Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė, dalyvaujant pareiškėjui A. D., atsakovės atstovams A. A. ir R. B., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. patikslintą skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas A. D. patikslintame skunde teismo prašo panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2016 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. (24.4-31-5)-R-2469 „Dėl žalos atlyginimo“ (toliau – ir Sprendimas) bei priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Inspekcijos ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI), 2 227 Eur (du tūkstančius du šimtus dvidešimt septynis eurus) turtinei ir 20 000 Eur (dvidešimt tūkstančių eurų) neturtinei žalai atlyginti (b. l. 35–40).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2016 m. kovo 24 d. pateikė prašymą Inspekcijai 2 227 Eur turtinei bei 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas patirtą žalą kildino iš mokestinio patikrinimo metu nustatytų pažeidimų, kurie konstatuoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2015 m. gruodžio 2 d. priimtoje nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2210-502/2015. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo Sprendimu, kuriuo Inspekcija netenkino jo prašymo atlyginti žalą.

Pažymėjo, kad mokestinio patikrinimas tęsėsi nuo 2011 m. sausio mėn. Specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus apygardos valdyba pradėjo ikiteisminį tyrimą, vadovaudamasi Vilniaus AVMI pateikta nepatikrinta bei neteisinga informacija. Pareiškėjas buvo pripažintas įtariamuoju, jo gyvenamojoje vietoje buvo atlikta krata, buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš deklaruotos gyvenamosios vietos, apribotos teisės į nuosavybės teise priklausantį nekilnojamą turtą, paskelbta pareiškėją žeminanti informacija žiniasklaidoje. Pareiškėjas teigė, kad dėl Inspekcijos ir Vilniaus AVMI neteisėtų veiksmų jis patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Akcentavo, kad dėl neteisėtų Vilniaus AVMI ir Inspekcijos pareigūnų veiksmų pastovaus atlikimo jautė savo bejėgiškumą ir pažeminimą, pablogėjo sveikata, 2013 m. vasario 13 d. patyrė (duomenys neskelbtini) bei 2013 m. vasario mėn. 20 d. buvo atlikta (duomenys neskelbtini), po kurios jis apie 3 mėnesius turėjo nedarbingumo pažymėjimą ir negalėjo eiti į darbą. (duomenys neskelbtini) buvo nustatytas (duomenys neskelbtini), kuris išsivystė (duomenys neskelbtini) pagrindu ir pareiškėjas turi pastoviai vartoti didelį kiekį vaistų.

Pareiškėjas nesutiko su Inspekcijos Sprendimu ir teigė, kad ji nepaneigė pareiškėjui padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, o tik nurodė, kad jai nesuteikti įgaliojimai neteismine tvarka nagrinėti pareiškėjo prašymą atlyginti žalą.

Pareiškėjas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytas aplinkybes ir prašė jį tenkinti. Pabrėžė, kad dėl neteisėtų Inspekcijos ir Vilniaus AVMI veiksmų, atliekant pareiškėjo mokestinį patikrinimą, jam atsirado turtinė bei neturtinė žala.

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atstovaudama ir Lietuvos valstybei, atsiliepime į patikslintą skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 48–53).

Nurodė, kad pareiškėjas siekia prisiteisti 2 227 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurią įvardija kaip turtinę žalą. Pažymėjo, kad Inspekcija neturi teisės atlyginti pareiškėjo patirtų bylinėjimosi išlaidų, tokias išlaidas ji atlygins teismui jas priteisus iš pralaimėjusios šalies išnagrinėtoje byloje. Bylinėjimosi išlaidos negali būti vertinamos kaip civilinės teisės institutas ir vertinamos kaip žala. Pareiškėjas nepagrindė turtinės žalos jokiais įrodymais.

Pažymėjo, kad būtent teismas, netaikydamas išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros, nagrinėja ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl centrinių valstybinio administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Akcentavo, kad Inspekcijai nesuteikti įgaliojimai neteismine tvarka nagrinėti ginčus dėl žalos atlyginimo. Inspekcija, remdamasi LVAT suformuota praktika, nurodė, kad viešojo administravimo subjektas gali veikti tik pagal teisės aktus suteiktus įgaliojimus.

Pabrėžė, kad administracinio akto panaikinimas savaime nėra aplinkybė, pagrindžianti reikalavimą atlyginti žalą. Inspekcija, kaip ikiteisminė institucija, nagrinėjo mokestinį ginčą pagal jai suteiktą kompetenciją. Akcentavo, kad neturtinę žalą asmuo privalo pagrįsti įrodymais. Pabrėžė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų Inspekcijos neteisėtus veiksmus ir kurie sukėlė jam neturtinę žalą.

Atsiliepime nurodė, kad turi būti sprendžiamas kiekvieno atsakovo, kaip Lietuvos valstybės atstovo, individualios atsakomybės ir jos dydžio klausimas. Atsakomybė turi būti individualizuota.

Atsakovė Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, atstovaudama Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo patikslintą skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 55–58).

Atsiliepime nurodė tuos pačius argumentus, kaip ir Inspekcija atsiliepime. Papildomai akcentavo, kad Inspekcijos veiksmai buvo teisėti ir pagrįsti. Inspekcija neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl nėra vienos iš būtinų sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti.

Pabrėžė, kad LVAT 2015 m. gruodžio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2210-502/2015 nurodė tam tikrus mokestinio patikrinimo trūkumus, tačiau nenurodė, kad Vilniaus AVMI neteisėtai ir nepagrįstai atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą bei viršijo jai suteiktus įgaliojimus.

Pareiškėjas teismui nepateikė turtinę žalą pagrindžiančių įrodymų. Jo reikalavimas atlyginti bylinėjimosi išlaidas negali būti tenkinamas. Be to, LVAT pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir grąžino mokestinį ginčą centriniam mokesčiui administratoriui nagrinėti iš naujo.

Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovai teismo posėdyje palaikė atsiliepimuose į skundą išdėstytas aplinkybes ir prašė pareiškėjo patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl Inspekcijos Sprendimo, kuriuo pareiškėjo prašymas priteisti žalą netenkintas, teisėtumo ir pagrįstumo bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl Sprendimo teisėtumo

Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2016 m. kovo 24 d. kreipėsi į Inspekciją su prašymu, vadovaudamasis MAĮ 35 straipsnio 1 dalimi ir 36 straipsnio 1 dalies 11 punktu, atlyginti 2 227 Eur padarytą turtinę žalą bei 20 000 Eur neturtinę žalą (b. l. 23–26).

Inspekcija 2016 m. balandžio 18 d. Sprendime Nr. (24.4-31-5)-R-2469 pareiškėjo prašymo netenkino, kadangi Inspekcijai nesuteikti įgaliojimai neteismine tvarka nagrinėti prašymus dėl žalos atlyginimo (b. l. 20–22).

Įvertinus pareiškėjo prašymo turinį, matyti, kad jis, remdamasis LVAT 2015 m. gruodžio 2 d. nutartimi, prašo priteisti neturtinę ir turtinę žalą, kurią kildina iš, jo vertimu, neteisėtų Inspekcijos ir Vilniaus AVMI veiksmų, atliekant pareiškėjo mokestinį patikrinimą.

Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Taigi, reikalavimui atlyginti žalą dėl neteisėto viešojo administravimo subjekto veiksmų, šiuo atveju dėl mokestinio patikrinimo metu priimtų sprendimų, nėra nustatyta privaloma tokiems ginčams nagrinėti ikiteisminė tvarka. Teismas sutinka su tokia Inspekcijos padaryta išvada.

Pareiškėjas prašymą Inspekcijai grindė Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 35 straipsnio 1 dalimi ir 36 straipsnio 1 dalies 9 punktu.

MAĮ 35 straipsnio 1 dalyje, kad mokesčių administratorius, savo neteisėtais veiksmais ar neveikimu padaręs žalos mokesčių mokėtojui, privalo ją atlyginti įstatymų nustatyta tvarka. MAĮ 36 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad mokesčių mokėtojas turi teisę reikalauti, kad mokesčių administratorius, atlikdamas administravimo veiksmus mokesčių mokėtojo atžvilgiu, tiksliai laikytųsi mokesčių teisės aktuose numatytų procedūrų ir neviršytų jam suteiktų įgaliojimų.

MAĮ 35 ir 36 straipsnio nuostatos nepatvirtina pareiškėjo prašymo pagrįstumo. Nagrinėjamu atveju minėtos nuostatos tik patvirtina, kad pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę dėl neteisėtų Inspekcijos veiksmų reikalauti žalos atlyginimą.

Teismas sutinka Inspekcijos skundžiamame Sprendime padaryta pagrįsta išvada, kad Inspekcija neturi teisės tenkinti pareiškėjo prašymo, o tokiems ginčams nėra nustatyta privaloma išankstinė nagrinėjimo tvarka. Teismo vertinimu, Inspekcija Sprendimu atsakė į pareiškėjo prašymą, tinkamai taikė ir aiškino teisės aktų normas. Konstatuotina, kad Sprendimas yra teisėtas, atitinka pareiškėjo prašymo turinį. Teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių jis turi būti naikinamas.

Dėl žalos atlyginimo

Pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš neteisėtų mokesčių administratorių veiksmų, atliekant mokestinį patikrinimą.

Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja Civilinio kodekso 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 2–4 dalys).

Pastarojoje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis). Taigi, valstybės civilinei atsakomybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 13 d. Nr. A-2237-525/2015).

Vertintina ar Inspekcija ir Vilniaus AVMI pareiškėjo atžvilgiu, atliekant mokestinį patikrinimą, neatliko neteisėtų veiksmų, t. y. ar veikė pagal joms suteiktą kompetenciją.

Prijungtoje administracinėje byloje Nr. I-4480-208/2015 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-03609-2014-8) nustatyta, kad pareiškėjo skundas, kuriame jis teismo prašė panaikinti: Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. S-120(7-83/2014), Inspekcijos 2014 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. 68-57, Vilniaus AVMI 2014 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. (4.65)-FRO682-19 bei grąžinti jo skundą iš naujo nagrinėti Inspekcijai, atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 1–15).

LVAT 2015 m. gruodžio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. Nr. A-2210-502/2015 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-03609-2014-8) pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 5 d. sprendimą pakeitė ir panaikino Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. S-120(7-83/2014), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. 68-57 bei grąžino mokestinį ginčą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. Šioje nutartyje konstatavo, kad nėra surinkta pakankamai duomenų pareiškėjo ir jo sutuoktinės mokestinės prievolės tinkamam dydžiui ginčo laikotarpiu nustatyti. Byloje nėra jokių objektyvių prielaidų vertinti, kad ginčo pajamos buvo gautos iš bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio turto. Taip pat nustatė, kad ginčą nagrinėjusios institucijos bei pirmosios instancijos teismas, sprendimuose pasisakė dėl ginčo pajamų paskirstymo sutuoktiniams, taip iš esmės pasisakant ir dėl trečiuoju suinteresuotu asmeniu į bylą neįtraukto asmens mokestinių prievolių apimties, nors ir neįvykdė pareigos surinkti ir pateikti tokius duomenis, kurie leistų šiuos duomenis, vertinant pagal minėtus protingumo ir teisingumo kriterijus, pareiškėjo sutuoktinę pripažinti gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) mokėtoju GPM įstatymo nuostatų prasme. Konstatavo, kad toks procesinės teisės normų pažeidimas yra savarankiškas pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (prijungta administracinė byla I-4480-280/2015, b. l. 141–149).

Pareiškėjas neginčijo, kad mokesčių administratorius neturėjo teisės atlikti mokestinio patikrinimo ar jį atliko neturėdamas įgaliojimų. Pažymėtina, kad MAĮ 19 straipsnyje nustatyta, jog pagrindiniai Inspekcijos uždaviniai yra padėti mokesčių mokėtojams įgyvendinti savo teisės ir atlikti pareigas, įgyvendinti mokesčių įstatymus ir užtikrinti, kad mokesčiai į biudžetą būtų sumokėti. MAĮ 115 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad mokestinio patikrinimo rūšis yra teminis patikrinimas – mokestinės prievolės įvykdymo patikrinimas, kuris apima mokesčių mokėtojo mokamo tam tikro mokesčio (mokesčių), administruojamo (administruojamų) atitinkamo mokesčių administratoriaus, per tam tikrą laikotarpį apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą. MAĮ 33 straipsnio 1 dalies 15 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turį teisę taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus. Pagal MAĮ 70 straipsnį, mokesčių administratorius turi teisę atlikti mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Inspekcijos viršininko 2004 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. VA-103 “Dėl mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių” patvirtintų taisyklių nuostatos detalizuoja minėtas įstatymo nuostatas. Atkreiptinas dėmesys, kad LVAT 2015 m. gruodžio 2 d. nutartyje nenustatė, kad Inspekcija ar VMI neturėjo teisės ar viršydama suteiktus įgaliojimus atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą. Savaime mokesčių administratoriaus priimtų administracinių aktų panaikinimas teismine tvarka nėra pagrindas konstatuoti, kad administravimo subjekto veiksmai yra neteisėti ir dėl to kyla civilinė atsakomybė.

Taigi, LVAT dėl 2015 m. gruodžio 2 d. nutartyje nurodytų teisės normų netinkamo aiškinimo ir taikymo ginčijamus mokesčių administratoriaus sprendimus panaikino, o mokestinį ginčą perdavė centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. Minėtoje nutartyje LVAT nei Inspekcijos, nei Vilniaus AVMI neteisėtų veiksmų, kad jos neturėjusios teisės pagal teisės aktais suteiktą kompetenciją atlikti pareiškėjo mokestinio patikrinimo, nekonstatavo. Ta aplinkybė, kad LVAT nustatė, jog nebuvo tinkamai surinkti duomenys apie pareiškėjo ir jo šeimos pajamas, negali būti vertinama kaip Inspekcijos ar Vilniaus AVMI neteisėti veiksmai, dėl kurių pareiškėjui galėjo kilti žala. Teismo vertinimu, nustatyti trūkumai LVAT nutartyje gali būti pašalinami mokesčių administratoriui pakartotinai išnagrinėjus pareiškėjo skundą ir surinkus papildomus duomenis, juos tinkamai įvertinus. Taigi, tik galutinai baigus pareiškėjo mokestinį patikrinimą dėl mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo už 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. mokestinį laikotarpį, gali būti sprendžiamas Inspekcijos ar Vilniaus AVMI galimas neteisėtų veiksmų ar priimtų sprendimų teisėtumo klausimas ir atitinkamai reiškiamas reikalavimas atlyginti patirtą žalą.

Teismo vertinimu, Inspekcija ir Vilniaus AVMI atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą pagal joms teisės aktais suteiktus įgaliojimus, vadovaudamasi MAĮ ir Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių nuostatomis. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokias minėtų teisės aktų nuostatas mokesčių administratorius pažeidė. LVAT nekonstatavo akivaizdaus mokesčių administratoriaus ginčijamų sprendimų nepagrįstumo, todėl teismas nenustatė aiškaus mokesčių administratoriaus diskrecijos ribų ar teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimo. Teismo vertinimu, šiuo atveju pareiškėjo skunde nurodoma žala negalėjo kilti dėl priimtų mokesčių administratoriaus sprendimų, kuriuos LVAT panaikino, konstatavęs, jog būtina surinkti papildomus duomenis mokestinės prievolės dydžiui nustatyti. Taigi, mokesčių administratorius privalo atlikti papildomą tyrimą ir juo pagrįsti pareiškėjo mokestinės prievolės dydį. Pažymėtina, kad šiuo metu mokestinio patikrinimo procedūra dar nebaigta. Tai, kad ankstesniuose sprendimuose mokesčių administratorius nepakankamai ištyrė mokestinės prievolės dydžiui reikšmingas aplinkybes, nepagrįstai vertino ir šeimos turtą, neleidžia daryti išvados, kad peržengė suteiktos diskrecijos ribas.

Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde prašė priteisti 2 227 Eur bylinėjimosi turtinę žalą, kurią sudaro: žyminis mokestis Vilniaus apygardos administraciniam teismui – 29 Eur; žyminis mokestis LVAT – 14 Eur; bylos dokumentų kopijų darymas – 34 Eur; skundo dėl Vilniaus AVMI neteisėto sprendimo apskundimo rašymas Inspekcijai – 400 Eur; skundo dėl Inspekcijos neteisėto sprendimo apskundimo rašymas Mokestinių ginčų komisijai – 400 Eur; pareiškėjo skundo nagrinėjimas Mokestinių ginčų komisijoje – 200 Eur; kuro išlaidos – 70 Eur; automobilio parkavimas 2 Eur; skundo surašymas teismui – 400 Eurų; dalyvavimas teismo posėdyje – 200 Eur; kuro sąnaudos dalyvaujant teismo posėdyje ir automobilio parkavimas – 72 Eur; skundo LVAT surašymas – 400 Eur; pašto išlaidos skundų nusiuntimui (4 skundai x 1,50 Eur.) – viso 6 (šeši) Eur. Teismas sutinka su Inspekcijos teiginiais, kad minėtos išlaidos atitinka bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.), proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas (2 dalis). Nagrinėjamu atveju, akivaizdu, kad pareiškėjo skunde įvardyta turtinė žala yra bylinėjimosi išlaidos. Bylinėjimosi išlaidoms taikytinas ABTĮ 45 straipsnis, bet ne žalos dėl neteisėtų viešojo administravimo subjekto, atlyginimo institutas.

Pažymėtina, kad nuo materialinio teisinio pobūdžio ginčo baigties, atitinkamai išsprendžiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas. Jis negali būti reiškiamas kaip savarankiškas reikalavimas naujoje byloje. Reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas yra procesinio pobūdžio teisės institutas. Tokio pobūdžio prašymu negali būti sprendžiami materialiniai reikalavimai. Taigi išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-4480-208/2015 galėjo būti reiškiamas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas jokių įrodymų jo nurodomai turtinei žalai pagrįsti nepateikė.

Atsižvelgus į anksčiau nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad neteisėtų Inspekcijos ir Vilniaus AVMI veiksmų, viršijus jiems suteiktus įgaliojimus atliekant mokestinį patikrinimą, teismas nenustatė. Nenustačius neteisėtų valstybės institucijų veiksmų, vienos iš būtinų sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti, nagrinėjamu atveju valstybei negali būti taikoma civilinė atsakomybė. Byloje nevertinami kiti pareiškėjo skundo argumentai, kaip neturintys teisinės reikšmės bylos baigčiai.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. D. patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.