Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-2237-525/2015

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-01-13
Bylos Nr.: A-2237-525/2015
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-06332-2013-3
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Anatolijus Baranovas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Artūras Drigotas
Pareiškėjas: A. S.
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos
Trečiasis asmuo: akcinei bendrovei „Lesto“

Kategorijos

15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A-2237-525/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06332-2013-3Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 28 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. sausio 13d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Artūro Drigoto, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui akcinei bendrovei „Lesto“ dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. S. su skundu (b. l. 1–8), kurį vėliau patikslino (b. l. 56–57), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas:

1) priteisti iš Lietuvos valstybės 827, 59 Eur žalos atlyginimą;

2) priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Taip pat pašė:

1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir AIEĮ) (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui;

2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministerija (toliau – ir Ministerija) pareiškėjui 2013 m. gruodžio 30 d. išdavė leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-3222 (toliau – ir Leidimas plėsti). Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. XII-169(toliau – ir Pakeitimo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą Nr. XII-170 (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kurie įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d. dieną. Įsigalioję įstatymai turėjo esminės įtakos pareiškėjui, nes pakeitus ankstesnę AIEĮ redakciją, pareiškėjui buvo pritaikytas mažesnis tarifas, t. y. tarifas lygus 0,69 Lt/kWh. Tačiau pareiškėjas pagrįstai tikėjosi, jog pastačius elektros energijos jėgainę, naudojančią saulės energiją, pagamintą elektros energiją 12 metų (nuo elektrinės pastatymo) galės parduoti už VKEKK 2012 m. vasario 6 d. nutarime Nr. 03-282 numatytą 1,44 Lt/kWh tarifą. Dėl to manė, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių apsaugos principas, ir pareiškėjas, nors ir investavęs nemažas lėšas, ateityje negaus pagrįstai tikėtų pajamų už parduotą elektros energiją. Pareiškėjo nuomone, jam padaryta žala ir neteisėtais veiksmais laikytinos Seimo priimtos AIEĮ (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostatos, kurios galimai prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai bei teisinės valstybės principui. Priėmus Pakeitimo įstatymo nuostatas ir pareiškėjui pasirašius sutartį su AB „Lesto“, kurioje nustatytas fiksuoto tarifo dydis, galiojantis leidimų gaminti elektros energiją gavimo dieną, pareiškėjas patyrė žalą. Tokiais neteisėtais veiksmais pareiškėjui buvo padaryta žala, kurią sudaro negautos pajamos už mažesniu fiksuotu tarifu superkamą elektros energiją nei elektros energija būtų superkama, galiojus ankstesniam AIEĮ reglamentavimui. Tvirtino, kad žalą tiesiogiai sukelia Seimo priimtos galimai neteisėtos AIEĮ 20 straipsnio 6 dalies nuostatos, kuriomis vadovaujantis pareiškėjas su AB „Lesto“ sudarė sutartį. Toks tiesioginis priežastinis ryšys yra objektyviai pakankamas valstybės atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį atsirasti. Pasak pareiškėjo, jam pasirašant sutartį su AB „Lesto“, turėjo būti taikomas leidimo plėsti gamybinį pajėgumą išdavimo dieną nustatytas tarifas (1,44 Lt/kWh) ir šis fiksuotas tarifas turėjo būti taikomas 12 metų nuo elektrinės, naudojančios saulės energiją, pastatymo dienos (leidimo gaminti elektros energiją gavimo dienos).

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepimuose (b. l. 32-40) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Paaiškino, kad 2012 m. Ministerijai buvo pateikta apie 16 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines. Susidarė situacija kuomet galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia (įvertinant Ministerijai pateiktus prašymus dėl leidimų šių elektrinių plėtrai) artėjo prie 500 MW, tokiu būdu viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų. Tokia situacija galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (toliau – ir VIAP) lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt, kuris būtų surinktas iš kitų elektros energijos vartotojų. Akivaizdu, kad įstatymų leidėjas, AIEĮ nustatydamas tikslą įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neturėjo galimybės įvertinti, numatyti, kad per kelis mėnesius gali būti pateikta apie 16 tūkstančių prašymų statyti saulės elektrines, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW bei kad tai turės tokią įtaką įrengtajai suminei galiai, sukels tokią grėsmę galimybei užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą. Tuo atveju, jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant VKEKK nustatytų tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. 2013 m. spalio mėn. saulės elektrinių įrengtoji suminė galia, asmenims realizuojant iki 2012 m. gruodžio 31 d. pradėtus projektus, pasiekė 69 MW. Tai reiškia, kad AIEĮ 13 straipsnio 3 dalies 2 punkto tikslas jau viršytas septynis kartus. Nustatant elektros energijos vartotojams nepagrįstą naštą mokėti už VIAP, būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai. Todėl Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Pakeitimo įstatymą. Pažymėjo, kad Konstitucijoje yra įtvirtinta valstybės priedermė siekti bendros tautos gerovės (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, proporcingai ir adekvačiai siekė bendros tautos gerovės, gynė elektros energijos vartotojus, užkirsdamas kelią elektros energijos kainos nepagrįstam, neteisingam didinimui. Atkreipė dėmesį, kad Pakeitimo įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tarifų dydžių, todėl negalima tvirtinti, kad dėl Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėja galimai patyrė ar patirs nuostolius. Pakeitimo įstatymas tik sudaro galimybę VKEKK tai atlikti teisingai, aiškiai, objektyviai ir savalaikiai. Aplinkybės dėl viešojo intereso gynimo patvirtina bendrojo intereso reikalavimą taikyti principo ex retro non agit išimtį. Pakeitimo įstatymas buvo būtinas siekiant pasiekti AIEĮ tikslus, to reikalavo bendrasis interesas. Vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) suformuota bei privaloma valstybėms narėms praktika, šiuo atveju, kai bendrasis interesas reikalavo priimti Pakeitimo įstatymą, o pareiškėja negalėjo remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu (galima teigti, kad jų neturėjo), lex retro non agit principas netaikytinas. Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, Ministerija priimdama sprendimą dėl leidimo gaminti išdavimo veikė savo kompetencijos ribose, todėl nėra pagrindo konstatuoti jų neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjos atžvilgiu. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – neteisėtų veiksmų – negali kilti civilinė atsakomybė. Atsakovas nemanė, kad Pakeitimo įstatymas(2013 m. sausio 17 d. redakcija, Nr. XII-169) prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai bei konstituciniams principams, todėl nematė poreikio kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar šie teisės aktai prieštarauja Konstitucijai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lesto“ atsiliepime (b. l. 29-31) prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 9 d. sprendimu (b. l. 79-84) pareiškėjo A. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Ministerija 2012 m. spalio 31 d. pareiškėjui išdavė Leidimą plėsti. Leidime nurodyta, kad elektrinėse pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu nustatyta tvarka ir sąlygomis. 2013 m. gegužės 28 d. pareiškėjui buvo išduotas Leidimas gaminti, kuriame nurodytos reguliuojamos veiklos sąlygos – vykdyti veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas. Leidime taip pat nurodyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, taip pat nurodyti reguliuojamos veiklos pagrindiniai techniniai duomenys: elektrinės pavadinimas, įrengtoji galia, elektrinės tipas.

Aptaręs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, jo pokyčius, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kai pareiškėjui Leidimas plėsti buvo išduoti remiantis teisiniu reglamentavimu, galiojusi iki 2013 m. vasario 1 d., o jau Leidimas gaminti – pagal pakeistą saulės energetikos reglamentavimą, galiojantį nuo 2013 m. vasario 1 d. Tuo tarpu įstatymų leidėjas, keisdamas teisinį reglamentavimą, išimčių, taikomų ūkio subjektams, kuriems leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išduoti iki 2013 m. vasario 1 d., nenustatė.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad dėl susiklosčiusios situacijos buvo pažeistas teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir proporcingumo principai, taip pat principas lex retro non agit teismas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo praktika pabrėžė, jog iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų paskirtis – užtikrinti asmens pasitikėjimą valstybe ir teise. Teisinio reguliavimo pakeitimai turėtų būti daromi taip, kad asmenims, kurių teisinei padėčiai jie turi įtakos, būtų užtikrinta reali galimybė prisitaikyti prie naujos teisinės situacijos (2013 m. vasario 15 d. nutarimas). Šie principai taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Be to, pagal šiuos principus teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit, teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai). Pagal principą lex retro non agit, teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit). Nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius. Toks reguliavimas, kuris galėtų pakeisti teisės normas, kai reguliuojami santykiai jau yra užbaigti, sudarytų prielaidas paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą (Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 29 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimai).

Pagal Konstituciją, riboti asmens teises ir laisves galima, jei yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje, siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra ne kartą pripažinta, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principas nėra absoliutus, nes jo ginamas interesas gali būti nusveriamas konkuruojančių principų (2008m. vasario 20 d., 2011 m. gruodžio 22 d. ir 2013 m. vasario 15 d. nutarimai). Teisėtas lūkestis negali būti absoliučiai siejamas su galiojančios teisės pažodiniu aiškinimu. Tai, kad šis principas nėra absoliutus, patvirtina ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika (2013 m. kovo 21 d. sprendimas Magdeburger Muhlenwerke GmbH prieš Finanzamt Magdeburg Nr. C-129/12; 2011 m. lapkričio 22 d. sprendimas Nyderlandai prieš Tarybą Nr. C-110/97; 1991 m. vasario 21 d. sprendimas Zucherfabrik Suderdithmarshen ir Zuckergabrik Soest Nr. C-143/88 ir C-92/89).

Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A143-2834/2013) pateiktu ir nagrinėjamai bylai aktualiu išaiškinimu ir nurodė, kad teisinio reglamentavimo atsinaujinančių energetikos išteklių srityje pakeitimas ir sumažintų pagamintos elektros energijos supirkimo tarifų taikymas yra pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucijos 46 str. 5 d.), nes Įstatymo nuostatų pakeitimais siekta užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui. Valstybė turi pareigą ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 str. 3 d.). Ūkinės veiklos reguliavimas priskirtinas plačiai įstatymų leidėjo diskrecijai, todėl bendros tautos gerovės turinys ir atitinkamai ją užtikrinantis valstybinis reguliavimas, atsižvelgiant į ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei dinamiškumą, visą laiką negali būti vienodas ir gali kisti. Reguliuojant ūkinę veiklą, taip pat būtina laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principų (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimai). Nagrinėjamoje byloje yra analizuojamas specifinės valstybės srities – skatinimo priemonių (tam tikros formos paramos) energetikos sektoriuje skyrimo – teisinis reguliavimas. Šios priemonės iš esmės finansuojamos paskirstant viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas. Būtent tai, kad ginčas yra susijęs su valstybės parama energetikos srityje, lemia itin plačią įstatymų leidėjo diskreciją ją reguliuoti, ypač atsižvelgiant į visuomeninių santykių, viešųjų interesų pokyčius. Tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia, vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad nebus priimti teisės aktų pakeitimai, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Tačiau tokie pakeitimai turi būti adekvatūs siekiamiems tikslams ir negali paneigti įgytų teisių esmės, pažeisti proporcingumo principą, reiškiantį, kad įstatyme nustatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia jiems pasiekti (Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimas). Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas, net ir atlikus jos turinį lemiančius pakeitimus, išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus.

Teismas konstatavo, kad net ir pakeitus ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, skatinimo sistemos priemonių taikymas nebuvo visiškai panaikintas, nes nustatytas fiksuotas tarifas ir toliau taikomas dvylika metų (Įstatymo 20 str. 6, 7 d.). Be to, reikšdamas reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad tolesnis įrengtos saulės elektrinės eksploatavimas iš esmės būtų praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negalėtų net minimaliai užtikrinti intereso, kurio buvo siekta įgyjant leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Atsižvelgiant į tai, negali būti konstatuota, kad nuo 2013 m. vasario 1 d. pakeitus teisinį reglamentavimą yra paneigiama, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas. Priešingai, kartu su patikslintu skundu pareiškėjas pateikė duomenis, tvirtinančius, kad jis vykdo prekybą saulės elektrinėse pagaminta elektros energija ir iš šios veiklos gauna realių pajamų.

Teismas atkreipė dėmesį kad toje pačioje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad Įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatos faktiškai pradėtos taikyti tik gavus leidimą gaminti elektros energiją, todėl nėra pagrindo teigti, kad ši norma veikia retrospektyviai.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad Leidimas gaminti elektros energiją buvo išduoti vadovaujantis jų išdavimo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu, Ministerija veikė savo kompetencijos ribose ir teisės aktų reikalavimų nepažeidė, dėl pasikeitusio Įstatymo nuostatų taikymo nebuvo pažeisti pareiškėjo teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir proporcingumo principai, todėl nagrinėjamu atveju negali būti nustatyta viena iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. valdžios institucijų neteisėti veiksmai. Nenustačius neteisėtų veiksmų, pagrindo spręsti dėl kitų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo nėra, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą teismas, atsižvelgęs į Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies, 2 dalies nuostatas, ABTĮ 4 straipsnio 2 dalies nuostatas pažymėjo, jog proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik vada spręsti, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą, tačiau jame išdėstyti argumentai teismo nesaisto ir prašymo pagrįstumą teismas vertina savarankiškai. Klausimas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, todėl pagrindu kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-997/2009, 2009 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-152/2009). Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai, nagrinėjusiai administracinę bylą Nr. A143-2834/2013, kurioje taip pat buvo prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą, abejonių dėl Pakeitimo ir papildymo įstatymo atitikties Konstitucijai nekilo.

Netenkinęs pareiškėjo skundo reikalavimų, atmetė ir pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III.

Pareiškėjas A. S. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 87-98), kuriuo prašo :

1) kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo;

2) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar AIEĮ (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui;

3) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo apelianto skundas būtų patenkintas priteisiant apeliantui iš Lietuvos Respublikos valstybės 827,59 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos pagrindinius argumentus:

1) Dėl viešojo intereso, inter alia vartotojų teisių apsaugos ir jų lūkesių netinkamo aiškinimo bei taikymo, nurodo, kad AIEĮ (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) priėmimu buvo sukurta Konstitucinio Teismo draudžiama situacija, kai atsakovas, pasinaudodamas plačia diskrecijos teise bei siekdamas ginti viešąjį interesą, daugiau nei buvo būtina apribojo apelianto teises ir teisėtus interesus, sudarė visiškai nepalankias ūkininkavimo sąlygas, pakirto apelianto ir likusios visuomenės pasitikėjimą valstybe ir teise. Šiuo konkrečiu atveju viešuoju interesu turėtų būti laikomas inter alia ne vartotojų lūkestis už elektros energiją mokėti mažesnę kainą, o inter alia vartotojų lūkestis į švarią ir saugią aplinką, kitas aplinkosaugines siekiamybes. Teismo išvada, kad AIEĮ siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą, prieita netinkamai įvertinus pagrindinius ginčijamu įstatymu siekiamus tikslus, teisingai neįvertinus viešojo intereso objekto.

2) Teismas viršijo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) įtvirtintą administracinio teismo kompetenciją, nesivadovavo ABTĮ 16 straipsnio nuostatomis. Pareiškėjas skunde aiškiai pažymėjo, kad žalą kildina iš Seimo priimtų ginčijamo įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatų, galimai prieštaraujančių Konstitucijai (5 str. 2 d., 69 str. 1 d.) bei teisinės valstybės principui. Seimo veikla, kuria įgyvendinama valstybės valdžia, negali būti nagrinėjama administraciniame teisme, gavęs tokį prašymą, administracinis teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

3) Nesutinka su teismo išvadomis, kad priimant ginčijamą įstatymą nebuvo neteisėtų valdžios institucijų veiksmų. Teigia, kad valstybė, veikdama per savo įgaliotą instituciją – Seimą, priėmusį ginčijamo įstatymo nuostatas, galimai prieštaraujančias Konstitucijai, pažeidė apelianto teises (teisėtų lūkesčių apsaugos principą) ir tokiais neteisėtais veiksmais apeliantui padarė žalą, kurią sudaro negautos pajamos už mažesniu fiksuotu tarifu superkamą elektros energiją nei elektros energija būtų superkama galiojant ankstesniam AIEĮ reglamentavimui. Pagal nustatytą mažesnį elektros supirkimo tarifą, sutartis su AB „Lesto“ dar nėra įvykdyta, dėl to sprendimas Konstitucinio įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu dar nėra įvykdytas ir neteisėtų veiksmų atsiradimo momentu turėtų būti laikomas ginčijamo įstatymo įsigaliojimas. Remiasi 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB „Dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančia bei kėliau panaikinančia Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB“ (toliau – ir Direktyva), 2007 m. sausio 10 d. Europos Komisijos komunikatu „Atsinaujinančiųjų energijos išteklių planas. Atsinaujinančių išteklių energija 21 amžiuje: tvaresnės ateities kūrimas“ (toliau – ir Komunikatas), teigia, kad Seimas, priimdamas ginčijamą įstatymą, atliko neteisėtus veiksmus, t. y. ne tik neužtikrino apeliantui Konstitucija garantuojamų teisių, bet ir pažeidė Europos Sąjungos aktus.

4) Remdamasis Direktyva, Komunikatu ir 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EB „Dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje“ (toliau – ir Skatinimo direktyva), teigia, kad Seimas, priimdamas ginčijamą įstatymą, neatsižvelgė į oficialią Europos Sąjungos teisėkūrą, jis prieštarauja Europos Sąjungos teisei, juo stabdoma atsinaujinančių energijos išteklių plėtra, netinkamai įgyvendinami prisiimti įsipareigojimai Europos Sąjungai, pažeisti pagrindiniai Europos Sąjungos deklaruojami siekiai atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje, jis neužtikrina ilgalaikio stabilumo verslo bendruomenei, nors toks siekis aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtintas visos Europos Sąjungos lygmeniu, juo pažeidžiamas Teisingumo Teismo pripažįstamas bei Konstitucijoje įtvirtintas Europos Sąjungos teisės viršenybės principas.

5) Remdamasis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio nuostatomis, ESTT suformuota praktika, teigia, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kaip galutinės instancijos nacionaliniam teismui, kyla pareiga kreiptis į ESTT, prašant priimti prejudicinį sprendimą šioje byloje.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 101-110) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą pilna apimtimi atmesti.

Atsiliepime pateikia tokius pagrindinius argumentus:

1) Remiasi AIEĮ 1 straipsnio 2 dalimi, AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punktu. Informuoja, kad 2012 m. Ministerijai buvo pateikta apie 15 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines. Susidarė situacija kai galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, taip viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų. Tai galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį VIAP lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt per metus, kuris būtų surenkamas iš kitų elektros energijos vartotojų. Jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant Komisijos nustatytu tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. Tai darytų poveikį ne tik fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, bet ir įmonėms, kurių gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų kainai, taigi ir konkurencingumui, didžiulę įtaką turi elektros energijos kaina. Nustatant elektros energijos vartotojams nepagrįstą naštą mokėti už VIAP, būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai. Priimdamas Pakeitimo įstatymą, Seimas proporcingai ir adekvačiai siekė bendros tautos gerovės, gynė elektros energijos vartotojus, užkirsdamas kelią elektros energijos kainos nepagrįstam, neteisingam didinimui. Fiksuoti tarifai nustatomi vadovaujantis Komisijos 2011 m liepos 29 d. nutarimu Nr. O3-233 patvirtinta Elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo metodika, kurios 9 punktas įpareigoja nustatyti supirkimo tarifą tokio dydžio, kuris suteiktų galimybę gauti pelną tik pasibaigus skatinimo laikotarpiui, tai yra po 12 metų nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos.

2) Apelianto skundo argumentai, aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimus bei iš dalies reikalavimai, iš esmės atitinka aplinkybes ir argumentus, esančius apeliaciniame skunde, išnagrinėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013. Pirmosios instancijos teismas, kaip ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje byloje, neperžengė ABTĮ nustatytos kompetencijos, nedarė išvados ir nenusprendė, kad Pakeitimo įstatymas prieštarauja Konstitucijai, tik nagrinėjo, ar yra pagrindas manyti, kad byloje taikytinas teisės aktas prieštarauja Konstitucijai.

3) AIEĮ buvo įgyvendinta Direktyva ir kiti Europos Sąjungos teisės aktai. Sprendime pateikti skaičiavimai dėl ženklaus elektros tarifo padidėjimo vartotojams nėra hipotetinio pobūdžio.

4) Dėl kreipimosi į ESTT, remdamasis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 1 dalimi, atsakovas pažymi, kad jam nekyla klausimas dėl Direktyvos nuostatų aiškumo ir galiojimo, apeliantas taip pat nenurodo jam, dėl turinio ar dėl galiojimo, nesuprantamų Direktyvos nuostatų. Atsakovui taip pat nėra įžiūrimas Pakeitimo įstatymo neatitikimas Direktyvai. Apeliantas, be hipotetinių prielaidų, tokio neatitikimo įrodymų taip pat nepateikia. Apelianto cituojama Skatinimo direktyva 2012 m. sausio 1 d. buvo panaikinta. Remiasi ESTT bylomis, kuriose pasisakyta dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo.

5) Pareiškėjas laisva valia su AB „Lesto“ sudarė elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį, kurioje nustatyta elektros energijos supirkimo kaina.

6) Pasisakydamas dėl žalos atlyginimo, nurodė, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, atliko neteisėtus veiksmus, kad teisinės valstybės, proporcingumo principai šiuo atveju buvo pažeisti. Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, veikė savo kompetencijos ribose, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti jo neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjo atžvilgiu. Nesant neteisėtų veiksmų, negali kilti civilinė atsakomybė. Pastebi, jog ESTT atmeta ieškinius dėl žalos atlyginimo, pareikštus dėl ekonominės politikos sprendimų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lesto“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį (b. l. 112-119), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pateikia iš esmės analogiškus argumentus tiems, kurie buvo pateikti atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą. Papildomai nurodo, kad bendrovės nuomone, atsižvelgiant į AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytus rodiklius iki kiek gali būti didinama saulės šviesos energijos elektrinių įrengtoji suminė galia, Pakeitimo įstatymo priėmimas laikytinas proporcinga priemone nustatant pusiausvyrą tarp interesų. Teismas tinkamai pritaikė materialinės ir proceso teisės normas, nenukrypo nei nuo nacionalinių teismų, nei nuo ESTT praktikos, sprendimas motyvuotas, pagrįstas, priimtas visapusiškai išnagrinėjus bylą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde pabrėžia, jog ją (žalą) kildina iš Lietuvos Respublikos Seimo priimtų Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostatų, nes jos galimai prieštarauja Konstitucijai (5 str. 2 d., 69 str. 1 d.) bei teisinės valstybės principui.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra nagrinėjęs panašių bylų, kuriose buvo keliami leidimo gaminti elektros energiją turinio teisėtumo ir pagrįstumo klausimai, pareiškėjams savo reikalavimus grindžiant teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų bei principo lex retro non agit pažeidimais tuo aspektu, jog leidimuose gaminti elektros energiją pritaikytas pasikeitęs teisinis reguliavimas atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje. Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas reikalavimo, susijusio su leidimo gaminti elektros energiją teisėtumu nekelia, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose pateiktas teisės aiškinimas aktualus ir šioje byloje, nes pareiškėjo reikalavimas grindžiamas iš esmės analogiškais argumentais – pakeistu teisiniu reguliavimu atsinaujinančių išteklių energetikos srityje ir minėtų principų pažeidimu.

Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo taikytino ir administraciniams teismams (2006 m. kovo 28 d. nutarimas), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), ABTĮ 13 straipsnio nuostatas, sprendžiant šią bylą reikšmingas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pateiktas teisės aiškinimas, kuriuo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas remiasi ir kitose panašiose bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 14 d.nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1581/2014; 2014 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1629/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1648/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1713/2014 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 išplėstinė teisėjų kolegija, aptarusi ginčui aktualius teisinio reguliavimo pokyčius atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje, remdamasi Konstitucinio Teismo doktrina, įvertinusi Pakeitimo įstatymo parengiamąją medžiagą, byloje analizuojamų ribojimų tikslą, analizuojamos valstybės srities specifiką, atsižvelgdama į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką (2009 m. birželio 4 d. sprendimą byloje Nr. C-241/07), darė išvadas, jog: „Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą. Todėl, atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes, kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą). Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus“ (2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013).

Nagrinėjamos bylos medžiaga patvirtina, jog Energetikos ministerija 2012 m. spalio 31 d. išdavė pareiškėjui leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-3222 saulės elektrinėje. 2012 m. rugpjūčio 1 d. AB „Lesto“ išdavė pareiškėjui Išankstines sąlygas dėl saulės fotovoltinės elektrinės (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Trakų r. sav. įrenginių prijungimo prie AB „Lesto“ skirstomųjų elektros tinklų (b. l. 43-45). 2013 m. balandžio 24 d. Valstybinės energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos Energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažyma Nr. 12ĮP2-39489 patvirtino, kad pareiškėjo fotovoltinė saulės elektrinė (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Trakų r. sav. sumontuota, išbandyta ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojami pagal paskirtį (b. l. 49). 2013 m. balandžio 25 d. pareiškėjas Energetikos ministerijai pateikė prašymą dėl leidimo elektros energijos gamybai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Trakų r. sav. fotovoltinei saulės elektrinei (b. l. 47). Leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1751 fotovoltinėje saulės elektrinėje, įrengtoji galia 0,029645 MW, esančioje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Trakų r. sav., Energetikos ministerija pareiškėjui išdavė 2013 m. gegužės 28 d. ir jame nustatė, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis (b. l. 9). 2013 m. rugsėjo 26 d. pareiškėjas su AB „Lesto“ pasirašė Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/232315 (b. l. 10-11). Pastarojoje sutartyje nustatyta 0,69 Lt/kWh elektros energijos supirkimo kaina iš (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Trakų r. sav. fotovoltinės saulės elektrinės.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste svarbu, jog skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas. Nustatyti fiksuoti tarifai jam taikomas dvylikos metų laikotarpiu (Įstatymo 20 str. 6, 7 d.). Vertintina, jog pareiškėjas vykdo veiklą, ji nėra nutraukta, pareiškėjas iš jos gauna pajamų. Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas neakcentavo, kad jo pastatytų saulės elektrinių tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti interesų, kurių jis siekė įgydamas leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Taigi nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.

Kitaip sakant, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju tarifų dydžių koregavimu į mažąją pusę, nebuvo paneigta pareiškėjo įgytų teisių esmė, nebuvo pažeistas proporcingumo principas.

Taip pat pažymėtina, jog Įstatymo 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjui faktiškai pradėta taikyti tik gavus Leidimą gaminti elektros energiją. Šis leidimas pareiškėjui, minėta, išduotas atitinkamai 2013 m. gegužės 28 d., t. y. jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui. Todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai.

Pasisakant dėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti žalą, pažymėtina, jog žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 2- 4 dalys).

Pastarojoje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo). CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Remiantis Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus, pareiškėjui turėtų būti kompensuota realiai patirta žala, kuri yra priežastiniame ryšyje su atsakovo neteisėtais veiksmais. CK 6.247 straipsnyje numatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pažymėtina, kad žalos atsiradimo dėl valstybės institucijų ir/ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų fakto bei priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytos žalos ir valdžios institucijos neteisėtų veiksmų įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, kuris kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, t. y. pareiškėjui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2011 m. kovo 30 d. Nr. A444-669/2011;2013 m. lapkričio 4 d. Nr. A520-1673/2013; 2011 m. lapkričio 21 d. Nr. A525-3063/2011 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju, minėta, pareiškėjas žalą kildina iš Seimo priimto Įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostatų, kurios, kaip teigia pareiškėjas, galimai prieštarauja atitinkamoms Konstitucijos nuostatoms ir teisinės valstybės principui.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad įstatymas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turintis aukščiausiąją teisinę galią. Įstatymo leidėjo – Seimo, ar Seimo narių veiklos tyrimas nėra priskirtas administracinių teisimų kompetencijai (ABTĮ 16 str. 2 d.). Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas). Tik Konstituciniam Teismui konstatavus, kad konkretus byloje taikytinas įstatymas prieštarauja Konstitucijai, galėtų būti sprendžiama dėl valstybės pareigos atlyginti žalą, kurią asmuo patyrė dėl įstatymu nustatyto Konstitucijai prieštaraujančio teisinių santykių reglamentavimo.

Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reguliuojantys įstatymai yra galiojantys, todėl konstatuoti, jog valstybės institucijų aktai, kuriais buvo nustatytas pareiškėjo gaminamos elektros energijos fiksuotas tarifas, priimti vadovaujantis galiojančiais įstatymais yra neteisėti, nėra pagrindo. Nenustačius neteisėtų valstybės institucijų veiksmų nagrinėjamu atveju valstybei negali būti taikoma civilinė atsakomybė.Atitinkamai kaip nepagrįstas atmestinas pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir išvestinis reikalavimas dėl 5 proc. metinių procesinių palūkanų priteisimo.

Pareiškėjas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui.

Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Taigi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos abejonės (pagrįstas manymas) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Taigi ABTĮ 4 straipsnio 2 dalies taikymui svarbu tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla ar ne pagrįsta teisinė abejonė dėl atitinkamo įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) nesuderinamumo su Konstitucija.

Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje nustatytos aplinkybės, aukščiau pateiktas jų vertinimas ir minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, pateiktas taikytinų teisės normų aiškinimas pašalina abejones dėl to, ar Pakeitimo įstatymo 6 straipsniu inter alia patvirtinta Įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostata, susijusi su nauja fiksuotų tarifų dydžių nustatymo tvarka, gali prieštarauti pareiškėjo nurodomoms Konstitucijos nuostatoms ar konstituciniams principams.

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-1545/2014 pasisakė dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl prašymo ištirti, ar Įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui, sieto su įstatymų leidėjo nepaisymu asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos principo, kuris kaip vienas iš teisinės valstybės principo elementų yra tiesiogiai užtikrinamas Konstitucijos. Prašymas dėl kreipimosi grįstas ir tuo, kad Seimas, skubotai priimdamas Įstatymo nuostatas, kurios pakeitė elektros energijos supirkimo tarifą (taikant tarifą galiojantį leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną), nenustatydamas kompensavimo mechanizmo, ne tik galbūt pažeidė Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, jog įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros, bet ir pakeistą reguliavimą iš esmės pritaikė retrospektyviai, pažeidė pareiškėjo nuosavybės teises. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje 2014 m. liepos 31 d. nutartyje nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktas taikytinos teisės aiškinimas pašalino abejones dėl to, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata gali prieštarauti Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, teisinės valstybės principui bei pažymėta, jog nesant pagrindo manyti, kad aktualaus bylai įstatymo dalis prieštarauja Konstitucijai, prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą nebuvo tenkintas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą atmetamas kaip nepagrįstas.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas suformulavo ir prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo.

Remiantis ABTĮ 4 straipsnio 3 dalimi, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2006 m. birželio 15 d. sprendimo Acereda Herrera, C–466/04, 47 p., taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d.nutartį administracinėje byloje Nr. A143-250/2012).

Kreipimosi į ESTT pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo priede nurodyta, kad šiuo įstatymu yra įgyvendinama 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB. Remdamasis šiuo Europos Sąjungos teisės aktu (taip pat ir 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje, kuri buvo panaikinta Direktyva 2009/28/EB, ir todėl nebegalioja, bei 2007 m. sausio 10 d. Europos Komisijos komunikatu „Atsinaujinančiųjų energijos išteklių planas. Atsinaujinančių išteklių energija 21 amžiuje: tvaresnės ateities kūrimas“, kuris nėra privalomas Europos Sąjungos teisės aktas (dėl privalomų Europos Sąjungos teisės aktų žr. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 str.)), apeliantas teigia, kad šiam ginčui aktualus Seimo priimtas įstatymas prieštarauja Europos Sąjungos teisei.

Atsižvelgiant į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio ir Teismų įstatymo 40¹ straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris yra galutinė instancija administracinėms byloms (ABTĮ 20 str. 1 d.), nagrinėjant bylą bei taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilus šių normų aiškinimo ar galiojimo klausimui, privalo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą suprašymu priimti prejudicinį sprendimą.

Tačiau, teisėjų kolegija vertinimu, kad nagrinėjamoje byloje Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ar galiojimo klausimų nekyla, nes šios normos (tarp jų ir pareiškėjo minima Direktyva), atsižvelgiant į byloje sprendžiamo ginčo pobūdį (valstybės civilinės atsakomybės klausimas dėl žalos, padarytos galbūt neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo) nėra taikomos, o yra taikomos nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę už žalą, taip pat vertintina nacionalinio teisėkūros subjekto veikla, jam priėmus teisinio reguliavimo pakeitimus, nulėmusius mažesnių fiksuotų tarifų taikymą. Padaryti nacionalinio teisės akto (Įstatymo) pakeitimai nepaneigė Europos Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų, reguliuojančių energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių gamybą, jos skatinimą bei paramą. Kaip minėta, skatinimo priemonė net ir pasikeitus teisiniam reguliavimui nebuvo panaikinta ir byloje nepateikta faktinių duomenų, įrodančių pareiškėjo ūkinės veiklos, pasikeitus tarifams, nuostolingumą.

Taip pat pažymėtina, jog pareiškėjas prašyme dėl kreipimosi į ESTT nurodo tik labai abstrakčius argumentus, aiškiai nepagrindžia, kuo Įstatymo, Pakeitimo įstatymo nuostatos dėl fiksuoto tarifo nustatymo prieštarauja minėtos Direktyvos nuostatoms, nepateikia motyvų apie tai, kad priimant minėtą Įstatymo nuostatą buvo netinkamai įgyvendintos kokios nors Direktyvos nuostatos, nesuformuluoja konkrečių klausimų dėl kurių būtina kreiptis į ESTT.

Nors pareiškėjas teigia, kad Seimas, priimdamas Įstatymą, neatsižvelgė į oficialią Europos Sąjungos teisėkūrą, jis prieštarauja Europos Sąjungos teisei, juo stabdoma atsinaujinančių išteklių plėtra, Lietuvos Respublika netinkamai įgyvendina prisiimtus įsipareigojimus Europos Sąjungai, juo pažeisti pagrindiniai Europos Sąjungos deklaruojami siekiai atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje, jis neužtikrina ilgalaikio stabilumo verslo bendruomenei, nors toks siekis aiškiai įtvirtintas Europos Sąjungos lygmeniu, juo pažeidžiamas Europos Sąjungos teisės viršenybės principas, šie abstraktaus pobūdžio teiginiai nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Pažymėtina, kad Direktyva valstybėms narėms leidžia savarankiškai nustatyti konkrečias priemones ir būdus Direktyvoje numatytiems tikslams pasiekti, valstybių narių diskrecija pasirenkant tokias priemones ir būdus yra ribojama tik direktyvoje nustatytų privalomų nacionalinių planinių rodiklių bei principinių reikalavimų administracinėms procedūroms ir taisyklėms – proporcingumo, būtinumo, skaidrumo (13 str., 24 str.).

Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegijai nekilo pagrįsta abejonė dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo Europos Sąjungos teisei.

Dėl nurodytų priežasčių, prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria

Pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimutis AlechnavičiusAnatolijus BaranovasArtūras Drigotas