Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Milašienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Lamberta“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. liepos 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1087-125/2012 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Lamberta“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Vitės valdos“ dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas sprendimą nepagrįstai motyvavo Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintomis Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis bei Energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintomis naujomis Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis. Teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl ieškovo pateiktų argumentų, kad atsakovo pagal ginčijamas sutartis gaunamos įmokos jau yra įskaičiuotos į administraciniu aktu (Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu) atsakovui nustatytą administravimo tarifą. Atsakovui administraciniais aktais administravimo tarifas yra nustatytas imperatyviai. Atsakovas neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo šį tarifą keisti (didinti) gaunant analogiškas įmokas iš kitų subjektų. Teisės aktai nenumato, kad administratorius savo funkcijas perleistų kitiems subjektams.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Atsakovas kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė Šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros (eksploatavimo) sutarties Nr. Ž37-1E kopiją, šio naujo įrodymo pateikimo būtinumą motyvuodamas siekiu tinkamai atsikirsti į ieškovo apeliacinį skundą. Atsakovo nuomone, minėtas įrodymas pagrindžia tai, kad ginčijamų sutarčių sudarymas ieškovui buvo naudingas ir šios sutartys buvo sudarytos dėl ieškovo interesų.

CPK 314 straipsnyje numatyta, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsakovas šiuo atveju nenurodo, kad pirmosios instancijos teismas būtų atsisakęs priimti apeliacinės instancijos teismui teikiamus įrodymus, taip pat nėra pagrindo konstatuoti, jog šio įrodymo būtinybė iškilo vėliau. Pateikiamo įrodymo pagrindu atsakovas tvirtina, kad ieškovas, sudarydamas sutartis su gyventojais, pats įgyvendina visas jam, kaip sistemų prižiūrėtojui, tenkančias funkcijas, įskaitant sąskaitų išrašymą, jų pateikimą gyventojams, įmokų už priežiūrą surinkimą, todėl ieškovas neturi pagrindo teigti, jog sąskaitų išrašymas, pateikimas ir įmokų surinkimas yra atsakovo, kaip administratoriaus, funkcija. Visgi šios atsakovo atsiliepimu į apeliacinį skundą įrodinėjamos aplinkybės nėra naujos, klausimai, susiję su šiomis aplinkybėmis, buvo keliami bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl atsakovo kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktas naujas įrodymas nepriimamas ir nevertinamas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.

Byloje kilo ginčas tarp ieškovo ir atsakovo dėl 2005 m. sausio 2 d. mokesčio už šilumos ir karšto vandens sistemų aptarnavimą skaičiavimo sutarties Nr. 113, kuri buvo pakeista 2006 m. vasario 1 d. susitarimu Nr. 113, ir 2009 m. rugpjūčio 3 d. įmokų surinkimo administravimo sutarties teisėtumo. Ieškovas, prašydamas pripažinti šiuos sandorius negaliojančiais, ieškinį grindė CK 1.80 straipsnio (imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujančio sandorio negaliojimas), 1.81 straipsnio (viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujančio sandorio negaliojimas), 1.91 straipsnio (dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ir realaus grasinimo, taip pat dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ar dėl susidėjusių sunkių aplinkybių sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu) (iš ieškinio turinio galima spręsti, kad ieškovas iš esmės rėmėsi tuo, kad sandoris sudarytas dėl atsakovo vykdyto ekonominio spaudimo) pagrindu. Ieškinyje ieškovas nurodė, kad atsakovas yra daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administratoriaus funkcijas atliekantis juridinis asmuo, kuriam už jo, kai administratoriaus, funkcijų atlikimą yra nustatytas administravimo tarifas. Pasak ieškovo, dėl atlikimo visų funkcijų, už kurias dar kartą iš ieškovo buvo reikalaujama apmokėjimo pagal ginčijamas sutartis, apmokėjimas namų administratoriui (atsakovui) jau yra įskaičiuotas į administravimo tarifą, todėl atsakovo reikalavimas ieškovui apmokėti už administravimo funkcijų atlikimą esąs neteisėtas. Ieškovas pažymėjo, kad sąlyga mokėti atsakovui pagal ginčijamus sandorius, atsakovo verslo santykiuose su ieškovu būdavo iškeliama kaip sąlyga vykdyti tuos santykius. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinio nepripažino pagrįstu. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą neperžengdamas šiame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str. 1 d.). Apskųsto teismo sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindai nekonstatuojami (CPK 329 str. 2 d.).

Byloje nustatytos tokios žemiau išdėstomos faktinės aplinkybės.

Atsakovas yra paskirtas butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administratoriumi (toks paskyrimas numatytas pagal CK 4.84 straipsnį). Ieškovas yra šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojas. Ieškovas ir atsakovas 2005 m. sausio 2 d. sudarė Mokesčio už šilumos ir karšto vandens sistemų aptarnavimą skaičiavimo sutartį Nr. 113, pagal kurią atsakovas įsipareigojo skaičiuoti ir priimti į savo sąskaitą patalpų savininkų mokestį už šilumos ir karšto vandens sistemų aptarnavimą. Už sutarties 2.1.1, 2.1.3., 2.1.4. punktuose įtvirtintus įsipareigojimus (pateikti gyventojams apskaičiuotą šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų, esančių pastate, aptarnavimo lėšų mokestį Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais; patalpų savininkų arba nuomininkų sumokėtas lėšas už šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų, esančių pastate, aptarnavimą pervesti ieškovui ne vėliau kaip per 40 kalendorinių dienų po ataskaitinio mėnesio pabaigos ir ne anksčiau kaip praėjus 30 kalendorinių dienų po ataskaitinio mėnesio pabaigos; kas mėnesį pateikti ieškovui priskaitymo-apmokėjimo suvestinę, Klaipėdos teritorinės statistikos valdybos mokėjimo ataskaitą bei skolininkų sąrašą) ieškovas įsipareigojo mokėti atsakovui po 5 procentus nuo priskaičiuos sumos per 5 kalendorines dienas nuo sąskaitos gavimo (sutarties 2.2.1 p.). Šios sutarties 2.2.1 punktas buvo pakeistas 2006 m. vasario 1 d. susitarimu pakeisti 2005 m. sausio 2 d. mokesčio už šilumos ir karšto vandens sistemų aptarnavimą skaičiavimo sutartį Nr. 113, numatant, kad atsakovui mokami ne 5 proc., o 15 proc. nuo priskaičiuotos sumos (1 t., 13 b. l.). Ieškovas ir atsakovas 2006 m. gegužės 2 d. sudarė šilumos punktų įrenginių, vidaus šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros sutartį Nr. 180, pagal kurią ieškovas įsipareigojo vykdyti daugiabučių pastatų vidaus šildymo ir karšto vandens sistemų nuolatinę techninę priežiūrą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymais, Vyriausybės nutarimais ir kitais norminiais teisės aktas (2 t., 65-66 b. l.). Ieškovas ir atsakovas 2009 m. rugpjūčio 3 d. taip pat sudarė Įmokų surinkimo administravimo sutartį, kurios 1 punkte numatyta, kad ieškovas, vadovaujantis 2006 m. gegužės 2 d. sutartimi Nr. 180, vykdo gyvenamųjų namų bendro naudojimo inžinerinių tinklų avarijų lokalizavimo ir likvidavimo darbus atsakovo administruojamuose pastatuose, o atsakovas skaičiuoja ir priima patalpų savininkų mokestį už atliktus darbus į savo sąskaitą. Pagal sutarties 2.1 punktą atsakovas įsipareigojo apskaičiuoti ir pateikti patalpų savininkams rangos sutartyje numatytą ir sąskaitoje-faktūroje nurodytą darbų kainą; patalpų savininkų sumokėtą mokestį už atliktus darbus pervesti ieškovui ne vėliau kaip per 10 kalendorinių dienų, o ieškovas atitinkamai sutarties 2.2.2 punktu įsipareigojo apmokėti atsakovui už sutarties 2.1 punkte nurodytus darbus 15 procentų nuo priskaičiuotos sumos per 10 dienų nuo sąskaitos gavimo (1 t. 14-15 b. l.).

Atmesdamas ieškinį pirmosios instancijos teismas, be kita ko, rėmėsi Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintomis Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis, kurios neteko galios 2010 m. lapkričio 12 d., ir Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintomis Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis (konkrečiai – Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 138.17 punkto redakcija, galiojusia iki 2011 m. liepos 29 d.). Remdamasis šiais poįstatyminiais teisės aktais pirmosios instancijos teismas nurodė, kad minėtuose įsakymuose numatyta, jog šilumos ūkio prižiūrėtojas (ieškovas) pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui, ne vėliau kaip iki kito mėnesio 10 dienos turi išrašyti ir pateikti (išsiųsti) vartotojams atsiskaitymo dokumentus už priežiūrą. Teismo vertinimu, šią savo pareigą ieškovas už užmokestį pavedė vykdyti atsakovui. Nesutikdamas su skundžiamu sprendimu apeliantas sprendimo neteisėtumą pirmiausia grindžia, tuo, kad, jo nuomone, pirmosios instancijos teismas sprendimą nepagrįstai motyvavo minėtais poįstatyminiais teisės aktas. Teisėjų kolegija su tokiu apelianto (ieškovo) argumentu nesutinka. Atkreiptinas dėmesys, kad Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės reglamentuoja šilumos vartotojų ir kitų šilumos ūkio subjektų tarpusavio santykius, teises, pareigas ir atsakomybę, tiesiogiai susijusius su šilumos ir karšto vandens gamyba, perdavimu, tiekimu ir vartojimu. Taisyklės privalomos šilumos tiekėjams, karšto vandens tiekėjams, šilumos ir karšto vandens vartotojams bei kitiems šilumos ūkio sektoriuje veikiantiems asmenims, t. y. ir ieškovui, kaip šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojui. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 „Dėl Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės galiojo nuo 2003 m. liepos 17 d. iki 2010 m. liepos 12 d., o Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 „Dėl Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Šilumos ir vartojimo taisyklės įsigaliojo nuo 2010 m. lapkričio 1 d. ir galioja iki šiol. Ginčijamų ieškovo UAB „Lamberta“ ir atsakovo UAB „Vitės valdos“ 2005 m. sausio 2 d. mokesčio už šilumos ir karšto vandens sistemų aptarnavimą skaičiavimo sutarties Nr. 113, 2006 m. vasario 1 d. susitarimo Nr. 113, 2009 m. rugpjūčio 3 d. įmokų surinkimo administravimo sutarties sudarymo metu galiojo Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės. Taisyklių 293.3 punktas numatė, kad daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų – buitinių karšto vandens vartotojų ir karšto vandens tiekėjo, geriamojo vandens tiekėjo, šilumos tiekėjo, pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojo, pastato valdytojo (administratoriaus) bei kitų ūkio subjektų tarpusavio santykiai nustatomi pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros sutartimi. Šių taisyklių 245.17 punkte buvo numatyta, jog pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas privalo pasibaigus atsiskaitymo laikotarpiui, ne vėliau kaip iki kito mėnesio 10 dienos išrašyti ir pateikti (išsiųsti) buitiniams šilumos vartotojams atsiskaitymo dokumentus už priežiūrą. Tokios pačios nuostatos buvo įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 „Dėl Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtinus Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles, konkrečiai – 138.17 punktą. Ši nuostata buvo pakeista tik nuo 2011 m. liepos 29 d. (priėmus 2011 m. lapkričio 20 d. įsakymą Nr. 1-191), numatant, jog pasibaigus atsiskaitymo laikotarpiui, ne vėliau kaip iki kito mėnesio 10 dienos reikia išrašyti ir pateikti (išsiųsti) valdytojui atsiskaitymo dokumentus už priežiūrą. Tačiau pareiga išrašyti ir pateikti (išsiųsti) atsiskaitymo dokumentus už priežiūrą šilumos ūkio prižiūrėtojui išliko, o pasikeitė tik subjektas, kuriam atsiskaitymo dokumentus šilumos ūkio prižiūrėtojas turi teikti. Taigi ginčijamų sutarčių sudarymo metu buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį ieškovas, kaip pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas, turėjo pareigą pasibaigus atsiskaitymo laikotarpiui, ne vėliau kaip iki kito mėnesio 10 dienos išrašyti ir pateikti (išsiųsti) buitiniams šilumos vartotojams atsiskaitymo dokumentus už priežiūrą. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija negali sutikti su apeliantu, kad 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintos Taisyklės nenustatė ieškovui pareigos atlikti veiksmus, dėl kurių atlikimo šalys susitarė ginčijamais susitarimais, nes toks ieškovo teiginys neįrodytas. Šiuo atveju teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad ieškovas, turėdamas pareigą išrašyti ir pateikti (išsiųsti) buitiniams šilumos vartotojams atsiskaitymo už sistemos priežiūrą dokumentus, šią savo pareigą galėjo perduoti ir ją perdavė vykdyti atsakovui. Apeliantas nepateikė jokių argumentų, nenurodė teisės aktų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad ginčijami šalių susitarimai negalėjo būti sudaryti dėl jų prieštaravimo imperatyvioms normoms.

Apelianto nurodoma aplinkybė, kad ieškovo ir buitinių šilumos vartotojų nesieja kokie nors santykiai, nesudaro pagrindo spręsti, jog neegzistuoja joks buitiniams šilumos vartotojams taikomas atsiskaitymo laikotarpis, atitinkamai, jog neegzistuoja ieškovo pareiga pasibaigus atsiskaitymo laikotarpiui išrašyti ir pateikti (išsiųsti) buitiniams šilumos vartotojams atsiskaitymo dokumentus už priežiūrą. Visų pirma pažymėtina, kad atsakovas, kaip bendrosios nuosavybės administratorius, tik organizuoja daugiabučių namų šilumos ūkio priežiūrą butų savininkams, sudaro su už priežiūrą atsakingu asmeniu sutartį, tačiau vartotojai, kaip butų savininkai, negali būti eliminuojami iš šių santykių, nes būtent daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams atliekama bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių pastatų šilumos punktų kartu su šildymo ir karšto vandens sistemomis arba šilumos bei karšto vandens tiekėjams priklausančių pastato šildymo ir karšto vandens sistemos dalių priežiūra (eksploatavimas). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu galiojusios Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-259 patvirtintos Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros tvarkos 28 punkte buvo numatyta, kad už pastatų, daugiabučių gyvenamųjų namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros darbus atlyginama vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktų ir šalių sudarytų sutarčių nuostatomis, svarbu tik, kad iš butų savininkų (gyventojų) negali būti už šilumos ūkio priežiūrą imama daugiau nei savivaldybės patvirtintas tarifas.

Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 „Dėl Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių 7 priede įtvirtintos pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros sutarčių bendrosios sąlygos, kurių 5 punkte numatyta, kad sutartyje, be bendrųjų sąlygų, gali būti individualiai įtrauktos sutarties šalių aptartos sąlygos, neprieštaraujančios Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėms, kitiems teisės aktams, sutarties šalys negali nustatyti tokių sutarties sąlygų, kurios pablogintų buitinio šilumos vartotojo ar buitinio karšto vandens vartotojo padėtį, palyginti su ta, kurią nustato įstatymai ir kiti teisės aktai. Šio teisės akto 7 priedo 20 punkte numatyta, kad už pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūrą butų ir kitų patalpų savininkai sutartyje nustatyta kaina moka prižiūrėtojui, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip: daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai CK nustatyta tvarka priėmę sprendimą gali už pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūrą mokėti valdytojui (administratoriui), šiame sprendime nustačius, kokią dalį pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros kainos turi sumokėti kiekvienas buto ar kitų patalpų savininkas (20.1 p.); butų ir kitų patalpų savininkams priėmus sąlygų 20.1 punkte nurodytą sprendimą ir pavedus valdytojui (administratoriui), už pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūrą prižiūrėtojui moka valdytojas (administratorius) sutartyje nustatyta kaina ir sąlygomis (20.2 p.). Apelianto nuomone, šiuo atveju savininkams nusprendus, kad su prižiūrėtoju atsiskaito administratorius, paneigiami bet kokie ieškovo įsipareigojimai mokėti įmokų surinkimo mokestį. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šie taisyklių punktai nustato butų ir kitų patalpų savininkų atsiskaitymo už pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūrą tvarką, tačiau nenustato, kas turi apskaičiuoti šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų aptarnavimo mokestį ir pateikti sąskaitas vartotojui. Be to, kaip jau buvo minėta, nedraudžiama susitarti ir dėl kitokių sąlygų, svarbu, jog tokios sąlygos neprieštarautų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėms, kitiems teisės aktams, nepablogintų buitinio šilumos vartotojo ar buitinio karšto vandens vartotojo padėties, palyginti su ta, kurią nustato įstatymai ir kiti teisės aktai. Ginčijami sutartys ir susitarimas yra sudėtinė šilumos ir karšto vandens sistemų priežiūros sutarties dalis, kuriais atsiskaitymo už priežiūrą dokumentų pateikimą vartotojams ieškovas perdavė vykdyti atsakovui. Kaip jau minėta, ieškovas neįrodė, kad tokio pobūdžio ieškovo ir atsakovo susitarimai prieštarautų imperatyvioms įstatymo normoms, taip pat nėra duomenų, kad tokiais susitarimais buvo pabloginta vartotojų padėtis, o ginčijamų sandorių sudarymo metu galiojusios ir apelianto skunde nurodomos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatos, kuriomis pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi, numatė būtent ieškovo pareigą pasibaigus atsiskaitymo laikotarpiui išrašyti ir pateikti (išsiųsti) buitiniams šilumos vartotojams atsiskaitymo už priežiūrą dokumentus.

Apeliantas savo apeliacinį skundą taip pat grindžia tuo, kad Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu atsakovui yra pavesta vykdyti gyvenamųjų namų administratoriaus funkcijas, kurių viena ? administruoti namus už nustatytą administravimo tarifą, į kurį yra įtrauktos ir atsakovo išlaidos išrašant bei teikiant sąskaitas namų gyventojams. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl ieškovo pateiktų argumentų, kad pagal ginčijamas sutartis atsakovo gaunamos įmokos jau yra įskaičiuotos į Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu atsakovui nustatytą administravimo tarifą. Apeliantas, pagrįsdamas šį skundo argumentą, nagrinėja Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos patvirtintą daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką, deklaratyviai nurodydamas, ką gi numato metodikos 1, 2 punktai, III ir IV dalys, 7.10, 7.12, 7.13, 7.16, 7.20 punktai, nustatantys, kas priskiriama daugiabučio namo bendrosios nuosavybės administravimo darbams, 8.4.1 punktas, nustatantis, kas sudaro pridėtines išlaidas. Išvardijęs, kas nurodytomis metodikos dalimis ir konkrečiais jų punktais yra nustatoma, šio administracinio akto pagrindu apeliantas daro išvadą, kad atsakovas nepagrįstai ieškovui priskiria funkcijas, kurios atsakovui yra pavestos vykdyti už nustatytą administravimo tarifą. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, jog šioje nutartyje jau yra akcentuota Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse įtvirtinta (ginčijamų susitarimų sudarymo metu) ieškovo, kaip šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojo, pareiga pateikti (išsiųsti) buitiniams šilumos vartotojams atsiskaitymo už priežiūrą dokumentus. Be to, apeliantas, nurodydamas čia aptariamus skundo argumentus, nepaaiškina, kaip šios aplinkybės patvirtina sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą. Ieškovas, prašydamas pripažinti negaliojančiais ginčijamas sutartis ir susitarimą, savo reikalavimus grindė tuo, kad šie sandoriai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei, taip pat, kad sandoriai sudaryti dėl ekonominio spaudimo. Nagrinėjamu atveju nėra aišku, kaip tokie skundo argumentai patvirtina ieškiniu įrodinėtas aplinkybes ir kokiu būdu paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovas (apeliantas) neįrodė savo ieškinio reikalavimų. Ginčijami ieškovo ir atsakovo komerciniai susitarimai dėl atsakovo pareigos atlikti tam tikrus darbus, ieškovo ? pareigos sumokėti už jų atlikimą nedaro įtakos atsakovo administruojamų daugiabučių namų savininkų mokėtinoms sumoms, jais nėra keičiamas (didinamas) teisės aktuose nustatytas administravimo tarifas. Už ginčijamais sandoriais prisiimtų įsipareigojimų vykdymą mokėti atsakovui įsipareigojo ieškovas, todėl apelianto argumentas, kad apeliaciniame skunde nurodomi Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu nustatyti administravimo tarifai buvę pakeisti, yra nepagrįstas. Apskritai nebuvo nustatyta, kad ginčijamais komerciniais susitarimais numatytus įsipareigojimus, už kurių vykdymą ieškovas turėjo mokėti atlyginimą atsakovui, esą privalėjo vykdyti atsakovas, kuris, be kita ko, už tai gaudavęs pajamas pagal nustatytą administravimo tarifą. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde ieškovas remiasi Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2009 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. 1-229 patvirtintu Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros tvarkos aprašu, kuris įsigaliojo nuo 2009 m. gruodžio 3 d., t. y. po ginčijamų sandorių sudarymo, todėl šio aprašo nuostatos apskritai negali pagrįsti ginčijamų sandorio negaliojimo pagrindų egzistavimo.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad apeliantas neįrodė ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais galimybės pagal CK 1.80, 1.81 ir 1.91 straipsniuose nustatytus pagrindus, ką pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas. Apeliacijos esmė, kaip jau buvo pažymėta, yra priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas pagal apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą. Ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes bei teisinius argumentus pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino, dėl jų padarė atitinkamas išvadas ir nusprendė, kad ieškinys yra nepagrįstas, todėl jį atmetė. Apeliantas nesutikdamas su priimtu sprendimu, apeliaciniame skunde pateikia motyvus, kurių pagrindu teisėjų kolegija negali daryti kitokios, nei padaryta pirmosios instancijos teismo, išvados. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad ieškovo reikalavimai yra nepagrįsti, todėl ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. liepos 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.