktinių bylos aplinkybių, kad neištyrė visų bylos aplinkybių ir kad neanalizavo nustatytų faktinių aplinkybių, nenurodo, kokių konkrečių bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių bei įrodymų pirmosios instancijos teismas neištyrė, neanalizavo ar neįvertino. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino, laikydamasis minėtų ABTĮ nuostatų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas išvadas dėl naudojimosi tualetu sąlygų padarė įvertinęs pareiškėjo ir atsakovo paaiškinimus šiuo aspektu ir atsižvelgęs į atsakovo pateiktose Telšių AVPK ilgalaikio sulaikymo patalpų nuotraukose (b. l. 57–64) užfiksuotą padėtį, t. y. sanitarinio mazgo poziciją ilgalaikio sulaikymo patalpose ir jo atitvėrimo konstrukcijas. Atsižvelgus į tai, atsakovo abstraktūs ir deklaratyvūs apeliacinio skundo teiginiai apie tai, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nepagrindė padarytų išvadų, atmetami.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad sanitarinio mazgo erdvė nėra visiškai atitverta nuo likusio ilgalaikio sulaikymo patalpų ploto, nes įrengta sienelė atitveria tik dalį sanitarinio mazgo. Šiuo atveju atsakovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad buvo užtikrinta pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu, kad jis, naudodamasis tualetu, nepatyrė diskomforto. Atsakovas tiek atsiliepime į skundą, tiek apeliaciniame skunde nurodo bendro pobūdžio teiginį, jog sanitarinio mazgo ilgalaikio sulaikymo patalpose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, įrengimas atitinka teisės aktų, t. y. Reikalavimų 33.6 punkto, reikalavimus, nes sanitarinis mazgas atskirtas 120–130 cm aukščio atskiriamąja pertvara. Atsakovo teigimu, teisės aktuose nėra reikalavimo sanitarinį mazgą atskirti 120–130 cm aukščio atskiriamąja pertvara iš visų pusių. Teisėjų kolegijos vertinimu, net ir nustačius, kad pertvaros aukštis atitinka teisės akto reikalavimus, turi būti įvertinama, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu, t. y. ar buvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-322-858/2015), konstatuoja, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog tualetas ilgalaikio sulaikymo patalpose Nr. 1–3 buvo įrengtas taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti juo ir nepatirti nepatogumų. Dėl to šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino netinkamai. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 81 straipsnyje įtvirtintą pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes bei ABTĮ 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Taigi atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kurie paneigtų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą ir jos taikymo pagrįstumą naudojimosi tualetu sąlygų aspektu.

Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas, visas abejones vertindamas pareiškėjo naudai, nustatė, kad Telšių AVPK ilgalaikio sulaikymo patalpoje Nr. 3 pareiškėjas 8 dienas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktuose nustatytą patalpos plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam patalpoje, teko mažiau kaip 5 kv. m ploto. Atsakovas iš esmės pripažįsta ilgalaikio sulaikymo patalpoje Nr. 3 buvusį vienam asmeniui turinčio tekti patalpos ploto pažeidimą, tačiau laikosi pozicijos, kad dėl šio neintensyvaus pažeidimo turėjo būti pasirinktas teisės gynimo būdas pripažinti teisės pažeidimą, o ne priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl tinkamo pareiškėjo pažeistos teisės gynimo būdo bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos įvertinimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Šiame kontekste akcentuotina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012; kt.).

Dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo teisėjų kolegija akcentuoja, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Kaip teisingai nurodo atsakovas, EŽTT yra konstatavęs, kad tam tikrais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą).

Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir (ar) dydžio svarbu atsižvelgti į pareiškėjo kalinimo Telšių AVPK ilgalaikio sulaikymo patalpose trukmę ir nustatytų pažeidimų pobūdį. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas Telšių AVPK ilgalaikio sulaikymo patalpose nuo 2012 m. lapkričio 24 d. iki 2014 m. liepos 23 d. buvo laikomas net 17 kartų (b. l. 32) ne ilgiau kaip po 48 valandas ir visą jo laikymo laikotarpį nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu, be to, Telšių AVPK ilgalaikio sulaikymo patalpoje Nr. 3 pareiškėjas buvo laikomas 8 dienas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktuose nustatytą patalpos plotą vienam asmeniui. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju vienam asmeniui turinčio tekti patalpos ploto pažeidimas galbūt galėtų būti nelaikomas intensyviu pažeidimu, kaip nurodo atsakovas apeliaciniame skunde, nes ilgalaikio sulaikymo patalpoje Nr. 3, kurios plotas – 8,79 kv. m, buvo laikoma iki 2 asmenų, tačiau primintina, kad nagrinėjamu atveju buvo nustatytas ne tik patalpos ploto normos pažeidimas, bet ir privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimas, kuris egzistavo visose Telšių AVPK ilgalaikio sulaikymo patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas.

Šiame kontekste teisėjų kolegija akcentuoja, kad vertinant kalinimo sąlygas turi būti atsižvelgiama į jų visumos kumuliacinį poveikį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-788-146/2016; 2016 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1336-822/2016). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamu atveju nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir (ar) dydžio, nesutinka su atsakovo pozicija, kad pareiškėjas šiuo atveju nepatyrė tokio pobūdžio neturtinės žalos, kuri turėjo (turi) būti atlyginama pinigais, t. y. kad nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Vertintina, kad pareiškėjui priteista 100 Eur dydžio suma teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvati padarytam pareiškėjo teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisinga. Pažymėtina, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. 2016 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1336-822/2016).

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių atsakovo apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusRamūnas GadliauskasDalia Višinskienė