Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Rūta Veniulytė-Jankūnienė, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo M. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ieškinį atsakovams M. A. ir M. M..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovų 297,30 Eur nuostolių ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Ieškovas nurodė, kad atsakovo M. M. valdyta transporto priemonė Chevrolet Spark, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 269 straipsnio 7 dalimi buvo priverstinai nuvežta į transporto priemonių saugojimo aikštelę, priklausančią UAB „ARRO“, kur buvo saugoma. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 33 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Nurodo, kad transporto priemonei Chevrolet Spark, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) saugojimo paslaugos buvo teikiamos nuo 2015-07-13 iki 2015-12-04, šių paslaugų kaina – 297,30 Eur, t. y. 41,14 Eur už transporto priemonės priverstinį pakrovimą ir nuvežimą ir 1,77 Eur už vieną saugojimo parą. Ieškovas atsiskaitė su UAB „ARRO“ už transporto priemonės priverstinį pakrovimą, nuvežimą ir saugojimą, sumokėdamas 297,30 Eur, todėl patyrė atitinkamo dydžio nuostolį. Nurodo, kad ieškovas 2017-05-10 informavo atsakovus apie išlaidas, susidariusias dėl jam priklausančios transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo, tačiau atsakovai minėtų išlaidų neapmokėjo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir iš atsakovų M. A. ir M. M. solidariai priteisė ieškovui 297,30 Eur nuostolių ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 297,30 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2017-08-02, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei į valstybės biudžetą 15 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš kiekvieno po 7,50 Eur.

3. Teismas nurodė, jog atsakovas M. M. 2015-07-13 vairavo atsakovui M. A. priklausančią transporto priemonę Chevrolet Spark, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus ir neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones. Tokiais veiksmais atsakovas padarė ATPK 129 straipsnyje numatytus pažeidimus. Vadovaujantis ATPK 269 straipsnio 7 dalimi, transporto priemonė buvo priverstinai nuvežta į transporto priemonių saugojimo aikštelę, priklausančią UAB „ARRO“, kur buvo saugoma. Transporto priemonei saugojimo paslaugos buvo teikiamos nuo 2015-07-13 iki 2015-12-04. Už automobilio priverstinio pakrovimo ir nuvežimo bei saugojimo paslaugas ieškovas UAB „ARRO“ sumokėjo iš viso 297,30 Eur (2015-07-31 PVM sąskaita faktūra serija ARR15 Nr. 1570, 2015-08-31 PVM sąskaita faktūra serija ARR15 Nr. 1875, 2016-03-09 PVM sąskaita faktūra serija ARR15 Nr. 0366).

4. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 1 d. nustatyta, kad priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia Kelių eismo taisyklių ar kitų teisės aktų reikalavimus. Nurodyto įstatymo 33 str. 6 d. nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad 2015-02-17 ieškovas ir UAB „ARRO“ sudarė transporto priemonių pervežimo (nugabenimo, pergabenimo) ir saugojimo paslaugų teikimo sutartį Nr. 10-ST2-42, pagal kurią UAB „ARRO“ teikia transportavimo, pervežimo (nugabenimo, pargabenimo) ir saugojimo paslaugas. Atsakovas M. A. yra automobilio Chevrolet Spark savininkas, o atsakovas M. M. – valdytojas. Teismas nurodė, jog byloje duomenų apie tai, kad M. M. būtų neteisėtai pasisavinęs M. A. priklausančią transporto priemonę ir kad atsakovai atlygino ieškovui patirtus nuostolius, nėra (CPK 178 straipsnis), todėl ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovų solidariai 297,30 Eur sumą tenkino visiškai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

5. Atsakovas M. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą ir bylą dalyje solidariosios prievolės jam priteisimo perduoti pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad teismas sprendime pasisakė, jog byloje nėra duomenų apie tai, jog M. M. neteisėtai buvo pasisavinęs apeliantui nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę. Tačiau byloje taip pat nėra duomenų, jog apeliantas geranoriškai perdavė savo transporto priemonę pažeidėjui. Nurodo, jog nuolat teismui tvirtino, jog mašina iš jo buvo paimta jam nežinant, o aptikus automobilio dingimą jis nedelsiant kreipėsi į policiją telefonu, kur jo skambutis turėjo būti užfiksuotas.

6. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad pagal LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 6 d. išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Teismas teisingai nurodė, jog byloje nėra duomenų, jog automobilis būtų pasisavintas neteisėtai, todėl reikalavimas priteisti 297,30 Eur sumą iš atsakovų solidariai yra nepagrįstas ir tenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. CPK 320 str. nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu nenustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ir jeigu peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas nereikalauja viešasis interesas, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektu. Teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

8. Byloje nustatyta, jog atsakovas M. M. 2015-07-13 vairavo atsakovui M. A. priklausančią transporto priemonę Chevrolet Spark, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus ir neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones. Tokiais veiksmais atsakovas padarė ATPK 129 straipsnyje numatytus pažeidimus. Vadovaujantis ATPK 269 straipsnio 7 dalimi, transporto priemonė buvo priverstinai nuvežta į transporto priemonių saugojimo aikštelę, priklausančią UAB „ARRO“, kur buvo saugoma. Transporto priemonei saugojimo paslaugos buvo teikiamos nuo 2015-07-13 iki 2015-12-04. Už automobilio priverstinio pakrovimo ir nuvežimo bei saugojimo paslaugas ieškovas UAB „ARRO“ sumokėjo iš viso 297,30 Eur (2015-07-31 PVM sąskaita faktūra serija ARR15 Nr. 1570, 2015-08-31 PVM sąskaita faktūra serija ARR15 Nr. 1875, 2016-03-09 PVM sąskaita faktūra serija ARR15 Nr. 0366).

9. Apeliantas ginčija teismo sprendimą dalyje dėl jo solidariosios atsakomybės su atsakovu M. M..

10. CK 6.6. str. 1 d. nustato, jog solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, Taip pat kai prievolės dalykas nedalus. LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 6 d. nustatyta solidari transporto priemonės savininko ir valdytojo atsakomybė prieš ūkio subjektą, kuris patyrė išlaidų, susijusių su transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu. Nagrinėjamu atveju teismas išlaidas priteisė solidariai ši abiejų atsakovų, nes nenustatė, jog transporto priemonė iš jo savininko būtų buvusi paimta neteisėtai.

11. Apeliantas nurodo, jog transporto priemonę atsakovas M. M. pasisavino be jo žinios, todėl jis neturi atsakyti.

12. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog apeliantas savo argumentų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog byloje nėra duomenų apie tai, jog transporto priemonė iš atsako buvo paimtai neteisėtai. Nagrinėjamu atveju apeliantui kyla įrodinėjimo pareiga paneigti LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 6 d. nustatytą prezumpciją dėl solidarios atsakomybės (CPK 178 str.). Šiuo atveju teisiškai nėra reikšmingas apelianto argumentas, jog byloje nėra duomenų, jog jis buvo davęs sutikimą transporto priemonę paimti. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog priešingai nei teigia apeliantas, iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nutarimo matyti, jog transporto priemonę jis buvo perdavęs naudotis savo anūkui, kuris, atsakovo M. M. paaiškinimais, paprašė parvaryti automobilį į kiemą. Tokios nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, jog neteisėto transporto priemonės paėmimo iš apelianto nebuvo. Apeliantas teigia, jog kreipėsi į policiją dėl automobilio dingimo, tačiau jokių įrodymų į bylą nepateikė. Todėl apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialines teisės normas bei padarė teisingą išvadą dėl ieškinio pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.