Kauno apylinkės teismo sprendimas

2014-04-17 · Civilinė byla Nr. 2-1536-945/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-04-17
Bylos Nr.
2-1536-945/2014
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-20210-2013-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Marius Bartninkas
Ieškovas
A. D.
Atsakovas
Kauno Žaliakalnio
Civilinė byla Nr. 2-1536-945/2014Teisminio proceso Nr. 2-69-3-20210-2013-1Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 11.9.10.8.; 116.1.; 125.7.
KAUNO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. balandžio 17 d.Kaunas

Kauno apylinkės teismo teisėjas Marius Bartninkas, sekretoriaujant Ivetai Bartkevičienei, dalyvaujant ieškovei A. D., jos atstovams advokatui L. M., K. K., atsakovo Kauno Žaliakalnio lopšelio- darželio direktorei Onai D. G., atstovei advokatei K. Č., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. D. ieškinį atsakovui Kauno Žaliakalnio lopšeliui- darželiui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė pateikė teismui ieškinį (b.l. 3-6, t. 1), kuriuo prašo pripažinti neteisėtu atsakovo direktorės 2013 m. lapkričio 8 d. įsakymą Nr. P-306 „Dėl Auklėtojos A. D. atleidimo iš darbo“ (b.l. 28, t. 1), panaikinti paskirtą drausminę nuobaudą, grąžinti ieškovę į darbą, priteisti ieškovei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškinyje nurodoma, jog drausminė nuobauda atleidimas iš darbo yra grindžiama vaikų tėvų pretenzijomis ir psichologo pateikta informacija, nenurodant konkrečių netinkamų ieškovės veiksmų. Jokie konkretūs pažeidimai nebuvo įvardinti ir atsakovo direktorės reikalavime pateikti pasiaiškinimą. Drausminės nuobaudos skyrimą nulėmė nepagrįstas neigiamas atsakovo direktorės požiūris į ieškovę, siekis susidoroti su ieškove, kaip nepalankia darbuotoja, derinant veiksmus su konfliktiškais auklėtinių tėvais. Ieškovė tvirtina, jog jos elgesys su vaikais buvo tinkamas, vaikų reakcijas galėjo sąlygoti tai, jog jie dar buvo neapsipratę su aplinka, jiems buvo kaitaliojamos auklėtojos, tuo tarpu palaikyti dalykiškus santykius su tėvais neleido nepalankus ieškovės darbo grafikas, pagal kurį ji nedirbdavo tiek ryte, kai tėvai atvesdavo vaikus, tiek ir darbo dienos pabaigoje, kai tėvai ateidavo vaikų pasiimti. Ieškinyje taip pat nurodoma, kad ieškovei paskirta neadekvati nuobauda, kadangi jokie jos veiksmai nesukėlė neigiamų padarinių atsakovui.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškinį (b.l. 17-22, t. 1) atsakovas prašo ieškinį atmesti, priteisti atsakovui bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir nurodo, kad problema dėl ieškovės darbo kokybės yra įsisenėjusi, nusiskundimai ieškovės darbu gauti tiek 2012 m., tiek ir 2013 m., buvo dedamos pastangos, siekiant padėti, tačiau ieškovė atsisakė bendradarbiauti. Situacija paaštrėjo 2013 m. rudenį. Sulaukus vaikų tėvų pretenzijų (J. K. nurodė, jog 2013 m. spalio 1 d. paėmus sūnų iš darželio ir su juo pabendravus paaiškėjo, jog ieškovė jį mušė per galvą, patvirtino įtarianti vaiko psichologinį traumavimą, akcentavo, jog vaikas niekada nepasakoja su ieškove užsiėmęs kokia nors veikla (b.l. 57, t. 1); A. Š. nurodė, jog vaikas mokslo metų pradžioje į darželį ėjo noriai, o vėliau (maždaug nuo rugsėjo 19 d.) pradėjo šlapintis į kelnes, pasakojo, jog ieškovė jį erzina, vadina žliumbiku, vaikas prie šios auklėtojos nenori eiti į tualetą (b.l. 58, t. 1); I. D. nurodė, jog ieškovei grįžus vaikas nebenori eiti į darželį, pradėjo šlapintis į drabužius, jo psichologinė būklė bloga, aiškiai nurodo nenorintis būti su auklėtoja Audra (b.l. 59, t. 1); G. D. tvirtino sužinojusi, kad vaikas yra baramas, nors tiesioginių nusiskundimų neturi, bet pageidauja, jog būtų skirta vaikus mylinti auklėtoja (b.l. 60, t. 1); I. S. nurodė, jog auklėtoja nematė, kaip vaikas susimušė, tvirtino, jog tai įvyko ne jos darbo metu, nesiaiškino aplinkybių (b.l. 61, t. 1); tuo tarpu K. J. nurodė jokių problemų nepastebėjusi, patvirtino, jog auklėtoja maloni, dukra grįžusi namo žaidžia darželį (b.l. 12, t. 2)), 2013 m. spalio 2 d. įvyko tėvų susirinkimas (b.l. 55-56, t. 1), 2013 m. spalio 3 d. pravestas pokalbis su ieškove, kurio metu siūlyta gerinti darbo kokybę, ieškoti kompromisų su tėvais, siekiant kontakto su tėvais pakeistas ieškovės darbo grafikas (b.l. 62-63, t. 1). Ieškovė raštu pateikė atsakymą, kuriame nurodė, jog prieš ją vykdomas mobingas (b.l. 64, t. 1). 2013 m. spalio 11 d. buvo stebimas ieškovės darbas (b.l. 65, t. 1). Situacijai nepasikeitus, 2013 m. spalio 14 d. gavus penkių vaikų tėvų (I. D., A. Š., D. K., J. K. ir A. B.) pretenziją, kurioje skundžiamasi ieškovės elgesiu, vaikų patiriamu stresu ir nenoru eiti į darželį (b.l. 66-67, t. 1), buvo nuspręsta perkelti ieškovę iš „Mažųjų talentų“ grupės į „Žvaigždelės“ grupę (b.l. 120, t. 1). Atsakydama į pateiktą reikalavimą pasiaiškinti (b.l. 68, t. 1) ieškovė visas tėvų pretenzijose nurodytas aplinkybes neigė (b.l. 69, t. 1). 2013 m. spalio 18 d. buvo surengtas vaiko gerovės komisijos posėdis (b.l. 119, t. 1), kuriame dalyvavę psichologės pasiūlė nukreipti tėvus su vaikais pasikonsultuoti su psichologais. Ieškovės perkėlimas dirbti į kitą grupę nepasiteisino, 2013 m. spalio 18 d. buvo gauta 16 šios grupės vaikų tėvų pretenzija (b.l. 70-71, t. 1), kurioje nurodoma, jog vaikai nebenori eiti į darželį, rytais verkia, naktimis pradėjo šlapintis į lovą, pasidarė neramūs, nervingi. Tą pačią dieną ieškovei įteiktas reikalavimas pasiaiškinti (b.l. 72, t. 1), kuriame nurodytos pretenzijose išdėstytos aplinkybės. Atsakydama į reikalavimą ieškovė nurodė laikanti savo elgesį tinkamu, informavo nedalyvausianti jos darbo aptarimuose be profesinės sąjungos atstovų (b.l. 73-74, t. 1). Pasikonsultavę su psichologais, 5 vaikų tėvai pateikė informaciją, kuri patvirtina neteisėtus ieškovės veiksmus auklėtinių atžvilgiu. Nurodytos aplinkybės buvo įvertintos kaip pakankamas pagrindas griežčiausiai drausminei nuobaudai taikyti- nutraukti su ieškove sudarytą 2000 m. sausio 3 d. darbo sutartį Nr. 6 (b.l. 27, t. 1) vadovaujantis DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 235 straipsnio 2 dalies 11 punktu. Ieškovės nebendradarbiavimą patvirtina ir jos atsisakymas pasirašyti jei teiktuose dokumentuose (b.l. 29, t. 1), grąžinti darbo pažymėjimą (b.l. 30, t. 1).

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu šalys ir jų atstovai patvirtino teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją.

Liudytojais teismo posėdžio metu apklausti Kauno švietimo darbuotojų profesinių sąjungų susivienijimo vadovė A. P. ir Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininkas A. J. nurodė 2013 m. spalio mėn. bandę išsiaiškinti konflikto priežastis nuvykę į ieškovės, kuri, kaip matyti iš Kauno švietimo darbuotojų profesinių sąjungų susivienijimo 2013 m. lapkričio 4 d. rašto, yra profesinės sąjungos narė, bet nėra išrinkta į renkamuosius organus (b.l. 31, t. 1), darbovietę, nors su atsakovo administracija bendravo konstruktyviai, jokie dokumentai jiems nebuvę pateikti.

Liudytojomis apklaustos buvę atsakovo darbuotojos L. P. ir T. P., dirbę 2009-2010 metais atitinkamai valytoja ir kiemsarge, nurodė, jog joms žinoma, kad darželio direktorė toleruoja kai kurių darbuotojų netinkamą elgesį, naudojasi vaikų tėvais siekdama susidoroti su nepalankiais darbuotojais. Kartu liudytojos patvirtino, jog jų santykiai su darželio direktore yra konfliktiški, išėjusios iš darbo liudytojos direktorės veiksmus skundė įvairioms institucijoms.

Liudytojomis apklaustos Kauno pedagoginės psichologinės tarnybos psichologės A. M. ir R. R.- patvirtino dalyvavę 2013 m. spalio 18 d. vykusiame vaiko gerovės komisijos posėdyje, nurodė, jog posėdžio metu buvo kalbama ne apie konkrečių vaikų problemas, bet apie ieškovės elgesį ir jos auklėjamų vaikų tėvų pretenzijas, patvirtino pasiūlę tėvams ir jų vaikams kreiptis pagalbos į psichologus.

Liudytoja apklausta psichologė I. Š.- patvirtino, jog į ją kreipėsi 5 vaikų tėvai, kad būtų įvertinta vaikų psichologinė būsena, jog į bylą pateiktuose rekomendacinio pobūdžio dokumentuose nurodyti tėvų ir vaikų pasisakymai ieškovės atžvilgiu, pateikti siūlymai gerinti psichologinį klimatą įstaigoje. Kartu liudytoja patvirtino, jog išvadoms apie poveikį vaiko psichikai daryti yra reikalingi išsamūs ekspertiniai tyrimai.

Liudytojomis apklaustos buvusių ieškovės auklėtinių mamos patvirtino savo pretenzijose išdėstytas aplinkybes (A. B. nurodė, jog jos sūnui 2013 m. rugsėjo mėn. pradėjus lankyti darželį adaptacija vyko sėkmingai, tačiau po ligos grįžus ieškovei jis neidavo miegoti į miegamąjį, nenorėjo eiti į darželį, vaikui nenorint likti su ieškove pastaroji prie liudytojos vaikui pasakiusi- „aš irgi verkčiau, jei mama mane paliktų“; D. K. nurodė, jog jos vaikas dažnai grįždavo susižeidęs, akcentavo pradžioje maniusi, jog tai normalu, tačiau vėliau sužinojusi apie dažnus kitų vaikų susižeidimus, kelia klausimą, ar vaikams skiriamas pakankamas dėmesys; A. Š. nurodė, jog sūnus pradėjo šlapintis į lovą, pasakė, kad jį vadina žliumbiku, kratė už kojos, baugino, vaikui susižalojus auklėtoja reagavo neadekvačiai; J. K. nurodė, jog vaikas skundėsi, kad ieškovė jį mušė per galvą, kad ieškovė jam nepatinka, patvirtino mačiusi, jog ieškovė dažnai ne prižiūri vaikus, o kalba telefonu, girdėjusi, kaip lėčiau į lauką besirengiančią mergaitę ieškovė gąsdino paliksianti užrakintą darželio grupėje; I. S. nurodė, jog jos dukra bijojo tuštintis darželyje, akcentavo, jog dukrai susitrenkus galvą ieškovė bandė nurodytą aplinkybę neigti, nepripažino, jog mergaitė susižalojo prie jos, kitą kartą dukrai patyrus rimtą traumą reagavo neadekvačiai, nors reikėjo nedelsiant vykti pas medikus, paskambinusi pasakė, jog vaiką stebės; L. J. nurodė, jog ieškovę laikinai perkėlus į grupę, kurią lanko liudytojos sūnus, vaikas pradėjo šlapintis ir klykti naktimis, nebenorėjo į darželį, pasekmės buvo jaučiamos dar kelis mėnesius po ieškovės atleidimo; I. D. nurodė, jog problemos tęsėsi ilgiau nei metus, sūnus aiškiai nurodydavo nenorintis būti su ieškove), akcentavo, jog po ieškovės atleidimo iš darbo situacija susitvarkė, neigiami vaikų elgesio požymiai- šlapinimasis į lovą ir drabužius, nenoras eiti į darželį- išnyko.

Liudytoja apklausta darželio direktoriaus pavaduotoja, su ieškove auklėtojos darbą toje pačioje grupėje kurį laiką dirbusi A. Ž. nurodė, jog ieškovė negeba paskirstyti darbo funkcijų, kontroliuoti vaikų, yra nervinga, vaikams moralizuoja, pastaruoju laikotarpiu nėjo į kompromisus, neatsižvelgė į pastabas, nedarė išvadų.

Liudytoja apklausta auklėtojos padėjėja S. R., nuo 2013 m. rugsėjo mėn. dirbusi vienoje grupėje su ieškove, nurodė, jog vaikų elgesys esant ieškovei labai pasikeisdavo. Ieškovė darbo laiku nuolat kalbėdavo telefonu, taikė savitus ugdymo metodus (paleisdavo muziką ir vaikus palikdavo, miego laikotarpiu neleisdavo eiti į tualetą), erzindavo vaikus, drausmindama vaikus juos tvirtai sugriebdavo, išnaudodavo bet kokią galimybę bendrauti su tėvais, kad nereikėtų tuo metu rūpintis vaikais, pastarąją funkciją perkeldama liudytojai.

Liudytojomis apklaustos kitos darželio darbuotojos (auklėtojos padėjėja N. P., auklėtoja V. G., auklėtoja D. C., auklėtojos padėjėja J. M., raštvedė J. Z.) patvirtino, jog netinkamas ieškovės elgesys (kitų darbuotojų žeminimas, nepateisinamų ugdymo metodų taikymas, neatsižvelgimas į pastabas) nėra tik pastarojo laikotarpio problema, analogiško elgesio pavyzdžių pasitaikydavo ir anksčiau.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Ieškiniu ieškovė ginčija jai paskirtos drausminės nuobaudos- atleidimo iš darbo- teisėtumą. Vadovaujantis DK 236 straipsniu, drausminė nuobauda gali būti taikoma darbo drausmės pažeidimą padariusiam darbuotojui. DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte, 237 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo, numatyto DK 235 straipsnio 2 dalyje, padarymas yra pagrindas taikyti darbuotojo atžvilgiu griežčiausią drausminę nuobaudą- atleidimą iš darbo. Drausminę nuobaudą DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punkto pagrindu taikančiam darbdaviui tenka pareiga kilus teisminiam ginčui įrodyti, jog buvo padarytas darbo drausmės pažeidimas, taip pat jog šis pažeidimas priskirtinas prie tokių, kuriais darbo tvarka pažeidžiama šiurkščiai. Be to, teisminio nagrinėjimo objektu tokiu atveju laikoma ir drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos ir terminų, nustatytų DK 238, 240-241 straipsniuose, laikymasis- nuobauda turi būti skiriama ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo pažeidimo paaiškėjimo, darbuotojui turi būti sudaroma galimybė pateikti pasiaiškinimą, parenkant drausminę nuobaudą turi būti atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą, sukeltas pasekmes, darbuotojo kaltę, pažeidimo padarymo aplinkybes ir ankstesnį darbuotojo darbą.

Nagrinėjamu atveju ieškovės atžvilgiu drausminė atsakomybė pritaikyta vadovaujantis auklėjamų vaikų tėvų pretenzijomis, psichologų pateikta informacija dėl ieškovės elgesio su vaikais ir tokio elgesio įtakos psichologinei vaikų būklei.

Vertindamas ieškovės elgesį į bylą pateiktų įrodymų kontekste, teismas atkreipia dėmesį į kelias reikšmingas aplinkybes. Pirma, ieškovė nepateikė jokių tendencingą atsakovo administracijos darbuotojų elgesį patvirtinančių įrodymų. Tik pačios ieškovės, kuri, akivaizdu, turi tiesioginį suinteresuotumą bylos baigtimi, paaiškinimais yra paremtos jos nurodytos aplinkybės, jog ji atsakovo direktorei buvo nepalanki darbuotoja, nes nenešė direktorei dovanų, nesutiko klastoti dokumentų ir pan. Tai, jog tapačias ar analogiškas aplinkybes ieškovė po atleidimo iš darbo pateikė žurnalistams ir jos pateiktos informacijos pagrindu buvo paskelbti straipsniai spaudoje (b.l. 123-128, t. 1), negali būti vertinama kaip netinkamą atsakovo direktorės elgesį ieškovės atžvilgiu patvirtinantys duomenys. Atsakovo direktorė šiais klausimais pateikė kardinaliai priešingą poziciją, neigė bet kokio neteisėto poveikio ieškovės atžvilgiu faktus, todėl, esant atitinkamam pozicijų prieštaringumui, daryti išvadas remiantis vien tokiomis pozicijomis nėra pagrindo. Antra, jokie kiti byloje esantys tiesioginiai ar netiesioginiai įrodymai negali būti vertinami kaip pagrindžiantys ieškovės poziciją dėl tendencingo atsakovo direktorės elgesio. Priešingai, kaip matyti iš bylos medžiagos, konfliktą buvo bandoma spręsti įvairiomis priemonėmis (tiek stebint ieškovės darbą (b.l. 92, t. 1), koreguojant ieškovės darbo grafiką (vienu atveju, nustatant, kad ji nedirbtų darbo dienos pradžioje, kai nenorintys darželyje likti vaikai atvedami, kitu atveju, priešingai, grafiką pakeičiant taip, kad ieškovė turėtų galimybę susitikti su tėvais ir su jais konstruktyviai pabendrauti) (b.l. 44-54, t. 1), tiek ir laikinai perkeliant ieškovę dirbti į kitą grupę). Liudytojomis apklaustų L. P. ir T. P. parodymai šiuo aspektu vertintini atsižvelgiant į konfliktiškus liudytojų ir atsakovo administracijos santykius, susijusius su liudytojų išėjimu iš darbo, taip pat faktą, jog pateikti parodymai nėra niekaip susiję su ieškove ar šiai bylai reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis, kuriomis remiantis ieškovei buvo skirta drausminė nuobauda. Trečia, byloje nėra jokių duomenų, jog vaikų tėvai buvo skatinami ar turėjo kokį nors pagrindą elgtis tendencingai. Jie nuosekliai ir aiškiai dėstė savo poziciją dėl to, kas skatino juos reikšti pretenzijas, teikti 2013 m. spalio 23-25 dienų pranešimus (b.l. 75-81, t. 1), už savo lėšas vesti savo vaikus pas psichologus, teikti parodymus teismo posėdyje. Net ir ieškovės į bylą pateiktas garso įrašas su abiejų šalių pateiktomis įrašo dalių stenogramomis (b.l. 26-38, t. 2) teatskleidžia, jog buvo bandoma spręsti kilusį konfliktą, jog vaikų tėvai reikalavo pakeisti auklėtoją, tuo tarpu darželio direktorė jiems aiškino, kad norint atleisti darbuotoją iš darbo būtina laikytis procedūrų, turėti netinkamo darbuotojo elgesio įrodymų, kas vertintina kaip objektyvus vadovo, siekiančio sureguliuoti susiklosčiusią konfliktinę situaciją ir priimti sprendimą turint duomenis iš kiek įmanoma įvairesnių šaltinių, siūlymas išdėstyti poziciją raštu. Pastarąją išvadą patvirtina ir faktas, jog panašaus pobūdžio problemos buvo kilę ir 2012- 2013 mokslo metais, kai 2012 m. spalio 26 d. 9 vaikų tėvai pateikė pretenziją (b.l. 97-99, t. 1), jog pamatę ieškovę vaikai verkia, nenori eiti į darželį, pasakoja apie netinkamą ieškovės elgesį (kad muša vaikus, naudoja psichologinį smurtą), dėl ko ieškovės buvo paprašyta pasiaiškinti (b.l. 94-96, t. 1), 2012 m. gruodžio 12 d. susirinkimo metu konstatuotas situacijos pagerėjimas (b.l. 93, t. 1). Pastarieji įrodymai, vertinant juos kartu su šalių paaiškinimais ir liudytojų parodymais, leidžia daryti išvadą, jog ieškovės atžvilgiu radikalių veiksmų buvo imtasi tik po to, kai ilgą laiką kylančias problemas buvo nesėkmingai bandyta išspręsti kitais būdais. Ketvirta, vaikų tėvų rašytinėse pretenzijose, susirinkimų metu, taip pat duodant parodymus teismo posėdžio metu išdėstytą poziciją dėl vaikų reakcijos į ieškovę, jų pasakojimų apie netinkamą ieškovės elgesį atitinka ir psichologų parengtuose vertinimuose (b.l. 82-91, t. 1) išdėstyta pozicija, jog vaikai išgyvena situacinį nesaugumą ir nerimą, bei pateiktos rekomendacijos ieškoti galimybių užtikrinti kuo didesnį saugumą, ieškoti personalo, su kuriuo vaikas užmegztų pasitikėjimo ryšį. Kaip patvirtino teismo posėdžio metu liudytoja apklausta psichologė I. Š.-, pokalbių metu būtent penki skirtingi vaikai nurodė pateiktuose vertinimuose įvardintas frazes, jog ieškovė yra pikta, bloga, muša vaikus, ant jų rėkia, gąsdina, vaikams ieškovė nepatinka, jie jos nemėgsta, bijo, nenori, kad ji grįžtų, nori, kad su jais dirbtų auklėtojos Genutė, Alma. Nors, kaip teismo posėdžio metu akcentavo tiek pati liudytoja apklausta psichologė, tiek ir ieškovė bei jos atstovai, atliktas įvertinimas negali būti prilygintas išsamiai ekspertinei psichologinei analizei, jis nuosekliai atitinka tiek vaikų tėvų, tiek ir liudytojais apklaustų darželio darbuotojų poziciją dėl ieškovės elgesio darbe. Akcentuotina ir tai, jog šalia pateiktų rašytinių rekomendacijų, apklausiama liudytoja teismo posėdžio metu psichologė I. Š.- nurodė, jog jos, kaip specialistės, įsitikinimu, susiklosčiusi situacija negali būti vertinama kaip atitinkanti vaikų psichologinės sveikatos poreikius. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia vertinti kaip pagrįstą atsakovo poziciją, jog ginčijamo sprendimo priėmimą sąlygojo nepagrįstas, netinkamas ieškovės elgesys.

Iš kitos pusės, teismas sutinka su ieškovės ir jos atstovų pateikta pozicija, jog aukščiau aptartos aplinkybės negalėjo būti vertinamos kaip pagrindas taikyti DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytas pasekmes. Tokią išvadą lemia kelios svarbios priežastys. Pirma, kaip teisingai nurodoma ieškinyje, taikant ieškovės atžvilgiu drausminę atsakomybę nebuvo identifikuotas konkretus netinkamo ieškovės elgesio faktas. Nors dalies vaikų ir jų tėvų pasisakymuose minimas neleistinas fizinis ar psichologinis poveikis, ieškovės vartotas mažamečių vaikų atžvilgiu, taikant drausminę atsakomybę ne tik nebuvo remiamasi atitinkamus veiksmus prie šiurkščių darbo drausmės pažeidimų priskiriančiu DK 235 straipsnio 2 dalies 1 punktu, bet ir nebuvo aiškinamasi, kada atitinkami veiksmai galėjo būti atlikti, nebuvo vertinamos konkrečios faktinės aplinkybės. Pastaroji išvada, atsižvelgiant į tai, jog su tais pačiais vaikais ieškovė dirbo ir 2012- 2013 mokslo metais, neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados dėl to, ar drausminės nuobaudos taikymas yra siejamas su ieškovės veiksmais, apie kuriuos drausminę atsakomybę taikiusiems asmenims tapo žinoma ne daugiau nei prieš 1 mėnesį iki tokių veiksmų atlikimo (DK 241 str. 1 d.). Tokia išvada tapo negalima būtent dėl atsakovo vengimo dar drausminės procedūros iniciavimo metu siekti konkrečių neteisėtų ieškovės veiksmų identifikavimo. Antra, dėmesys atkreiptinas į tai, jog DK 235 straipsnio 2 dalyje yra pateiktas veiksmų, pripažįstamų šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu, sąrašas. Nagrinėjamu atveju buvo pasirinkta ne konkreti įstatyme įvardinta veika, bet į nebaigtinį sąrašą orientuota DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punkto norma. Pastaroji aplinkybė ne tik patvirtina, jog drausminė atsakomybė nėra siejama su konkrečiais įstatyme pateiktame sąraše nurodytais veiksmais, bet ir kelia pagrįstas abejones dėl to, iš kur darbuotojai galėjo būti žinoma, kokius veiksmus darbdavys laiko šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu. Šiuo aspektu reikšminga laikytina ta aplinkybė, jog nei atsakovo nuostatuose (b.l. 102-109, t. 1), nei įstaigoje galiojančiose darbo tvarkos taisyklėse (b.l. 33-41, t. 1), kuriose yra atskiras 4.6 punktas, skirtas drausminės atsakomybės taikymui, nėra tiesiogiai įvardinti jokie papildomi, DK 235 straipsnio 2 dalyje tiesiogiai nenumatyti, atvejai, už kuriuos iš karto gali būti taikoma griežčiausia drausminė nuobauda. Trečia, tiek atsakovo atstovės, tiek ir liudytojomis apklaustos atsakovo darbuotojos vienareikšmiškai akcentavo, jog atitinkamas ieškovės elgesys nėra epizodinis, jis tęsiasi ilgą laiką. Į bylą pateikti duomenys, jog analogiškų ar panašių konfliktų buvo kilę ne tik 2013 m., bet ir 2012 m., taip pat 2010 m., 1993 m. (b.l. 134-163, t. 1), tačiau, kaip patvirtino atsakovo direktorė, už netinkamą elgesį su vaikais drausminė atsakomybė ieškovės atžvilgiu anksčiau nebuvo taikoma. Dėmesys atkreiptinas į tai, jog, kaip pripažino paaiškinimus teikdama atsakovo direktorė ir parodymus duodama liudytoja apklausta direktorės pavaduotoja, netinkamas ieškovės elgesys, apie kurį informaciją pateikdavo vaikų tėvai, ankstesniais atvejais buvo įvertinamas apsiribojant pokalbiu su ieškove, paraginimu atsižvelgti tiek į vaikų tėvų, tiek į bendradarbių pastabas, nenurodant, jog, aptariamiems faktams pasitvirtinus, bus keliamas drausminės atsakomybės klausimas, ir, juolab, jog atitinkami veiksmai gali lemti griežčiausios drausminės nuobaudos- atleidimo iš darbo- taikymą. Net ir į bylą pateiktuose reikalavimuose pateikti pasiaiškinimus dėl 2013 m. spalio mėn. vaikų tėvų pareikštų pretenzijų nenurodoma, jog tokių reikalavimų pateikimu yra inicijuojama drausminės atsakomybės taikymo procedūra, jog darbdavys sprendžia klausimą, ar yra pagrindas ieškovės atžvilgiu taikyti drausminę nuobaudą ir kokia nuobauda turi būti parinkta. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog ieškovė, net ir esant darbo tvarkos taisyklių (b.l. 33-41, t. 1) 4.1.3 punkte, auklėtojo pareigybės aprašymo (b.l. 24-26, t. 1) 8.2, 8.3, 8.5, 9.2, 9.5 punktuose įtvirtintoms auklėtojos pareigoms atsižvelgti į individualius vaikų poreikius, garantuoti vaikų fizinį ir psichologinį saugumą, bendradarbiauti su šeima, galėjo įgyti teisėtą lūkestį, jog, jos veiksmus darbdaviui ilgą laiką nevertinant kaip darbo drausmės pažeidimą, tokių veiksmų tąsa nesukurs pagrindo taikyti griežčiausią drausminės atsakomybės formą. Darbdavys, ilgą laiką toleravęs netinkamą darbuotojos elgesį, nevertinęs jo kaip darbo drausmės pažeidimo, neturėjo teisinio pagrindo spręsti, jog naujai paaiškėjęs atitinkamo elgesio faktas gali būti pripažįstamas šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu, už kurį galėtų būti skiriama drausminė nuobauda- atleidimas iš darbo. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia spręsti, jog drausminė nuobauda ieškovei buvo paskirta neteisėtai, todėl ieškinio reikalavimas dėl jos panaikinimo tenkintinas.

Pripažinus ieškovės atleidimą neteisėtu, spręstinas reikalavimo grąžinti ją į darbą pagrįstumo klausimas. Nors DK tiesiogiai nenumatyta teismo teisė, pripažinus darbuotojo atleidimą neteisėtu, savo iniciatyva nurodyti alternatyvų atleidimo iš darbo pagrindą, DK 300 straipsnio 4 dalimi kuriamas reglamentavimas lemia, jog ne visais atvejais neteisėtai atleistas darbuotojas gali būti grąžinamas į darbą. Nagrinėjamu atveju ieškovės grąžinimo į darbą klausimas yra tiesiogiai susijęs ne tik su ieškovę su atsakovu siejančiais darbo santykiais ir ieškovės, kaip socialiai ir finansiškai silpnesnės šių santykių šalies, specifiniu statusu, bet ir su daug reikšmingesne prioritetine vaiko interesų, susijusių su teise į saugią mokymosi aplinką, apsauga (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1 p., Švietimo įstatymo 46 str. 1 d. 7 p., 49 str. 2 d. 1 p.). Teismui pripažinus, jog bylos medžiaga patvirtina ieškovės elgesį atitikus DK 129 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas netinkamo elgesio, kaip pagrindo inicijuoti darbo sutarties nutraukimą, sąlygas, esant pakankamai nenuginčytų duomenų, jog ieškovei dirbant auklėtoja vaikai patyrė psichologinį diskomfortą, nesijautė saugūs, tiek ieškovės atstovėms, tiek ir liudytojomis apklaustoms vaikų mamoms patvirtinus, jog padėtis po ieškovės atleidimo iš darbo normalizavosi (ši aplinkybė patvirtinta ir raštu, b.l. 132-133, t. 1), pačiai ieškovei tiek savo elgesiu iki atleidimo iš darbo, tiek ir pozicija teisminio nagrinėjimo metu akivaizdžiai parodžius, jog savo veiksmų netinkamumo ieškovė nepripažįsta, ignoruoja pastabas ir patarimus, neketina keistis, ieškoti kompromisų, kurie leistų sukurti darželyje aplinką, atitinkančią vaikų interesus, leidžia daryti išvadą, jog ieškovės grąžinimas į darbą nebūtų padarytam pažeidimui proporcinga priemonė. Šiuo aspektu teismas nesutinka su ieškovės cituojant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką išdėstyta pozicija, jog atleidimas iš darbo buvo neadekvati priemonė, kadangi ieškovės veiksmai nesukūrė atsakovui neigiamų padarinių. Vaikams patiriant psichologinį diskomfortą yra pažeidžiamos jų teisės, o kartu ir daroma tiesioginė neigiama įtaka atsakovo veiklai (kyla grėsmė, jog dalies vaikų tėvai perkels savo vaikus į kitą darželį) bei reputacijai (potencialių auklėtinių tėvų pasirinkimui vesti vaikus į šį konkretų darželį). Tai, jog atsakovo direktorė parinko netinkamą darbo sutarties nutraukimo su ieškove pagrindą, gali būti vertinana kaip pagrindas taikyti sankcijas, pirmiausiai finansines, atsakovo atžvilgiu, tačiau negali tapti priežastimi ignoruoti mažamečių vaikų interesus. Nurodytų aplinkybių visuma vertintina kaip pagrindas laikyti, jog darbo sutartis su ieškove yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos (DK 300 str. 4 d.) ir reikalavimą dėl ieškovės grąžinimo į darbą atmesti.

Vadovaujantis DK 140 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 300 straipsnio 4 dalimi, pripažinus, jog ieškovė į darbą negali būti grąžinama, įvertinus aplinkybę, jog, kaip matyti iš darbo sutarties turinio, ieškovė dirbo nuo 1992 m. kovo 2 d., po atleidimo iš darbo ieškovė kito darbo nesusirado (b.l. 10, t. 2), jai priteistina 6 mėn. vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką.

Apskaičiuojant ieškovės vidutinio darbo užmokesčio dydį akcentuotina, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo 6.1 punktu, vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas už 3 paskutinius kalendorinius mėnesius, einančius prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Nurodyta aplinkybė lemia, jog vidutinis darbo užmokestis turi būti skaičiuojamas už 2013 m. rugpjūčio- spalio mėn. Kaip matyti iš į bylą pateiktos vidutinio darbo užmokesčio pažymos (b.l. 32, t. 1), nurodytais mėnesiais ieškovė dirbo 35 darbo dienas, už kurias gavo 3.009,29 Lt darbo užmokesčio, kas sudaro 85,98 Lt už kiekvieną darbo dieną. Vidutiniam penkias dienas per savaitę dirbusio asmens mėnesio darbo dienų skaičiui 2013 m. buvus lygiam 20,9 (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. gruodžio 21 d. įsakymas Nr. A1-581), vidutinis ieškovės mėnesio darbo užmokestis atleidimo iš darbo dieną sudarė 1.796,98 Lt. Jai priklausanti išeitinės išmokos suma sudaro 10.781,88 Lt. Vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką sudaro 1.289,70 Lt už 2013 m. lapkričio mėnesio dalį po ieškovės atleidimo iš darbo (15 darbo dienų), 1.796,98 Lt už 2013 m. gruodžio mėn., po 1.805,58 Lt už 2014 m. sausio, vasario ir kovo mėn. (vidutinis penkias dienas per savaitę dirbusio asmens mėnesio darbo dienų skaičius 2014 m. yra lygus 21 (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. gruodžio 16 d. įsakymas Nr. A1-693), kas lemia kitokį, nei buvo 2013 m., vidutinio darbo užmokesčio dydį) ir 1.117,74 Lt už 13 darbo dienų 2014 m. balandžio mėn. iki sprendimo priėmimo dienos. Bendra vidutinio darbo užmokesčio už aptartą laikotarpį suma- 9.621,16 Lt. Be to, iš atsakovo ieškovei priteistina po 85,98 Lt už kiekvieną darbo dieną, skaičiuojant nuo kitos dienos po teismo sprendimo priėmimo (2014 m. balandžio 18 d.) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Visos sumos nurodytos neatskaičius mokesčių. Nurodyta sankcija vertintina kaip atinkanti sąžiningumo, teisingumo, protingumo, taip pat proporcingumo principus, užtikrinanti ne mažesnę ieškovės interesų apsaugą, nei ta, kurią būtų garantavęs tinkamo ieškovės atleidimo iš darbo pagrindo parinkimas.

Byloje nėra jokių duomenų, jog atleidžiant iš darbo ieškovei būtų netinkamai paskaičiuota kompensacija už nepanaudotas atostogas, taip pat neišmokėtas ieškovės darbo užmokestis, ieškovė nekėlė klausimo dėl atitinkamų sumų priteisimo, todėl šiuo klausimu teismas nepasisako.

Ieškinį patenkinus iš dalies, spręstinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas. Vertindamas patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų santykį, teismas atkreipia dėmesį į tai, jog visiškai arba iš esmės visiškai buvo patenkinti pagrindinis ieškinio reikalavimas dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, taip pat turtiniai reikalavimai dėl išeitinės išmokos, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, nebuvo patenkintas tik reikalavimas dėl ieškovės grąžinimo į darbą, ieškovės teises apginant alternatyviu būdu, t.y. iš esmės buvo patenkinti trys reikalavimai, o atmestas vienas. Nurodyta aplinkybė vertintina kaip pagrindas bylinėjimosi išlaidas skirstyti santykiu 75% prieš 25%.

Ieškovė pateikė duomenis, jog už jai teiktas atstovavimo paslaugas profesinė sąjunga sumokėjo 1.000 Lt (b.l. 46-47, t. 2). Nurodyta aplinkybė vertintina kaip pagrindas priteisti profesinei sąjungai iš atsakovo 750 Lt atstovavimo išlaidų atlyginimą. Kaip nepagrįsta atmestina atsakovo atstovės pozicija, jog teisę į išlaidų atlyginimą turi tik pati ieškovė, tuo tarpu profesinės sąjungos patirtos išlaidos negali būti atlyginamos. Vadovaujantis Profesinių sąjungų įstatymo 22 straipsniu, CPK 56 straipsnio 1 dalies 5 punktu, profesinė sąjunga yra tinkamas darbuotojo procesinis atstovas, profesinės sąjungos tikslui esant atstovauti jos narių interesus, teisės apmokėti bylinėjimosi išlaidas ribojimas būtų nepateisinamas. Atsakovas pateikė teismui įrodymus, patvirtinančius 3.400 Lt atstovavimo išlaidų sumą (b.l. 39-45, t. 2). Atsižvelgiant į suteiktų teisinių paslaugų apimtį (atsiliepimo į ieškinį rengimą, atstovavimą teismo posėdžiuose), teismas sprendžia, jog abejoti šios sumos pagrįstumu nėra pagrindo. Vadovaudamasis nurodytomis aplinkybėmis ir aukščiau aptarta išlaidų paskirstymo proporcija, teismas sprendžia, jog iš ieškovės atsakovui priteistina 850 Lt suma.

Remiantis analogiška proporcija, iš atsakovo valstybei priteistinas 30,59 Lt teismo patirtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimas, taip pat 144 Lt žyminis mokestis už patenkintą neturtinį ieškinio reikalavimą ir 612 Lt žyminis mokestis už visas ieškovei priteistas pinigines sumas (CPK 80 str. 1 d. 1, 5 p., 82 str.), viso 756 Lt žyminio mokesčio (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti tarp ieškovės A. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovo Kauno Žaliakalnio lopšelio- darželio, juridinio asmens kodas 291638790, sudarytos 2000 m. sausio 3 d. darbo sutarties Nr. 6 nutraukimą DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu neteisėtu.

Ieškovės A. D. į darbą negrąžinti, ieškovės su atsakovu sudarytą 2000 m. sausio 3 d. darbo sutartį Nr. 6 laikyti nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.

Priteisti ieškovei A. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Kauno Žaliakalnio lopšelio- darželio, juridinio asmens kodas 291638790, 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką- 10.781,88 Lt (dešimt tūkstančių septynis šimtus aštuoniasdešimt vieną litą 88 ct), 9.621,16 Lt (devynių tūkstančių šešių šimtų dvidešimt vieno lito 16 ct) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, skaičiuojant nuo 2013 m. lapkričio 9 d. iki teismo sprendimo priėmimo (2014 m. balandžio 17 d.) ir po 85,98 Lt (aštuoniasdešimt penkis litus 98 ct) už kiekvieną darbo dieną, skaičiuojant nuo kitos dienos po teismo sprendimo priėmimo (2014 m. balandžio 18 d.) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (visos sumos nurodytos neatskaičius mokesčių).

Reikalavimą dėl ieškovės grąžinimo į darbą atmesti.

Priteisti ieškovę A. D. atstovaujančiam Kauno švietimo darbuotojų profesinių sąjungų susivienijimui, juridinio asmens kodas 301731324, iš atsakovo Kauno Žaliakalnio lopšelio- darželio, juridinio asmens kodas 291638790, 750 Lt (septynių šimtų penkiasdešimties litų) atstovavimo išlaidų atlyginimą.

Priteisti atsakovui Kauno Žaliakalnio lopšeliui- darželiui, juridinio asmens kodas 291638790, iš ieškovės A. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 850 Lt (aštuonių šimtų penkiasdešimties litų) atstovavimo išlaidų atlyginimą.

Priteisti valstybei iš atsakovo Kauno Žaliakalnio lopšelio- darželio, juridinio asmens kodas 291638790, 756 Lt (septynis šimtus penkiasdešimt šešis litus) žyminio mokesčio, 30,59 Lt (trisdešimties litų 59 ct) teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą. Šios sumos turi būti įmokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660, mokėjimo paskirtis- „Žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu“, teismui turi būti pateikiami sumokėjimo faktą patvirtinantys įrodymai.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per sprendimą priėmusį Kauno apylinkės teismą.

Teisėjas Marius Bartninkas