Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (pranešėja), Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės ,,Ilas“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. vasario 6 d. nutarties, kuria atmestas prašymas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo civilinėje byloje Nr. 2-1069-153/2006 pagal ieškovo bankrutuojančio uždarosios akcinės bendrovės ,,Kauno laikrodžiai“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Ilas“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Teismas priėmė sprendimą už akių, nurodydamas, jog atsakovo UAB ,,Ilas“ atstovas į teismo posėdį neatvyko dėl nesvarbių priežasčių (CPK 246 str. 2 d.). Teismas išnagrinėjo atsakovo atstovo likvidatoriaus A. N. 2006 m. gruodžio 20 d. teismui pateiktą prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, kuriame nurodyta, kad atstovas negalės dalyvauti teismo posėdyje dėl ligos, tačiau šių neatvykimo į teismo posėdį priežasčių teismas nepripažino svarbiomis. Teismas konstatavo, kad pateikti dokumentai - Invalidumo pažymėjimas, Valstybinės medicininės ekspertizės komisijos išvada dėl darbo pobūdžio ir sąlygų bei Nedarbingumo pažymėjimas, rodo, kad atsakovo atstovas yra trečios grupės invalidas ir gali dirbti administracinį darbą nepilną darbo laiką. Nedarbingumo pažymėjime nurodyta ligos diagnozė - kitos krūtinės anginos formos (120.8) - bei nedarbingumo laikotarpis (trys dienos) rodo, kad atsakovo atstovas galėjo dalyvauti teismo posėdyje. Teismas atsižvelgė į tai, kad dėl atsakovo atstovo ligų teismas turėjo atidėti prieš tai vykusius du teismo posėdžius, o atsakovas, būdamas juridinis asmuo, turėjo pakankamai laiko paskirti kitą atstovą.

Teismas laikė atsakovo veiksmus sudarant ginčo sandorį piktnaudžiavimu teise, nes sprendė, kad atsakovas, parduodamas ginčo akcijas ieškovui, turėjo žinoti, kad šis sandoris pažeidžia ieškovo kreditorių teises, nes ieškovo direktorė, veikdama nesąžiningai, sudarė ginčo sandorį, po pinigų už akcijas pervedimo atsakovui 2005 m. birželio 2 d., o 2005 m. rugsėjo 27 d. pagal direktorės pareiškimą ieškovui buvo iškelta bankroto byla ir bankroto administratoriumi paskirtas atsakovas, prieš tai įvertinus bendrovės galimybes sumokėti administravimo mokestį bei skolas kreditoriams.

Teismas nepagrįstai laikė atsakovo neatvykimo į teismo posėdį priežastis nesvarbiomis ir neteisingai įvertino atsakovo nedalyvavimo posėdyje faktines aplinkybes. Atsakovas prašymą atidėti bylos nagrinėjimą dėl ligos teismui pateikė dar iki teismo posėdžio, pridėdamas įrodymus, pateisinančius nedalyvavimą teismo posėdyje – nedarbingumo pažymėjimą, invalidumo pažymėjimą. Nedarbingumo pažymėjimas buvo išduotas 2006 m. gruodžio 20 d., o teismo posėdis vyko 2006 m. gruodžio 21 d., tai reiškia, kad pagal kompetentingo specialisto išvadą atsakovo atstovas teismo posėdžio metu buvo nedarbingas. Nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovas piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, nesirūpino greitu bylos išnagrinėjimu. Teismas nepagrįstai pripažino ginčo sandorį negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes nebuvo įrodytas nei atsakovo nesąžiningumas, nei ieškovo kreditorių interesų pažeidimas ginčo sandoriu. Nepagrįsta teismo išvada dėl atsakovo nesąžiningumo sudarant ginčo sandorį, kurio pagrindu ieškovas įsigijo bevertį turtą. Atsakovas veikė sąžiningai, protingai, apdairiai, domėjosi ieškovo finansine padėtimi ir galimybe įsigyti UAB ,,Tūsita ir Ko“ akcijas. Kaip nesąžiningumo įrodymą teismas nepagrįstai laikė aplinkybę, jog UAB ,,Ilas“ buvo paskirtas ieškovo bankroto administratoriumi, nes ginčo sandoris buvo sudarytas keletu mėnesiu anksčiau nei atsakovas paskirtas ieškovo administratoriumi. Be to, atsakovas po ginčo sandorio sudarymo su ieškovu neturėjo jokių turtinių ar kitokių santykių, o bankroto administravimas buvo viena iš pagrindinių atsakovo veiklos sričių. Nesant atsakovo nesąžiningumo prezumpcijos, atsakovo nesąžiningumą turėjo įrodyti ieškovas, tačiau to nepadarė. Be to, nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovas pagal ginčo sandorį gavo bevertį turtą. Sudarius ginčo sandorį skolininko turtas nesumažėjo, nes ieškovas įsigijo UAB ,,Tūsita ir Ko“ akcijas už mažesnę kainą, nei jų nominali vertė, įgijo ilgalaikį finansinį turtą. Sandorio sudarymo metu UAB ,,Tūsita ir Ko“ valdė 200 000 Lt vertės nekilnojamąjį turtą ir ieškovas pagrįstai tikėjosi gauti pelno iš minėtos bendrovės turto ar akcijų pardavimo. Teismas padarė materialiosios ir procesinės teisės pažeidimus, nes netaikė CK 1.80 straipsnio trečiosios dalies, 6.145 straipsnio antrosios dalies, ir CPK 178 bei 179 straipsnių, neteisingai išaiškino teisės normą dėl restitucijos taikymo. Teismas, prieš taikydamas restituciją nurodytu būdu, turėjo išsiaiškinti, ar tai nepagrįstai ir nesąžiningai nepablogins kurios nors iš sandorio šalių padėties, todėl turėjo išsiaiškinti, kokia UAB ,,Tūsita ir Ko“ akcijų vertė šiandien lyginant su pardavimo dienos verte, tačiau šių aplinkybių teismas netyrė. Tuo tarpu minėtų akcijų vertė šiandien yra nepalyginamai mažesnė, todėl atsakovo padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų. Tokiu atveju abišalės restitucijos taikymas prieštarautų teisingumo, sąžiningumo, protingumo principams (CK 1.5 str. 4 d.).

Nepagrįstas apelianto argumentas dėl nedalyvavimo teismo posėdyje aplinkybių svarbumo. Teismas nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos (civilinė byla Nr. 3K-3-50/2006), tinkamai taikė CPK 285 straipsnio pirmąją dalį, tinkamai įvertino atsakovo nurodytas neatvykimo į teismo posėdį priežastis. Teismas pagrįstai įvertino tai, kad atsakovas neatvyko į prieš tai vykusius du teismo posėdžius, nurodydamas, kad atsakovo atstovas likvidatorius serga, dėl nedarbingumo buvo prašoma bylos nagrinėjimą atidėti trečią kartą, nors atsakovas yra juridinis asmuo ir galėjo įgalioti byloje dalyvauti kitą atstovą. Teismas įvertino ir kitas svarbias aplinkybes: nedarbingumo laikotarpio trukmę, VMEK išvadą apie tai, kad atsakovas yra trečios grupės invalidas ir gali dirbti administracinį darbą nepilną darbo laiką. Nepagrįstas apelianto argumentas, kad nėra įrodytas apelianto nesąžiningumo faktas. Teismas sprendime detaliai pasisakė dėl sąžiningumo sąvokos ir pagal byloje esančius rašytinius įrodymus nustatė aplinkybes dėl UAB ,,Kauno laikrodžiai“ direktorės nesąžiningumo, tai yra bendrovės direktorė, žinodama apie bendrovės nemokumą, nevykdydama pareigos, numatytos ABĮ 34 str. 6 d. (2003 m. gruodžio 11 d. redakcija Nr. IX-1889), nepranešusi bendrovės kreditoriams, sudarė ginčo sandorį su atsakovu. Teismas įvertino ir šalių veiksmus po sandorio sudarymo. Atsakovas nepateikė teismui duomenų, kad jis būtų dėjęs pastangas gauti duomenis apie kitą ginčo sandorio šalį – bendrovės finansinę būklę, kreditorius, mokumą. Nepagrįstas apelianto teiginys, jog byloje nėra įrodytas kreditorių interesų pažeidimas sandorio sudarymu. Kreditorių interesų pažeidimą patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai: 2006 m. rugpjūčio 21 d. UAB ,,Kauno laikrodžiai“ raštas Nr. 08-5917 (b. l. 64), 2006 m. sausio 4 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Kauno apskrities skyriaus specialisto išvada Nr. 5-2/03 ,,Dėl UAB ,,Kauno laikrodžiai“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų“ (b. l. 13), 2005 m. rugpjūčio 15 d. UAB ,,Kauno laikrodžiai“ balansas. Sudarius ginčo sandorį bendrovė neteko 178 000 Lt ilgalaikio turto – grynųjų pinigų ir įgijo ilgalaikį finansinį turtą – UAB ,,Tūsita ir Ko“ akcijas. Nepagrįstas apelianto argumentas dėl teisės normų, reglamentuojančių restitucijos taikymą, netinkamo taikymo. Teismas pagrįstai taikė dvišalę restituciją (CK 6.145, 6.146 str.), nes nebuvo nustatyta sąlygų, neleidžiančių taikyti tokios restitucijos. Be to, restitucijos taikymo pasėkoje bus įgyvendintas teisingumas ir bankrutuojančios įmonės kreditoriai galės patenkinti savo reikalavimus, ko negalėjo padaryti dėl nesąžiningų bendrovės direktorės ir atsakovo veiksmų. Restitucijos taikymu bus atstatyta iki sandorio buvusi šalių padėtis, įgyvendintas teisingumas, bendrovei grąžintas nepagrįstai prarastas turtas, todėl toks restitucijos taikymo būdas neprieštarauja teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principams, atitinka bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus. Teismas atliko detalų, išsamų byloje esančių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių ieškovo reikalavimų pagrįstumą, vertinimą, be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad byla nagrinėjimui buvo ruošiama parengiamųjų dokumentų būdu, todėl šalys turėjo galimybę pateikti visus savo argumentus ir atsikirtimus procesiniuose dokumentuose bei juos pagrįsti susijusiais rašytiniais įrodymais. Teismas, priimdamas sprendimą už akių ir spręsdamas apie tokio sprendimo teisingumą, turėjo galutines šalių pozicijas bei visus esamus rašytinius įrodymus bei juos tinkamai įvertino.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Siekiant įgyvendinti civilinio proceso koncentruotumo, ekonomiškumo, šalių interesų pusiausvyros principus bei pasiekti, kad nebūtų gaišinamas kitų proceso dalyvių laikas bei trikdomas teismo darbas, šalis privalo sąžiningai naudotis savo procesinėmis teisėmis. Teismo sprendimo už akių institutas yra susijęs su šia šalies pareiga rūpintis proceso skatinimu, nes tai yra tam tikra procesinio poveikio priemonė šaliai, kuri be pateisinamos priežasties nesidomi procesu, nedalyvauja jame ir taip sudaro sąlygas teismo proceso vilkinimui.

Sutinkamai su CPK 285 straipsniu sprendimo už akių priėmimui reikalingos kelios sąlygos: turi būti konstatuotas šalies nesirūpinimas proceso skatinimu, tai yra šalis be pateisinamos priežasties neatvyksta į teismo posėdį, nors jai yra tinkamai apie tai pranešta, iš nedalyvaujančios šalies nėra gautas pareiškimas nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, arba šalis be pateisinamos priežasties nepateikia ar nepalaiko savo reikalavimų ar atsikirtimų.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad yra įstatyme numatytos sąlygos sprendimui už akių priimti. Nors atsakovas su tokia teismo išvada nesutiko, o priimtą teismo sprendimą už akių laikė esant neteisėtą bei nepagrįstą (CPK 287 str.), teismas skundžiama 2007 m. vasario 6 d. nutartimi atmetė atsakovo pareiškimą dėl minėto sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Kaip žinoma, pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo būtina nurodyti aplinkybes, dėl kurių, pareiškėjo nuomone, sprendimas už akių yra nepagrįstas bei neteisėtas, pridėti šias aplinkybes patvirtinančius dokumentus, be to, būtina pagrįsti tai, jog pareiškėjo neatvykimas į teismo posėdį ar procesinių dokumentų nepateikimas buvo nulemtas svarbių priežasčių. Atitinkamai teismas, spręsdamas dėl pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, nagrinėja tik tas aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo neatvykimo į teismo posėdį priežasčių svarbumą bei priimto sprendimo už akių neteisėtumą ar nepagrįstumą, tai yra teismas nagrinėja prašymus dėl sprendimo peržiūrėjimo tik šiose ribose. Taip pat ir apeliacinės instancijos teismas, kuriam apskundžiama nutartis dėl pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo atmetimo, turi nagrinėti ne visą bylą iš naujo, o tik tas aplinkybes, kurias nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, spęsdamas klausimą dėl pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, ir apelianto argumentus, kuriais jis grindžia teismo priimtos nutarties neteisėtumą ar nepagrįstumą.

Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas atsakovo pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, tinkamai išaiškino bei pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias civilinio proceso teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos ir, atmesdamas šį atsakovo pareiškimą, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį (CPK 263 str. 1 d.).

Dėl atsakovo atstovo neatvykimo į teismo posėdį priežasčių.

Kaip minėta, viena iš būtinų sprendimo už akių priėmimo sąlygų yra šalies nesirūpinimas proceso eiga, kai šalis ar jos atstovas dėl priežasčių, kurių teismas nepripažįsta svarbiomis, nedalyvavo teismo posėdyje. Nagrinėjamu atveju teismas atsakovo atstovo nedalyvavimo teismo posėdyje priežastis laikė nesvarbiomis.

Atsakovas, nesutikdamas su tokia teismo išvada, atskirajame skunde nurodė, jog jis prašymą atidėti bylos nagrinėjimą dėl ligos teismui pateikė dar iki teismo posėdžio, pridėdamas įrodymus, pateisinančius nedalyvavimą teismo posėdyje – nedarbingumo pažymėjimą, invalidumo pažymėjimą. Šie įrodymai, atsakovo nuomone, patvirtino, jog pagal kompetentingo specialisto išvadą atsakovo atstovas teismo posėdžio metu buvo nedarbingas.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovo atstovo neatvykimo į teismo posėdį priežastis laikė nesvarbiomis. Kaip teisingai nurodė teismas, buvo patenkinti du atsakovo atstovo prašymai dėl teismo posėdžių atidėjimo dėl tos pačios priežasties – atsakovo atstovo ligos. Atsakovo 2006 m. gruodžio 20 d. prašymas atidėti bylos nagrinėjimą iki 2007 m. vasario pabaigos buvo jau trečias toks prašymas šioje byloje. Teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovas, būdamas juridinis asmuo, turėjo pakankamai laiko paskirti kitą atstovą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad vertinant šios teismo išvados pagrįstumą būtina pažymėti, jog atsakovą LUAB ,,Ilas“ šioje byloje atstovauja bendrovės likvidatorius ir buvęs bendrovės administracijos vadovas A. N. Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 73, 74 straipsnių nuostatas, bendrovės likvidatorius yra asmuo, kuris nuo jo paskyrimo įgyja bendrovės vadovo ir valdybos teises bei pareigas, tai yra jis valdo, naudoja bendrovės turtą, bankuose esančias lėšas, jomis disponuoja, privalo užtikrinti įmonės turto apsaugą, vadovauti įmonės ūkinei komercinei veiklai ir pan. Taigi likvidatorius privalo imtis visų priemonių, kad bendrovės interesai būtų tinkamai atstovaujami visuose teisiniuose santykiuose, taip pat ir teismuose nagrinėjant civilines bylas. Šis bendrovei vadovaujantis asmuo, pakeitęs svarbius bendrovės valdymo organus, privalo rūpintis, kad bendrovės likvidavimo procesas būtų baigtas kiek galima greičiau, kad visi kilę ginčai būtų operatyviai išnagrinėti, o tam yra būtina, jog teismo procesuose bendrovė būtų tinkamai atstovaujama. Tuo tarpu iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad atsakovo atstovas ir bendrovės likvidatorius, prašė teismo posėdį, kuris turėjo įvykti 2006 m. gruodžio 21 d., atidėti net iki 2007 m. vasario mėnesio pabaigos (b. l. 122, 125). Prašymą atidėti bylos nagrinėjimą tokiam ilgam laikui jis argumentavo tuo, kad dėl širdies veiklos sutrikimų 2005 m. jam nustatyta trečia invalidumo grupė, o dėl sveikatos pablogėjimo numatoma kraujagyslių šuntavimo operacija ir reabilitacinis gydymas. Teisėjų kolegijos nuomone, paminėtos aplinkybės patvirtina teismo išvadą, jog atsakovo atstovas ir likvidatorius netinkamai atliko minėtas savo pareigas (CPK 42 str. 5 d., 185 str.). Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog operatyvumo nagrinėjant šį ginčą reikalauja ir tai, kad ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, o atsakovas, kaip minėta, likviduojama įmonė, todėl kuo greičiau išspręsti ginčą įpareigoja bendrovių akcininkų bei kreditorių interesų tinkamas gynimas.

Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas pagrįstai atsakovo atstovo neatvykimo į teismo posėdį priežastis laikė nesvarbiomis (CPK 288, 185 str.).

Dėl sprendimo už akių teisėtumo bei pagrįstumo.

Teismas, atmesdamas atsakovo prašymą peržiūrėti sprendimą už akių, sprendė, jog atsakovas nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų abejoti priimto sprendimo už akių teisėtumu bei pagrįstumu, tai yra laikė, jog nėra ir antrosios sąlygos, numatytos CPK 288 straipsnio ketvirtojoje dalyje.

Atsakovas sprendimo už akių neteisėtumą bei nepagrįstumą grindė keliomis aplinkybėmis. Atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai pripažino ginčo sandorį negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes nebuvo įrodytas atsakovo nesąžiningumas. Taip pat teigė, kad ieškovas neįrodė, jog ginčo sandoriu buvo pažeisti jo kreditorių interesai, o taip pat kad šio sandorio pagrindu ieškovas įgijo bevertį turtą. Su minima aplinkybe atsakovas siejo argumentus, kad teismas neteisingai pritaikė restituciją. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga sprendžia, jog šie atsakovo atskirajame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo.

Pagal CPK 285 straipsnio nuostatas teismas, priimdamas sprendimą už akių, privalo formaliai įvertinti visus byloje esančius įrodymus iš esmės netirdamas šių įrodymų turinio, tačiau įvertindamas teisinį jų pagrindą. Taigi teismas privalo nustatyti, ar būtų pagrindo tenkinti arba atmesti ieškinį, jeigu pasitvirtintų tų įrodymų turinys (CPK 285 str. 2 d.). Tuo atveju, jeigu net formalus įrodymų vertinimas nesuteikia pagrindo tenkinti ieškinį, tokį ieškinį sprendimu už akių būtina atmesti. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, teismas, priimdamas sprendimą už akių, ištyrė byloje esančius įrodymus, konstatavo, jog yra ieškovo nurodyti pagrindai pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu, konstatavo atsakovo nesąžiningumą.

Atsakovas atskirajame skunde teisingai nurodo, jog pagal CK 6.66 straipsnio nuostatas, sandorį galima pripažinti negaliojančiu tik jei toks sandoris pažeidžia bendrovės teises, skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti, o trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku ginčo sandorį, buvo nesąžiningas, tai yra žinojo, ar turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditorių teises. Taip pat atsakovas teisus teigdamas, kad ieškovas savo reikalavimų negrindė CK 6.67 straipsnyje įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija, todėl turėjo įrodyti atsakovo nesąžiningumą sudarant sandorį.

Kaip buvo paminėta, teismas formaliai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, apibūdinančius ieškovo UAB ,,Kauno laikrodžiai“ ūkinę-finansinę padėtį, FNTT prie VRM Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Kauno apskrities skyriaus specialisto 2006 m. sausio 4 d. išvados Nr.5-2/03 ,,Dėl UAB ,,Kauno laikrodžiai“ ūkinės-finansinės veiklos tyrimo rezultatų“ duomenis ir kt., pagrįstai sprendė, jog ginčo sandorio sudarymo metu ši bendrovė buvo nemoki, nes 2005 m. balandžio 30 d. įstatinis kapitalas sudarė 12 000 Lt, skolos kreditoriams sudarė 321 106, 70 Lt, o ilgalaikio 196 877 Lt vertės turto didžiąją dalį sudarė 178 000 Lt grynųjų pinigų likutis kasoje. Tuo tarpu paminėtoje FNTT prie VRM Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Kauno apskrities skyriaus specialisto išvadoje konstatuota, kad šie grynieji pinigai, kuriuos į UAB ,,Kauno laikrodžiai“ kasą įnešė direktorė E. S. 2005 m. sausio 15 d. kasos pajamų orderiu Nr.026, taip pat buvo skolintos lėšos. Pažymėtina tai, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. vasario 27 d. teismo baudžiamuoju įsakymu UAB ,,Kauno laikrodžiai“ direktorė E. S. buvo pripažinta kalta pagal BK 222 straipsnio pirmąją dalį už tai, kad atlikdama ir bendrovės direktorės, ir kasininkės pareigas apgaulingai organizavo buhalterinę apskaitą. Taigi pagrįsta teismo išvada, jog bendrovei sudarius ginčo sandorį, kurio ji neprivalėjo sudaryti ir už šiuos grynus pinigus įsigijus akcijas, sumažėjo bendrovės turtas ir galimybė atsiskaityti su kreditoriais. Kauno apygardos teismas 2005 m. rugsėjo 27 d. nutartyje, kuria buvo patenkintas UAB ,,Kauno laikrodžiai“ direktorės E. S. ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo, remdamasis ieškovo pateiktais įrodymais konstatavo, kad bendrovė yra nemoki (ĮBĮ 2 str. 8 d., 9 str. 5 d. 1 p.). Teismas nurodė, kad pagal 2005 m. rugpjūčio 15 d. balanso duomenis bendrovė turi 274 741 Lt vertės turto (tame tarpe 178 000 Lt vertės UAB ,,Tūsita ir Ko“ akcijos bei 121 Lt grynųjų pinigų) ir 320 418 Lt skolų: yra skolinga prekių, paslaugų tiekėjams, nevykdo sandoriais prisiimtų įsipareigojimų, nemoka darbo užmokesčio bei su darbo santykiais susijusių išmokų, nemoka privalomųjų įmokų ,,Sodros“ ir valstybės biudžetams, dalis bendrovės turto yra areštuota (b. l. 10).

Atsakovas, nesutikdamas su teismo išvada, jog minimas sandoris bendrovei buvo nenaudingas, o atsakovas sudarydamas ginčo sandorį buvo nesąžiningas, tai yra žinojo arba turėjo žinoti šias aplinkybes, be kitų argumentų nurodė, kad prieš sudarydamas sutartį apdairiai domėjosi ieškovo ūkine-finansine veikla ir iš ieškovo direktorės E. S. paaiškinimų sprendė, jog didieji bendrovės kreditoriai (apie 70 procentų) yra jos akcininkai, kad ginčo akcijų įsigijimas nesumažins įmonės turto, nepadarys žalos jos kreditoriams, nurodė, kad po ginčo sandorio sudarymo su ieškovu neturėjo jokių turtinių ar kitokių santykių. Teisėjų kolegija mano, jog teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovo nurodytos bylos aplinkybės paneigė apelianto sąžiningumo prezumpciją.

Visų pirma, teismas, nagrinėdamas šį klausimą, pagrįstai laikė svarbiomis aplinkybes, apibūdinančias patį atsakovą ir jo elgesį tiek ginčo sutarties sudarymo metu, tiek vėliau. Teismas nurodė, kad atsakovo verslas yra įmonių bankroto procedūrų administravimas, o tai leidžia spręsti, jog atsakovui yra ar turi būti žinoma, kad sandorių sudarymą su asmeniu, turinčiu skolų, lydi tam tikra rizika. Apeliantas neneigia, kad žinojo apie ieškovo skolas, todėl, kaip nurodo savo atsikirtimuose ieškovas, jis turėjo žinoti apie galimybę, patikslinti šiuos duomenis oficialiuose dokumentuose ir spręsti ar tokiu sandoriu nebus pažeistas paminėtas ABĮ 34 straipsnio 6 dalies (2003 m. gruodžio 11 d. įstatymo redakcija Nr. IX-1889) reikalavimas, kad apie akcijų pirkimo-pardavimo sutartį turi būti pranešta bendrovės kreditoriams jei bendra įsiskolinimo suma šiems kreditoriams yra didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, bei CK 6.66 straipsnio nuostatos, ginančios kreditorių teises ir teisėtus interesus. Ta aplinkybė, kad praėjus penkiems mėnesiams po ginčo akcijų įsigijimo bendrovės administracija kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo jos nemokumo pagrindu ir byloje nesant duomenų, kad tokia padėtis susidarė per šiuos penkis mėnesius, patvirtina išvadą, kad bendrovė buvo nemoki ir sandorio sudarymo metu (CPK 185 str.). Išvadą apie atsakovo nesąžiningumą patvirtina ir tai, kad ieškovo direktorės E. S. pasiūlymu atsakovas teismo 2005 m. rugsėjo 27 d. nutartimi paskirtas bankroto administratoriumi bei vykdęs šias pareigas iki 2006 m. sausio 31 d. nesiėmė priemonių, kad ši bankroto byla būtų nutraukta (ĮBĮ 27 str.), nors, kaip teigia savo procesiniuose dokumentuose, ši bendrovė valdė vertingą turtą, tai yra ginčo sandoriu įsigytas 288 vnt. UAB ,,Tūsita ir Ko“ akcijas, kurių nominali vertė 216 000 Lt, ir kurias, kaip jam žinoma, UAB ,,Kauno laikrodžiai“ pirko turėdama tikslą pelningai parduoti bei padengti skolas kreditoriams (b. l. 73). Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad atsakovas sutiko, jog ieškovas yra nemokus ir minimas finansinis turtas – valdomos ginčo akcijos nekeičia šios padėties.

Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas 2006 m. lapkričio 13 d. posėdžio metu nutarė pareikalauti iš atsakovo UAB ,,Ilas“ ir UAB ,,Tūsita ir Ko“ informacijos apie ginčo akcijų vertę sandorio sudarymo metu ir pirkimo-pardavimo sutartį, kurios pagrindu atsakovas įsigijo šias UAB ,,Tūsita ir Ko“ akcijas (b. l. 96). Atsakovas pateikė teismui 2002 m. birželio 28 d. minimų UAB ,,Tūsita ir Ko“ akcijų perdavimo-priėmimo aktą, pagal kurį likviduojama dėl bankroto AB ,,Silva“ perdavė jam šias akcijas, kaip dalinį atsiskaitymą už AB ,,Silva“ skolas atsakovui, tačiau šiame akte nebuvo nurodyta akcijų vertė. Atsakovas savo rašte teismui vien paaiškino, kad vienos akcijos nominali vertė 750 Lt (b. l. 100, 101). Tačiau atsakovo nurodyta nominali akcijų vertė teismui ir taip buvo žinoma iš byloje esančios pačios ginčo pirkimo-pardavimo sutarties (b. l. 7). Iš bylos medžiagos matyti, kad byla nagrinėjimui buvo ruošiama parengiamųjų dokumentų būdu, todėl šalys procesiniuose dokumentuose turėjo galimybę pateikti visus savo argumentus, atsikirtimus bei juos pagrįsti susijusiais rašytiniais įrodymais, tuo tarpu atsakovas net ir teismo įpareigotas neatskleidė jo žinioje buvusios informacijos apie tai, kokią realią vertę šios akcijos turėjo jas perimant už skolą iš LAB ,,Silva“. Teismas, priimdamas sprendimą už akių ir spręsdamas apie tokio sprendimo teisingumą, turėjo galutines šalių pozicijas bei visus esamus rašytinius įrodymus, o prašydamas peržiūrėti teismo sprendimą už akių atsakovas iš esmės nepateikė jokių papildomų įrodymų ar argumentų, kurie leistų pagrįstai abejoti sprendimo už akių teisėtumu bei pagrįstumu (CPK 185 str.).

Kaip yra žinoma, civiliniame procese yra leidžiama taikyti įrodymų pakankamumo taisyklę, kuri grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvada apie fakto buvimą civiliniame procese gali būti padaroma ir tada, kai išlieka tam tikros abejonės, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina, jog šis faktas buvo, nei kad jo nebuvo. Taigi, teisėjų kolegija, remdamasi šia taisykle, laiko, kad byloje surinkti įrodymai, kuriuos pirmosios instancijos teismas ištyrė formaliai (CPK 285 str.) bei nustatytos aplinkybės, apibūdinančios atsakovo elgesį tiek ginčo sutarties sudarymo metu, tiek vėliau, patvirtina teismo išvadą, jog ginčo sandoriu buvo pažeistos ieškovo kreditorių teisės ir teisėti interesai, o atsakovas, sudarydamas šį sandorį buvo nesąžiningas (CPK 178 str.).

Atsakovas atskirajame skunde taip pat nurodė, kad teismas padarė materialiosios ir proceso teisės pažeidimus, nes neteisingai išaiškino teisės normas dėl restitucijos taikymo, o nagrinėjamu atveju pritaikęs abišalę restituciją pažeidė teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus (CK 1.5 str. 4 d.). Teisėjų kolegija atmeta paminėtus atsakovo teiginius. Anksčiau šioje nutartyje konstatavus atsakovo nesąžiningumą, argumentai, kad taikant restituciją turėjo būti atsižvelgiama į atsakovo interesus, yra atmestini. Patenkinus ieškovo reikalavimą CK 1.80 straipsnio pagrindu, teismas pagrįstai taikė restituciją natūra, tai yra grąžino akcijas atsakovui, o pinigus ieškovui (CK 6.145, 6.146 str.). Toks teismo sprendimas atitinka atsakovo nurodytus teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principus (CK 1.5 str.).

Esant minėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį ir naikinti ją atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 329 str. 1 d., 263 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartį palikti nepakeistą.