Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2017-06-20 · Administracinė byla Nr. A-630-438/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-01-04Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2017-06-20Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-06-20
Bylos Nr.
A-630-438/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01814-2015-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Stasys Gagys, Romanas Klišauskas (pran.)
Pareiškėjas
A. N.
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinė mokesčių inspekcija
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-630-438/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01814-2015-5Procesinio sprendimo kategorija 12.17 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. birželio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) viršininko 2015 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. (23.31-08)320A-3297 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto.

Nurodė, kad nuo 2007 metų VMI reikalauja iš pareiškėjo sumokėti Nekilnojamojo turto mokestį, nors pareiškėjas nekilnojamojo turto nėra deklaravęs. Pareiškėjas nevykdo gamybinės, individualios ar kitos veiklos. Įsigytus pastatus naudoja gyvenamajai veiklai ir su žemės ūkiu susijusiai veiklai. Pastatai nėra pripažinti tinkamais naudoti ir nėra faktiškai naudojami numatytai projektinei veiklai, todėl, pareiškėjo vertinimu, pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo (toliau – ir NTMĮ) 7 straipsnį jam neprivalu deklaruoti nekilnojamąjį turtą ir mokėti Nekilnojamojo turto mokestį.

Atsiliepimas

Atsakovas VMI atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodė, kad pareiškėjas nuosavybės teise valdo nekilnojamąjį turtą, tačiau VMI nepateikė nekilnojamojo turto mokesčio deklaracijos už 2013 metus, todėl mokesčių administratorius, įgijęs teisę išieškoti mokestinę nepriemoką, pasirinko Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 106 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytą mokestinės nepriemokos išieškojimo būdą kaip efektyviausią ir priėmė 2015 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-320A-3297 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas analizavo NTMĮ 3, 4, 12 straipsnių nuostatas ir padarė išvadą, kad nekilnojamojo turto mokestis yra apskaičiuojamas ir turi būti mokamas pagal mokesčio mokėtojo pateiktas deklaracijas. Nagrinėjamoje byloje teismas nustatė, kad Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimu Nr. (7.22-69.4)S3(V)-3 pareiškėjui nepateikus deklaracijos, pareiškėjui nustatyta 614,86 Eur dydžio mokestinė prievolė už 2013 metus pagal paskutinės prieš tai buvusio mokestinio laikotarpio mokesčio mokėtojo pateiktos mokesčio deklaracijos duomenis. Teismas pabrėžė, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas teisės aktuose nustatyta tvarka šį mokesčių administratoriaus sprendimą būtų nuginčijęs, todėl šis sprendimas taip pat turi būti vykdomas, teismas taip pat nenustatė duomenų, kad nekilnojamojo turto mokesčiai pagal pareiškėjo pateiktas deklaracijas būtų sumokėti.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad ginčijamu VMI sprendimu nuspręsta išieškoti į biudžetą 760,35 Eur iš pareiškėjo turto, mokestinės prievolės dydis ir delspinigiai yra nurodyti prie skundžiamo sprendimo pridėtoje prievolių ataskaitoje. Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių objektyvių duomenų apie tai, jog mokestis ir (ar) delspinigiai mokesčių administratoriaus būtų paskaičiuoti neteisingai. Teismo vertinimu, visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir teismo sprendime nurodytas teisinis reglamentavimas leidžia spręsti, kad ginčijamas VMI 2015 m. vasario 13 d. sprendimas Nr. (23.31-08)-320A-3297 dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš pareiškėjo turto yra teisėtas.

III.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti, taip pat panaikini VMI 2011 m. kovo 15 d. priminimą Nr. 17.7-69.4-S(V)-276, AAVI viršininko 2011 m. rugsėjo 20 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. ()-320-2703.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą išnagrinėjo paviršutiniškai. Akcentuoja, kad VMI iš pareiškėjo reikalavo pateikti deklaracijas atgaline data, be to, pažymi, kad VMI delspinigius skaičiavo ne už 180 dienų, tačiau už visą 2007–2011 metų laikotarpį. Mano, kad neteisinga, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik 2011 metų NTMĮ redakcija, bet ne 2005 metų.

Atsiliepimas

Atsakovas VMI su pareiškėjo apeliaciniu skundu atsiliepime nesutinka ir apeliacinį skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, mano, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, be to, atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia naujų reikalavimų, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2015 m. vasario 13 d. sprendimo Nr. (23.31-08)320A-3297, kuriuo nuspręsta išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto.

Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad juo buvo nuspręsta, remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu, iš pareiškėjo turto išieškoti 760, 35 Eur. Iš pridėtos prievolių ataskaitos matyti, kad 587,06 Eur sumą sudaro nesumokėtas nekilnojamojo turto mokestis už 2013 m. ir 2014 m. pagal pareiškėjo pateiktas 2014 m. vasario 3 d. ir spalio 30 d. deklaracijas bei 173, 29 Eur delspinigiai už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d..

Šiuos teisinius santykius reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymas bei su jo įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai.

Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad „Mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu <...> mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio <...> atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu“.

To paties straipsnio 2 dalyje taip pat nustatyta, kad „Teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama kitą dieną po to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas nurodytas terminas, o jeigu raginimas nesiunčiamas, – kitą dieną po šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatyto termino pabaigos. Tais atvejais, kai pasibaigus mokesčio sumokėjimo terminui mokesčių mokėtojas mokesčio deklaraciją pateikia pavėluotai arba pateikia patikslintą mokesčių deklaraciją, mokesčių administratorius įgyja teisę išieškoti patikslintoje mokesčių deklaracijoje nurodytą mokestį ir su juo susijusius delspinigius kitą dieną po minėtos deklaracijos pateikimo dienos.“

Pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo nuostatas, šio mokesčio mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai metai, o mokestis, paprastai, turi būti sumokėtas bei apie tai pateikta deklaracija iki kitų kalendorinių metų vasario 15 dienos (5; 12 str.).

Tai, kad pareiškėjas yra teikęs atitinkamas deklaracijas bei nesumokėjęs nekilnojamojo turto mokesčio, patvirtina byloje surinkti duomenys, šių aplinkybių neginčija ir pats pareiškėjas. Be to, byloje nustatyta, kad Alytaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2014 m. sausio 23 d. priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė, jog pareiškėjui nepateikus deklaracijos ir nesumokėjus nekilnojamojo turto mokesčio už 2013 m., jo mokestinė nepriemoka sudaro 614, 86 Eur. Šio Alytaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcijos 2014 m. sausio 23 d. sprendimo pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka neužginčijo ir jis yra galiojantis.

Visa tai lemia, kad mokesčių administratoriui egzistavo tiek faktinis, tiek teisinis pagrindai priimti byloje ginčijamą sprendimą.

Šiuo atveju pažymėtina, kad asmuo atitinkamai deklaruodamas mokėtinus mokesčius, mokesčių administratoriui tuo pareiškia, kad jis sutinka su mokėtinomis sumomis bei kad ginčo dėl jų dydžio nėra. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 104(1) straipsnio nuostatas, tais atvejais kai mokesčio mokėtojas neteikia deklaracijos, mokėtino mokesčio dydį mokesčio mokėtojui gali apskaičiuoti mokesčių administratorius, o mokesčio mokėtojas nesutikdamas su mokesčio jam priskaičiavimu, gali teismine tvarka ginčyti tokį mokesčio administratoriaus sprendimą.

Šiems sprendimams įsiteisėjus, teisiniai santykiai mokesčių mokėjimo srityje įgyja stabilumą ir nebegali būti ginčijami, tuo pačiu jie sukuria ir teisinį pagrindą mokesčių administratoriui taikyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo priemones.

Byloje nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad pareiškėjo argumentai, kurie siejami su nepagrįstai jam skaičiuojamu nekilnojamojo turto mokesčiu, jo dydžiu ir panašiai, yra išeinantys iš šios bylos nagrinėjimo dalyko, todėl yra į juos neatsakinėjama bei atmetami.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 5 dalį apeliaciniame skunde yra draudžiama kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Kadangi pareiškėjas pirmosios instancijos teisme pareiškė reikalavimą tik dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2015 m. vasario 13 d. sprendimo Nr. (23.31-08)320A-3297 panaikinimo, todėl jo pareikšti reikalavimai apeliaciniame skunde – panaikinti VMI 2011 m. kovo 15 d. priminimą Nr. 17.7-69.4-S(V)-276, AAVI viršininko 2011 m. rugsėjo 20 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. ()-320-2703, taip pat negali būti šios bylos nagrinėjimo dalyku. Be to, pareiškėjas yra praleidęs ir procesinius terminus tokio pobūdžio sprendimus užginčyti teisme (Mokesčių administravimo įstatymo 146; 159 str).

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas byloje priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GagysRomanas KlišauskasArūnas Sutkevičius