- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-17
- Bylos Nr.
- 2S-881-357/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-35-3-01438-2013-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Bartašienė
- Atsakovas
- A. M.
- Ieškovas
- V. M.
- Advokatai
- Gintaras Žičkus, Irma Bekerė
- Kategorijos
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėjas Augustinas Mitkus Procesinio sprendimo kategorija 122.3; 122.4
NUTARTIS
2013 m. gruodžio 17 d.
teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo atsakovo A. M. atskirąjį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1768-632/2013 pagal ieškovės V. M. prašymą atsakovui A. M. dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė V. M. kreipėsi į Radviliškio rajono apylinkės teismą prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sūnaus E. M., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą laikinai, t.y. iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje, nustatyti su motina V. M.. Ieškovė nurodė, kad 2013-08-21 nepilnametis šalių sūnus E. M., atsakovo prašymu, ir ieškovės sutikimu, buvo perduotas tėvui pas jį pabūti. Šalys buvo susitarę, kad vaikas su tėvu bus iki 2013-08-30 ir grįš pas motiną, nes reikia ruoštis naujiems mokslo metams. Tačiau lyg šiol tėvas vaiko motinai piktybiškai negrąžina sūnaus E. M.. Ieškovės manymu, tokie atsakovo veiksmai prieštarauja nepilnamečio vaiko interesams, nes jis negali kaip įprastai lankyti ugdymo įstaigos, yra laikomas uždarytas, jam yra draudžiama susitikti su motina, su kuria visą gyvenimą kartu gyveno, kenkiama vaiko psichologinei būsenai, nes atsakovas neigiamai atsiliepia apie vaiko motiną, siekdamas suformuoti neigiamą motinos įvaizdį vaiko akyse ir tokiais amoraliais būdais pelnyti sau palankumą (1,2).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Radviliškio rajono apylinkės teismas 2013-09-16 nutartimi tenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių (11,12 b.l.). Teismas nusprendė, kad atsakovo veiksmai kenkia vaiko psichologinei būsenai ir prieštarauja nepilnamečio vaiko interesams, nes jam yra draudžiama susitikti su motina, su kuria jis nuo gimimo gyveno kartu. Teismo vertinimu, nusistovėjusios ir vaikui įprastos aplinkos keitimas kiekvienu atveju yra susijęs su emociniais išgyvenimais ir gali sukelti didesnę ar mažesnę socialinę bei psichologinę žalą. Teismas nutarė nutartį vykdyti skubiai, atsakovui nepranešus (LR CPK 147 str. 1 d.,152 str. 1, 5 d.)
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas A. M. prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 213 m. rugsėjo 16 d. nutartį, ir kol įsiteisės teismo sprendimas dėl mažamečio vaiko E. M. (gim. (duomenys neskelbtini)) gyvenamosios vietos nustatymo, nustatyti kartu su tėvu- atsakovu A. M. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) miestas). Atsakovas mano, kad Radviliškio rajono apylinkės teismas klaidingai remdamasis advokato padėjėjos I. B. prašymo motyvais, atsisakęs bent išklausyti atsakovą A. M., Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistus, atsisakęs nustatyti tiesą, priėmė neteisėtą, skubotą ir nepagrįstą sprendimą. Atsakovas nurodė, kad kartu su ieškove nuo 2011 m. dirbo Anglijoje, kartu gyveno nuomojamame bute. Sūnus J. M. (gim. (duomenys neskelbtini)), prižiūrimas senelių D. ir V. M., gyveno šeimos bute ((duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) m.), o mažylis E. M. (gim. (duomenys neskelbtini)) pas senelius, adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) m. Nuo 2012 m. birželio mėnesio, atsiradus galimybei, nepilnametis sūnus E. M. kartu su tėvais gyveno Anglijoje, ir ten pradėjo lankyti ikimokyklinę įstaigą. 2013 m. pradžioje, ieškovei V. M. pradėjus neribojamai naudoti alkoholinius gėrimus, pradėjus vesti netinkamą šeimai palaidą gyvenimo būdą, ieškovei susiradus kitą vyriškį, tarp ieškovės ir atsakovo, įvyko konfliktas ir šeima išsiskyrė. Atsakovas nurodo, jog ieškovei inscenizavus dramą, neteko galimybės artintis prie ieškovės gyvenamosios vietos, tačiau galimybės matytis su sūnum E. M., teisės apribotos nebuvo. Atsakovas teigia, kad ieškovė meluoja teigdama, jog sūnus E. M. 2013-08-21 buvo perduotas tėvui, ir kad iki 2013-08-30 turi grįžti pas motiną V. M.. Savo argumentą atsakovas paaiškina, jog 2013 m. rugpjūčio 21 d. vėlų vakarą, atsakovui paskambino ieškovės sesuo G. M. iš Panevėžio ir paprašė atsakovo, kad šis kuo skubiau atvažiuotų ir pasiimtų savo sūnų E. M.. Atsakovas taip pat nurodė, kad 213 m. rugpjūčio 24 d. ieškovė V. M. grįžo į Lietuvą atostogoms, ir iki 2013-09-09 leisdama laiką Palangoje, visiškai nesidomėjo sūnumi, neskambino ir nesiteiravo, kaip jis gyvena, ir kuo užsiima. Atsakovas pažymėjo, jog ieškovė yra išvykusi į Anglija, ten nuolat gyvena ir turi nuolatinį darbą. Atsakovo teigimu, pirmos instancijos teismas priimdamas nepagrįstą sprendimą, nepasidomėjo ar Radviliškio r. savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai, Lietuvos vaiko teisių organizacijos leidžia E. M., be tėvo sutikimo, išvežti, į užsienį, taip pat atsisakė paklausti paties E. M., ar jis sutinka gyventi pas ieškovę Anglijoje. Atsakovas nurodė, kad šiuo metu E. M., su tėvu atsakovu A. M. gyvena pas senelius, nuosavo namo antrame aukšte, adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mieste, lanko (duomenys neskelbtini) pradinės mokyklos parengiamąją klasę, mokinasi ir kalba tik lietuviškai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirtąjį skundą ieškovės V. M. atstovas advokatas Gintaras Žičkus, prašo Radviliškio rajono apylinkės teismo 213-09-16 nutartį palikti nepakeistą, o atsakovo A. M. atskirąjį skundą atmesti (21-23 b.l.). Advokatas nurodo, kad atskirajame skunde atsakovo A. M. teismui nurodytos faktinės aplinkybės neatitinka tikrovės. (21-23 b.l.).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320, 338 str.).
Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 185 straipsnis įpareigoja teismą priimant procesinį sprendimą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (Civilinio kodekso 3.65 straipsnis), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai kaip vaikų gyvenamosios vietos nustatymas ir pan., be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimu suformuota teismų praktika taip pat orientuoja teismus nagrinėjant bylą vadovautis išimtinai vaiko interesais, kuriuos kiekvienoje nagrinėjamoje byloje būtina individualizuoti. Laikinųjų apsaugos priemonių skyrimas susietas su vertinamosiomis sąlygomis, kurias teismas kiekvienu individualiu atveju turi įvertinti atsižvelgdamas į prioritetinius vaiko interesus. Skiriant laikinąsias apsaugos priemones būtina atsižvelgti ne vien į būtinumo užtikrinti teismo sprendimo vykdymą kriterijų, bet ir į tai, kokias laikinąsias apsaugos priemones konkrečioje situacijoje yra tikslinga taikyti. Pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra konkretūs faktai, leidžiantys daryti išvadą, kad netaikius šių priemonių, gali būti pažeistos vaiko ar vieno sutuoktinio teisės ir interesai. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su asmens teisių suvaržymu, todėl teismas, vertindamas vienos ginčo šalies prašymo pagrįstumą, privalo nustatyti, ar egzistuoja realus poreikis suvaržymams taikyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, taip pat privalu užtikrinti, jog taikomas suvaržymas nepažeistų ginčo šalių interesų pusiausvyros, būtų pakankama ir kartu bereikalingų pasekmių nesukurianti priemonė konkrečiam tikslui pasiekti.
Spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas konstatavo, kad atsakovo veiksmai kenkia vaiko psichologinei būsenai ir prieštarauja nepilnamečio vaiko interesams, nes jam yra draudžiama susitikti su motina, su kuria jis nuo gimimo gyveno kartu.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju sutinka su atsakovo atskirojo skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo išspręsti klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo remdamasis vien tik ieškovės paaiškinimais. Teismas, atsižvelgdamas į prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių pobūdį, privalėjo apie tai pranešti ir atsakovui (CPK 147 straipsnio 1 dalis). Tokią būtinybę šioje byloje suponavo vaiko interesai, kurie nagrinėjamu atveju yra prioritetiniai. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė pirmos instancijos teismui teikia duomenis, apie šalių buvusius konfliktus kitoje šalyje, kai dar kartu gyveno ir dirbo, nors jau buvo išsituokę. Taip pat pateikė (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato raštą, kuriuo atsakovas dar 2004 m. buvo įspėtas dėl nedidelio chuliganizmo (37 b.l.). Tačiau, ieškovė nurodydama, jog E. M. mokosi kitoje šalyje mokyklėlėje, nepateikė jokių duomenų, apie vaiko ugdymą svečioje šalyje. Kita vertus, pirmos instancijos teismas neturėjo absoliučiai jokių duomenų apie atsakovo gyvenamą vietą, jo galimybes išlaikyti nepilnametį vaiką bei apie aplinką, kurioje šiuo metu gyvena mažametis E. M.. Po laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nustatyta, kad Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, pateiktame atsiliepime į ieškinį, pirmos instancijos teismui nurodė, jog jie lankėsi nepilnamečio vaiko namuose, kur yra tinkamos sąlygos augti vaikui. Nurodyta, kad šiuo metu vaikas lanko (duomenys neskelbtini) pagrindinės mokyklos paruošiamąją klasę. Vaikas turi visas ugdymui reikalingas priemones, tėvas tinkamai atstovauja mažametį ugdymo įstaigoje, noriai bendrauja su mokytojais. Tėvo santykiai su sūnumi geri. Bendradarbiaujant Vaiko teisių apsaugos skyriui, Radviliškio parapijos bendruomenės socialinių paslaugų centre buvo organizuota pirmoji psichologinė konsultacija vaikui ir jo tėvams. Šiuo metu yra įvykusios penkios konsultacijos. Psichologės nuomone, vaiko gyvenamosios vietos keitimas galėtų pakenkti vaiko interesams, be to, šiuo metu E. M. nekalba angliškai, kas galėtų sudaryti papildomų problemų nepilnamečiui vaikui.
Taigi, apeliacinės instancijos teismo nuomone, nepateisinama pirmosios instancijos teismo pozicija išspręsti klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos vien tik remiantis ieškovės nurodytomis aplinkybėmis bei neišklausius visų byloje dalyvaujančių asmenų nuomonės. Nepaisant to, jog sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra iš dalies apribotas CPK 17 straipsnio taikymas, ieškovei pakanka tik įrodyti tikėtiną reikalavimo pagrįstumą, tačiau taikant laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su vaiko interesais, šalių lygiateisiškumo principas turėtų turėti prioritetą prieš CPK 144 straipsnio 1 dalį. Tokiu atveju neužtenka vien tik tikėtinai pagrįsti reikalavimą, o teismas turėtų imtis priemonių, jog išsiaiškintų visas aplinkybes, turinčias įtakos sprendimo priėmimui, kuris susijęs su vaiko interesais.
Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui tik išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, kad toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą (CPK 148 straipsnio 1 dalis). Svarbu pažymėti, kad jau vien iš teisinio reguliavimo konstrukcijos matyti, jog klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių išsprendimas, nepranešus atsakovui, yra ne taisyklė, o taisyklės išimtis (kaip ultima ratio priemonė). Tokia įtvirtinta galimybė yra teisės būti išklausytam principo išimtis. Taisyklė yra ta, kad šis klausimas turi būti sprendžiamas pranešus atsakovui. Kaip yra pabrėžęs Lietuvos apeliacinis teismas, išimties taikymas negali tapti taisykle (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-802/2010).
Pirmos instancijos teismas atsižvelgęs į byloje esančią gan konfliktišką situaciją, privalo būti aktyvus, priimant sprendimą, atsižvelgti į mažamečio vaiko interesus, jo esamą aplinką šiuo metu, imtis visų reikiamų priemonių, ir klausimą išspręsti taip, kaip geriausia yra mažamečio vaiko poreikiams ir jo interesams. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sprendžiamo klausimo svarba suponuoja būtinybę šį klausimą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau bylą nagrinėjantis teismas turi diskrecijos teisę pats įvertinti sprendžiamo klausimo svarbą ir pasirinkti teismo posėdžio formą.
Atskirajame skunde atsakovo teiginiai dėl ieškovės gyvenimo būdo, galimybės auginti ir auklėti nepilnametį sūnų, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nevertintini, nes šalis charakterizuojanti medžiaga svarstytina nagrinėjant bylą iš esmės.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė CPK 147 straipsnio 1 dalies, ir nepranešė byloje dalyvaujantiems asmenims apie nagrinėjamą ieškovės prašymą bei nesuteikė jiems teisės išreikšti savo nuomonės ir pateikti įrodymų, reikšmingų sprendžiamu klausimu, daro išvadą, kad yra pagrindas priimtą nutartį naikinti ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutarė:
Panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartį ir klausimą dėl laikinų apsaugos priemonių taikymo perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.