Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jelena Šiškina rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto ieškovo AB „BnP Finance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-03-01 sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo AB „BnP Finance“ ieškinį atsakovei J. V. dėl prievolės nevykdymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės jo naudai 144,81 eurų negrąžinto kredito, 569,27 eurus mokėjimo palūkanų, 14,26 netesybų už netinkamą prievolės vykdymą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei 137 eurų bylinėjimosi išlaidas (16 eurų žyminio mokesčio ir 121 eurą patirtas išlaidas už procesinių dokumentų rengimą). Nurodė, jog tarp pradinio kreditoriaus UAB „Kubis“ ir atsakovės 2013-04-17 buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, kurios pagrindu kreditorius suteikė atsakovei 144,81 eurų dydžio kreditą 30 dienų terminui. Atsakovė įsipareigojo grąžinti kreditą iki 2013-05-17. 2016-08-18 tarp UAB „Kubis“ ir ieškovo buvo sudaryta Reikalavimo teisių perleidimo sutartis, kurios pagrindu pradinis kreditorius perleido ieškovui reikalavimo teisę pagal 2013-04-17 vartojimo kredto sutartį į atsakovės J. V. įsiskolinimą. Atsakovė šiai dienai nėra įvykdžiusi savo įsipareigojimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017-03-01 sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies – priteisti iš atsakovės J. V., a.k. (duomenys neskelbtini) 144,81 eurų skolos, 108,60 eurų palūkanų, 14,26 eurų netesybų, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą 267,67 eurų sumą, skaičiuojant nuo 2016-12-08 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 50,35 eurų bylinėjimosi išlaidų ieškovo AB „BnP Finance“, į. k. 302447985, naudai; kitoje dalyje ieškinio netenkino.Teismas nustatė, jog 2013-04-17 tarp pradinio kreditoriaus UAB „Kubis“ atsakovės J. V. buvo sudaryta Vartojimo kredito sutartis Nr. 14024 (toliau – Sutartis), pagal kurią atsakovei UAB „Kubis“ suteikė iki 2013-05-17 144,81 eurų dydžio kreditą. Taip pat nustatyta, kad UAB „Kubis“ 2016-08-18 Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi perleido ieškovui AB „BnP Finance“ reikalavimo teisę į atsakovės J. V. įsiskolinimą pagal 2013-04-17 vartojimo kredito sutartį. Atsakovė nėra įvykdžiusi vartojimo kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų.Pasisakydamas dėl ieškovo prašymo priteisti 569,27 Eur mokėjimo palūkanų, teismas pažymėjo, jog ieškovas nenurodė, kokią palūkanų dydžio normą taiko apskaičiuodamas šias palūkanas, o iš Vartojimo kredito sutarties taip pat nėra aišku, kokia yra nustatyta palūkanų norma. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas reikalavimo teisę į skolininkės skolą perėmė iš pradinio kreditoriaus UAB „Kubis“ 2016-08-18, atsižvelgdamas į negrąžintos kredito sumos dydį (144,81 eurai), taip pat įvertinęs laikotarpį, kiek laiko negrąžinamas kreditas, nors buvo suteiktas 30 dienų terminui, siekiant apginti vartotojo, kaip silpnesniosios sutartinių santykių šalies interesus, teismas nusprendė, kad protingas ir pagrįstas mokėjimo palūkanų dydis šiuo atveju būtų 108,60 eurai (144,81 x 75 proc.), ir tai atitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijus.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo pakeisti skundžiamą sprendimą už akių dalyje dėl mokėjimų palūkanų ir priteisti apeliantui iš atsakovės 460,67 Eur. Taip pat prašo pakeisti skundžiamą sprendimą už akių dalyje dėl išlaidų už procesinių dokumentų parengimą ir priteisti apeliantui iš atsakovės 137,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.Apeliaciniame skunde nurodoma, jog sudarytos vartojimo kredito sutarties metinė palūkanų norma neprieštaravo tuo metu galiojusio įstatymo nuostatoms ir yra laikomos protingo dydžio, kadangi Vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) redakcijos, galiojusios Sutarties sudarymo metu 21 str. 2 d. numatė, kad vartojimo kredito metinė palūkanų norma negali viršyti 200 proc., o atsakovės bei pradinio kreditoriaus sutartimi buvo sutarta dėl metinės palūkanų normos, kurios dydis yra 113,81 proc.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas. Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šiuo atveju sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindų nenustatyta. Apeliacinis skundas iš esmės yra grindžiamas tuo, kad teismas nepagrįstai sumažino ieškovui priteistinas palūkanas. Su apelianto išdėstytais motyvais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad Vartojimo kredito įstatymo (nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d. galiojusi įstatymo redakcija) 21 straipsnyje nustatyti tam tikri reikalavimai dėl bendros vartojimo kredito kainos: ji turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito davėjo ir vartojimo kredito gavėjo interesų pusiausvyros (šio straipsnio 1 dalis). Dėl to teismas, spręsdamas ginčą dėl vartojimo kredito sutartimi nustatytų palūkanų priteisimo, turi patikrinti, ar šalių nustatytų palūkanų, sudarančių bendrą kredito kainą, dydis protingas, pagrįstas, sąžiningas, atitinka abiejų šalių interesų pusiausvyrą. Įstatyme nustatyta prezumpcija, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatytos bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu didesnė kaip 200 proc. (Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad tokiais atvejais, kai bendra vartojimo kredito kainos metinė norma didesnė kaip 200 proc., pripažįstama, jog kaina neatitinka Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio reikalavimų, tačiau kita sutarties šalis (kredito įstaiga), gali šią prezumpciją nuginčyti (įrodyti, kad kaina atitinka minėtus įstatymo reikalavimus). Tačiau toks teisinis reglamentavimas nereiškia, kad bendra vartojimo kredito kaina, neviršijanti šio dydžio, visais atvejais atitinka Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio reikalavimus. Tokiais atvejais, kai bendra kredito kaina neviršija įstatyme nustatytos maksimalios ribos (200 proc.), ji turi būti vertinama pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio kriterijus ir gali būti pripažinta jų neatitinkančia bei dėl to mažintina. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog atsakovės bei pradinio kreditoriaus sutartimi buvo sutarta dėl metinės palūkanų normos, kurios dydis yra 113,81 proc. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad konkretus palūkanų normos dydis nenurodytas nei ieškinyje, nei pateiktoje Vartojimo kredito sutartyje, todėl pagrįstai dydį vertino, atsižvelgdamas į Vartojimo sutartyje įtvirtintą nuostatą, jog metinė kredito grąžinimo norma – tai dydis atitinkantis LR teisės aktuose numatytą bendros kredito kainos metinę normą; taip pat atsižvelgdamas į LR Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 2 d. įtvirtintą prezumpciją bei kitas aplinkybes.Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio kontekste, o būtent, kad kreditas buvo trumpalaikis, negrąžinta kredito dalis sudaro 144,81 Eur, o prašomos palūkanos net 569,27 Eur, t. y. beveik keturis kartus viršija skolos sumą, atsižvelgiant į protingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino ieškovės prašomas priteisti palūkanas iki 108,60 Eur. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas daro atsižvelgdamas ir į tai, kad kredito grąžinimas terminas baigėsi 2013-05-17, tačiau byloje nėra duomenų, jog iki 2016-08-22, kuomet atsakovei paštu buvo išsiųstas pranešimas dėl reikalavimo įvykdyti prievolę, ieškovas būtų bendradarbiavęs su ieškove dėl skolos grąžinimo. Taigi, pats kreditorius, būdamas verslininkas, pasyviu elgesiu prisidėjo prie didėjančios palūkanų sumos, dėl ko vartotojui priskaičiuota palūkanų suma turi būti sumažinta. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino ieškovui priteistinų palūkanų dydį. Nepriteisus visų reikalaujamų palūkanų, taip pat nebuvo pagrindo priteisti ir visų ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų. Dėl išvardintų priežasčių skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-03-01 sprendimą už akių palikti nepakeistą.