Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Kristinos Latožienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Valdo Petro Meidaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Š. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2024 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo Š. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nubaustas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį 60 (šešiasdešimt) parų arešto;

- pagal BK 259 straipsnio 2 dalį 35 (trisdešimt penkioms) paroms arešto.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir Š. R. paskirti subendrinta 70 (septyniasdešimties) parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2022 m. gruodžio 11 d. 5.20 val. iki 2022 m. gruodžio 12 d. 13.36 val., jį prilyginant dviem paroms arešto, ir nurodyta laikyti, kad neatlikta bausmės dalis yra 68 (šešiasdešimt aštuonios) paros arešto.

Arešto bausmę paskirta atlikti Lietuvos kalėjimų tarnybos Šiaulių kalėjime. Arešto bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo faktinės bausmės vykdymo pradžios arba kaltinamojo sulaikymo vykdant šį nuosprendį.

Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš Š. R. Valstybinėms ligonių kasoms prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteista 46,04 Eur (keturiasdešimt šešis eurai 4 centus) turtinės žalos atlyginimui.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės D. Š. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš Š. R. D. Š. naudai priteista 250 Eur (du šimtai penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimui. Kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. Š. R. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2023 m. liepos 7 d., apie 13:30 val., adresu (duomenys neskelbtini), parduotuvės UAB (duomenys neskelbtini) patalpose, šalia kasos, panaudojo fizinį smurtą D. Š. atžvilgiu, t. y. savo kaire ranka suėmė D. Š. dešinės rankos žastą, stipriai jį suspaudė bei tempė, tokiais savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajai D. Š. fizinį skausmą.

2. Š. R. pagal BK 259 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis, neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti, o būtent: augalinės kilmės narkotines medžiagas – kanapes (antžemines dalis), kurių masė yra 0,387 g, tetrahidrokanabinolio (delta-9-tetrahidrokanabinolio) kiekis jose yra 15,5 %, laikė permatomame maišelyje automobilio Audi A8, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kairės pusės priekinių durų dėtuvėje bei narkotines medžiagas – kokainą, kurio masė yra 0,179 g (27,9 %), laikė permatomame maišelyje užpakalinėje kairės pusės kelnių kišenėje iki kol 2022 m. gruodžio 11 d., apie 05.00 val., (duomenys neskelbtini), ties (duomenys neskelbtini) namu, Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos tarnybos Specialiosios parengties skyriaus specialistai patikrinimo metu rado ir paėmė šias narkotines medžiagas.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis Š. R. prašo Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2024 m. balandžio 12 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 259 straipsnio 2 dalį pakeisti ir už minėtą baudžiamąjį nusižengimą skirti jam piniginę baudą, nustatant ilgesnį baudos sumokėjimo laikotarpį, arba atidėti skirtos arešto bausmės vykdymą, taikant teismo nustatytus įpareigojimus; o nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį panaikinti ir šioje dalyje bylą nutraukti dėl mažareikšmiškumo.

3.2. Mano, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą tiek dėl duomenų pripažinimo įrodymais, tiek ir dėl materialinės teisės normų taikymo. Tvirtina, jog jokio fizinio smurto ir kartu realaus tikslo sužaloti ar sukelti fizinį skausmą nukentėjusiajai nebuvo, taigi teismas netinkamai kvalifikavo nusikalstamos veikos subjektyvinę pusę – tyčią. Nuosprendžio aplinkybė, kad „savo kaire ranka suėmė D. Š. dešinės rankos žastą, stipriai jį suspaudė ir tempė“ yra laikytina mažareikšme veika, nesuponuojančia baudžiamosios atsakomybės. Nuteistojo vertinimu, atliktų veiksmų apimtis – suėmimas už žasto, suspaudimas ir patempimas, nesukeliant jokio sveikatos sutrikdymo, ir esant tik momentiniam fiziniam skausmui yra laikytinas mažareikšme veika, todėl yra pagrindas taikyti BK 37 straipsnio nuostatas.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo Š. R. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

7. Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą nuosprendį teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis bei juos išanalizavo, tinkamai įgyvendino BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir padarė teisingą išvadą, su kuria visiškai sutinka ir teisėjų kolegija, kad byloje esančių įrodymų visiškai pakanka nuteistojo Š. R. kaltei dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų pagrįsti. Visgi, kartu konstatuotina, jog nors pirmosios instancijos teismas Š. R. iš esmės parinko tinkamai individualizuotas bausmes už kiekvieną iš nusikalstamų veikų, tačiau bendrindamas šias bausmes, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktas), todėl ši skundžiamo nuosprendžio dalis yra keičiama (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Dėl fizinio skausmo sukėlimo D. Š.

9. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji Š. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymiai nuteistojo veikoje nustatyti tinkamai, naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl nuteistojo Š. R. padarytos nusikalstamos veikos, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė nuteistojo versijas. Tai, kad bylos įrodymus teismas įvertino ne taip, kaip to norėtų apeliantas, savaime nereiškia, jog skundžiamame teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos faktinių aplinkybių ar, kad buvo netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas išvadas dėl Š. R. kaltės nukentėjusiajai D. Š. sukėlus fizinį skausmą, pagrindė nukentėjusiosios D. Š. parodymais (1 t., 86-88, 90-91 b.l., 2 t., 156-157 b.l.) bei juos patvirtinančiais kitais byloje esančiais, netiesioginiais įrodymais – policijos pareigūno G. B. ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais (1 t., 118-120 b.l., 2 t. 165 b.l.), gydymo paslaugų apskaitos išrašu (1 t., 135 b.l.), kitų objektų (Bendrojo pagalbos centro garso įrašas bei policijos pareigūnų kūno kameros įrašai) apžiūros protokolų duomenimis (1 t., 122-127 b.l.), be viso to, šiuos įrodymus papildo ir paties nuteistojo Š. R. pirminiai, po kaltinime nurodomų įvykių duoti, parodymai (1 t., 196-199 b.l.). Atsižvelgus į visą baudžiamosios bylos medžiagą, pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei šioje dalyje priėmė neteisėtą nuosprendį, nėra.

11. Tiek apeliaciniame skunde, tiek apklausiamas teisminio bylos nagrinėjimo metu nuteistasis Š. R. neneigė, jog kaltinime nurodytu laiku bei vietoje tarp jo ir nukentėjusios D. Š. įvyko konfliktas, tačiau tvirtino, jog pastarasis buvęs tik žodinis ir jokio smurto nebuvę. Visgi, kaip matyti iš bylos duomenų bei šią aplinkybę akcentavo ir pirmosios instancijos teismas, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2023 m. liepos 18 d., tai yra nuo aptariamų įvykių praėjus tik kiek daugiau nei savaitei laiko, Š. R. pripažino konflikto metu kaire ranka sugriebęs D. Š. už dešinės rankos žasto, suspaudęs, taip pat parodęs, jog nukentėjusioji, nuteistojo žodžiais tariant, pradėjo „žviegti, klykti, matėsi suvaidintos ašaros“, tiesa, pasak nuteistojo „suėmimas už rankos buvo momentinis, trumpas, jokių sužalojimų jai padaryti negalėjo“ ir tik vėlesnėse apklausose pakeitė įvykių versiją bei nurodė iš esmės nebuvus jokio fizinio sąlyčio – 2024 m. kovo 4 d. teismo posėdžio metu paaiškinęs, jog „nesugriebė jai už rankos, tik bandė paimti tą paketėlį. Gal prilietė, bet nesugriebė, abejoja ar skausmas buvo“. Taigi, konstatuotina, jog nuteistojo parodymų nenuoseklumas, kartu įvertinus ir kitų byloje esančių įrodymų kontekstą, leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai dėl kritiško Š. R. parodymų duotų 2023 m. gruodžio 12 d. apklausoje bei teisminio nagrinėjimo metu vertinimo, atmetant juos kaip gynybinę versiją.

12. Pažymėtina, jog 2024 m. kovo 4 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu Š. R. nurodęs, kad ikiteisminio tyrimo metu 2023 m. liepos 18 d. duoti parodymai buvo užfiksuoti neteisingai. Siekiant pašalinti šias abejones, teisminio nagrinėjimo metu buvo apklausta ir Š. R. apklausas atlikusi tyrėja E. K. (2 t., 165 b.l.), kuri patvirtinusi, jog ikiteisminio tyrimo metu Š. R. parodymai 2023 m. liepos 18 d. vykusios apklausos metu buvo užrašyti tiksliai, jis turėjo galimybę susipažinti su apklausos protokolu. Pagrindo netikėti šiomis tyrėjos nurodomomis aplinkybėmis teisėjų kolegija neturi, ypač įvertinus, jog įtariamojo apklausos protokolas bei jo priedas yra pasirašyti paties nuteistojo, įrašant rankraštinį įrašą „surašyta teisingai“, pats Š. R., nepaisant teiginių apie neteisingai surašytą protokolą, apklausiamas teisme nurodė, jog tyrėja davusi susipažinti su parodymais (2 t., 156 b.l.), be to, apeliantas be deklaratyvių aplinkybių nėra nurodęs, jokių konkrečių faktų, kurie leistų daryti bent jau prielaidą apie apklausos netinkamą atlikimą ar buvusius kokius nors procesinius pažeidimus.

13. Taip pat teisėjų kolegija atmeta, kaip nepagrįstus jokiais duomenimis apelianto argumentus apie galimą nukentėjusiosios kerštą, kadangi, kaip matyti iš bylos duomenų, apeliantas parodymus apie galimą D. Š. nusikalstamą veiką yra davęs prieš daugiau nei prieš pusę metų iki šioje byloje nagrinėjamų įvykių, bei kaip yra parodžiusi D. Š. – pirmosios instancijos teismo ji buvo išteisinta (2 t., 156 b.l.), o be to, kaip jau buvo minėta ir pirmiau, ir kaip yra pažymėjęs ir pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiosios parodymai nagrinėjamoje byloje viso proceso metu buvo nuoseklūs bei juos atitinka ir kiti netiesioginiai įrodymai.

14. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau aptartų įrodymų visuma visiškai pagrindžia išvadą, konflikto metu Š. R. suėmus kaire ranka D. Š. už dešinės rankos žasto, stipriai suspaudus bei tempus ir tokiais veiksmais tyčia sukėlus nukentėjusiajai fizinį skausmą. Apkaltinamasis nuosprendis šioje dalyje nuteistojo atžvilgiu buvo priimtas pagrįstai bei apeliacinio skundo argumentai šių išvadų nepaneigia, taip pat byloje nėra nustatyta ir esminių prieštaravimų, kurie paneigtų nukentėjusiosios nurodomas aplinkybes.

15. Kaip ir minėta pirmiau, Š. R. mano, jog kaltinime nurodytos aplinkybės – nukentėjusiosios dešinės rankos žasto suėmimas, stiprus suspaudimas ir tempimas – nesukeliant jokio sveikatos sutrikdymo, sudaro pagrindą BK 37 straipsnio nuostatų taikymui, pripažįstant padarytą nusikalstamą veiką mažareikšme. Vadovaujantis BK 37 straipsnio nuostatomis, padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-7-109/2013, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-186-689/2020 ir kt.).

16. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog nagrinėjamu atveju buvo įvykdyta smurtinio pobūdžio veika, tarp praeityje artimų žmonių ir kuria nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas. Kaip matyti iš D. Š. pirmiau aptartų parodymų, nukentėjusioji kelias dienas po įvykių juto fizinį skausmą, tepėsi tepalais, klijavo šildančiais pleistrais, skausmas buvęs pakankamai intensyvus, jog nukentėjusioji buvo priversta kreiptis pagalbos ir į medikus. Iš skundo turinio matyti, jog apeliantas aptariamos veikos mažareikšmiškumą iš esmės sieja su fizinių veiksmų ne intensyvumu, tačiau BK 140 straipsnio dispozicija numato baudžiamąją atsakomybę ir už fizinio skausmo sukėlimą, kuris, kaip kad nustatyta, šiuo atveju neabejotinai buvo sukeltas. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės neleidžia konstatuoti, jog Š. R. veika nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad būtų nepagrįstas baudžiamosios teisės, kaip ultima ratio taikymas.

Dėl skirtos bausmės

17. Apeliaciniu skundu nuteistasis Š. R. neginčija savo kaltės dėl BK 259 straipsnio 2 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymo, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme bei prašo ją pakeisti ir skirti jam piniginę baudą, kartu nustatant ilgesnį baudos sumokėjimo laikotarpį, arba atidėti skirtos arešto bausmės vykdymą, taikant teismo nustatytus įpareigojimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, tenkinti šiuos nuteistojo prašymus nėra jokio teisinio pagrindo.

18. Nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 straipsnio 2 dalyje, sankcija numato alternatyvias bausmės rūšis – viešuosius darbus, laisvės apribojimą, baudą arba areštą. BK 140 straipsnio 1 dalies sankcija numato, jog už šios veikos padarymą gali būti skirti viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Pirmosios instancijos teismas Š. R. už BK 259 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto baudžiamojo nusižengimo padarymą skyrė 35 parų arešto bausmę, o už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo – 60 parų arešto bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis šios bausmės buvo subendrintos jas iš dalies sudedant ir Š. R. paskirta subendrinta bausmė – 70 parų areštas.

19. Teisėjų kolegija konstatuota, jog pirmosios instancijos teismas už minėtų nusikalstamų veikų padarymą Š. R. teisingai parinko bausmės rūšis bei nustatė jų dydžius, tačiau nepagrįstai nustatė apelianto baudžiamąją atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog BK 259 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika buvo įvykdyta recidyvisto, taip pat netinkamai taikė BK 63 straipsnio nuostatas, bendrindamas nuteistajam skirtas bausmes ir tai sudaro pagrindą pakeisti skundžiamą nuosprendį.

20. Nagrinėjamu atveju Š. R. padarė vieną nesunkų nusikaltimą ir baudžiamąjį nusižengimą. Kaip matyti iš bylos duomenų Š. R. yra ne kartą teistas – anksčiau teistas šešis kartus, taip pat ir už smurtinio pobūdžio veiką, baustas administracine tvarka ir jam paskirtų baudų nėra sumokėjęs, duomenų, jog Š. R. dirbtų ar būtų registruotas Užimtumo tarnyboje baudžiamojoje byloje nėra, į psichikos sveikatos centro bei priklausomybės ligų apskaitą neįrašytas. Kaip akcentavo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, anksčiau apeliantui buvo skirtos baudos, laisvės apribojimo ir net laisvės atėmimo bausmės, tačiau jos nesustabdė nuteistojo nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo bei neprivertė pakeisti gyvenimo būdo. Taip pat, kaip matyti, Š. R. neįvykdė paskutinės iš jam skirtų bausmių – baudos, kuri buvo pakeista į laisvės apribojimą, taigi, akivaizdu, jog vien tik nuteistojo pageidavimus atitinkanti bausmės rūšis ir šiuo atveju nepadėtų pasiekti skiriamomis bausmėmis siekiamų tikslų. Įvertinus visas šias aplinkybes, taip pat tai, kad ankstesnėmis bausmėmis jokie teigiami nuteistojo elgesio pokyčiai nebuvo pasiekti, darytina išvada, kad bausmės tikslai Š. R. gali būti pasiekiami tik jam skirtomis arešto bausmėmis, kurių dydžiai pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo nustatyti didesni nei sankcijos vidurkis.

21. Apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė – prisipažinimas bei gailestis, jau buvo įvertinta pirmosios instancijos teismo, tai pripažįstant Š. R. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis neturint tikslo jas platinti. Tų pačių aplinkybių pagrindu dar labiau švelninti nuteistajam skirtą bausmę nėra jokio pagrindo. Tuo tarpu kitų reikšmingų aplinkybių, kurios patvirtintų švelnesnės bausmės rūšies ar švelnesnės bausmės pagrįstumą, byloje nėra konstatuota.

22. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog Š. R. baudžiamąją atsakomybę tiek dėl BK 259 straipsnio 2 dalyje, tiek dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo sunkina, tai, kad veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Vadovaujantis BK 27 straipsnio nuostatomis recidyvas yra tik tuomet, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Įvertinus tai, kad Š. R. skundžiamu nuosprendžiu yra pripažintas kaltu ne tik dėl nusikaltimo, bet ir dėl baudžiamojo nusižengimo padarymo, nusikaltimų recidyvo pastarosios veikos (BK 259 straipsnio 2 dalis) atžvilgiu nėra, konstatuotina, jog ši Š. R. baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis neturint tikslo jas platinti buvo nustatyta nepagrįstai ir yra šalintina. Visgi, tai nekeičia pirmiau išdėstytos teisėjų kolegijos išvados dėl apeliantui skundžiamu nuosprendžiu parinktos tinkamai individualizuotos bausmės.

23. Taip pat teisėjų kolegija, įvertinusi Š. R. įvykdytų nusikalstamų veikų pobūdį, kėsinimosi objektus, sprendžia, jog, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, pastarosios turėjo būti bendrinamos taikant bausmių apėmimą, o ne dalinį sudėjimą, todėl šioje dalyje skundžiamas nuosprendis yra keičiamas.

24. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatomis, asmeniui, pirmą kartą nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų ir paskirti jam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Įvertinus Š. R. charakterizuojančius, pirmiau aptartus duomenis, akivaizdu, jog ši teisės norma Š. R. nebegali būti taikoma, tuo labiau, kad ir teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, jog šiuo atveju būtų pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai Š. R. bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba atlikus tik jos dalį. Konstatuotina, jog Š. R. šiuo atveju turi prisiimti savo neteisėto elgesio pasekmes.

25. Apibendrinant visas pirmiau aptartas aplinkybes, konstatuotina, jog bausmių rūšys bei jų dydžiai už atskiras nusikalstamas veikas Š. R. buvo parinkti tinkamai bei atitinka tiek padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, tiek nuteistojo asmenybės pavojingumą, o apeliacinio skundo argumentai šių išvadų nepaneigia. Visgi, teisėjų kolegija pažymi, jog bendrindamas apeliantui skirtas bausmes, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 63 straipsnis), todėl skundžiamas nuosprendis yra keičiamas (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

26. Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pateiktos pažymos matyti, kad iš Š. R. valstybės naudai prašoma išieškoti 116,67 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų (2 t., 19-192 b.l.). Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.

27. Įvertinusi tai, kad gynėjo dalyvavimas šiuo atveju buvo būtinas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo nuteistojo (BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punktas, 322 straipsnio 1 dalis), taip pat, jog nuteistajam Š. R. skundžiamu nuosprendžiu paskirta arešto bausmė, bylos duomenimis jis niekur nedirba, o duomenų apie jo turtinę padėtį byloje taip pat nėra, be to jis turės atlyginti ir šioje byloje iš jo priteistą turtinę žalą, teisėjų kolegija sprendžia nesant pagrindo iš nuteistojo Š. R. išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo Š. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2024 m. balandžio 12 d. nuosprendį pakeisti:

Pašalinti pripažintą Š. R. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė recidyvistas.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, Š. R. už nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, 259 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu – griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir Š. R. paskirti subendrintą 60 (šešiasdešimties) parų arešto bausmę.

Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į paskirtą bausmę įskaityti laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2022 m. gruodžio 11 d. 5.20 val. iki 2022 m. gruodžio 12 d. 13.36 val., jį prilyginant dviem paroms arešto, ir laikyti, kad neatlikta bausmės dalis yra 58 (penkiasdešimt aštuonios) paros arešto.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą iš nuteistojo Š. R. išieškoti 116,67 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidas atmesti.