- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-22
- Bylos Nr.
- 2A-1775-259/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-20210-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Algimantas Kukalis, Arvydas Žibas, Galina Blaževič
- Ieškovas
- A. D.
- Atsakovas
- Kauno Žaliakalnio
- Kategorijos
- 11.9.10.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 14.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
- 125.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Algimanto Kukalio, Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. D. ir atsakovo Kauno Žaliakalnio lopšelio - darželio apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1536-945/2014 pagal ieškovės A. D. ieškinį atsakovui Kauno Žaliakalnio lopšeliui - darželiui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė prašė pripažinti neteisėtu atsakovo direktorės 2013 m. lapkričio 8 d. įsakymą Nr. P-306 „Dėl Auklėtojos A. D. atleidimo iš darbo“, panaikinti paskirtą drausminę nuobaudą, grąžinti ieškovę į darbą, priteisti ieškovei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodė, jog drausminė nuobauda atleidimas iš darbo yra grindžiama vaikų tėvų pretenzijomis ir psichologo pateikta informacija, nenurodant konkrečių netinkamų ieškovės veiksmų. Jokie konkretūs pažeidimai nebuvo įvardinti ir atsakovo direktorės reikalavime pateikti pasiaiškinimą. Drausminės nuobaudos skyrimą nulėmė nepagrįstas neigiamas atsakovo direktorės požiūris į ieškovę, siekis susidoroti su ieškove, kaip nepalankia darbuotoja, derinant veiksmus su konfliktiškais auklėtinių tėvais. Ieškovė tvirtina, jog jos elgesys su vaikais buvo tinkamas, vaikų reakcijas galėjo sąlygoti tai, jog jie dar buvo neapsipratę su aplinka, jiems buvo kaitaliojamos auklėtojos, tuo tarpu palaikyti dalykiškus santykius su tėvais neleido nepalankus ieškovės darbo grafikas, pagal kurį ji nedirbdavo tiek ryte, kai tėvai atvesdavo vaikus, tiek ir darbo dienos pabaigoje, kai tėvai ateidavo vaikų pasiimti. Ieškinyje taip pat nurodoma, kad ieškovei paskirta neadekvati nuobauda, kadangi jokie jos veiksmai nesukėlė neigiamų padarinių atsakovui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. balandžio 17 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, pripažino tarp ieškovės A. D. ir atsakovo Kauno Žaliakalnio lopšelio - darželio sudarytos 2000 m. sausio 3 d. darbo sutarties Nr. 6 nutraukimą DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu neteisėtu; ieškovės į darbą negrąžino, ieškovės su atsakovu sudarytą 2000 m. sausio 3 d. darbo sutartį Nr. 6 laikė nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; priteisė ieškovei iš atsakovo 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką - 10781,88 Lt, 9621,16 Lt vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, skaičiuojant nuo 2013 m. lapkričio 9 d. iki teismo sprendimo priėmimo (2014 m. balandžio 17 d.) ir po 85,98 Lt už kiekvieną darbo dieną, skaičiuojant nuo kitos dienos po teismo sprendimo priėmimo (2014 m. balandžio 18 d.) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (visos sumos nurodytos neatskaičius mokesčių); reikalavimą dėl ieškovės grąžinimo į darbą atmetė.
Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškovės atžvilgiu drausminė atsakomybė – atleidimas iš darbo, pritaikyta vadovaujantis auklėjamų vaikų tėvų pretenzijomis, psichologų pateikta informacija dėl ieškovės elgesio su vaikais ir tokio elgesio įtakos psichologinei vaikų būklei. Vertindamas ieškovės elgesį į bylą pateiktų įrodymų kontekste, teismas pažymėjo: pirma, ieškovė nepateikė jokių tendencingą atsakovo administracijos darbuotojų elgesį patvirtinančių įrodymų. Nurodė, kad tik pačios ieškovės, kuri, akivaizdu, turi tiesioginį suinteresuotumą bylos baigtimi, paaiškinimais yra paremtos jos nurodytos aplinkybės, jog ji atsakovo direktorei buvo nepalanki darbuotoja, nes nenešė direktorei dovanų, nesutiko klastoti dokumentų ir pan. Tai, jog tapačias ar analogiškas aplinkybes ieškovė po atleidimo iš darbo pateikė žurnalistams ir jos pateiktos informacijos pagrindu buvo paskelbti straipsniai spaudoje (b. l. 123-128, t. 1), teismo nuomone, negali būti vertinama kaip netinkamą atsakovo direktorės elgesį ieškovės atžvilgiu patvirtinantys duomenys. Nurodė, kad atsakovo direktorė šiais klausimais pateikė kardinaliai priešingą poziciją, neigė bet kokio neteisėto poveikio ieškovės atžvilgiu faktus, todėl, esant atitinkamam pozicijų prieštaringumui, daryti išvadas remiantis vien tokiomis pozicijomis nėra pagrindo. Antra, jokie kiti byloje esantys įrodymai negali būti vertinami kaip pagrindžiantys ieškovės poziciją dėl tendencingo atsakovo direktorės elgesio. Teismas nurodė, kad priešingai, konfliktą buvo bandoma spręsti įvairiomis priemonėmis (tiek stebint ieškovės darbą (b. l. 92, t. 1), koreguojant ieškovės darbo grafiką (b. l. 44-54, t. 1), tiek ir laikinai perkeliant ieškovę dirbti į kitą grupę. Liudytojų L. P. ir T. P. parodymus šiuo aspektu teismas vertino atsižvelgdamas į konfliktiškus liudytojų ir atsakovo administracijos santykius, susijusius su liudytojų išėjimu iš darbo, taip pat faktą, jog pateikti parodymai nėra niekaip susiję su ieškove ar šiai bylai reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis, kuriomis remiantis ieškovei buvo skirta drausminė nuobauda. Trečia, byloje nėra jokių duomenų, jog vaikų tėvai buvo skatinami ar turėjo kokį nors pagrindą elgtis tendencingai. Teismas nurodė, kad jie nuosekliai ir aiškiai dėstė savo poziciją dėl to, kas skatino juos reikšti pretenzijas, teikti 2013 m. spalio 23-25 dienų pranešimus (b. l. 75-81, t. 1), už savo lėšas vesti savo vaikus pas psichologus, teikti parodymus teismo posėdyje. Net ir ieškovės į bylą pateiktas garso įrašas su abiejų šalių pateiktomis įrašo dalių stenogramomis (b. l. 26-38, t. 2) teatskleidžia, jog buvo bandoma spręsti kilusį konfliktą, jog vaikų tėvai reikalavo pakeisti auklėtoją, tuo tarpu darželio direktorė jiems aiškino, kad norint atleisti darbuotoją iš darbo būtina laikytis procedūrų, turėti netinkamo darbuotojo elgesio įrodymų, kas, teismo nuomone, vertintina kaip objektyvus vadovo, siekiančio sureguliuoti susiklosčiusią konfliktinę situaciją ir priimti sprendimą turint duomenis iš kiek įmanoma įvairesnių šaltinių, siūlymas išdėstyti poziciją raštu. Teismas nurodė, kad pastarąją išvadą patvirtina ir faktas, jog panašaus pobūdžio problemos buvo kilę ir 2012-2013 metais, kai 2012 m. spalio 26 d. 9 vaikų tėvai pateikė pretenziją (b. l. 97-99, t. 1), jog pamatę ieškovę vaikai verkia, nenori eiti į darželį, pasakoja apie netinkamą ieškovės elgesį (kad muša vaikus, naudoja psichologinį smurtą), dėl ko ieškovės buvo paprašyta pasiaiškinti (b. l. 94-96, t. 1), 2012 m. gruodžio 12 d. susirinkimo metu konstatuotas situacijos pagerėjimas (b. l. 93, t. 1). Pastarieji įrodymai, vertinant juos kartu su šalių paaiškinimais ir liudytojų parodymais, teismui leido daryti išvadą, jog ieškovės atžvilgiu radikalių veiksmų buvo imtasi tik po to, kai ilgą laiką kylančias problemas buvo nesėkmingai bandyta išspręsti kitais būdais. Ketvirta, vaikų tėvų rašytinėse pretenzijose, susirinkimų metu, taip pat duodant parodymus teismo posėdžio metu išdėstytą poziciją dėl vaikų reakcijos į ieškovę, jų pasakojimų apie netinkamą ieškovės elgesį atitinka ir psichologų parengtuose vertinimuose (b. l. 82-91, t. 1) išdėstyta pozicija, jog vaikai išgyvena situacinį nesaugumą ir nerimą, bei pateiktos rekomendacijos ieškoti galimybių užtikrinti kuo didesnį saugumą, ieškoti personalo, su kuriuo vaikas užmegztų pasitikėjimo ryšį. Nurodytų aplinkybių visuma, teismo nuomone, leidžia vertinti kaip pagrįstą atsakovo poziciją, jog ginčijamo sprendimo priėmimą sąlygojo nepagrįstas, netinkamas ieškovės elgesys.
Tačiau teismas sutiko su ieškovės ir jos atstovų pateikta pozicija, jog aukščiau aptartos aplinkybės negalėjo būti vertinamos kaip pagrindas taikyti DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytas pasekmes. Nurodė, kad pirma, taikant ieškovės atžvilgiu drausminę atsakomybę nebuvo identifikuotas konkretus netinkamo ieškovės elgesio faktas. Nors dalies vaikų ir jų tėvų pasisakymuose minimas neleistinas fizinis ar psichologinis poveikis, ieškovės vartotas mažamečių vaikų atžvilgiu, taikant drausminę atsakomybę ne tik nebuvo remiamasi atitinkamus veiksmus prie šiurkščių darbo drausmės pažeidimų priskiriančiu DK 235 straipsnio 2 dalies 1 punktu, bet ir nebuvo aiškinamasi, kada atitinkami veiksmai galėjo būti atlikti, nebuvo vertinamos konkrečios faktinės aplinkybės. Pastaroji išvada, atsižvelgiant į tai, jog su tais pačiais vaikais ieškovė dirbo ir 2012-2013 mokslo metais, teismo vertinimu, neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados dėl to, ar drausminės nuobaudos taikymas yra siejamas su ieškovės veiksmais, apie kuriuos drausminę atsakomybę taikiusiems asmenims tapo žinoma ne daugiau nei prieš 1 mėnesį iki tokių veiksmų atlikimo (DK 241 str. 1 d.). Antra, DK 235 straipsnio 2 dalyje yra pateiktas veiksmų, pripažįstamų šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu, sąrašas. Nagrinėjamu atveju buvo pasirinkta ne konkreti įstatyme įvardinta veika, bet į nebaigtinį sąrašą orientuota DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punkto norma. Pastaroji aplinkybė, teismo nuomone, ne tik patvirtina, jog drausminė atsakomybė nėra siejama su konkrečiais įstatyme pateiktame sąraše nurodytais veiksmais, bet ir kelia pagrįstas abejones dėl to, iš kur darbuotojai galėjo būti žinoma, kokius veiksmus darbdavys laiko šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu. Teismas nurodė, kad nei atsakovo nuostatuose (b. l. 102-109, t. 1), nei įstaigoje galiojančiose darbo tvarkos taisyklėse (b. l. 33-41, t. 1), kuriose yra atskiras 4.6 punktas, skirtas drausminės atsakomybės taikymui, nėra tiesiogiai įvardinti jokie papildomi, DK 235 straipsnio 2 dalyje tiesiogiai nenumatyti, atvejai, už kuriuos iš karto gali būti taikoma griežčiausia drausminė nuobauda. Trečia, tiek atsakovo atstovės, tiek ir liudytojomis apklaustos atsakovo darbuotojos vienareikšmiškai akcentavo, jog atitinkamas ieškovės elgesys nėra epizodinis, jis tęsiasi ilgą laiką, tačiau, už netinkamą elgesį su vaikais drausminė atsakomybė ieškovės atžvilgiu anksčiau nebuvo taikoma. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas padarė išvadą, jog ieškovė, net ir esant darbo tvarkos taisyklių (b. l. 33-41, t. 1) 4.1.3 punkte, auklėtojo pareigybės aprašymo (b.l. 24-26, t. 1) 8.2, 8.3, 8.5, 9.2, 9.5 punktuose įtvirtintoms auklėtojos pareigoms atsižvelgti į individualius vaikų poreikius, garantuoti vaikų fizinį ir psichologinį saugumą, bendradarbiauti su šeima, galėjo įgyti teisėtą lūkestį, jog, jos veiksmus darbdaviui ilgą laiką nevertinant kaip darbo drausmės pažeidimą, tokių veiksmų tąsa nesukurs pagrindo taikyti griežčiausią drausminės atsakomybės formą. Darbdavys, ilgą laiką toleravęs netinkamą darbuotojos elgesį, nevertinęs jo kaip darbo drausmės pažeidimo, neturėjo teisinio pagrindo spręsti, jog naujai paaiškėjęs atitinkamo elgesio faktas gali būti pripažįstamas šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu, už kurį galėtų būti skiriama drausminė nuobauda - atleidimas iš darbo. Nurodytų aplinkybių visumos pagrindu teismas sprendė, jog drausminė nuobauda ieškovei buvo paskirta neteisėtai, todėl ieškinio reikalavimą dėl jos panaikinimo patenkino.
Spręsdamas ieškovės reikalavimo grąžinti ją į darbą pagrįstumo klausimą, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju šis klausimas yra tiesiogiai susijęs ne tik su ieškovę su atsakovu siejančiais darbo santykiais ir ieškovės, kaip socialiai ir finansiškai silpnesnės šių santykių šalies, specifiniu statusu, bet ir su daug reikšmingesne prioritetine vaiko interesų, susijusių su teise į saugią mokymosi aplinką, apsauga (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1 p., Švietimo įstatymo 46 str. 1 d. 7 p., 49 str. 2 d. 1 p.). Teismui pripažinus, jog bylos medžiaga patvirtina ieškovės elgesį atitikus DK 129 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas netinkamo elgesio, kaip pagrindo inicijuoti darbo sutarties nutraukimą, sąlygas, esant pakankamai nenuginčytų duomenų, jog ieškovei dirbant auklėtoja vaikai patyrė psichologinį diskomfortą, nesijautė saugūs, tiek ieškovės atstovėms, tiek ir liudytojomis apklaustoms vaikų mamoms patvirtinus, jog padėtis po ieškovės atleidimo iš darbo normalizavosi, pačiai ieškovei tiek savo elgesiu iki atleidimo iš darbo, tiek ir pozicija teisminio nagrinėjimo metu akivaizdžiai parodžius, jog savo veiksmų netinkamumo ieškovė nepripažįsta, ignoruoja pastabas ir patarimus, neketina keistis, ieškoti kompromisų, kurie leistų sukurti darželyje aplinką, atitinkančią vaikų interesus, teismas sprendė, jog ieškovės grąžinimas į darbą nebūtų padarytam pažeidimui proporcinga priemonė. Nurodytų aplinkybių visumą teismas vertino kaip pagrindą laikyti, jog darbo sutartis su ieškove yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos (DK 300 str. 4 d.) ir reikalavimą dėl ieškovės grąžinimo į darbą atmesti.
Vadovaudamasis DK 140 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 300 straipsnio 4 dalimi, pripažinęs, jog ieškovė į darbą negali būti grąžinama, įvertinęs aplinkybę, jog, kaip matyti iš darbo sutarties turinio, ieškovė dirbo nuo 1992 m. kovo 2 d., po atleidimo iš darbo ieškovė kito darbo nesusirado (b. l. 10, t. 2), teismas priteisė ieškovei 6 mėn. vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Teismas taip pat nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, jog atleidžiant iš darbo ieškovei būtų netinkamai paskaičiuota kompensacija už nepanaudotas atostogas, taip pat neišmokėtas ieškovės darbo užmokestis, ieškovė nekėlė klausimo dėl atitinkamų sumų priteisimo, todėl šiuo klausimu teismas nepasisakė.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 17 d. sprendimo dalį, kuria atsisakyta ieškovę grąžinti į darbą, panaikinti ir priimti naują sprendimą – grąžinti ieškovę į Žaliakalnio lopšelio – darželio auklėtojos pareigas.
Apeliantė nurodo, kad teismas pagrįstai pripažino jos atleidimą iš darbo neteisėtu, tačiau tokiu atveju privalėjo ją sugrąžinti į darbą. Šiuo atveju teismas faktiškai įteisino neteisėtą atsakovo administracijos elgesį. Darbuotojas, kuris atleistas neteisėtai, pats gali prašyti nesugrąžinti į darbą, jei jis, pavyzdžiui, mano, kad jam ten bus nepalankios darbo sąlygos, tačiau apeliantei to neprašant, teismas negalėjo atimti iš jos darbo vietos ir į darbą nesugrąžinti. Apeliantė nurodo, kad ji Kauno Žaliakalnio lopšelyje - darželyje dirbo nuo 1992 m. Per šį laikotarpį nėra turėjusi jokių drausminių nuobaudų dėl darbo tvarkos pažeidimų, tačiau buvo neparanki darbuotoja, kadangi: niekuomet nepataikavo vadovėms; nenešė dovanėlių; nesutikdavo pasirašinėti ant taisomų dokumentų; neva ji pranešė į Švietimo ministeriją apie reguliariai neišmokamus atostoginius; yra vienintelė profsąjungos narė darbovietėje; vienintelė nesutiko dėl atlyginimų sumažinimo ir kt.
Apeliantė teigia, kad jau seniai prieš ją buvo taikomas mobingas iš vadovų ir kai kurių tėvelių pusės, norima, kad ji išeitų iš darbo, tačiau nepavykus palaužti, ėmėsi kito plano. Aktyviausiai mobingas jos atžvilgiu pasireiškė jau nuo 2012/2013 mokslo metų pradžios, kuomet gavo naują lopšelinukų grupę. Jau pirmąjį mėnesį dirbdama su nauja grupe, tėvelių buvo kaltinama nebūtais dalykais. Direktorės pavaduotoja organizuodavo slaptus susirinkimus su vaikų tėveliais, kad ji negalėtų apsiginti. Apeliantė nepasidavė, su tėveliais išsiaiškino, tuomet jos darbą ištisus metus be jokio grafiko ir rimtų priežasčių stebėjo darželio direktorė O. G. su pavaduotoja A. Ž.. Jų darbo vieta visus metus praktiškai buvo apeliantės grupėje, ji jautė didelį diskomfortą, kabinėjosi prie menkiausių smulkmenų. Šiemet nuo rugsėjo mėn. apeliantė gavo naują, pačių mažiausiųjų grupę, buvo keičiamos visos grupės darbuotojos. Apeliantei į komandą buvo skiriama direktorės pavaduotoja A. Ž., kuri riboja jos bendravimą su tėvais. Nespėjus apsiprasti, nes grafikas buvo toks, kad ji buvo izoliuota nuo bendravimo su vaikų tėveliais, po dviejų savaičių jau buvo 5 tėvelių pretenzija dėl nebūtų dalykų. Nuo 2013-10-15 direktorės įsakymu buvo perkelta dirbti į kitą grupę, bet ir ten dirbdama vėl su pačiais mažiausiais auklėtiniais, kurie dar neapsipratę net prie darželio, po 3 dienų vėl buvo tėvelių nepagrįstas skundas prieš ją. Skunde naudojami argumentai absurdiški, įrodymų jokių. Net per vaiko gerovės komisiją, kuri vyko 2013-10-18 ir turėjo nagrinėti pareikštas problemas dėl neva apeliantės darbo, komisijoje dalyvavusios Kauno PPT psichologės suprato, kad su vaikais yra dirbama gerai, bet, kad problema ta, jog apeliante norima atsikratyti pasinaudojant neva tėvų nuomone. Apeliantei nei su tėvų pretenzijomis, nei su vaiko gerovės komisijos išvada susipažinti ir apsiginti neleido.
Apeliantės nuomone, tai, kad su ja, kaip su neparankia darbuotoja, norėta susidoroti, įrodo nuobaudos parinkimo ir skyrimo eiga. Skirdama apeliantei pačią griežčiausią nuobaudą už nepadarytą darbo drausmės pažeidimą atsakovo direktorė padarė neginčijamą klaidą parinkdama drausminę nuobaudą, nes įsakyme dėl atleidimo iš darbo net nepaminėtas drausminės nuobaudos parinkimo straipsnis. Be to, jokie konkretūs apeliantės veiksmai nebuvo įvardinti nei įsakyme dėl atleidimo iš darbo, nei jokiuose norminiuose aktuose kaip darbo tvarkos pažeidimų sudėtys, todėl apeliantė mano, kad jos atleidimas iš darbo yra neteisėtas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės atsakovo naudai bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas nurodo šiuos argumentus:
1. Teismo išvada, kad taikant drausminę atsakomybę nebuvo aiškinamasi, kada atitinkami veiksmai galėjo būti atlikti, nebuvo vertinamos konkrečios faktinės aplinkybės, prieštarauja bylos metu įrodymais nustatytoms aplinkybėms. Teismas neobjektyviai, nevisapusiškai įvertino liudytojų parodymus. Teismo posėdžio metu liudytojai akcentavo pasikeitusį vaikų elgesį būtent nuo 2013 m. rugsėjo 15 dienos, kuomet ieškovė grįžo iš atostogų ir pakeitė buvusią grupės auklėtoją A. Ž.. Teismas privalėjo vadovautis CPK 182 straipsniu, nes pati ieškovė pripažino, kad 3 vaikų susižalojimai per trumpą laikotarpį apie 1 savaitę yra nenormalu. 2013-11-05 darželyje gauti VšĮ „Psichologinės paramos ir konsultavimo centro“ lydraščiai neginčytinai patvirtino, kad A. D. yra šiurkščiai, grubiai pažeidusi darbines pareigas, įtvirtintas auklėtojo pareigybės aprašyme, LR Švietimo įstatymu, Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija. Teismo posėdžio metu psichologė patvirtino, kad vaikai 2013 m. spalio mėn. vykusių 2 terapinių kontaktų metu kalbėjo apie pastarųjų dienų įvykius, kadangi vaikams yra nebūdinga kalbėti apie senus įvykius, nes jų prisiminimai yra nykstančio pobūdžio. Šioje dalyje teismas neįvertino viešai žinomų faktų, kad nauji mokslo metai prasidėjo po ilgų vasaros atostogų tik nuo 2013-09-01, o A. D. pradėjo dirbti nuo 2013-09-15. Šios aplinkybės rodo, kad vaikai neabejotinai pasakojo naujų mokslo metų patirtus, matytus įvykius, būsenas. Teismas neteisingai nurodo, kad ieškovė su tais pačiais vaikais dirbo ir 2012-2013 metais, kadangi ne visi vaikai lankė darželį antrus metus. Tai patvirtina vaikų tėvų parodymai. Dėl šių aplinkybių, teismo išvada, kad nėra vienareikšmiškos išvados dėl to, ar drausminės nuobaudos taikymas yra siejamas su ieškovės veiksmais, apie kuriuos drausminę atsakomybę taikiusiems asmenims tapo žinoma ne daugiau nei prieš 1 mėnesį iki tokių veiksmų atlikimo, yra nepagrįsta. Kaip patvirtina nustatytos aplinkybės, A. D. iš darbo buvo atleista užjos veiksmus, vykusius būtent 2013 rugsėjo 15 d. - lapkričio 6 d., kurie išaiškėjo 2013m. spalio mėn., t.y. nesuėjus 1 mėnesio terminui.
2. Teismas neobjektyviai įvertino ieškovės rašytus dokumentus ir padarė neteisingą išvadą kad ji tariamai nebuvo informuota, nesuprato, nežinojo apie daromus pažeidimus. Tačiau A. D. 2013-10-03, 2013-10-17, 2013-10-21 raštų turinys, sąvokos „su pretenzijomis susipažinau“, „išdėstyti faktai neteisingi“, „su vaikais elgiuosi tinkamai“ neginčytinai patvirtina, kad ji žinojo ir suprato pretenzijose iškeltas problemas, tačiau jas neigė. Pareiškimuose, pasiaiškinimuose nenurodoma, kad ji nežino dėl ko pasiaiškinti, kad ji neinformuota apie pretenzijas, jos netinkamą elgesį ar pan. Teismas taip pat neobjektyviai, nesistemiškai įvertino įrodymų visumą. Sistemiškai įvertinus tėvų raštiškas pretenzijas, darželio reikalavimus pasiaiškinti, ieškovės tariamus paaiškinimus, akivaizdu, kad ji buvo informuota ir privalėjo pasiaiškinti: kodėl ji grubiai elgėsi, barė, mušė, gąsdino vaikus, kodėl vaikai randami susižaloję galvas jos darbo metu, kodėl ji elgėsi netinkamai, nepedagogiškai, kodėl grupėje „Žvaigždelės“ jai pradėjus dirbti nuo 2013 m. spalio 15 d., vaikai pradėjo nenorėti eiti į darželį, rytais pradėjo nuolat verkti, tapo nervingi, neramūs, pradėjo šlapintis į lovą. Iš nustatytų faktų, logiška ir dėsninga, kad auklėtoja suprato dėl ko reikalaujama 3 kartus pasiaiškinti, neigė ne kažką kitą o netinkamą elgesį su vaikais. Aukščiau išvardinti, paaiškėję ir pasitvirtinę ieškovės veiksmai yra smerktini ne tik moralės požiūriu, bet pažeidžiantys vaikų teises, auklėtojo pareigybės aprašymą darželio darbo tvarkos taisykles, neleidžiantys įgyvendinti lopšelio-darželio nuostatuose nustatytų pagrindinių tikslų, uždavinių ir pareigų, todėl buvo įvertinti kaip šiurkštus pažeidimas. Teismas neobjektyviai, nevisapusiškai įvertino, kad tai buvo ne vienas atvejis vieno vaiko atžvilgiu, tačiau daug atvejų daugelio vaikų atžvilgiu. Teismas neįvertino, kad nepedagogiško, neteisėto, neleistino elgesio atvejai tęsėsi ne vieną dieną ar savaitę, bet mėnesį.
3. Teismas iškėlė abejonę, kad darbdaviui ilgą laiką nevertinant auklėtojos veiksmų kaip darbo drausmės pažeidimą, auklėtoja galėjo įgyti teisėtą lūkestį, kad tokių veiksmų tąsa nesukurs pagrindo taikyti griežčiausią drausminės atsakomybės formą. Tačiau apeliantas pažymi tai, kad ir anksčiau ieškovės elgesys nebuvo toleruojamas. 2010 m., 2012 m. ieškovė liko nenubausta, nes vaikų tėvai patys išspręsdavo problemą – perkeldavo vaikus į kitą grupę ar į kitą darželį. Tai patvirtino liudytojos A. Ž., D. K., direktorė ir kt. Nors ieškovei anksčiau drausminė nuobauda nebuvo skirta, tačiau jos elgesys nebuvo nepastebėtas, buvo norima geranoriškai išspręsti iškilusią problemą. Dėl jos elgesio, ieškovei ne kartą buvo liepta pasiaiškinti, buvo vedami pokalbiai, organizuojami seminarai-mokymai, pervesta į kitą grupę, keistas ne kartą darbo grafikas, teikta rekomendacijų kaip gerinti darbą, ieškovė buvo raginama atsižvelgti į teikiamas tėvų ir bendradarbių pastabas. Susipažinusi su tėvų pretenzijomis, ieškovė visą laiką neigė daranti ką nors blogai, nenorėjo keistis, nenorėjo aiškintis situacijos. Dėl to teiginys, kad darbdavys ilgą laiką toleravo netinkamą darbuotojos elgesį ir todėl prarado teisę spręsti, jog naujai paaiškėjęs atitinkamo elgesio faktas gali būti pripažintas šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu, yra nepagrįstas ir nelogiškas.
4. Teismas nepagrįstai akcentavo, kad ieškovei nebuvo žinoma, kad yra inicijuojama drausminės atsakomybės taikymo procedūra. 2013-10-01, gavus vaikų tėvų pretenzijas, ieškovei nebuvo tuoj pat skiriama drausminė nuobauda, kadangi pirmiausia buvo norima išsiaiškinti objektyviai aplinkybes ir siekti išspręsti konfliktą taikiai. 2013-10-02 grupės tėvų susirinkimo metu ieškovė dalyvavo betarpiškai ir buvo supažindinta su detaliomis tėvų pretenzijomis, tėvai pasisakė žodžiu papildomai, ieškovei buvo paaiškinta, koks konkretus jos elgesys yra svarstomas. Šią aplinkybę patvirtino teisme tėvai liudytojai, susirinkimo garso įrašo stenograma ir ieškovės pripažinimas (CPK 182 str.). Tėvai papildomai teikė pretenzijas raštu, buvo prašoma pasiaiškinti dėl jų. 2013-10-03 papildomai buvo pravestas pokalbis su ieškove dėl vaikų tėvelių pretenzijų ir problemų sprendimo būdų ieškojimo. Buvo pasiūlyta ieškovei gerinti savo darbą ieškoti kompromisų su tėvais, jų atsiprašyti ir net buvo pakeistas darbo grafikas siekiant didesnio kontakto su tėvais. Situacijai nepasikeitus, 2013-10-14 ieškovė buvo perkelta dirbti į kitą darželio grupę, tačiau perkėlimas nepasiteisino, 2013-10-18 buvo gauta 16 naujos grupės vaikų tėvų pretenzija. Buvo surengtas vaiko gerovės komisijos posėdis, jame buvo kalbama apie ieškovės elgesį ir jos auklėjamų vaikų tėvų pretenzijas. Matant, kad ieškovės elgesys nesikeičia, o ji nesistengia spręsti kilusio konflikto, iškilo būtinybė taikyti drausminę atsakomybę. Kaip minėta, ieškovei 2013 m. rudenį buvo įteikti 3 reikalavimai pasiaiškinti, tačiau, atsakydama į juos, ji nerašė, kad nesupranta, kodėl jai reikia pasiaiškinti, o neigė savo netinkamą elgesį. 2013 m. spalio 21 d. atsakydama į reikalavimą pasiaiškinti, ji informavo nedalyvausianti jos darbo aptarimuose be profesinės sąjungos atstovų. Taigi, iš nurodytų aplinkybių aišku, kad ieškovė žinojo, kad buvo sprendžiamos problemos, susijusios su jos elgesiu, kad darbdavys pagal darbo teisės įstatymus turi teisę pateikti reikalavimą pasiaiškinti prieš skiriant drausminę nuobaudą. Šioje dalyje teismas neįvertino, kad ieškovė buvo ne tik apdairi, rūpestinga su aukštuoju, bet ir turėjo atstovus, buvo profesinės sąjungos narė, gavo ne vieną reikalavimą pasiaiškinti, todėl turėjo galimybę išsiaiškinti, suprasti, ką ir padarė. LR DK 240 straipsnyje nustatyta drausminės nuobaudos skyrimo tvarka, pagal kurią prieš skirdamas drausminę nuobaudą, darbdavys turi raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo. Šios tvarkos buvo laikytasi, ieškovės raštu buvo pareikalauta, kad ji pasiaiškintų dėl savo elgesio, todėl nelogiška išvada, kad ieškovė galėjo nežinoti, kad buvo inicijuojama drausminės atsakomybės taikymo procedūra.
5. Skundžiamas teismo sprendimas yra prieštaringas. Nors teismas sprendime pripažįsta, kad darbuotoja elgėsi netinkamai, tačiau toliau visgi pripažįsta atleidimą iš darbo neteisėtu dėl tariamų procedūrinių pažeidimų. Nors 2013 m. spalio mėn. reikalavimuose pasiaiškinti nebuvo įvardintos konkrečių vaikų pavardės, vardai, dienos, tačiau tuo metu tiek ieškovei, tiek tėvams, direktorei ir kt. asmenims buvo aišku, apie ką kalbama. Konkretūs atvejai, vardai, pavardės buvo išvardinti tėvų pretenzijose, pateiktas išrašas iš medicininių dokumentų, ieškovė dalyvavo susirinkimuose, kuriuose buvo pagarsintos tėvų pretenzijos, be to pasisakė patys tėvai, reikalavimuose pasiaiškinti buvo detaliai nurodyti atvejai, veiksmai. Net ir tuo atveju, jeigu teismas pripažintų buvus formalų drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimą, tai nėra pakankamas pagrindas pripažinti paskirtą drausminę nuobaudą neteisėta, jeigu darbo drausmės pažeidimas tikrai buvo padarytas, o paskirta drausminė nuobauda atitinka pažeidimo sunkumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2003, 2002 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1298/2002).
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o ieškovės apeliacinį skundą patenkinti. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, nurodytais ieškovės apeliaciniame skunde, todėl teisėjų kolegija jų šioje nutartyje pakartotinai neaprašo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas prašo ieškovės A. D. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad ieškovė nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia, jog teismas privalėjo ją sugrąžinti į darbą ir kad jai neprašant, teismas negalėjo atimti iš jos darbo vietos ir į darbą nesugrąžinti. LR DK 300 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta taisyklė nenumato teismo pareigos esant neteisėtam atleidimui iš darbo, sugrąžinti darbuotoją į darbo vietą, atvirkščiai, įstatymas įtvirtina taisyklę, kad teismui nustačius, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, negrąžina jo į darbo vietą, tačiau priteisia darbuotojui LR DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Ar grąžinti darbuotoją į darbą teismas sprendžia savo nuožiūra, t. y. bylą nagrinėjantis teismas nėra saistomas darbuotojo (ieškovo) nurodyto ieškinio dalyko: nustatęs, kad tenkinti pareikštą reikalavimą visa apimtimi nėra pagrindo, teismas gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti alternatyvų darbuotojo darbo teisių gynimo būdą (CPK 418 str.). Teismas gali keisti ieškinio dalyką bylose dėl grąžinimo į darbą jeigu nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti (DK 291 str. 4 d.). Aplinkybes, reikšmingas DK 300 straipsnio 4 dalies taikymui, teismas turi nagrinėti nepriklausomai nuo to, ar kuri nors iš proceso šalių jomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Taigi, teismas gali savo nuožiūra negrąžinti atleistos darbuotojos į darbą net jeigu ji to ir neprašo, todėl apeliacinis skundas šioje dalyje nepagrįstas ir jo motyvai nepatvirtina tariamo netinkamo įstatymo taikymo. Be to, teismas sprendime aiškiai įvardijo priežastis, dėl kurių ieškovė nebuvo grąžinta į darbą. Pirmiausia, teismas akcentavo, kad ieškovės grąžinimas į darbą yra susijęs ne tik su jos kaip darbuotojos teisėmis, tačiau ir su daug reikšmingesne prioritetine vaiko interesų apsauga. Antra, teismas pripažino, kad bylos medžiaga patvirtina ieškovės elgesį atitikus DK 129 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas netinkamo elgesio, kaip pagrindo inicijuoti darbo sutarties nutraukimą sąlygas, esant pakankamai nenuginčytinų duomenų, jog ieškovei dirbant auklėtoja, vaikai patyrė psichologinį diskomfortą nesijautė saugūs, patyrė fizinį ir psichologinį smurtą. Teismas akcentavo, kad tai, jog atsakovo direktorė parinko netinkamą darbo sutarties su darbuotoja pagrindą, negali tapti priežastimi ignoruoti mažamečių vaikų interesus. Todėl teismo sprendimo dalis, kuria atsisakyta grąžinti ieškovę į darbą yra pagrįsta ir teisėta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo, reglamentuojančių darbuotojų drausminės atsakomybės sąlygas ir pagrindus, drausminės nuobaudos skyrimo tvarką ir procedūras, darbuotojų teisių gynimo būdus (LR DK 234 str.-240 str., 300 str.).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka nustatė, jog ieškovė dirbo pas atsakovą auklėtoja (1 t. b. l. 27). Atsakovo administracijos vadovės 2013 11 08 įsakymu ieškovei paskirta už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą drausminė nuobauda atleidimas iš darbo (1 t. b. l. 28). Įsakyme dėl auklėtojos A. D. atleidimo iš darbo nurodomas drausminės nuobaudos taikymo pagrindas - LR DK 235 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies 11 punktas. Byloje ieškovė ginčijo nuobaudos pagrįstumą ir jos adekvatumą, prašė teismo ją panaikinti, grąžinti ieškovę į darbą pas atsakovą, įrodinėjo, kad atsakovo administracijos veiksmus sąlygojo ne ieškovės nusižengimas darbo tvarkai ar drausmei, o atsakovo administracijos siekis atsikratyti neparankia darbuotoja, nes ji niekuomet nepataikavo vadovėms, nenešė dovanėlių, nesutikdavo pasirašyti ant taisomų dokumentų, buvo manoma kad ji neva pranešė Švietimo ministerijai apie reguliariai neišmojamus atlyginimus, yra vienintelė profsąjungos narė darbovietėje, jog vienintelė nesutiko su atlyginimų mažinimu (1 t. b. l. 3-6). Atsakovas nesutiko su ieškovės pozicija, teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose (1 t. b. l. 17-22), rašytiniuose dokumentuose (1 t. b. l. 55-63, 66, 67, 70, 71, 75-91) ir bylą nagrinėjant teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme teigė, kad prieš atleidžiant ieškovę iš darbo buvo nustatyti ir užfiksuoti neteisėti ieškovės veiksmai auklėjamų vaikų atžvilgiu: mušimas, purtymas, rėkimas, barimas, psichologinės įtampos, baimės sukėlimas, žeminimas žodžiais, veiksmais, nepagarbus elgesys.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apylinkės teismas skundžiamu apeliacine tvarka teismo sprendimu ieškovės ieškinį tenkino dalinai (2 t. b. l. 52-59), pripažino paskirtąją ieškovei drausminę nuobaudą atleidimą iš darbo neteisėtu, ieškinio reikalavimo grąžinti ieškovę į darbą netenkino.
Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje Kauno apylinkės teismo sprendimą ginčija ieškovė ir atsakovas, esminiai šalių apeliacinių skundų argumentai yra susiję su šalių išdėstytomis pozicijomis Kauno apylinkės teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose, taip pat šalių pateiktais paaiškinimais bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ieškovė įrodinėja, kad teismas be teisinio ir faktinio pagrindo negrąžino ieškovės į darbą pas atsakovą, o atsakovas teigia, jog teismo sprendimas dalyje dėl drausminės nuobaudos panaikinimo yra nepagrįstas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, sprendžia, jog Kauno apylinkės teismas nustatė visas svarbias bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigos paskirstymo, įrodymų vertinimo procedūras (LR CPK 178 str., 185 str.), tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias darbuotojo drausminės atsakomybės atsiradimo sąlygas ir taikymo ribas (LR DK 234 str.-240 str., 300 str.4 d.), pagrįstai pasinaudojo įstatymo leidėjo įtvirtinta teismo vaidmens darbo bylose specifika (LR CPK 414 str., 417 str. 418 str.), dėl ko šalių ginčas buvo išspręstas teisingai, teismo sprendimo išvados ir vertinimai yra pagrįsti byloje surinktų įrodymų visuma, todėl apeliaciniai skundai yra atmestini, o skundžiamas apeliacine tvarka teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (LR CPK 178 str., 326 str. 1 d. 1 p.).
Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog taikant ieškovės atžvilgiu drausminę atsakomybę nebuvo identifikuotas ir įvardintas konkretus netinkamo ieškovės elgesio faktas ir drausminio nusižengimo laikas, todėl Kauno apylinkės teismui kilo pagrįsta ir teisinga abejonė ar ieškovei buvo sudaryta galimybė pateikti darbdaviui išsamų pasiaiškinimą dėl atsakovės administracijos įvardinto A. D. nusižengimo darbo drausmei ar darbo tvarkai. Įstatymo leidėjas yra įtvirtinęs privalomą procedūrą prieš skiriant darbuotojui drausminę nuobaudą, suteikti realią galimybę darbuotojui pateikti pasiaiškinimą dėl nustatyto darbo drausmės pažeidimo ar nusižengimo darbo tvarkai (LR DK 240 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju ieškovei prieš skiriant nuobaudą, buvo pateiktos darbdavio pretenzijos ir raginimai pagerinti darbą, pasiūlyta raštu pasiaiškinti dėl netinkamai atliekamų vaikų auklėtojos pareigų ir gautų auklėjamų vaikų tėvų pranešimų dėl nederamo elgesio su vaikais ir netinkamo pareigų atlikimo auklėjamų vaikų atžvilgiu (1 t. b. l. 62, 65, 68, 72, 95, 96), ieškovė pateikė atsakovo administracijai paaiškinimus (1 t. b. l. 64, 69, 73, 74, 94). Tačiau iš darbdavio administracijos pateiktų reikalavimų pasiaiškinti turinio nėra galimybės nustatyti, kada ir kokį konkrečiai nusižengimą padarė ieškovė ir ar jai buvo tinkamai pranešta apie užfiksuotą darbo drausmės ir tvarkos nusižengimą. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai sudarė pagrindą Kauno apylinkės teismui padaryti išvadą, jog atsakovo administracija nusižengė drausminės nuobaudos skyrimo procedūriniams reikalavimams. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog Kauno apylinkės teismas pagrįstai priėmė sprendimą panaikinti ieškovei paskirtąją drausminę nuobaudą atleidimą iš darbo dėl darbdavio administracijos padarytų procedūrinių pažeidimų skiriant drausminę nuobaudą.
Tačiau teisėjų kolegija įvertina ir tas aplinkybes, kad byloje yra neginčijamai nustatyta, kad atsakovo poziciją ir atsakovo administracijos veiksmus iki atleidimo iš darbo ir sprendimą taikyti drausminę atsakomybę ieškovei pagrįstai sąlygojo ilgą laiko tarpą fiksuojamas netinkamas ieškovės elgesys su auklėjamais vaikai jai atliekant tiesiogines darbines pareigas. Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų visumos matyti, kad dėl A. D. atliekamų netinkamų veiksmų darbe darbovietės administracijai nuolat skundėsi auklėjamų vaikų tėvai. Jie teigė, kad auklėtoja netinkamai elgiasi su vaikais grupėje, prašė pakeisti auklėtoją A. D. kita darbuotoja (1 t. b.l. 57-61, 66, 67, 70, 71, 75-78, 80, 81, 97-99). Kad A. D. tam tikrą laiką epizodiškai netinkamai atliko savo pareigas pas darbdavį byloje yra įrodyta surinkta įrodymų visuma-lopšelio darželio tėvų susirinkimų protokolais (1 t. b.l. 55, 56, 93), vaikų tėvų pateiktomis lopšelio darželio administracijai VĮ „Psichologinės paramos ir konsultavimo centras“ išvadomis (1 t. b. l. 82-91). Išvardinti įrodymai patvirtina tas aplinkybes, kad netinkamai atlikdama darbines pareigas A. D. daro neigiamą poveikį auklėjamų vaikų psichinei, emocinei būklei, neigiamai veikia jų bendrą vystymąsi ir adaptavimąsi. Šią pirmosios instancijos teismo ir teisėjų kolegijos išvadą patvirtina ir tos nustatytos aplinkybės, kad ieškovės auklėjamųjų vaikų tėvai siekė pakeisti situaciją taip, kad A. D. neauklėtų ir nesirūpintų jų vaikais darželyje – prašydavo perkeldavo vaikus į kitą lopšelio darželio grupę nei dirbo A. D. ar aplamai į kitą darželį, kad būtų išvengta A. D. neigiamo poveikio auklėjamiems vaikams. Šios visos aplinkybės yra svarbios vertinant skundžiamo teismo sprendimo išvadą, jog ieškovė negrąžintina į ankstesnį darbą, A. D. taikytinos alternatyvios pažeistų teisių atleidžiant iš darbo gynimo procedūros.
Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje Kauno apylinkės teismas pagrįstai sprendė, kad grąžinus ieškovę į pirmesnį darbą, jai bus sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo tokio pobūdžio bylose suformuotoje praktikoje yra įtvirtinta nuostata, jog nagrinėdamas darbuotojo (ieškovo) reikalavimus dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, teismas turi patikrinti ir nustatyti, ar yra pagrindas darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu ir, jeigu yra, tai kuris iš DK 300 straipsnio 3, 4 dalyse nustatytų alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų taikytinas. Bylą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nagrinėjantis teismas nėra saistomas darbuotojo (ieškovo) nurodyto ieškinio dalyko: nustatęs, kad tenkinti pareikštą reikalavimą visa apimtimi nėra pagrindo, teismas gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti alternatyvų darbuotojo darbo teisių gynimo būdą (CPK 418 straipsnis). Teismas gali keisti ieškinio dalyką bylose dėl grąžinimo į darbą, jeigu nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti (DK 300 straipsnio 4 dalis). Aplinkybes, reikšmingas DK 300 straipsnio 4 dalies taikymui, teismas nagrinėja nepriklausomai nuo to, ar kuri nors iš proceso šalių jomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. DK 300 straipsnio 4 dalyje nurodytos priežasties – darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti – egzistavimas nustatomas atsižvelgiant į konkrečios bylos konkrečias faktines aplinkybes, nesuabsoliutinant nė vienos iš ginčo šalių pozicijos bei interesų. Nustatęs, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl DK 300 straipsnio 4 dalyje nurodytų priežasčių, teismas taiko šioje teisės normoje nustatytą pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdą, o tokių priežasčių nenustatęs – DK 300 straipsnio 3 dalyje nustatytą gynimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117/2010).
Esant tokiam ginčo santykio teisiniam reglamentavimui ir suformuotai kasacinio teismo praktikai, teisėjų kolegija atmeta ieškovės apeliacinio skundo motyvus, kuriuose teigiama, jog Kauno apylinkės teismas, pripažinęs drausminę nuobaudą negaliojančia, nepagrįstai negrąžino ieškovės į pirmesnįjį darbą, neteisingai aiškino ir taikė LR DK 300 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatas.
Įstatymo leidėjo įtvirtinta įstatyme dispozicijos formuluotė „bus sudarytos nepalankios sąlygos dirbti“ yra išdėstyta prielaidos forma, tačiau, kaip žinoma, galutinis teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaida (CPK 260, 263 straipsniai). Teisėjų kolegija, sutikdama su Kauno apylinkės teismo sprendimo išvada, kad ieškovei, ją grąžinus į pirmesnįjį darbą bus sudarytos netinkamos sąlygos dirbti, nustatė, jog šią išvadą patvirtina byloje pateikti apklaustų liudytojų parodymai: Kauno pedagoginės psichologinės tarnybos psichologės A. M. ir R. R.- P. patvirtino dalyvavę 2013 m. spalio 18 d. vykusiame vaiko gerovės komisijos posėdyje, nurodė, jog posėdžio metu buvo kalbama ne apie konkrečių vaikų problemas, bet apie ieškovės elgesį ir jos auklėjamų vaikų tėvų pretenzijas, patvirtino pasiūlę tėvams ir jų vaikams kreiptis pagalbos į psichologus, liudytoja apklausta psichologė I. Š.- S. patvirtino, jog į ją kreipėsi 5 vaikų tėvai, kad būtų įvertinta vaikų psichologinė būsena, jog į bylą pateiktuose rekomendacinio pobūdžio dokumentuose nurodyti tėvų ir vaikų pasisakymai ieškovės atžvilgiu, pateikti siūlymai gerinti psichologinį klimatą įstaigoje. Liudytojomis apklaustos buvusių ieškovės auklėtinių mamos patvirtino savo pretenzijose išdėstytas aplinkybes. A. B. nurodė, jog jos sūnui 2013 m. rugsėjo mėn. pradėjus lankyti darželį adaptacija vyko sėkmingai, tačiau po ligos dirbti grįžus ieškovei, vaikas neidavo miegoti į miegamąjį, nenorėjo eiti į darželį, liudytoja D. K. paaiškino, jog jos vaikas dažnai grįždavo susižeidęs, pradžioje maniusi, jog tai normalu, tačiau vėliau sužinojusi apie dažnus kitų vaikų susižeidimus, vertino ar vaikams skiriamas pakankamas dėmesys grupėje. Liudytoja A. Š. nurodė, jog sūnus pradėjo šlapintis į lovą, pasakė, kad jį auklėtoja D. vadina verksniu, kratė už kojos, baugino, vaikui susižalojus auklėtoja reagavo neadekvačiai, liudytoja J. K. paaiškino, jog jos vaikas skundėsi, kad ieškovė jį mušė per galvą, kad ieškovė jam nepatinka, patvirtino mačiusi, jog ieškovė dažnai ne prižiūri vaikus, o kalba telefonu, girdėjusi, kaip lėčiau į lauką besirengiančią mergaitę ieškovė gąsdino paliksianti užrakintą darželio grupėje. Liudytoja I. S. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, jog jos dukra bijojo tuštintis darželyje, akcentavo, jog dukrai susitrenkus galvą ieškovė bandė nurodytą aplinkybę neigti, nepripažino, jog mergaitė susižalojo prie jos, kitą kartą dukrai patyrus rimtą traumą, ieškovė reagavo neadekvačiai, nors reikėjo nedelsiant vykti pas medikus, paskambinusi pasakė, jog vaiką stebės. Liudytoja L. J. nurodė, jog ieškovę laikinai perkėlus į grupę, kurią lanko liudytojos sūnus, vaikas pradėjo šlapintis ir klykti naktimis, nebenorėjo į darželį, pasekmės buvo jaučiamos dar kelis mėnesius po ieškovės atleidimo. Liudytoja I. D. nurodė, jog sūnaus problemos tęsėsi ilgiau nei metus, sūnus aiškiai nurodydavo nenorintis būti su ieškove, paaiškino, jog po ieškovės atleidimo iš darbo situacija susitvarkė, neigiami vaikų elgesio požymiai- šlapinimasis į lovą ir drabužius, nenoras eiti į darželį - išnyko. Liudytoja apklausta darželio direktoriaus pavaduotoja, su ieškove auklėtojos darbą toje pačioje grupėje kurį laiką dirbusi A. Ž. nurodė, jog ieškovė negeba paskirstyti darbo funkcijų, kontroliuoti vaikų, yra nervinga, vaikams moralizuoja, pastaruoju laikotarpiu nėjo į kompromisus, neatsižvelgė į pastabas, nedarė išvadų. Liudytoja apklausta auklėtojos padėjėja S. R., nuo 2013 m. rugsėjo mėn. dirbusi vienoje grupėje su ieškove, nurodė, jog vaikų elgesys esant ieškovei labai pasikeisdavo. Ieškovė darbo laiku nuolat kalbėdavo telefonu, taikė savitus ugdymo metodus (paleisdavo muziką ir vaikus palikdavo, miego laikotarpiu neleisdavo eiti į tualetą), erzindavo vaikus, drausmindama vaikus juos tvirtai sugriebdavo, išnaudodavo bet kokią galimybę bendrauti su tėvais, kad nereikėtų tuo metu rūpintis vaikais, pastarąją funkciją perkeldama liudytojai. Liudytojomis apklaustos kitos darželio darbuotojos (auklėtojos padėjėja N. P., auklėtoja V. G., auklėtoja D. C., auklėtojos padėjėja J. M., raštvedė J. Z.) patvirtino, jog netinkamas ieškovės elgesys (kitų darbuotojų žeminimas, nepateisinamų ugdymo metodų taikymas, neatsižvelgimas į pastabas) nėra tik pastarojo laikotarpio problema, analogiško elgesio pavyzdžių pasitaikydavo ir anksčiau.
Teisėjų kolegijos vertinimu šie surinkti įrodymai byloje ir kiti rašytiniai įrodymai (1 t. b.l. 55-99), liudijantys apie netinkamą A. D. elgesį auklėjant vaikus, prižiūrint juos ir dalyvaujant vaikų ugdymo procese, įrodantys A. D. konfliktiškumą, nenorą dalykiškai bendrauti su darbovietės administracija, keisti darbo stilių, neginčijamai įrodo, kad nagrinėjamu atveju jau realiai egzistuoja aplinkybės, kurios itin suvaržo ar apskritai eliminuoja galimybę neteisėtai atleistam darbuotojui grįžti į darbą pas darbdavį ir produktyviai bei saugiai dirbti jam ir kitai kolektyvo daliai. Tokiu būdu teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovės pažeisti interesai turi būti ginami LR DK 300 straipsnio 4 dalyje nustatytu būdu.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tą skundžiamo apeliacine tvarka teismo sprendimo argumentaciją, jog negrąžindamas ieškovės į pirmesnį darbą, taikydamas LR DK 300 str. 4 d. numatytas nuostatas, teismas teisingai įvertino įstatymu ginamų vertybių prioritetus, pažymėjęs, jog nagrinėjamu atveju ieškovės grąžinimo į darbą klausimas yra tiesiogiai susijęs ne tik su ieškovės teisės dirbti pas atsakovą gynimu, bet ir su prioritetine vaikų interesų apsauga, lemiančia realią vaiko teisę į saugią aplinką, vystymosi ir adaptacijos visuomenėje realizavimo galimybę.
Dėl to, esant šioms Kauno apylinkės teismo nustatytoms aplinkybėms byloje, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį ir įrodytą faktinį pagrindą taikyti alternatyvų, t. y. DK 300 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą ieškovės pažeistų darbo teisių gynimo būdą. Taikydamas alternatyvų pažeistų ieškovės darbo teisių gynimo būdą, teismas taikė įstatyme įtvirtintą teisių gynimo būdą (Konstitucijos 109 straipsnis 3 dalis). Parinkti konkrečiu atveju tinkamiausią teisių gynimo būdą yra teismo diskrecinė teisė, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad įstatymo nustatyto pažeistų teisių gynimo būdo parinkimas gali pažeisti ar pažeidžia asmens darbo teises.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno apylinkės teismas, atsižvelgdamas į ieškovės darbo trukmę pas atsakovą, vadovaudamasis LR DK 140 str. 1 d. 6 p., pagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovo 6 mėnesių vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką ir vidutinis darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Teismo sprendimas priteisti 10.781,88 Lt išeitinės išmokos sumą ir 9.621,16 Lt sumą už priverstiną pravaikštą nuo atleidimo iš darbo dienos iki Kauno apylinkės teismo 2014 04 17 sprendimo priėmimo dienos yra teisingas, pagrįstas byloje pateiktais rašytiniais įrodymais. Teisėjų kolegija vertina, kad pagrįstas ir teisingas teismo sprendimas priteisti ieškovei iš atsakovo po 85,98 Lt sumą už kiekvieną priverstinės pravaikštos dieną nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (LR DK 300 str. 4 d.).
Teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (LR CPK 329 str. 2 ir 3 dalys).
Apeliantė A. D. prašė bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka (2 t. b.l. 75). LR CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Pažymėtina, kad pagal LR CPK 322 straipsnio nuostatas, apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, atsižvelgdamas į šalių motyvuotus prašymus, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas. Nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, net ir esant bylos šalies ar šalių prašymui, nėra teismo pareiga, todėl net ir išreikštas asmens pageidavimas apeliacinio skundo padavimo metu bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėti žodinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teismo neįpareigoja. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismui pateikti procesiniai dokumentai, tarp jų ir apeliaciniai skundai, atsiliepimai į apeliacinius skundus yra pakankamai aiškūs, motyvuoti. Proceso šalių paaiškinimai teisėjų kolegijos posėdyje nepakeistų apeliaciniame skunde pateiktų argumentų, o pats procesas užsitęstų, šalys turėtų nepagrįstų išlaidų. Kolegija taip pat pažymi, kad šalys pirmosios instancijos teismo procese buvo išklausytos, jų argumentai buvo išdėstyti ir užfiksuoti įstatymo nustatytu būdu. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju skundui išspręsti pakanka byloje esančios medžiagos, o asmeniškai išklausyti byloje dalyvaujančius asmenis nėra būtinybės. Atsižvelgiant į tai, apeliantės prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas.
Kadangi ieškovės ir atsakovo apeliaciniai skundai yra atmesti, šalims paliekamos jų turėtos išlaidos apeliacinės instancijos teisme.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.