Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Neringos Švedienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą, pareikštą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo N. V. (N. V.) ieškinį atsakovui V. K. dėl garbės ir orumo gynimo bei neturtinės žalos atlyginimo (trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ir veikiantis atsakovo pusėje, uždaroji akcinė bendrovė „Rožinis dramblys“),

Aprašomoji dalis

nustatė:

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ir veikiantis atsakovo pusėje, visiškai palaikė atsakovo poziciją.

Pirmosios instancijos teismo teigimu, atsakovas bylą nagrinėjant teisme paaiškino, jog apskrities viršininkas pateikė jam informaciją, bylojančią, kad ieškovui buvo skirtas griežtas įspėjimas, bet jis (atsakovas) nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovui iš tikrųjų buvo skirta tarnybinė nuobauda. Pasak teismo, bylos įrodymai – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pažyma – patvirtina, jog ieškovui laikotarpiu nuo 2008 metų iki 2010 metų nebuvo skirtos tarnybinės nuobaudos. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, pripažino, jog straipsnyje „Apskrities policijos vadovas atsiprašo dėl savo pavaldinių veiksmų“ paskleisti ginčo duomenys neatitinka tikrovės.

Pasak pirmosios instancijos teismo, žeminančiomis garbę ir orumą laikomos tokios tikrovės neatitinkančios žinios, kurios įstatymų, moralės, paprotinių normų laikymosi požiūriu pažeidžia asmens garbę, orumą, jo gerą vardą visuomenėje, suponuoja neigiamas visuomenės nuostatas dėl tokio asmens. Tai klaidinga ir diskredituojanti asmenį informacija, kurioje teigiama apie asmens padarytą teisės, moralės normų pažeidimą, negarbingą poelgį, netinkamą elgesį viešajame gyvenime. Ieškovo vertinimu, tikrovės neatitinkanti informacija žemina jo garbę ir orumą. Jis buvo viešasis asmuo, paskleista informacija menkino jį ne tik vadovybės akyse, bet ir laikraščio „Vesti Šalči“ skaitytojų akyse. Paskleidus tikrovės neatitinkančią informaciją, ieškovas patyrė dvasinius išgyvenimus ir bendravimo nepatogumus. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, yra neginčijamai nustatytas priežastinis fakto (paskleistų duomenų neatitikties tikrovei) ir fakto vertinimo (sukeltų pasekmių) ryšys.

Teismo teigimu, pripažinus, jog atsakovo paskleisti ginčo duomenys neatitinka tikrovės, egzistuoja pagrindas priteisti ieškovui iš atsakovo 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir procesines palūkanas.

Atsakovo apeliacinis skundas, be kitų argumentų, yra grindžiamas šiais argumentais:

pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatinėjo ir vertino paskleistų ginčo duomenų atitikimo tikrovei faktą, kuris nustatytas ir įvertintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Atsakovas šiame kontekste pažymėjo, jog Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 7 d. nuosprendžiu išteisino atsakovą dėl nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 2 dalyje, nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pasak atsakovo, šios baudžiamosios bylos įrodinėjimo dalyką sudarė ginčo informacijos, paskleistos straipsnyje „Triūsas padėjo“, atitikimo tikrovei faktas. Vilniaus apygardos teismas pripažino, jog ginčo informacija (teismo vertinimu, nuomonė) nėra neatitinkanti tikrovės, kitaip tariant, atsakovas nepaskleidė tikrovės neatitinkančios informacijos. Atsakovas papildomai pažymėjo, jog ieškovas prašė pradėti privataus kaltinimo procesą pagal Baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalį. Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2012 m. kovo 22 d. nutartimi, kurią Vilniaus apygardos teismas paliko nepakeistą, konstatavo, jog ieškovo ginčijamuose straipsniuose buvo pateiktas subjektyvus faktų ir duomenų (žinių) vertinimas, tai yra nuomonė, kuri negali būti peržiūrima ir paneigiama. Be to, pasak atsakovo, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, paskleista informacija atitinka tikrovę ar ne, netinkamai vertino bylos įrodymus. Teismas laikė įrodytomis ieškovo nurodomas aplinkybes, nes atsakovas neįrodė savo atsikirtimų. Atsakovo vertinimu, atsikirtimų nepagrindimas negali būti laikomas ieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių įrodymu. Skundžiamas sprendimas yra be motyvų, kas sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą;pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino, yra nepagrįsta. Atsakovo vertinimu, teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties institutą. Pasak atsakovo, teismo išvada, jog ieškinio senaties termino eiga nutrūko, ieškovui privataus kaltinimo tvarka pareiškus ieškinį, ir prasidėjo iš naujo, kai įsiteisėjo Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartis, yra nepagrįsta. Šalčininkų rajono apylinkės teismas apskritai nenagrinėjo civilinio ieškinio, pareikšto privataus kaltinimo tvarka. Atsakovo vertinimu, šis teismo procesinis sprendimas negali būti laikomas teismo sprendimu, numatytu Civilinio kodekso 1.130 straipsnio 3 dalyje, nuo kurio įsiteisėjimo dienos ieškinio senaties terminas, nutrauktas ieškinio pareiškimu, prasideda iš naujo.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ir veikiantis atsakovo pusėje, neatsiliepė į atsakovo apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas atsakovo apeliaciniu skundu.

Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų

Apeliantas teigia, jog egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, be to, apeliacinės instancijos teismas ex officio privalo patikrinti, yra ar ne absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

Be kitų atvejų, absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas egzistuoja tada, kai sprendimas yra be motyvų (sutrumpintų motyvų) (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Kasacinio teismo praktika byloja, jog absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas; nepakankamas sprendimo motyvavimas Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme nesudaro absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2012).

Nėra pagrindo konstatuoti, jog skundžiamas sprendimas yra absoliučiai nemotyvuotas. Todėl, priešingai negu teigia apeliantas, neegzistuoja jo nurodomas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Teisėjų kolegijos vertinimu, neegzistuoja ir kiti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl civilinės ir baudžiamųjų bylų ryšio

Šios bylos procese nustatyta, jog Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 7 d. nuosprendžiu panaikino Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 5 d. nuosprendį ir priėmė naują nuosprendį – išteisino apeliantą dėl nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 2 dalyje, nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2012 m. kovo 22 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2012 m. balandžio 25 d., atsisakė pradėti privataus kaltinimo procesą, nesant apelianto veiksmuose nusikaltimo, numatyto Baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalyje, požymių.

Apeliantas pagrįstai teigia, jog, pirma, Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 7 d. nuosprendžiu, be kita ko, konstatavo, kad apeliantas straipsnyje „Triūsas padėjo“ nepaskleidė tikrovės neatitinkančios informacijos. Antra, Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2012 m. kovo 22 d. nutartimi, be kita ko, pripažino, jog apeliantas straipsnyje „Apskrities policijos vadovas atsiprašo dėl savo pavaldinių veiksmų“ pateikė subjektyvų faktų ir duomenų vertinimą, tai yra savo nuomonę. Kita vertus, nėra pagrindo sutikti su apeliantu, jog pirmosios instancijos teismas buvo saistomas aukščiau įvardytomis teismų išvadomis ir turėjo besąlygiškai vadovautis šiomis išvadomis. Civiliniame procese prejudiciniais faktais pripažįstamos asmens nusikalstamų veiksmų pasekmės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (Civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 3 punktas). Aptariamų baudžiamųjų bylų atvejais pasireiškė priešingas įstatymo reglamentuojamam efektas, tai yra nebuvo nustatytos nusikalstamų veiksmų pasekmės. Pirmuoju atveju apeliantas buvo išteisintas, nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Antruoju atveju buvo apskritai atsisakyta pradėti baudžiamąjį procesą. Todėl apelianto nurodomos teismų išvados, neturinčios nieko bendro su nusikalstamų veiksmų pasekmėmis, šios civilinės bylos procese neturi prejudicinės galios. Teisėjų kolegijos vertinimu, ypatingo argumentavimo nereikalauja išvada, jog skiriasi civilinės teisės pažeidimo – delikto – ir baudžiamosios teisės pažeidimo – baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo – sudėtys. Todėl natūralu, jog skiriasi faktinių aplinkybių, sudarančių delikto ir baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo sudėtį, kvalifikacija.

Apibendrinant galima konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai negu teigia apeliantas, pagrįstai atliko savarankišką ieškovo nurodomų faktinių aplinkybių tyrimą ir vertinimą.

Dėl bylos esmės

Ieškovas šios bylos procese siekia apginti savo galimai pažeistus asmeninius neturtinius interesus – garbę ir orumą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika byloja, kad garbė ir orumas pagal Civilinio kodekso 2.24 straipsnį ginami, nustačius tokių faktų visetą: pirma, žinių paskleidimo faktą, antra, faktą, kad žinios yra apie ieškovą, trečia, faktą, jog žinios žemina asmens garbę ir orumą, ir, ketvirta, faktą, kad paskleistos žinios neatitinka tikrovės (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2011).

Apeliantas paskleidė šią informaciją, kuri, ieškovo vertinimu, žemina jo garbę ir orumą: „<...> Ypatingą pagalbą siekiant gauti Prezidento pasigailėjimą A. J. suteikė Šalčininkų komisariato kriminalinės policijos viršininkas N. V. Būtent jo <...> naudojimosi kriminalinės policijos viršininko pareigomis dėka buvo nutraukta byla prieš A. J.“; „<...> Nustatyta, kad pats kriminalinės policijos vadovas N. V. atsainiai kontroliuoja ir organizuoja normatyvinių aktų reikalavimus. Dėl to kriminalinės policijos viršininkas N. V. <...> buvo griežtai įspėti“.

Apeliantas, be kita ko, nesutinka, kad jis ginčo straipsniais paskleidė žinias. Pasak apelianto, jis tiesiog pateikė savo subjektyvaus pobūdžio vertinimus, tai yra nuomonę.

Kasacinio teismo praktika byloja, kad, sprendžiant, konkrečiame teiginyje yra paskleista žinia ar išsakyta nuomonė, turi būti vadovaujamasi tuo, kad žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis, o nuomonė – asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas. Žinios nuo nuomonės atribojimo pagrindas yra tas, kad žiniai taikomas tiesos kriterijus, nes faktų ir duomenų egzistavimą galima nustatyti įrodymais (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2007).

Priešingai negu teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog apeliantas paskleidė žinias. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su apeliantu, jog paskleistoji informacija – jo subjektyvaus faktų ir duomenų vertinimo išraiška, tai yra nuomonė. Ginčo informacija yra pateikta kaip objektyviai egzistuojanti informacija (faktai). Apelianto paskleistai informacijai gali būti ir skundžiamu sprendimu buvo taikytas tiesos kriterijus. Kitaip tariant, yra (ir buvo realizuota) galimybė patikrinti (nustatyti), paskleistoji informacija yra tikra ar ne.

Šalys nesiginčija, jog informacija buvo paskleista ir ši informacija yra apie ieškovą. Be to, šių garbės ir orumo gynimo sąlygų buvimas yra akivaizdus, todėl apeliacinės instancijos teismas daugiau nepasisako šių sąlygų aspektais.

Civilinio kodekso 2.24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai. Prezumpcijos teisinė reikšmė yra ta, jog asmeniui, besiremiančiam aplinkybėmis, sudarančiomis prezumpcijos turinį, nereikia įrodinėti šių aplinkybių. Jeigu priešinga teisinio santykio šalis nepaneigia įstatymo prezumpcijos, laikoma, kad aplinkybės, sudarančios prezumpcijos turinį, yra automatiškai (be įrodinėjimo) nustatytos (Civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 4 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nepaneigė įstatymo nustatytos prezumpcijos ir neįrodė, kad faktai ir duomenys, sudarantys jo paskleistos informacijos turinį, atitinka tikrovę. Vadinasi, apelianto paskleista informacija neatitinka tikrovės.

Garbės ir orumo gynimo bylose konkuruoja dvi konstitucinės vertybės – asmens teisė (laisvė) reikšti savo įsitikinimus, skleisti informaciją (Konstitucijos 25 straipsnio 1 ir 2 dalys) ir asmens teisė į orumo apsaugą (Konstitucijos 21 straipsnio 1 ir 2 dalys). Laisvė reikšti įsitikinimus, skleisti informaciją apima teisę skleisti ne tik informaciją arba idėjas, kurios priimamos palankiai, laikomos neužgauliomis ar nevertomis dėmesio, bet ir tokią informaciją, kurį įžeidžia, šokiruoja ar trikdo. Kita vertus, ši laisvė nėra absoliuti. Ji gali būti ribojama įstatymu, kai yra būtina apsaugoti pamatines vertybes, tarp jų – žmogaus garbę ir orumą (Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalis). Teismas, spręsdamas ginčą dėl garbės ir orumo gynimo, privalo nustatyti protingą ir teisingą šių dviejų konstitucinių vertybių pusiausvyrą. Teismui kyla pareiga kvalifikuoti, ar asmens paskleista informacija, jeigu ji neatitinka tikrovės, taip neigia ir žemina kito asmens garbę ir orumą, kad įsiterpimas į šią asmens teisę gali būti vertinamas kaip teisės į informacijos skleidimo laisvę peržengimas, kuris nebegali ir nebeturi būti ginamas.

Šios bylos procese nustatyta, jog tuomet, kai buvo paskleista ginčo informacija, ieškovas ex officio (pagal pareigas) buvo viešasis asmuo (Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 60 dalis). Esminė šios bylos aplinkybė yra ta, jog ginčo informacija yra paskleista būtent apie viešąjį asmenį ir apie jo valstybinę (tarnybinę) veiklą. Viešiesiems asmenims nėra pripažįstama tokios apimties pažeistų teisių gynyba, kokia yra pripažįstama privatiems asmenims. Konstitucija garantuoja asmeniui teisę kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą (Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalis). Viešojo asmens kritika, kad ir kokia griežta, kandi, agresyvi ar šokiruojanti ji būtų, yra leistina. Asmuo, eidamas pareigas, suteikiančias jam viešojo asmens statusą, kartu prisiima pareigą būti pakantesniam (lyginant su privačiu asmeniu) griežtesnei, labiau provokuojančiai ir šiurkštesnei kritikai. Kaip yra konstatavęs kasacinis teismas, viešasis asmuo turi pakęsti ir toleruoti jo atžvilgiu skelbiamą kritiką (net ir netikslią), kuri privataus asmens aspektu galėtų būti vertinama kaip garbės ir orumo pažeidimas. Tokiais atvejais, sprendžiant dviejų konstitucinių teisinių gėrių – asmens garbės ir orumo bei saviraiškos laisvės – koliziją, pirmenybė teiktina saviraiškos laisvei (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2009).

Apelianto paskleista informacija yra nemaloni, perdėtai kritiška ir provokuojanti, be to, ja keliamos abejonės ieškovo, kaip valstybės tarnautojo, sąžiningumu ir gebėjimu vykdyti jam pavestas tarnybines pareigas. Kita vertus, svarbu pažymėti, jog apeliantas, skleisdamas šią informaciją, veikė kaip žurnalistas. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad žurnalistų saviraiškos laisvė gali apimti tam tikrą perdėjimą ar provokaciją (pavyzdžiui, Dalban v. Roumanie, no. 28114/95, 49, CEDH 1999-VI). Žvelgiant iš viešojo asmens perspektyvos, paskleistoji informacija, nors ir nepageidautina, yra toleruotina. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto veiksmai, pasireiškę ginčo informacijos paskleidimu, nėra tendencingai nukreipti į siekį paniekinti ar užgauliai pažeminti ieškovą, be to, šių veiksmų negalima laikyti agresyvia ieškovo ataka. Byloje nenustatyti jokie kiti atsakovo ketinimai, išskyrus tikslą informuoti visuomenę, netgi įvertinus, kad tai padaryta nemaloniu ieškovui būdu, o informacija nebuvo tiksli. Ieškovas, pradėjęs eiti ir ėjęs pareigas, suteikiančias jam viešojo asmens statusą, prisiėmė galimos įvairialypės kritikos riziką. Ieškovas turėjo numanyti, jog jo, einančio svarbias ir aukštas pareigas, tarnybinė veikla gali tapti kritiškos ir nemalonios viešosios diskusijos objektu. Ieškovas turėjo būti „pasiruošęs“ kritikai ir pasirengęs laikyti ją neatskiriama tarnybinės veiklos dalimi. Todėl apelianto paskleista informacija, tokia, kokia nustatyta šioje byloje, neturėjo ir negalėjo žeminti, tad ir nežemino ieškovo savivertės ir autoriteto. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra peržengta saviraiškos laisvės riba ir kartu nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmenybė turi būti teikiama ginti ieškovo, kaip viešojo asmens, garbę ir orumą, o ne apelianto saviraiškos laisvę.

Taigi, priešingai negu konstatavo pirmosios instancijos teismas, apelianto paskleistos žinios nežemina (nežemino) ieškovo, (bent jau) žinių paskleidimo metu ėjusio pareigas, suteikusias jam viešojo asmens statusą, garbės ir orumo. Nesant įstatymo nustatytų sąlygų viseto, negali būti ieškovo reikalaujamu būdu ginami jo asmeniniai neturtiniai interesai – garbė ir orumas.

Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos įrodymus, netinkamai kvalifikavo teisiškai reikšmingas bylos faktines aplinkybes ir kartu netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias garbės ir orumo gynimo institutą. Teismas neteisingai išsprendė bylą, todėl apeliacinės instancijos teismas naikina skundžiamą sprendimą ir priima naują sprendimą – atmeta ieškinį (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Apeliacinio skundo argumentai, kurie nebuvo išanalizuoti šiame procesiniame sprendime (tarp jų – ir argumentas dėl ieškinio senaties termino) neturi teisinės reikšmės teisingai išspręsti šią bylą, todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytą aspektą, nevertina kitų apelianto argumentų, kurie kartu su šiame procesiniame sprendime išanalizuotais argumentais yra suformuluoti jo apeliaciniame skunde.

Dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo

Panaikinus skundžiamą sprendimą ir priėmus naują sprendimą, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos, susidariusios pirmosios instancijos teisme (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 5 dalis).

Ieškovas pralaimėjo bylą, todėl apeliantas įgijo procesinę teisę gauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis). Be to, tokią pačią procesinę teisę įgijo ir trečiasis asmuo, veikiantis atsakovo pusėje (Civilinio proceso kodekso 47 straipsnio 2 dalis).

Apeliantas ir trečiasis asmuo pirmosios instancijos teisme patyrė 1 500 Lt (434,43 Eur) išlaidas už advokato pagalbą. Abiem bylos dalyviams atstovavo tas pats advokatas. Bylos įrodymai (b. l. 59-61) patvirtina, jog apeliantas asmeniškai sumokėjo advokatui 300 Lt (86,89 Eur) honorarą, trečiasis asmuo – 1 200 Lt (347,54 Eur) honorarą. Ieškovui kyla procesinė pareiga kompensuoti šių bylos dalyvių patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jiems iš ieškovo priteistini atitinkami (86,89 Eur ir 347,54 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, susidariusių šios bylos apeliaciniame procese

Apeliantas laimėjo šį apeliacinį ginčą, todėl jis įgijo procesinę teisę gauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 3 dalys).

Apeliantas šiame bylos etape patyrė 234 Lt (67,77 Eur) žyminio mokesčio išlaidas ir 1 500 Lt (434,43 Eur) išlaidas už advokato pagalbą. Ieškovui kyla procesinė pareiga kompensuoti apelianto patirtas išlaidas, todėl jam iš ieškovo priteistinas 502,20 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos šalims, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nusprendė:

panaikinti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį.

Priteisti V. K. (V. K.) iš N. V. (N. V.) 86,89 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą.

Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Rožinis dramblys“ iš N. V. 347,54 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą.

Priteisti V. K. iš N. V. 502,20 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.