Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas M. A. (toliau – ir pareiškėjas, prieglobsčio prašytojas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. 24S184779 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2.1. Sprendimu nepagrįstai buvo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiunčiant jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kilmės valstybė), uždraudžiant atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvedant į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimą dėl draudimo asmeniui atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies bei 87 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą.

2.2. (duomenys neskelbtini). Atsakovas nepagrįstai atmetė pareiškėjo paaiškinimus apie jam gresiantį persekiojimą iš (duomenys neskelbtini) dėl informacijos patikimumo stokos ir nepateiktų rašytinių įrodymų. Sprendime atsakovas nenurodė, kodėl pareiškėjo prašymą laiko prieštaringu, nepateikė jokios konkrečios informacijos, kuri prieštarauja kilmės valstybės informacijai, subjektyviai nustatė, kad pateikti faktai mažai tikėtini. Atsakovas nepagrįstai prieglobsčio prašymą atmetė dėl rašytinių įrodymų trūkumo, nes prieglobsčio prašytojai dažniausiai negali pateikti įrodymų, pagrindžiančių jų persekiojimą, todėl atsakovas turėjo taikyti teisės aktuose nustatytą abejonės privilegiją. Atsakovas netinkamai vykdė bendradarbiavimo pareigą, nenustatė, kodėl galimi prieštaravimai atsirado, nesudarė galimybės pareiškėjui juos paaiškinti. Pareiškėjo manymu, nėra esminių prieštaravimų tarp pirminės jo apklausos ir apklausos, kuri vyko 2024 m. gegužės 13 d. Migracijos departamentas pareiškėjo pasakojimo nepatikimumą grindė tuo, jog pareiškėjas neatitinka asmenų, kuriuos (duomenys neskelbtini), tačiau nepagrindė šių savo argumentų. (duomenys neskelbtini).

2.3. Atsakovas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) psichologė nustatė pažeidžiamumą. Pareiškėjas kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini), todėl jam reikalinga tarptautinė apsauga. Teismui konstatavus, jog Migracijos departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, būtina patikrinti ir kitas skundžiamo Sprendimo dalis, t. y. dėl papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo.

II.

4. Regionų administracinis teismas 2024 m. spalio 28 d. sprendimu atmetė pareiškėjo M. A. skundą. Teismas taip pat nusprendė Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi pritaikytas reikalavimo užtikrinimo priemones – laikinai, iki bus priimtas ir įsiteisės galutinis procesinis sprendimas šioje administracinėje byloje, uždrausti išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos – palikti galioti iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, o teismo sprendimui įsiteisėjus, panaikinti.

6. Teismas vadovavosi 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija), Įstatymo, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika persekiojimo baimės, prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumo aspektais, analizavo pareiškėjo nurodytas išvykimo iš kilmės valstybės priežastis (duomenys neskelbtini), atsižvelgė į 2024 m. gegužės 13 d. apklausos metu pareiškėjo nurodytą baimės būti persekiojamam aplinkybę, taip pat į aplinkybę, kad pareiškėjo tikslo valstybė yra Vokietija (ne Lietuva) ir pažymėjo, kad pareiškėjo saugesnio, geresnio gyvenimo siekis gali būti suprantamas, tačiau jis negali nulemti tarptautinės apsaugos suteikimo asmeniui būtinumo. Teismas nurodė, jog pareiškėjo Prašyme bei 2024 m. gegužės 13 d. apklausoje užfiksuoti paaiškinimai dėl išvykimo iš kilmės valstybės priežasčių buvo skirtingi (pvz., (duomenys neskelbtini)), o taip pat nepatvirtinti jokiais objektyviais duomenimis, todėl nepripažino juos patikimais. Teismas sprendė, jog aptartos aplinkybės akivaizdžiai pagrindžia, kad pareiškėjui pagrįstai nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas) Lietuvos Respublikoje.

8. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas sugebėjo savarankiškai persikelti iš (duomenys neskelbtini), teismas priėjo prie išvados, jog pagrįstai Sprendime nebuvo nustatyta individualių aplinkybių, apsunkinančių prieglobsčio prašytojo galimybes suvokti, įvertinti ir išvengti beatodairiško smurto. Teismas nurodė, jog į bylą nepateikta visiškai jokių duomenų, kurie bent tikėtinai galėtų būti pagrįstos baimės įrodymais dėl pareiškėjui kilmės valstybėje gresiančių veiksmų (nenustatyta, jog kaip nors neteisėtai galėtų būti pažeidžiamos pareiškėjo teisės bei laisvės), taip pat nenustatyta tikimybė galimos prievartos grėsmės jį grąžinus į kilmės valstybę (būtų įvykdyta mirties bausmė, jis būtų kankinamas, patirtų žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir pan.). Teismas nenustatė pagrindo vertinti kaip patikimus pareiškėjo papildomai pateiktus įrodymus (2024 m. rugpjūčio 15 d. medicininę pažymą (jos vertimą iš anglų į lietuvių kalbą), nuotraukas (be datų) apie 2022 m. sausio 20 d. patirtą sužalojimą), nes nėra galimybių juos susieti su (duomenys neskelbtini).

9. Teismas nenustatė, kad pareiškėjui atsakovas būtų sukūręs neproporcingai didelę naštą pateikti įrodymus, nes aktualiausią tyrimui reikšmingą medžiagą surinko Migracijos departamentas. Kadangi pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pateikti papildomus duomenis, tokius duomenis jis pateikė ir teismui, todėl teismas atmetė skundo argumentus dėl atsakovo nebendradarbiavimo su pareiškėju.

10. Byloje nustatęs, jog pareiškėjo individuali situacija neatitinka vienos iš Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje reglamentuotų pabėgėlio statusui taikyti būtinų nuostatų (visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamu), teismas neaktualia pripažino kitų nuostatų (ne)egzistavimo patikrą, nes tai nesudarytų teisinio pagrindo pareiškėjui suteikti tarptautinę apsaugą.

14. Teismas pažymėjęs, jog Prašymas buvo išnagrinėtas skubos tvarka, sprendė, jog ginčo atveju egzistavo teisinis uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metų laikotarpiui pagrindas. Kadangi pareiškėjas šios aplinkybės iš esmės neginčijo ir nenurodė, kodėl 2 metų draudimo atvykti terminas turėtų būti laikomas neproporcingu, teismas nenustatė neproporcingumo pagrindų ir sprendė, kad Sprendime nurodytas uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas atitinka galiojantį teisinį reguliavimą.

15. Teismas nusprendė, kad atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo situaciją, įvertino visus tiek surinktus, tiek pareiškėjo pateiktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės aktų normas. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie paneigtų Sprendimo motyvus, pareiškėjo situacijos vertinimą. Sprendimas aiškus, konkretus, detaliai motyvuotas, todėl atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

16. Teismas atmetė pareiškėjo skundą, o taip pat netenkino išvestinio skundo reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo Prašymą. Teismas, nustatęs, kad teismo 2024 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi buvo pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės – laikinai, iki bus priimtas ir įsiteisės galutinis procesinis sprendimas šioje administracinėje byloje, uždrausta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, nurodė, jog jos paliktinos galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

III.

18.3. Abejonės privilegija įtvirtinta Įstatymo 83 straipsnyje, detalizuota Tvarkos aprašo 99 punkte, glaudžiai susijusi su Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, nereikalaujančia pateikti „neginčijamų“ įrodymų dėl gresiančio netinkamo elgesio. Pareiškėjas pateikė savo turimus įrodymus (medicininę pažymą, nuotraukas), kurie patvirtina jo (duomenys neskelbtini). Teismas atmetė šiuos įrodymus, tačiau teismo posėdžio metu neuždavė jokių klausimų, kurie galėtų patikslinti, kada (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui liko neaišku, kokios informacijos trūko, kad įrodymai būtų pakankami. Prieglobsčio prašymo motyvai ir aplinkybės yra toliau detalizuojamos ir aiškinamos teisminio proceso metu (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. liepos 25 d. sprendimą byloje C-585/16).

18.4. Migracijos departamentas pažeidė pareigą bendradarbiauti (Tvarkos aprašo 89 p.). Tai, kad atsakovas surinko kilmės valstybės informaciją, nėra bendradarbiavimo pareigos įvykdymas, kilmės informacijos surinkimas yra Migracijos departamento pareiga, be kurios apskritai nebūtų įmanoma išspręsti Prašymo. Migracijos departamentas pažeidė bendradarbiavimo pareigą, nes nustatęs, jo manymu, paaiškinimo trūkumus ar prieštaravimus, dėl jų nesitikslino ir nesiaiškino, nors tokia pareiga yra nustatyta teisės aktuose (Tvarkos aprašo 89 p.). Pareiškėjas, nežinodamas, kad Migracijos departamentui kyla neaiškumų, negali dėl jų pateikti paaiškinimų. Todėl nepagrįsti teismo argumentai, kad bendradarbiavimo pareiga nebuvo pažeista, nes pareiškėjui nebuvo sudaryta neproporcingai didelė našta pateikti įrodymus. Migracijos departamentas, netikslumo ar neais?kumo fakta? panaudodamas kaip argumenta?, kad prieglobsc?io pras?ytojo pasakojimas yra su tru?kumais, tode?l nepatikimas, nei?gyvendino pareigos bendradarbiauti su prieglobsc?io pras?ytoju prieglobsc?io motyvams nustatyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birz?elio 29 d. sprendimą administracine?je byloje Nr. eA-2932-881/2022).

18.5. Teismo nurodyti prieštaravimai, jog pareiškėjo tikslo valstybė buvo Vokietija, o ne Lietuva, yra nepagrįsti. Pareiškėjas siekė nuvykti į saugią valstybę ir gauti apsaugą, gyventi laisvai ir ramiai, o kadangi žinojo Europos Sąjungos valstybę Vokietiją, būtent ten ir siekė vykti. Tai, kad Europos Sąjungoje yra bendra prieglobsčio sistema ir taikomas 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (Dublino II reglamentas) niekaip nesumažina ir tuo labiau nepanaikina tarptautinės apsaugos poreikio ir neparodo, kad asmens prieglobsčio prašymas yra nepagrįstas. Esminis faktas yra tai, kad asmuo išvyko, nes jam grėsė pavojus ir jis siekė ieškoti tarptautinės apsaugos, o ne tai, į kurią valstybę asmuo siekė vykti prašyti tarptautinės apsaugos ir kad ta valstybė nėra ta Europos Sąjungos narė, kuri nagrinėja jo prašymą.

19. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 28 d. sprendimą nepakeistą. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus, susijusius su pareiškėjo persekiojimo (duomenys neskelbtini) vertinimu, nepateiktais įrodymais bei įtikinančiais argumentais, kad grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kiltų reali rizika patirti persekiojimą, nepaaiškintomis aplinkybėmis dėl pareiškėjo išvykimo iš kilmės valstybės priežasčių, nenuosekliais paaiškinimais, dėl ko nebuvo pagrindo taikyti abejonės privilegijos principo, sutinka su skundžiamu teismo sprendimu ir papildomai akcentuoja, kad:

19.2. Pareiškėjo nurodomo asmens liudijimai buvo pateikti byloje raštu (nesusiję su pareiškėjo individualiomis aplinkybėmis ar Prašymo motyvais), nenurodyta, ką papildomai žodžiu liudytojas galėtų paaiškinti, todėl teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo apklausti pareiškėjo pažįstamą asmenį, kuris nebuvo tiesioginis galimų įvykių liudininkas ir, tikėtina, suinteresuotas bylos baigtimi asmuo.

19.3. Dėl teismo neįpareigojimo atsakovui užtikrinti naujai pateiktų įrodymų vertimą, pažymėta, kad Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta prieglobsčio prašytojo esančio Lietuvos Respublikoje teisė nemokamai naudotis vertimo žodžiu paslaugomis tiek, kiek tai susiję su prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimu. Tvarkos aprašo 91 punktas neįpareigoja Migracijos departamento teikti prieglobsčio prašytojo teikiamų dokumentų vertimo. Pareiškėjo atstovės pateiktas išrašas iš 2024 m. balandžio 22 d. paslaugų viešojo pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 6K-346, kuris numato pareigą išversti, nėra pagrindas įpareigoti Migracijos departamentą atlikti naujai pateiktų dokumentų vertimą. Pareiškėjas teikė teismui ne įrodymus, susijusius su pateiktu skundu, tačiau liudytojo, kurį prašo apklausti, rašytinius paaiškinimus. Tokiais atvejais būtina vertinti dokumento turinį, svarbą bylai ir ką bandoma įrodyti teikiamu dokumentu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo Nr. 24S184779, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui M. A. prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

21. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.). Taigi viena sudėtinių ir pagrindinių sprendimo dalių – motyvuojamoji, kurioje privaloma nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, ir įstatymus, kuriais teismas vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

22. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, kad konstituciniai imperatyvai, jog teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, jog kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas, be kita ko, reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad būtinųjų motyvuojamosios dalies elementų, nurodytų ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje, neatskleidimas pirmosios instancijos teismo sprendime (apsiribojimas teisės aktų išvardijimu, faktinių aplinkybių aprašymu, viešojo administravimo subjektų priimtų administracinių aktų pacitavimu ir pan.) apeliacinės instancijos teismui suteikia pagrindą konstatuoti, kad teismo sprendimas yra be motyvų ir jį panaikinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-2174/2006; 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1480/2008; 2010 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1482/2010; 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-388/2011 ir kt.).

24. Teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir / ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008).

25. Byloje nustatyta, kad nors pirminės apklausos metu prieglobsčio prašytojas poreikį gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje argumentavo tik nurodydamas, kad (duomenys neskelbtini), tačiau pagrindinės apklausos metu pareiškėjas poreikį gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje motyvavo (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje konstatavęs, kad pareiškėjo Prašyme bei 2024 m. gegužės 13 d. apklausos metu užfiksuoti paaiškinimai dėl išvykimo iš kilmės valstybės priežasčių, kurie buvo skirtingi (pvz., (duomenys neskelbtini)), o taip pat nepatvirtinti jokiais objektyviais duomenimis, vertintini itin kritiškai ir nepripažintini patikimais, visiškai nevertino atsakovo pateiktų duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę šiuo aspektu bei jo individualios padėties, nenurodė jokių argumentų, susijusių su pasakojime nurodytomis aplinkybėmis dėl (duomenys neskelbtini), taip iš esmės nepasisakydamas dėl vienos iš esminių bylos aplinkybių, kurios nustatymas yra itin svarbus vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą.

26. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, bei į tai, jog pirmosios instancijos teismas vertino tas pačias aplinkybes, spręsdamas tiek dėl prieglobsčio, tiek dėl papildomos apsaugos suteikimo, konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo esminių pareiškėjo skundo pagrindą sudarančių aplinkybių, dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla ir pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo negalima pripažinti pagrįstu. Taigi, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė tinkamai nemotyvuotą sprendimą (ABTĮ 86 str., 87 str. 4 d.).

27. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) suteikimo pareiškėjui neišnagrinėjo ir neįvertino esminių pareiškėjo skundo pagrindą sudarančių aplinkybių, nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 86 straipsnis, bei priėmė tinkamai nemotyvuotą sprendimą, todėl yra pagrindas pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti – pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. A. apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 28 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.