Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gintaro Dzedulionio, teisėjų Daivos Kazlauskienės, Jolantos Čepukėnienės,

sekretoriaujant Ilonai Lonskai, dalyvaujant prokurorei Rasai Lukaševič, gynėjui advokatui K.Virkečiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-03-06 nuosprendžio, kuriuo K. V. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 str. 2 d., ir nuteistas 18 MGL (šešių šimtų septyniasdešimt septynių eurų 88 eurocentų) bauda, įpareigojant šią baudą sumokėti per keturis mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. V. nuteistas už tai, kad jis tiesiogiai žodžiu pasiūlė valstybės tarnautojams kyšį, siekdamas neteisėto jų neveikimo vykdant savo įgaliojimus: apsvaigęs nuo alkoholio, 2014-01-17 apie 13 val. 30 min. Vilniaus m. Taikos gatve jis vairavo automobilį „Toyota Corolla“, v/n (duomenys neskelbtini) neturėdamas su savimi vairuotojo pažymėjimo. Ties namu Nr. 137 jis buvo sustabdytas Vilniaus AVPK Patrulių rinktinės pareigūnų M. Bagušausko ir Ž. Malinauskienės ekipažo. Įtarę, kad kaltinamasis yra neblaivus, jie iškvietė Vilniaus AVPK Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės ekipažą. Pagal šį kvietimą atvyko policijos pareigūnų V. Borcako bei A. Dudo ekipažas. Palydėtas į tarnybinį automobilį „VW Jetta“, v/n (duomenys neskelbtini) K. V., siekdamas išvengti administracinės atsakomybės už automobilio vairavimą esant neblaiviam, žodžiu pasiūlė V. Borcakui bei A. Dudui 1000 Lt dydžio kyšį, prašydamas nesurašyti jam administracinio teisės pažeidimo protokolo.

Nuteistasis K. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-03-06 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Nurodo, kad teismo išvados dėl jo kaltės padarytos išsamiai neištyrus visų bylos aplinkybių ir šališkai vertinant byloje surinktus duomenis, faktiškai atmestus K. V. išsamius ir nuoseklius paaiškinimus. Ikiteisminio tyrimo metu tos pačios faktinės aplinkybės buvo vertinamos iš esmės skirtingai. Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 6 PK Kriminalinės policijos skyriaus 2014-01-20 nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą konstatuota, jog „medžiagoje nėra jokio nusikaltimo, už kurio padarymą būtų numatyta atsakomybė BK 227 str. 1 d.“ Taip pat minėtame nutarime pažymėta, jog policijos pareigūnai asmens dėl baudžiamosios atsakomybės už kyšio davimą neįspėjo. Pagal Policijos departamento prie LR vidaus reikalų ministerijos policijos generalinio komisaro 2006-02-03 patvirtintą atmintinę „Dėl policijos įstaigų pareigūnų veiksmų kyšio davimo atveju“, visais atvejais, jei manoma, kad gali būti siūlomas, žadamas ar duodamas kyšis, pareigūnas pirmiausia turėtų taikyti prevencines priemones ir įspėti asmenį, kad tokie veiksmai užtraukia baudžiamąją atsakomybę. K. V. teigimu, jis nebuvo nustatyta tvarka įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už kyšio davimą. Be to, teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytojas M. Bagušauskas parodė, kad pareigūnai tik po to, kai baigė forminti dokumentus K. V. atžvilgiu ir išlipę iš automobilio, paprašė nuvežti K. V. į policijos komisariatą ir pasakė, kad K. V. siūlė kyšį. Apelianto teigimu, tai, kad apie kyšį jokios kalbos nebuvo, matyti ir iš byloje esančio vaizdo įrašo. Taip pat nurodo, kad teismo posėdžio metu liudytojas V. Borcakas parodė, kad K. V. negalvojo, jog čia kyšis, tiesiog, kad duos 1000 Lt. Pirmosios instancijos teismas selektyviai įvertino baudžiamosios bylos aplinkybes, netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, nevisapusiškai ir neobjektyviai išdėstė bendro pobūdžio lakoniškas išvadas dėl įrodymų. Apelianto kaltė turi būti pagrįsta neginčijamais įrodymais, o jo atžvilgiu priimtas nuosprendis turi būti motyvuotas. Mano, kad išvadas dėl kaltinimo pagrįstumo teismas grindžia tik techninėmis priemonėmis įrašyto pokalbio laisvu interpretavimu, o ne išsamiu bylos aplinkybių patikrinimu. Be to, K. V. yra charakterizuojamas tik teigiamai, drausminių nuobaudų neturėjo, nenustatyta, kad nuo įvykio, kai vairavo neblaivus, būtų padaręs naujų nusikalstamų veikų ar kitų teisės pažeidimų.

Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Nuteistojo skundas atmestinas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus bei teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo K. V. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 227 str. 2 d. Įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai apkaltinamajame nuosprendyje išdėstyti taip, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. 2 p. nuostatos. BPK 20 str. 2 d. numatyta, kad byloje surinktus duomenis pripažinti įrodymais kiekvienu atveju gali tik teismas, kurio žinioje yra byla. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

BK 227 str. 2 d. numatyta atsakomybė tam, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus.

Apeliantas skunde teigia, kad Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 6 PK Kriminalinės policijos skyriaus 2014-01-20 nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą konstatuota, jog „medžiagoje nėra jokio nusikaltimo, už kurio padarymą būtų numatyta atsakomybė LR BK 227 str. 1 d.“ Kolegija pažymi, jog Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės R. Lukaševič 2014-02-18 nutarimu buvo panaikintas Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 6 PK Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjos 2014-01-20 nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal BK 227 str. 2 d.

Apeliantas taip pat nurodo, kad jis nebuvo nustatyta tvarka įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už kyšio davimą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šį skundo argumentą paneigia liudytojais apklaustų policijos pareigūnų V. Borcako bei A. Dudo duoti parodymai, kuriuose jie nuosekliai tvirtino, kad pažeidėjui (K. V.) sėdint tarnybiniame automobilyje ir surašant tarnybinius pranešimus, K. V., siekdamas išvengti atsakomybės, pradėjo siūlyti kyšį. K. V. sakė, kad netoliese gyvena, gali atnešti pinigus, siūlė 1000 Lt. Buvo perspėtas dėl atsakomybės, tačiau ir toliau siūlė. Tą patvirtina ir byloje esantis V. Borcako tarnybinis pranešimas, kuriame taip pat nurodytos ir kyšio siūlymo aplinkybės (t. 1, b. l. 9). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti minėtų liudytojų parodymais. Nurodytų pareigūnų parodymai buvo nuoseklūs viso proceso metu. Juos patvirtina byloje surinkta rašytinė medžiaga. Duomenų, kad liudytojai turėtų pagrindą apkalbėti nuteistąjį nenustatyta, juo labiau, kad parodymai teisme buvo duodami prisiekus ir supažindinus juos su už melagingų parodymų davimą gresiančia baudžiamąja atsakomybe. Byloje neginčijamai nustatyta, kad 2014-01-17 apie 13.30 val., Taikos g., Vilniuje, K. V. vairavo automobilį „Toyota Corolla“, v/n (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus (nustatytas sunkus girtumo laipsnis), su savimi neturėjo ir nepateikė vairuotojo pažymėjimo. Ši aplinkybė patvirtinta ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-12 nutarimu (t. 1, b. l. 42), kuriuo apeliantas nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 str. 4 d., 124¹ str. 7 d. Kad automobilį vairavo neblaivus, pripažįsta ir pats apeliantas, o tai rodo, jog būdamas policijos automobilyje, K. V. suvokė jam gresiančią administracinę atsakomybę už vairavimą neblaiviam, taigi, neabejotinai turėjo motyvą siekti jos išvengti neteisėtais būdais. Taip pat pažymėtina, jog Policijos departamento prie LR vidaus reikalų ministerijos policijos generalinio komisaro 2006-02-03 patvirtinta atmintinė „Dėl policijos įstaigų pareigūnų veiksmų kyšio davimo atveju“ yra lokalinis teisės aktas, kuris nėra reikšmingas apelianto veiką kvalifikuojant pagal BK 227 str. 2 d.

Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas selektyviai įvertino baudžiamosios bylos aplinkybes, netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, nevisapusiškai ir neobjektyviai išdėstė bendro pobūdžio lakoniškas išvadas dėl įrodymų, šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Be to, nors skunde nurodoma, kad apie kyšį jokios kalbos nebuvo, tai matyti ir iš byloje esančio vaizdo įrašo, o liudytojas V. Borcakas parodė, kad K. V. negalvojo, jog čia kyšis, tiesiog, kad duos 1000 Lt, pažymėtina, jog tai vertintina kaip apelianto gynybinė versija, nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis. Iš byloje esančių vaizdo įrašų matyti, kad nuteistasis minėtų pinigų pareigūnams nepadavė, tačiau žodžiu ir konkliudentiniais veiksmais išreiškė pageidavimą duoti pareigūnams 1000 Lt kyšį, būdamas įspėtas dėl atsakomybės už kyšio siūlymą (t. 1, b. l. 66). Be to, pasiūlymo ir pažadėjimo duoti kyšį baigtumo nelemia paperkamo asmens reakcija, jo sutikimas ar nesutikimas priimti kyšį, papirkėjo tikslų suvokimo lygis (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-48/2009). Baigtu nusikaltimu laikomi ir tie atvejai, kai paperkamas asmuo atsisako paimti kyšį, o kyšio davėjas kyšį atsiima.

Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl apelianto kaltės padarius BK 227 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką yra padarytos, remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (kasacinės bylos Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006). Pagal BPK 20 str. nuostatas duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui bei pagrindu jį išteisinti pagal BK 227 str. 2 d.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-03-06 nuosprendį pakeisti ar panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio objektyvaus pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo K. V. apeliacinį skundą atmesti.