Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant pareiškėjo individualių gyvenamųjų namų savininkų bendrijos „Trakėnai“ atstovui advokatui S. Č.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo individualių gyvenamųjų namų savininkų bendrijos „Trakėnai“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo pakeitimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas individualių gyvenamųjų namų savininkų bendrija „Trakėnai“ (toliau – ir pareiškėjas ar Bendrija) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – atsakovas ar Departamentas) 2021 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. AS-123 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir apskaičiuotą 20 483 Eur padidinto tarifo mokestį už valstybinius gamtos išteklius sumažinti iki 4 096,60 Eur.

Pareiškėjas skunde paaiškina, kad individualių gyvenamųjų namų savininkų bendrija „Trakėnai“ 2014 m. balandžio 26 d. perdavimo-priėmimo akto pagrindu valdo M. S. gręžinį Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurio išgautas vanduo naudojamas gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) kvartalo gyventojų aprūpinimui geriamuoju vandeniu. Pareiškėjas pažymi, kad individualių gyvenamųjų namų savininkų bendrija „Trakėnai“ ūkinės-komercinės veiklos nevykdo, išgautą požeminį vandenį naudoja individualių gyvenamųjų namų savininkų bendrijos „Trakėnai“ narių ir kitų kvartalo gyventojų aprūpinimui geriamuoju vandeniu.

Pareiškėjas nurodo, kad individualių gyvenamųjų namų savininkų bendrija „Trakėnai“ visada tinkamai vedė iš gręžinio išgaunamo ir sunaudojamo vandens apskaitą bei Lietuvos geologijos tarnybai teikė teisingus apskaitos duomenis - Požeminio vandens gavybos metinės ataskaitos formas 1-PV, kuriose pateikdavo duomenis apie kiekvieną mėnesį iš gręžinio išgautą vandens kiekį. Individualių gyvenamųjų namų savininkų bendrija „Trakėnai“ naudojamas gręžinys turi gręžinio pasą, todėl individualių gyvenamųjų namų savininkų bendrija „Trakėnai“ buvo įsitikinusi, kad leidimo nereikia, nes nebuvo išgaunama vandens daugiau kaip 100 kub. metrų per parą. Pareiškėjas individualių gyvenamųjų namų savininkų bendrija „Trakėnai“ pripažįsta, kad jis apie pasikeitusius teisės aktus nežinojo.

Pareiškėjas skunde pažymi, jog atlikus mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo teisingumo patikrinimą nuslėptos taršos nenustatyta. Individualių gyvenamųjų namų savininkų bendrija „Trakėnai“ tinkamai deklaravo Valstybinei mokesčių inspekcijai nuotekas už 2017, 2018 ir 2019 metus, pateikdama deklaracijas. Ši aplinkybė, pareiškėjo manymu, patvirtina, kad individualių gyvenamųjų namų savininkų bendrija „Trakėnai“ neturėjo tikslo slėpti sunaudotą vandenį ir nemokėti mokesčio, nes geriamojo vandens tiekimas ir nuotekų tvarkymas yra neatsiejamos veiklos.

Pareiškėjas skunde atkreipia dėmesį, kad individualių gyvenamųjų namų savininkų bendrija „Trakėnai“ teikė informaciją apie sunaudotą vandenį, tinkamai deklaravo nuotekas, o Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų Valstybinei mokesčių inspekcijai nepateikė per klaidą dėl nežinojimo. Individualių gyvenamųjų namų savininkų bendrija „Trakėnai“ yra ne pelno organizacija, įkurta kvartalo gyventojų teisių, susijusių su namo bendrojo naudojimo objektų valdymu, naudojimu, priežiūra ir tvarkymu užtikrinimui (Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Individualių gyvenamųjų namų savininkų bendrija „Trakėnai“ pajamas gauna ir išlaidas apmoka iš gyventojų lėšų, todėl neproporcingai didelį (padidinto tarifo) mokestį už vandenį turėtų sumokėti visi gyventojai, kurių kaltės dėl mokesčio nemokėjimo nėra. Todėl, mano, kad mokestis padidintas 10 kartų (koeficientu 10) neatitinka teisingumo, protingumo kriterijų ir prašo jį sumažinti.

Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Departamentas atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas 2017-2019 metais vykdė kito požeminio vandens gavybą neturėdamas Leidimo naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes (toliau - Leidimas). Pareiškėjas už 2017-2019 metų mokestinius laikotarpius per numatytus teisės aktuose terminus nepateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos respublikos finansų ministerijos ir Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų (forma KIT708). Atsakovo tvirtinimu, tokiu būdu pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – Įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio 4 dalies reikalavimus, todėl vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, taikant didesnį mokesčio tarifą, pareiškėjui apskaičiuotas mokėtinas 20483,00 Eur mokestis už išgautus valstybinius gamtos išteklius (kitą požeminį vandenį).

Departamentas pažymi, kad pareiškėjas privalėjo domėtis, ar yra priimti teisės aktai nustatantys požeminio vandens naudojimą be leidimo, o tokių nesant priimtų, vadovautis Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi ir siekti gauti leidimą. Taip pat esant neaiškumų dėl teisės aktų taikymo, galėjo kreiptis į Departamentą dėl konsultacijos (-ų) apie požeminio vandens išgavimą, deklaracijų teikimą ir mokesčių už valstybinius gamtos išteklius mokėjimo.

Departamento nuomone, ūkio subjektas vykdydamas veiklą privalo žinoti teisinį reglamentavimą tiesiogiai susijusį su veiklos vykdymu. Teisės aktų reikalavimų nežinojimas ar netinkamas jų suvokimas negali būti traktuojama kaip lengvinanti aplinkybė ir tai neatleidžia juridinio asmens nuo atsakomybės.

Atsakovas atsiliepime atkreipia dėmesį, kad Departamentas yra Aplinkos ministerijos institucija, vykdanti kontrolę ar teisingai apskaičiuojami ir deklaruojami mokesčiai už valstybinius gamtos išteklius ir iš to jam kyla pareiga taikyti didesnį mokesčio tarifą už nedeklaruotą arba deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį arba už be leidimo išgautus gamtos išteklius (Įstatymo 6 straipsnio 2 dalis). Departamentas atkreipia dėmesį, jog Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje aiškiai reglamentuojama, kada imperatyviai taikomas padidintas mokesčio tarifas, t. y. už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį. Tvirtinant patikrinimo rezultatus, atsakovui nesuteikta teisė taikyti kitokius mokesčių tarifus nei tuos, kurie nustatyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje. Atsakovas, atlikęs patikrinimą ir priimdamas ginčijamą sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, neviršijo savo kompetencijos, jo veiksmai neprieštaravo tikslams bei uždaviniams dėl kurių jis buvo įsteigtas ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Departamento teigimu, pareiškėjas nenurodė iš esmės jokių ypatingų aplinkybių, į kurias atsižvelgdamas teismas galėtų mažinti mokestį už valstybinius gamtos išteklius.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas skundą prašė tenkinti remiantis skunde nurodytais motyvais.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Departamento 2021 m. birželio 2 d. sprendimo Nr. AS-123 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Klaipėdos apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius, atlikęs individualių gyvenamųjų namų savininkų bendrijos „Trakėnai“ planinį mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių ir mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius (toliau – Mokesčiai) patikrinimą už 2017, 2018, 2019 metų mokestinius laikotarpius, 2021 m. kovo 24 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (7.3) PA-818 (toliau – Patikrinimo aktas).

Patikrinimo akte konstatuota, kad individualių gyvenamųjų namų savininkų bendrija „Trakėnai“ namų ūkiams teikia paslaugas, veiklą vykdo narystės pagrindu. Individualių gyvenamųjų namų savininkų bendrijai „Trakėnai“ yra išduotas Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (toliau – TIPK) leidimas Nr. (11.2)-33-75/2010.

Patikrinimo akte, be kita ko, nurodyta, kad individualių gyvenamųjų namų savininkų bendrija „Trakėnai“ be Lietuvos geologijos tarnybos leidimo 2017–2019 m. išgavo: 2017 metų I ketvirtį išgavo kito požeminio vandens 807 m³, II ketvirtį - 1450 m³, III ketvirtį - 1250 m³, IV ketvirtį - 902 m³; per 2018 metų I ketvirtį išgavo kito požeminio vandens 1931 m³, II ketvirtį - 2312 m³, III ketvirtį - 2233 m³, IV ketvirtį - 1683 m³; per 2019 metų I ketvirtį išgavo kito požeminio vandens 1204 m³, II ketvirtį - 2145 m³, III ketvirtį - 1892 m³, IV ketvirtį - 1315 m³ ir iki patikrinimo pradžios nedeklaravo. Tuo pažeidė Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, už nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį ir be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį, Departamentas šio įstatymo 2 priede nustatytam tarifui pritaikė koeficientą 10 ir individualių gyvenamųjų namų savininkų bendrijai „Trakėnai“ Patikrinimu aktu apskaičiavo 20483,00 eurų už išgautus valstybinius gamtos išteklius.

Pareiškėjas, nesutikdamas su šia Patikrinimo akto Nr. Nr. (7.3) PA-818 dalimi, Departamentui 2021 m. gegužės 3 d. pateikė pastabas.

Departamentas 2021 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. AS-123 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ nusprendė patvirtinti 2021 m. kovo 24 d. patikrinimo aktą Nr. (7.3) PA-818 ir juo apskaičiuotą 20483, 00 Eur sumą.

Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymas (toliau – Įstatymas) nustato valstybinių gamtos išteklių, kurie pagal šį įstatymą yra mokesčio objektas, apmokestinimo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius ir ginčų nagrinėjimo tvarką (Įstatymo 1 straipsnis). Šio įstatymo tikslas – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas (Įstatymo 2 straipsnis).

Įstatymo 4 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad vanduo ir statybinis gruntas, nurodyti šio įstatymo 2 priede, yra mokesčio objektas. Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas.

Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo (redakcija galiojusi iki 2020 m. birželio 30 d.) 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį. Leidimas naudoti žemės gelmių išteklius bei ertmes suteikia teisę leidime nustatytą laikotarpį išteklių ar ertmių naudojimo sutartyje nurodytame plote arba suteiktame kasybos sklype ir nustatytomis sąlygomis naudoti nurodytų rūšių žemės gelmių išteklius ar ertmes (Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 4 dalis).

Pagal Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 198 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 621 redakcija), 5 punktą (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gegužės 6 d. nutarimo Nr. 454 redakcija) Lietuvos geologijos tarnyba išduoda leidimus ir sudaro žemės gelmių išteklių (išskyrus angliavandenilius) ir ertmių naudojimo sutartis (toliau – sutartis) su fiziniais ar juridiniais asmenimis ar šių asmenų grupėmis, veikiančiomis pagal jungtinės veiklos sutartis (redakcija įsigaliojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.; toliau – Taisyklės).

Pagal Taisyklių 13 punkto antrą pastraipą, jeigu iš telkinio išgaunama (planuojama išgauti) mažiau kaip 10 kub. metrų požeminio geriamojo gėlo ir gamybinio vandens per parą arba vandeniu aprūpinama mažiau kaip 50 asmenų, o paimtas vanduo nenaudojamas ūkinei komercinei veiklai, leidimu naudoti išteklius laikomas teisės aktų nustatyta tvarka užregistruotas gręžinio pasas.

Byloje ginčo, jog individualių gyvenamųjų namų savininkų bendrija „Trakėnai“ eksploatuoja gręžinius Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), (toliau – Gręžiniai), nėra.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Pareiškėjas 2017–2019 metais Lietuvos geologijos tarnybai teikė Požeminio vandens gavybos metines ataskaitas 1-PV (toliau – Ataskaitos). Kaip matyti iš Ataskaitų, pareiškėjas, požeminio vandens gavybą vykdė iš Gręžinio Nr. (duomenys neskelbtini), turėdamas Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą Nr. (duomenys neskelbtini). Ataskaitose yra deklaruotas 2017–2019 metais išgautas iš Gręžinio vandens kiekis. Byloje ginčo, jog Ataskaitose deklaruotas vanduo buvo tiekiamas gyventojams, nėra.

Pareiškėjas pripažįsta, kad iš Gręžinio išgavo daugiau kaip 10 kub. metrų požeminio geriamojo gėlo ir gamybinio vandens per parą ir vandeniu aprūpino daugiau kaip 50 asmenų. Todėl atsakovas pagrįstai Sprendime konstatavo, jog pareiškėjas 2017–2019 metais iš Gręžinio išgavo apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos geologijos tarnybos leidimas.

Pažymėtina, kad pareiškėjas pripažįsta, jog jis apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius iš Gręžinio išgavo, neturėdamas Lietuvos geologijos tarnybos leidimo.

Taip pat nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad mokestis už valstybinius gamtos išteklius administruojamas pagal Mokesčių administravimo įstatymą (Mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnio punktas). Mokesčių administravimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio Įstatymo 13 straipsnio 6, 7, 8 ir 24 punktuose išvardytus mokesčius administruoja Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija, tačiau tik tiek, kiek pavesta pagal Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, Mokesčio už aplinkos teršimą, Angliavandenilių išteklių mokesčio ir Miškų įstatymus. Ar šio Įstatymo 13 straipsnio 6 ir 8 punktuose nurodyti mokesčiai teisingai apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti, patikrina, taip pat konsultacijas šių mokesčių mokėjimo klausimais teikia tik Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija. Dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų įstaigų ir institucijų atliekamų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimų tvarkos, patikrinimų rezultatų įforminimo bei patvirtinimo, įstaigų ir institucijų bei jų pareigūnų veiksmų apskundimo Mokesčių administravimo įstatymo nuostatos netaikomos. Minėtus teisinius santykius reguliuoja šių institucijų veiklą reglamentuojantys teisės aktai bei atitinkami administruojamų mokesčių įstatymai (Mokesčių administravimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalis).

Bylos duomenimis nustatyta, kad Pareiškėjas Įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytu terminu Deklaracijų Valstybinei mokesčių inspekcijai neteikė ir Įstatymo nustatyto dydžio mokesčio nemokėjo.

Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifai nustatyti šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Pažymėtina, jog minėtos įstatymo nuostatos mokesčio deklaravimo ir apskaičiavimo kontrolę vykdančiai institucijai yra imperatyvios ir ši institucija neturi diskrecijos teisės nuo jų nukrypti.

Įvertinus Patikrinimo akte nurodytus faktinius duomenis apie apskaičiuotas mokesčio didesniu tarifu sumas, kurios apskaičiuotos remiantis pareiškėjo vestos požeminio vandens gavybos apskaitos duomenimis, daroma išvada, kad Departamento atlikti apskaičiavimai atitinka Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies ir Įstatymo 2 priedo 1 punkto c) papunkčio nuostatas. Pareiškėjas mokesčio didesniu tarifu aritmetinio apskaičiavimo teisingumo neginčija.

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad Departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, pagrįstai rėmėsi Patikrinimo aktu Nr. (7.3) PA-818 ir jame nurodytais duomenimis apie mokestį didesniu tarifu 20483,00 Eur suma ir ją patvirtino.

Departamentas, veikdamas jam teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose, neturėjo diskrecijos teisės ir privalėjo vykdyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, įsakmiai nustatančią, kad už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikytinas didesnis mokesčio tarifas.

Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje yra pateikęs išaiškinimą, jog Įstatymas apskritai nenumato galimybės taikyti mažesnį mokestį už valstybinius gamtos išteklius, nei numatyta, o pirmosios instancijos teismai, įvertinę faktinių aplinkybių visumą, šį mokestį mažina, iš esmės remdamiesi teisingumo bei protingumo kriterijais (2016 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).

Teismas taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 21 d. ir 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimuose yra išaiškinęs, kad teisės aktui nenustačius teisės vertinti sankcijos proporcingumo padarytam pažeidimui, laikytina, kad tokia nuostata prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai ir nepagrįstai suvaržo teismo teisę priimti teisingą sprendimą, tai pažymi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2011 m. birželio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-662-2368/2011).

Konstitucinio Teismo praktikoje išaiškinta, jog institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Sankcijos proporcingumą vertina teismas (žr. pvz. LVAT 2011 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-3056/2011; Nr. A662-2368/2011; Nr. A502-114/2012, kt.).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (LVAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016).

Pareiškėjas Patikrinimo akte nurodytą teisės pažeidimą, t. y. tai, kad valstybinius gamtos išteklius išgavo neturėdamas Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo ir Valstybinei mokesčių inspekcijai neteikė Deklaracijų pripažįsta. Bylos duomenys rodo, jog mokestį už išgautus gamtos išteklius padidintu tarifu Departamentas apskaičiavo remdamasis paties pareiškėjo vesta išgautų gamtos išteklių apskaita. Kaip matyti iš Patikrinimo akto, jokio nuslėptų gamtos išteklių kiekio Departamentas nenustatė. Ši aplinkybė suponuoja išvadą, kad pareiškėjas neturėjo jokios tyčios nuslėpti išgautus gamtos išteklių kiekius ir taip išvengti pareigos laiku sumokėti mokesčius valstybei. Imperatyvių reikalavimų aplinkos apsaugos srityje nevykdymas šiuo atveju nelaikytinas sąmoningu. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas jokios ūkinės komercinės veiklos nevykdo, pareiškėjo veikla grindžiama asmenų narystės pagrindu.

Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, daro išvadą, kad sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra pernelyg griežta, neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Įstatyme numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pakanka minėtą mokestį už nedeklaruotų sunaudotų požeminio vandens išteklių kiekį apskaičiuoti, taikant koeficientą 2.

Dėl išdėstytų aplinkybių Departamento 2021 m. birželio 2 d. sprendimo Nr. AS-123 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalis, kuria pareiškėjui patvirtintas 20483,00 Eur mokestis padidintu tarifu, taikant koeficientą 10, keistinas, sumažinant mokestį už išgautus valstybinius gamtos išteklius už 2017–2019 metų mokestinius laikotarpius iki 4 096 Eur.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41 straipsniais, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo individualių gyvenamųjų namų savininkų bendrijos „Trakėnai“ skundą patenkinti.

Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2021 m. birželio 2 d. sprendimo Nr. AS-123 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalį, kuria individualių gyvenamųjų namų savininkų bendrijai „Trakėnai“ patvirtintas mokestis už išgautus valstybinius gamtos išteklius už 2017–2019 metų mokestinius laikotarpius padidintu tarifu – 20 483,00 (dvidešimt tūkstančių keturi šimtai aštuoniasdešimt trys eurai, pakeisti, sumažinant mokestį už išgautus valstybinius gamtos išteklius už 2017–2019 metų mokestinius laikotarpius iki 4 096 Eur (keturių tūkstančių devyniasdešimt šešių) eurų.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.